Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2013-03-20 nutarimu ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog jis ir kitas asmuo įvykdė inkriminuojamas veikas. Nutarimu buvo panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei laikinas nušalinimas nuo užimamų pareigų. Dėl neteisėto ir nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo, o tuo pačiu nepagrįstai taikytų procesinių prievartos priemonių (kardomosios priemonės paskyrimo, nušalinimo nuo pareigų), informacijos apie ikiteisminį tyrimą paviešinimo masinėse informavimo priemonėse ir dėl kitų BPK teisės normų pažeidimo jis patyrė turtinę ir neturinę žalą.

Pagal pranešimą apie įtarimą jis, vykdydamas įgaliojimus – už pagalbą gauti pilietybę susitarė ir priėmė kyšį. Tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimas, tiek vėlesnis pranešimas apie įtarimą buvo nepagrįsti procesiniai veiksmai. Prieš pradedant ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo pareigūnas turėjo realias galimybes įsitikinti, jog iš surinktos medžiagos buvo akivaizdu, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t.y. egzistavo BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas iki tol atliktų operatyvinių veiksmų, t.y. jo ir kito įtariamojo E. O. pokalbių įrašų pagrindu. Kadangi pradėtame tyrime iš esmės kokių tai naujų duomenų, patvirtinančių jo kaltę nebuvo gauta, jau iš surinktos operatyvinė medžiagos ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras turėjo spręsti, kad jis nepriėmė kyšio, o dėl užimamų pareigų, negalėjo būti nurodytas nusikalstamos veikos subjektu. STT pareigūnai turėjo žinoti, kad jį ir E. O. sieja ilgalaikiai santykiai, pradžioje bendravo kaip kolegos, vėliau kaip žmonės turintys bendrų interesų, susitinka ir susiskambina dažnai.

Pareigūnai nuo 2012-02-29 taikydami operatyvinius veiksmus žinojo, kad E. O. ne kartą prašė paskolinti pinigų, vasaros pabaigoje sutikęs paskolinti vieną tūkstantį litų, kad rudenį sutarėme, jog pinigus jis grąžins per krepšinio varžybas. Šių pokalbių pareigūnai dėl nesuprantamų priežasčių neįtraukė į pokalbių klausymosi protokolą ir stenogramą. Net ir ištrynus tyrimui reikšmingus pokalbius matyti, kad jis nė vienu žodžiu, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neužsiminė apie tai, kad už konsultacijas E. O. turi ar turės „susimokėti“. Tendencingai vertinamas faktas dėl pokalbyje paminėtų 1000 Eur, t.y. darant prielaidą, kad buvo tariamasi dėl atlyginimo dydžio. Ignoruota aplinkybė, jog jis nereagavo į šį pasisakymą. Jis suprato, kad E. O. bandė svarstyti galimo atlygio dydžio jam klausimą, kas ir pradžių jam buvo netikėta, vėliau iš žmogiškų paskatų patarė nereikalauti pernelyg didelio atlygio už jo atliktą darbą. E. O. yra teisininkas, dirba UAB „Ekskomisarų biuras“, akivaizdžiai teikė teisines paslaugas nutarime nurodytiems asmenims dėl pilietybės, todėl pokalbyje neįžvelgė neteisėtumo. Esant duomenų apie paskolinus pinigus, vien žodžiai „esi man skolingas“ bei susitarimas skolą grąžinti negalėjo būti pagrindu pradėti baudžiamąjį persekiojimą.

Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjo įgaliojimai susiję su vizų, kelionės dokumentų, leidimų gyventi, laisvo asmenų judėjimo ir kitų užsieniečių teisinės padėties klausimų sprendimu. Vykdydamas savo įgaliojimus jis niekaip negalėjo pagelbėti sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus. A. A., N. A. ir D. H. prašymai buvo ne gauti, o atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Sprendimus dėl pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras, prašymus nagrinėja ir teikia ministrui siūlymus Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrius.

Kadangi baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nesant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, savaime neteisėtomis ir pažeidžiančiomis jo teises tampa ir taikytos procesinės prievartos priemonės. Kadangi jis negalėjo įtakoti pranešime apie įtarimą paminėtų asmenų pilietybės atkūrimo, priešingai teismo 2012-11-14 nutarčiai nusikalstama veika niekada nebuvo susijusi su jo einamomis pareigomis. Net ir darant prielaidą, kad tyrimas pradėtas teisėtai, nebuvo įstatyminio pagrindo nušalinimui nuo pareigų. Tyrimas pradėtas 2012-11-07, nutrauktas tik 2013-03-20. Kadangi pagrindiniai įrodymai buvo surinkti operatyvinių veiksmų atlikimo metu, laikytina, kad tyrimo laikas buvo nepagrįstai ilgas, juo labiau įvertinant ikiteisminio tyrimo veiksmų skaičių ir intensyvumą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, priimdamas nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą, neįvertino ir/ar netinkamai įvertino operatyvinio tyrimo metu gautus duomenis, iš kurių akivaizdu, kad egzistavo BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė. Pateikęs neteisėtą pranešimą apie įtarimą, visiškai neatsižvelgdamas į jo parodymus, neteisėtai apribojo judėjimo laisvę. Prie bendrųjų pareigų nevykdymo priskirtina ir ikiteisminio tyrimo ilga trukmė ir nepakankamas intensyvumas. Nežiūrint į prokuroro 2013-03-20 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, jo veiksmai kontroliuojant, vėliau organizuojant ikiteisminį tyrimą buvo nepakankami, nes jis ne laiku reagavo į neteisėtą tyrimo pradėjimą, leido neteisėtai įteikti pranešimą apie įtarimą, paskirti kardomąją priemonę, inicijavo neteisėtą nušalinimą nuo pareigų, nesiėmė visų teisių užtikrinti, jog tyrimas būtų atliktas per kuo įmanomai trumpesnį laiką. Pagal savo reikšmę ir sukeliamas pasekmes 2013-03-20 nutarimas prilyginamas išteisinamajam nuosprendžiui ir patvirtina visų ikiteisminio tyrimo veiksmų, tarp jų ir teisėjų priimtų sprendimų neteisėtumą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba nurodė, jog ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamojo proceso sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Esant faktinėms aplinkybėms apie galimą kyšininkavimą, t.y. informacijai apie veikas, turinčias nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 str. 1 d., požymių, STT privalėjo pradėti ir atlikti ikiteisminį tyrimą (b.l. 21-25).

Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra nurodė, jog ieškinyje išdėstyti argumentai bei aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti prokuroro veiksmų neteisėtumą, nes ieškovas jam atsiradusią žalą sieja be kita ko ir su jo nušalinimu nuo užimamų pareigų, kurį 2012-11-14 nutartimi skyrė Vilniaus m. 2 apylinkės teismas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad 2012-11-14 nutartis priimta pažeidžiant BPK normas. Ieškovo reikalavimai atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą grindžiami jo pateis subjektyviu įvykio aplinkybių vertinimu, kuris neįrodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti teisės pažeidimai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad informacija ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta netiesėtai, todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, vėliau pareikštas įtarimas ir kitų priemonių taikymas buvo neteisėtas, t.y. nesant pakankamai duomenų. Nors ieškovas nurodo, kad už žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos paskleidimą yra atsakingas prokuroras, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, kad informaciją perdavė prokuratūra. Susipažinus su Delfi portale išspausdintu straipsniu, matyti, kad jis parengtas pagal duomenis, gautus Vilniaus apygardos teisme instancine tvarka sprendžiant klausimą dėl paskirto nušalinimo ieškovui pagrįstumo (b.l. 41-45).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012-11-14 nutartimi ieškovui buvo paskirta procesinės prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo skundą, 2012-12-04 nutartimi paskirtą procesinė prievartos priemonę paliko galioti. Apylinkės teismas nutartyje pažymėjo, kad ieškovas įtariamas padaręs apysunkį nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Nusikalstama veika susijusi su einamomis pareigomis, faktiniai duomenys leidžia manyti, kad pareigos, profesiniai įgūdžiai ir darbo patirtis sudaro galimybę kliudyti bylos tyrimui – daryti poveikį pavaldiems ir nepavaldiems bendradarbiams. Vilniaus apygardos teismas papildė pirmos instancijos teismo argumentus nurodydamas, jog skundo argumentas, kad ieškovas neatlieka jokių su pilietybės suteikimu susijusių funkcijų, atmestinas, nes jis gali įtakoti kitus asmenis. Iš ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad ieškovas ne kartą teiravosi apie pilietybės suteikimo A. A. ir jo vaikams proceso eigą sau nepavaldžių asmenų, siekė juos įtakoti, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bylos tyrimas gali nukentėti, jeigu ieškovui ir toliau bus sudaryta galimybė daryti poveikį kitiems departamento tarnautojams. Šie teismo veiksmai nėra neteisėti, todėl ieškovui atlyginti dėl nušalinimo nuo pareigų negautas pajamas nėra teisinio pagrindo. Išsiaiškinti ar ieškovas yra kaltas dėl inkriminuojamos veikos padarymo buvo galima tik atlikus ikiteisminį tyrimą, kadangi iš surinktos operatyvinės medžiagos buvo galima susidaryti pagrįstą nuomonę, jog ieškovas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 1 d. Nors duomenų, patvirtinančių ieškovo kaltę, nebuvo pakankamai surinkta, tačiau ieškovui už šiuos veiksmus buvo skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, kitaip tariant, yra konstatuota, kad ieškovo veiksmai prieštaravo teisės aktų reikalavimams (b.l. 90-93).

Teismo posėdžio metu ieškovas papildomai paaiškino, kad su E. O. juos siejo darbiniai santykiai. Jam išėjus į pensiją toliau bendravo, nes turėjo bendrų pomėgių, susitikdavo leisti laisvalaikį. E. O. sakė, kad jo pažįstama nori gauti Lietuvos pilietybę ir klausė ar galima pilietybės klausimą sutvarkyti greičiau. Jo pateiktus dokumentus jis perdavė asmenims kurie tvarko dokumentus. Toliau jis domėjosi kaip sprendžiamas tas klausimas. Kai E. O. skambino jam pasakydavo, kad pasiteiraus, bet ne visais kartais jam paskambinus pasiteiraudavo, nes žino, kad pilietybes skyrius yra užimtas. Apie ką eina kalba su E. O. kalbant kiek paimti pinigų negali atsakyti. Nežino ar E. O. pažįstamos dokumentus tvarkė už atlygį. Delfi portale straipsnyje buvo išdėstyti faktai apie įtarimus jam, buvo paskleista dezinformacija. Kadangi tai buvo pirminė medžiaga, tai matyt tai buvo gauta iš asmenų, kurie vedė ikiteisminį tyrimą.

Lietuvos valstybės atstovai papildomai paaiškino, kad ieškovo skundas dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo buvo atmestas, teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovo veiksmai prieštaravo teisės aktų reikalavimams.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 3d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr.07-532-12 buvo pradėtas 2012-11-07 Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos viršininko rezoliucija pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 str. 1 d. ir 227 str. 1 d., požymius dėl papirkimo ir kyšininkavimo remiantis STT Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto V. B. tarnybiniu pranešimu Nr.22-14-137, kuriame nurodyta, kad operatyvinių veiksmų atlikimo metu buvo gauta informacija apie tai, kad E. O. 2012 m. vasario mėn. kreipėsi į A. T. dėl jos atstovaujamos užsienietės A. A., susitikimų metu papasakojo, kad užsienio pilietė A. A. yra suinteresuota, jog jai ir jos vaikams tvarkantis dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo Migracijos departamente ir kitose migracijos institucijoje nekiltų trukdžių, bei greičiau būtų priimtas teigiamas sprendimas, todėl iš jos galima paimti pinigų. 2012-02-29 įvykusio E. O. ir A. T. susitikimo metu E. O. A. T. paklausė, kiek paimti iš A. A. pinigų ir pats pasiūlė paimti tūkstantį eurų. 2012-03-09 E. O. pranešė A. T., kad pareikalavo iš A. A. pinigų. Vėlesnių susitikimų metu teiraudavosi dėl A. A. klausimo, A. T. kartodavo, kad viskas eigoje, o kai bus atsakymas praneš. 2012-10-02 A. T. susisiekė su E. O. ir pranešė, kad A. A. vaikų atžvilgiu yra priimtas teigiamas sprendimas. E. O. sakė, kad tuomet artimiausiu metu norės su A. T. pasimatyti. 2012-10-25 važiuodamas į krepšinio varžybas „Siemens arenoje“ E. O. skambino savo draugei ir kalbėdamas telefonu papasakojo, kad turi susitikti su A. T. ir atiduoti jam „pora litų“, galimai sutartį atlygį už teigiamų sprendimų priėmimą A. A. vaikų atžvilgiu (b.l. 26-27).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro L. K. 2013-03-20 nutarimu ikiteisminis tyrimas ieškovo ir E. O. atžvilgiu buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 str. 1 d. Buvo panaikintas laikinas nušalinimas nuo užimamų Migracijos departamento prie LR VRM Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjo pareigų ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.b. II t .b.l. 180-185).

Vykdant prokuroro pavedimą, STT Vilniaus valdybos 2013-03-22 raštu dalis ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo perduota Migracijos departamento prie LR VRM direktoriui klausimo dėl A. T. drausminės atsakomybės sprendimui (II t. b.l. 191-192). Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 3K-87 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. T. skyrimo“ ieškovui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (b.l. 122, 111-121). A. T. skundas dėl drausminės nuobaudos panaikinimo buvo atmestas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu, kuris įsigaliojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-20 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-492-704-14, (b. l. 165-172).

Įvertinus civilinėje byloje šalių pateiktus įrodymus bei argumentus, teismas konstatavo, kad nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjų veiksmų ieškovas neįrodė (CPK 12, 178 str., 185 str.), o nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmų, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.246 str., CK 6.247 str.) Teismui nekonstatavus visų būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 str. yra negalima.

Atmesdamas ieškinį, kaip neįrodytą, teismas nurodė, kad ieškovas turtinės ir neturtinės žalos priteisimą grindžia argumentais dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir tęsimo, dėl to neteisėtai taikytomis procesinės prievartos priemonėmis (rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimu bei nušalinimu nuo pareigų ikiteisminio tyrimo metu), pernelyg ilga ikiteisminio tyrimo trukme, iškraipytų ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 str. 1 d., kurioje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Tačiau CK 6.272 str. pagrindu asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Ieškovui tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Teismas konstatavo, kad pareigūnų ir teismo procesinių veiksmų, tiesiogiai reglamentuojamų baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) ieškovas neįrodė. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad BPK 166 str.1 d. nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindai - ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 str. 1 d. nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi įstatymas aiškiai nustato, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik išimtiniais atvejais.

Nagrinėjamu atveju ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, nes minėtų operatyvinių veiksmų atlikimo metu gauti ir 2012-11-07 pranešime nurodyti duomenys buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo kaip Migracijos departamento (kurio kompetencijai pagal LR vidaus reikalų ministro 2000-10-06 įsakymu Nr.388 patvirtintus nuostatus yra priskirta nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir išsaugojimo, priimti sprendimą, ar asmens Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas išspręstas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo reikalavimų, nagrinėti prašymus grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę ir priimti sprendimus šiais klausimais, rengti ir teikti dokumentus Komisijai Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti 12.21, 12.24 p.) darbuotojo, galimai paimto kyšio už veikimą, siekiant padėti asmenims įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tarnybiniame pranešime išdėstytos aplinkybės apie tai, kad E. O. pokalbių su ieškovu metu pasakojo, kad užsienio pilietė A. A. yra suinteresuota, jog jai ir jos vaikams tvarkantis dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Migracijos departamente, kuriame skyriaus vedėjo pareigas eina ieškovas, nekiltų trukdžių, bei greičiau būtų priimtas teigiamas sprendimas ir todėl iš jos galima paimti pinigų; vėlesnių susitikimų metu E. O. teiraujantis pas ieškovą kiek paimti iš A. A. pinigų ir pačiam pasiūlius - „kokią štuką eurų“, į tai ieškovas pasako „taip daug nelaužk“; paskui kelių mėnesių laikotarpyje E. O. teiraujantis pas ieškovą dėl A. A. klausimo šis nurodo, kad jis po truputį juda, procesas buvo užtrukęs, tačiau jis paprašęs, kad padarytų greičiau, jis nuolat teiraujasi, kai bus atsakymas praneš; 2012-10-02 ieškovui susisiekus su E. O. ir pranešus kad A. A. vaikų atžvilgiu yra priimtas teigiamas sprendimas, šis nurodė, kad tuomet artimiausiu metu norės su A. T. pasimatyti, o važiuojant į susitikimą su ieškovu pokalbio su drauge metu pasakojo, kad turi susitikti su A. T. ir atiduoti jam „pora litų“.

Esant šioms faktinėms aplinkybėms apie galimą BK 225 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, STT pareigūnai turėjo teisėtą pagrindą ir pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą ir įteikti ieškovui pranešimą apie įtarimą, kuriame buvo nurodyta nusikalstama veikia, kurios padarymu jis įtariamas (BPK 187 str.). Ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 str.1 d. bei 3 str. 1 d., todėl tai kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kad ieškovas būtų susitaręs priimti ar priėmęs kyšį už šių veiksmų atlikimą t.y. nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 str. 1 d ir dėl to vėliau 2013-03-20 ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nėra pagrindas spręsti, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas neteisėtai, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl valstybės pareigūnų ir (arba) institucijų veiksmų neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos yra nurodęs, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas, kaip tokie, nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; kt.). Aplinkybė, kad dėl ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet tai nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Toks požiūris į išteisinamojo nuosprendžio reikšmę sprendžiant šios rūšies civilinės atsakomybės klausimus yra suformuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutaris civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007 ir kt.).

Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad pradėdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai netinkamai įvertino operatyvinio tyrimo metu gautus duomenis apie tai, kad ieškovas E. O. buvo paskolinęs tūkstantį litų, nes byloje nėra duomenų apie ieškovo ir minėto asmens pokalbius apie paskolą iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Nustačius, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas turint duomenų apie jo padarytą nusikalstamą veiką, teismas konstatavo, kad ieškovui buvo ir teisėtai skirtos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas, nustatytas BPK 119 str. (kardomosios priemonės paskirtis yra užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms) bei BPK 121 str. 2 d. (kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką).

Teismas nurodė, kad ieškovui buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ieškovas šios priemonės neskundė (b.b. II t .b.l. 131-132,133). Kadangi ieškovas buvo įtariamas baudžiamojoje byloje dėl galimos nusikalstamos veikos, kuri buvo tiesiogiai susijusi su jo darbu Migracijos departamente prie LR VRM, tai siekiant operatyvaus ir nešališko šios veikos tyrimo bei atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, buvo pagrindas taikyti ir kitą procesinės prievartos priemonę – laikiną ieškovo nušalinimą nuo pareigų, kad ieškovas neturėtų galimybių trukdyti ikiteisminiam tyrimui, pasinaudojęs tarnybine padėtimi, negalėtų įtakoti bylos liudytojų, tai BPK 157 str. 1 d. nustatyta tvarka Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012-11-14 nutartimi ieškovui buvo teisėtai taikyta procesinės prievartos priemonė - nušalinimas nuo Migracijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjo pareigų šešiems mėnesiams (b.b. II t. b.l. 148-149), kuri buvo panaikinta 2013-03-20 prokurorui nutraukus ikiteisminį tyrimą. Vilniaus apygardos teismas 2012-12-04 nutartimi atmetė ieškovo skundą dėl nutarties laikinai nušalinti nuo pareigų panaikinimo ir paliko galioti 2012-11-14 nutartį (b.b. II t. b.l. 163-167) pasisakydamas, kad ieškovo nurodomas argumentas, jog jis neatlieka jokių su pilietybės suteikimu susijusių funkcijų, atmestinas, nes jis gali įtakoti kitus asmenis. Iš ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad ieškovas ne kartą sau nepavaldžių asmenų teiravosi apie pilietybės suteikimo A. A. ir jo vaikams proceso eigą, siekė juos įtakoti, todėl pareiškėjo skundą išnagrinėjęs teismas nusprendė, jog bylos tyrimas gali nukentėti, jeigu ieškovui ir toliau bus sudaryta galimybė daryti poveikį kitiems departamento tarnautojams.

Teismas taip pat atmetė ieškovo teiginius dėl ilgo proceso ir konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas 2012-11-13 įtarimo pareiškimu ir baigtas 2013-03-20 nutarimu dėl jo nutraukimo, todėl iš viso truko apie keturis mėnesius. Ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad tyrimo veiksmai byloje buvo atliekami pastoviai.

Dėl ieškovo argumentų susijusių su neturtinės žalos atlyginimu dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu internetiniame portale www.delfi.lt buvo 2012-12-05 išspausdintas straipsnis (b.l. 184-185) ir paskleista neatitinkanti tikrovės informacija apie ieškovą, teismas nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą už įstatymų nustatytos viešosios informacijos rengimo pažeidimus, taip pat už viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas, todėl atsakomybė už neteisingų duomenų paskleidimą tenka ne valstybei, o viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui (Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 7 p., 51 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės aktus, reglamentuojančius valstybės civilinę atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, nesirėmė tiesioginio taikymo teisės aktu - Lietuvos Respublikos konstitucija, Lietuvos Konstitucinio teismo jurisprudencija, aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas dėl valstybės atsakomybės už teisėsaugos institucijų darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą. LR Konstitucijos 31 straipsnyje yra įtvirtintas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Byloje neginčytinai nustatyta, kad prieš apeliantą pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Todėl vien šis faktas, nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindų, duoda pagrindą manyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas neteisėtai ir nepagristai. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro kaltė, priešingai teismo išvadai, akivaizdi;

negalima sutikti su teismo išvada, kad surinktos operatyvinės medžiagos pagrindu ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnai privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi tam turėjo teisėtą pagrindą, nes vertinant operatyvinių veiksmų atlikimo metu surinktą medžiagą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien abstrakti kalba apie pinigus, ypač įvertinant tą aplinkybę, kad nepaneigtas apelianto ir E. O. paskolinių santykių faktas, nedavė pagrindo manyti apie apelianto neteisėtus veiksmus. Be to, vertinant asmens veikos atitikimą BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytiems nusikalstamos veikos požymiams, ypatingą reikšmę turi tiek apelianto igalinimų, tiek jo vadovaujamo skyriaus funkcijų nustatytmas. Nors apeliantas buvo kaltinamas tuo, kad, vykdydamas skyriaus vedėjo įgaliojimus, įtakojo kitus tarnautojus, jog teigiamai būtų sprendžiami pilietybės suteikimo klausimai, tačiau nei pradedant ikiteisminį tyrimą, nei jį nutraukiant net nebuvo aiškintasi, kokius teisinius migracijos klausimus sprendė apelianto vadovaujamas skyrius bei kokie įgalinimai buvo suteikti pačiam apeliantui. Iš prie ieškinio pridėtų Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, apelianto pareigybės aprašymo, akivaizdu, kad apeliantas objektyviai negalėjo pagal užimamas pareigas įtakoti per pavaldžius darbuotojus asmeniškai pilietybės suteikimo ir atkūrimo klausimų, nes visą darbą, susijusį su atitinkamų pilietybės klausimų sprendimu, atliko kitas Migracijos departamento skyrius. Taigi, pradėję ikiteisminį tyrimą prieš tai net neišsiaiškinę, kokias pareigas pagal teisės aktus ėjo apeliantas, t. y. ar jis, įtakodamas pavaldžius darbuotojus ar asmeniškai galėjo daryti neteisėtą poveikį suteikiant ir atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, pasielgė neatidžiai, nerūpestingai ir skubotai;

teismas, darydamas išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas turėjo pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą surinktos medžiagos pagrindu, neteisingai aiškina BPK 168 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies normas, nes teisės aktais suteiktos teisės ir pareigos nėra absoliučios, o tarp teisių ir pareigų turi egzistuoti protinga pusiausvyra. Tokią teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklę patvirtina sisteminis paminėtų BPK teisės normų aiškinimas su BPK bendrosios dalies teisės normomis bei kasacinio teismo praktika. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi, šios bendros teisės normos aiškinimas suponuoja išvadą, kad pareigą greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teismas privalo vykdyti nepažeisdamas žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių, tinkamai taikydamas įstatymą bei užtikrindamas, kad niekas nekaltas nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (šiuo atveju sąvoka "niekas nekaltas nebūtų nuteistas" aiškintina plačiau, t. y. ši įstatyminė garantija taikytina ir ikiteisminiam tyrimui). Taigi, teismas neteisingo BPK normų aiškinimo pasekoje nepagrįstai suabsoliutino ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisę ir pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą, neįvertino akivaizdžiai skuboto, nepakankamai rūpestingo procesinio veiksmo pradėti ikiteisminį tyrimą prieš tai neišsiaiškinus nei apelianto ir jo vadovaujamo skyriaus darbo pobūdžio ir funkcijų, o tik turint abstraktaus pobūdžio kalbas apie pinigus bei galimai netarnybinius santykius, kurie daugiausia gali užtraukti drausminę atsakomybę;

priešingai teismo išvadai, pokalbiuose su E. O. apie pinigus kalbėjo išimtinai tik pastarasis, o apeliantas tik klausė jo samprotavimų. Kita vertus, E. O. kalbas apie tai, kad jis garsiai svarstė, kokio dydžio atlygį imti už tarpininkavimo paslaugas pilietybės suteikime apeliantui nekėlė jokių įtarimų, nes jis žinojo, jog E. O. dirba komercinėje struktūroje, akivaizdu, kad jis, neperžengdamas leistinumo ribų, domėjosi pilietybės klausimo byloje nurodytiems asmenims sprendimo eiga, t. y. atliko tam tikras paslaugas ir galbūt buvo sutaręs dėl atitinkamo atlygio už tai. Be to, apeliantas nebuvo įgalintas vertinti E. O. veiksmų tiek moralės, tiek teisės požiūriu. Todėl nerūpestingumas, neatidumas, galimų neigiamų pasekmių neįvertinimas prieš pradedant ikiteisminį tyrimą yra prilyginami pareigūnų kaltiems veiksmams (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Be to, vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtus procesinius veiksmus civilinės teisinės atsakomybės taikymo aspektu, buvo būtina juos įvertinti bendrų civilinių teisinių santykių subjektų elgesio principų taikymo aspektu (CK 1.2, 1.5 straipsniai).

pareikšto ieškinio reikalavimų esminę dalį sudaro reikalavimas atlyginti apeliantui žalą, atsiradusią taikant procesinę prievartos priemonę - nušalinimą nuo pareigų. Tačiau teismas padarė išvadą, jog apelianto nušalinimas buvo pagrįstas ir teisėtas, kadangi buvo siekiama BPK 57 str. 1 d. numatytų tikslų, be to, teismas nurodė, kad pirmos instancijos teismo 2012-11-14 nutartis buvo apskųsta Vilniaus apygardos teismui, kuris 2012-12-04 nutartimi atmetė apelianto skundą, nurodydamas, kad dirbdamas Migracijos departamente, jis gali įtakoti kitus asmenis, dirbančius departamente. Su šia išvada sutikti negalima. Pirmiausia, anksčiau buvo nurodyta, kad priešingai teismo išvadai, apeliantui pareikšti įtarimai niekaip tiesiogiai nebuvo susiję su jo darbu Migracijos departamente. Antra, nutarties nušalinti apeliantą nuo pareigų priėmimo dieną, ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo paėmę visus juos dominančius dokumentus, kompiuterį bei surinkę kitus būtinus įrodymus. Akivaizdu, kad apeliantas vien dėl šios priežasties negalėjo trukdyti tyrimui. Kita vertus, baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad byloje paminėtiems asmenims pilietybė buvo atkurta ir suteikta teisėtai, t. y. Migracijos departamento darbuotojai, rengę reikiamus dokumentus, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Ši aplinkybė objektyviai šalina galimą įtakojimą liudytojams, ypač įvertinant tą aplinkybę, kad jie nėra pavaldumo santykiuose su apeliantu ar kitaip priklausomi bei atsižvelgiant, kad įtakoti liudytojus, tinkamai atlikusius savo pareigą, apeliantas objektyviai neturėjo jokio motyvo. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas neneigė domėjęsis dėl pilietybės atkūrimo ir suteikimo eigos, tačiau tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant šią civilinę bylą, teismai neįvertino, kad neegzistavo objektyvios priežastys taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - nušalinimą nuo pareigų, kita vertus, šios priemonės taikymas akivaizdžiai pažeidė proporcingumo principą, nes turint pagrindą manyti, kad apeliantas gali įtakoti liudytojus, paprasčiausiai buvo galima uždrausti jam bendrauti su tam tikrais asmenimis. Taigi, byloje esant nustatytam faktui, kad apeliantui ikiteisminis tyrimas nutrauktas, t. y. kad jis ne įvykdė nusikalstamos veikos, egzistuoja ikiteisminio tyrimo neteisėto pradėjimo, procesinių prievartos priemonių taikymo, kitų suvaržymų taikymo neteisėtumo prezumpcija;

teismas akivaizdžiai tendencingai ignoruodamas šią prezumpciją, paneigė konstitucinę apelianto teisę į žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo veiksmais atlyginimo, konstitucinius teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principus, sukurdamas ydingą precedentą - pagal teismo sprendimo logiką, valstybė neatsako už žalą, jeigu teisėsaugos institucijų darbuotojų veiksmai formaliai nėra akivaizdžiai neteisėti. Sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti žalą, atsiradusią dėl nušalinimo nuo pareigų, pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas įgyvendinti asmenų (valstybės tarnautojų) lygybės prieš įstatymą principą 2014-05-08 įstatymu Nr. VIII-1316 papildė LR Valstybės tarnybos įstatymą 341 straipsniu, kuriame numatė, kad be kita ko, nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, nušalintam asmeniui sumokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos. Šios teisės normos priėmimas svarbus sprendžiant bylą tuo aspektu, kad negauto darbo užmokesčio vienu iš sumokėjimo pagrindų numatytas aplinkybių, lėmusių nušalinimą, nepasitvirtinimas. Taigi, vertinant apelianto teisinę situaciją nušalinimo metu paminėtos teisės normos taikymo aspektu, visiškai akivaizdu, kad nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms apelianto nušalinimą, pareigą sumokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį asmuo buvo nušalintas nuo tarnybos pagal bendrąsias civilinės teisės normas turi valstybė;

neatitinka faktinių bylos aplinkybių teismo išvada, kad baudžiamasis procesas, priešingai ieškovo teiginiams, neužtruko pernelyg ilgai ir buvo vilkinamas. Šią išvadą neginčytinai paneigia šios faktinės bylos aplinkybės: byla nėra sudėtinga, iš esmės pareikštas įtarimas apeliantui buvo grindžiamas operatyvinių veiksmų metu surinkta medžiaga, kuri privalėjo būti apibendrinta iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau patys protokolai buvo surašyti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Tai rodo, jog tyrėjai nerūpestingai atliko savo pareigas. Kita vertus, operatyvinis tyrimas buvo atliekamas nuo 2012 m. sausio mėnesio, o ikiteisminis tyrimas pradėtas 2012-11-07. Akivaizdu, kad per šį laiką buvo reali galimybė spręsti, ar apeliantas įvykdė nusikalstamą veiką, ar jo veiksmai užtraukia drausminę atsakomybę. Vertinant paties ikiteisminio tyrimo trukmę (4 mėnesius ir 13 dienų) taip pat akivaizdu, jog trukmė yra per ilga, kadangi vertinant realiai atliktus tyrimo veiksmus, matyti, kad jie truko apie 37 valandas, t. y. apie 5 darbo dienas. Akivaizdu, kad esminėms aplinkybėms, galinčioms įtakoti apelianto baudžiamąją atsakomybę - atliekamų pareigų ir funkcijų nustatymui ir pinigų mokėjimo fakto nustatymui, 5 darbo dienų nereikėjo. Beje, net nutraukiant ikiteisminį tyrimą, į baudžiamąją bylą nebuvo išreikalauti nei apelianto pareigybės aprašymas, nei jo vadovaujamo skyriaus nuostatai. Taigi akivaizdu, kad net atsižvelgus, jog atlikto darbo negalima vertinti vien tyrimo veiksmų trukme, bendra tyrimo trukmė yra nepagrįstai ilga. Būtent šis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas iš esmės nulėmė apeliantui padarytos žalos dydį ir jo teisių bei laisvių pažeidimo laipsnį;

Žemesnės instancijos teismas

Šis ikiteisminis tyrimas ieškovo ir E. O. atžvilgiu buvo nutrauktas 2013-03-20 Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro L. K. nutarimu, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kad ieškovas būtų susitaręs priimti ar priėmęs kyšį už šių veiksmų atlikimą, t.y. nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 str. 1 d. Buvo panaikintas laikinas nušalinimas nuo užimamų Migracijos departamento prie LR VRM Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjo pareigų ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.b. II t .b.l. 180-185).