Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. e2A-636-163/2016

2016 m. balandžio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų V. L. ir A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. L. ir A. L. ieškinį atsakovei Nordea Bank, AB, veikiančiai per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, sutarties vykdymo atnaujinimo ir sutarties pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu; kredito sutarties vykdymo atnaujinimo; papildomų susitarimų, sudarytų siekiant atnaujinti kredito sutarties vykdymą, pripažinimo negaliojančiais. Ieškovai su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti Nordea Bank, AB, veikiančios per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, vienašalį 2008-07-08 Kreditavimo sutarties Nr. 08/07/28S nutraukimą 2015-05-07 pranešimu Nr. OUT-8104 nuo 2015-05-22 neteisėtu ir negaliojančiu ir atnaujinti 2008-07-08 Kreditavimo sutarties Nr. 08/07/28S vykdymą; pripažinti negaliojančiais nuo Kreditavimo sutarties atnaujinimo momento 2011-09-21 papildomo susitarimo Nr. BKP11/09/121S 1.3 punktą, nustatantį, kad kredito gavėjui taikoma 2,00 proc. banko marža, ir 2014-06-11 papildomo susitarimo Nr. BKP 14/06/29S 1.3 punktą, nustatantį, kad kredito gavėjui taikoma 2,2 proc. banko marža, ir nustatyti, kad nuo Kreditavimo sutarties atnaujinimo momento kredito gavėjui taikoma Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.9.1 punkte nustatyta 1,00 proc. banko marža; priteisti ir atsakovės Nordea Bank, AB, ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei visas turėtas teismo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus atmetė. Ieškovai pateikė apeliacinį skundą.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad tarp šalių 2008-07-08 sudaryta Būsto kredito sutartis Nr. BK 08/07/28S, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovams 451 121,03 JAV dolerio dydžio kreditą, o ieškovai įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, kredito grąžinimo terminas – 2048-07-01, kredito paskirtis – žemės sklypo dalies su butu, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, pirkimas ir paskolos iš SEB banko refinansavimas pagal 2007-09-14 kreditavimo sutartį Nr. 0450718014403-34. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti buvo įkeista 1/2 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje; butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje; žemės sklypas, esantis Klaipėdos r. sav., SB „Šernai“, su žemės sklype pastatytu sodo pastatu, šiltnamiu, ūkiniu pastatu, garažu bei kitais statiniais. Tarp šalių 2010-03-30 pasirašytas papildomas susitarimas Nr. BKP 10/03/108S, pagal kurį ieškovams buvo atidėtas kredito sumos ir kitų įmokų grąžinimas iki 2010-07-01, kreditą pradedant grąžinti 2010-08-01. 2011-09-21 tarp ieškovų ir atsakovės pasirašytas papildomas susitarimas Nr. BKP 11/09/121S, pagal kurį buvo susitarta, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip šešiasdešimt kalendorinių dienų, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal Būsto kreditavimo sutartį mokėtinas sumas bei be papildomo įspėjimo vienašališkai nutraukti Būsto kreditavimo sutartį. Tarp šalių 2012-05-30 pasirašytas papildomas susitarimas Nr. BKP 12/05/97S, pagal kurį ieškovams buvo atidėtas kredito įmokų grąžinimas iki 2013-06-01. 2014-06-11 tarp ieškovų ir banko pasirašytas papildomas susitarimas Nr. BK 14/06/29S, pagal kurį ieškovai įsipareigojo per nustatytus terminus pateikti įkeisto turto baigtumą patvirtinančius įrodymus. Atsakovė 2015-04-20 pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą Nr. OUT-6979 informavo ieškovus, kad jie sistemingai pažeidžia mokėjimo prievolių vykdymo terminus, todėl pareikalavo nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki 2015-05-05 sumokėti bankui nurodytą skolą – 9003,58 JAV dolerio ir kitas iki sumokėjimo dienos atsirasiančias mokėtinas sumas, priešingu atveju bankas nuo 2015-05-05 vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį.

Nesutiktina su tokia apeliantų pozicija. Šiuo atveju sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. 08/07/28S. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą. Nagrinėjamu atveju ieškovai įsipareigojo atsakovei sutartyje sulygtomis sąlygomis mokėti palūkanas už suteiktą kreditą. Ši sutartis sudaryta iš bendrųjų ir specialiųjų sąlygų. Bendrosios sutarties sąlygos yra banko sąlygos, su kuriomis viena iš šalių turi sutikti, siekdama sudaryti kredito sutartį, o specialioji dalis yra taikoma prie geriausiai kredito vartotojo ir banko interesus ir poreikius atitinkančių aplinkybių – šias sąlygas nusistato abi šalys abipusių derybų būdu. Šioje byloje tiek ieškovai, tiek atsakovė derino specialiosios dalies sutarties sąlygas - kokiomis sąlygomis, kuriam terminui ieškovams gali būti suteikta paskola. Taigi sutiktina su atsakovės pozicija, kad Kredito sutartis buvo sudaryta su ieškovais individualiai suderinus visas Kredito sutarties specialiosios dalies sąlygas, o CK 6.185 str. 2 d. nurodo, kad standartinės sąlygos (tos, kurios yra parengtos iš anksto ir nederinamos su šalimi iki sutarties sudarymo, tačiau dėl kurių niekas neapriboja kitos šalies teikti pasiūlymus) yra privalomos kitai šaliai, jeigu jai buvo sudaryta galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Pažymėtina, kad sudarius kreditavimo sutartį yra galimybė keisti specialiąsias sutarties sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantai būtų teikę prašymą keisti kokias nors Kredito sutarties sąlygas. Taigi darytina išvada, kad ieškovai kreipėsi į atsakovę dėl kredito suteikimo, su sutarties sąlygomis buvo susipažinę, tai patvirtina apeliantų parašai, apeliantai turėjo galimybę bet kuriuo metu nesutikti su atsakovės sąlygomis ir pasirinkti bet kurį kitą kredito paslaugų teikėją. Taigi atmestinas apeliantų argumentas, kad ieškovams buvo primestos atsakovės sąlygos, jog jie neturėjo kito pasirinkimo nei sutikti su kredito sutarties sąlygomis, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys sudarė sutartį laisva valia, todėl sudaryta kredito vartojimo sutartis yra privaloma abiem šalims, o ieškovai neturėjo pareigos sudaryti kredito sutartį būtent su atsakove, jei atsakovės siūlomos kredito sutarties sąlygos jiems buvo nepriimtinos, ir turėjo galimybę kreiptis į bet kurią kitą kreditą teikiantį banką.

Apeliaciniu skundu apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant esminį Kredito sutarties pažeidimo faktą.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, jog jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 str. 2 d. kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bigbank, AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014). Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovai įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, kredito grąžinimo terminas – 2048-07-01. Kredito sutarties 5.2.2 punktas nustatė, kad kredito gavėjas įsipareigoja mokėti palūkanas, skaičiuojamas nuo paimtos kredito sumos, pradėti grąžinti kreditą specialiosios dalies 2.11 punkte numatytą dieną (2010-08-01), laiku ir tinkamai mokėti grąžintinas sumas, palūkanas pagal mokėjimo grafiką, taip pat mokesčius, taikomus kredito gavėjui, bei kitus mokėjimus pagal sutartį. Tarp šalių 2008-07-08 sudarytos kredito sutarties 11.1 punkte numatyta, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip dešimt kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei dešimties kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Siekiant įvertinti atsakovės vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumą bei pagrįstumą, svarbu nustatyti, ar ieškovai kaip kredito gavėjai tinkamai vykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovų bei atsakovės Nordea Bank, AB, veikiančioa per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, 2008-07-08 sudaryta Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 08/07/28S, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovams 451 121,03 JAV dolerio dydžio kreditą. 2010-03-30 tarp šalių pasirašytas papildomas susitarimas Nr. BKP 10/03/108S, pagal kurį ieškovams buvo atidėtas kredito sumos ir kitų įmokų grąžinimas iki 2010-07-01, kreditą pradedant grąžinti 2010-08-01. 2011-09-21 tarp ieškovų ir atsakovės pasirašytas papildomas susitarimas Nr. BKP 11/09/121S, pagal kurį buvo susitarta, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip šešiasdešimt kalendorinių dienų, bankas turi teisę be papildomo įspėjimo vienašališkai nutraukti Būsto kreditavimo sutartį. 2012-05-30 pasirašytas papildomas susitarimas Nr. BKP 12/05/97S, pagal kurį ieškovams buvo atidėtas kredito įmokų grąžinimas iki 2013-06-01. 2014-06-11 tarp ieškovų ir banko pasirašytas papildomas susitarimas Nr. BK 14/06/29S, pagal kurį ieškovai įsipareigojo per nustatytus terminus pateikti įkeisto turto baigtumą patvirtinančius įrodymus. 2015-05-22 atsakovė Kredito sutartį vienašališkai nutraukė. Pažymėtina, kad ieškovai su atsakove sudarydami minėtus papildomus susitarimus pripažino, kad vėluoja vykdyti mokėjimus bankui pagal Kredito sutartį. Taigi įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad papildomų susitarimų su ieškovais sudarymas, priešingai, nei teigia ieškovai, palengvino Kredito sutarties vykdymą, kadangi bankas atsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovai dėl susiklosčiusios sudėtingos materialinės padėties negali nustatytu terminu tinkamai vykdyti sutartį – mokėti kredito įmokas, palūkanas ir kitus privalomuosius mokėjimus. Taigi apeliantų argumentas, kad atsakovė, sutikdama sudaryti papildomus susitarimus, apeliantams nevykdant esminės sutarties sąlygos – laiku mokėti įmokas, suteikė papildomai galimybių vykdyti Kredito sutartį ir taip išvengti vienašališko sutarties nutraukimo, tačiau apeliantai šia galimybe nepasinaudojo ir toliau delsė mokėti įmokas, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantai nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai nustatė tinkamą atsakovės bendradarbiavimą ir siekį išsaugoti sutartinius tiesinius santykius, kadangi atsakovė, pasinaudodama susiklosčiusia sudėtinga finansine ieškovų padėtimi, 2011-09-21 pasirašytu Susitarimu Nr. 2 padidino ieškovų mokėtiną palūkanų normą, kintamųjų palūkanų normą dalį – maržą padidindama nuo 1 proc. iki 2 proc., ir atitinkamai 2014-06-11 Susitarimu Nr. 4 padidino ieškovų mokėtiną palūkanų normą, padidindama kintamųjų palūkanų dalį – maržą nuo 2,00 proc. iki 2,20 proc.

Nagrinėjamu atveju analizuojamas abiejų šalių bendradarbiavimas ir sąžiningumas sutarties galiojimo ir jos nutraukimo metu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog visiškai nesuprantamas ir laikytinas nepateisinamu ieškovų pasyvumas dėl Kredito sutarties vykdymo, siekiant išsaugoti sutartį, kai ieškovų mėnesinės pajamos (kovo–rugsėjo mėnesiais) bendrai paėmus siekia 2642,98 Eur, todėl akivaizdu, kad ieškovai bent jau nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę ir galėjo mokėti kredito įmokas, palūkanas ir kitus privalomuosius mokėjimus, nors ir mažesnius, nei numatyta Kredito sutartyje bei mokėjimo grafike, tačiau to nedarė. Taigi teismų praktikoje pripažįstama, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas ginčo atveju yra esminis kredito sutarties pažeidimas, sudaręs pagrindą atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jie, nors ir deklaruoja turintys geriausius ketinimus vykdyti sutartį, yra finansiškai pajėgūs tai padaryti, ir šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą atsakovei manyti, kad sutartis nebus tinkamai įvykdyta. Ieškovams iš esmės pažeidus sutartį, atsakovė nustatė jiems protingą papildomą terminą esminiams sutarties vykdymo trūkumams pašalinti ir informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog sutarties nutraukimas yra teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Priešinga išvada darytina atsakovės atžvilgiu vertinant jos pastangas siekiant suteikti galimybę ieškovams vykdyti sutartį jos nenutraukinat ir nesukeliant dar didesnių finansinių pasekmių. Šiuo atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė sudarė net keturis papildomus susitarimus dėl Kredito sutarties dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo, kuriais kredito grąžinimo terminas buvo atidėtas iki 2010-07-01, po to dar iki 2013-06-01. Ieškovams netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, atsakovas 2014-08-18, 2014-09-01, 2014-09-15, 2014-10-01, 2014-10-17, 2014-10-31, 2014-11-25, 2014-12-01, 2015-02-03 raginimais informavo ieškovus apie susidariusius įsiskolinimus bei ragino sumokėti skolą ir taip išvengti sutarties nutraukimo, o vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, pagrįstai įsitikinęs, kad kredito gavėjas ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Taigi apeliantų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovai tinkamai bendradarbiavo su ieškovai yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi byloje pateikti duomenys leidžia daryti visiškai priešingą išvadą.

Taip pat apeliantai nurodo, kad priimtame sprendime teismas nepagrįstai nurodė, kad Kreditavimo sutarties vykdymo atnaujinimas, ieškovams neturint galimybės padengti susikaupusią nesumokėtų kredito dalių skolą ir palūkanų dalį iš karto, nepašalintų pasekmių, atsiradusių sutartį nutraukus, dėl ko ir atnaujinta sutartis turėtų būti nutraukta.

Nesutiktina su šia apeliantų išdėstyta pozicija, kadangi apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad vienašališkas atsakovės kredito sutarties nutraukimas apeliantams pažeidus esminę kredito sutarties sąlygą – įmokų mokėjimą laiku, yra pagrįstas ir teisėtas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovams vengiant atlikti mokėjimus, nustatytus sutartimi, įvertinus net tą aplinkybę, kad ieškovai turi pakankamas pajamas, darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškovai ir atnaujinus kredito sutartį geranoriškai vykdys finansinius įsipareigojimus bankui.

Be to, apeliantai nurodo, kad priimtame sprendime teismas, atsisakydamas pripažinti vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, dėl ieškovų reikalavimo pakeisti sutartį pašalinant aplinkybes, apsunkinusias sutarties vykdymą, nepasisakė.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad Kredito sutartis yra nutraukta teisėtai, nėra pagrindo jos modifikuoti, kadangi nutrauktos (negaliojančios) sutarties modifikavimas negalimas. Juolab negalima modifikuoti sąlygos, kuri galiojo ir buvo taikoma tik iki Kredito sutarties nutraukimo, t. y. ieškovų ginčijama palūkanų marža buvo skaičiuojama ir taikoma tik iki Kredito sutarties nutraukimo.

Šis apeliantų argumentas nepagrįstas. Kredito sutartimi ieškovai įsipareigojo tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus pagal grafiką, taip pat ir tinkamai vykdyti kitus įsipareigojimus. Jeigu jie būtų nepažeidę Kredito sutartyje nustatytų sąlygų, ieškovams būtų buvusi taikoma tokia pati marža, kokia buvo sudarant Kredito sutartį. Bankas taikė 1 proc. maržą tikėdamasis, jog ieškovai laiku vykdys įsipareigojimus. Visiškai nepagristi ir nelogiški ieškovų lūkesčiai, jog nevykdant Kredito sutarties tinkamai, jiems bus taikomi tokie patys kreditingumo kriterijai kaip vykdant Kredito sutarties sąlygas laiku. Ieškovai įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl maržos pakėlimas yra ieškovų pažeidimų ir susitarimo dėl tolesnių santykių tęsimo (bent ne nutraukimo) pasekmė. Ieškovai dėl savo padarytų pažeidimų prašė sutartį pakeisti ją toliau tęsiant. Bankas, sutikdamas dėl ieškovų pažeidimų pakeisti sutartį, turėjo pagrindą reikalauti keisti sąlygas ne tik pagal ieškovų pageidavimus, kadangi sutarties pakeitimas yra atliekamas derinant abiejų šalių interesus. Banko reikalavimas dėl ieškovų padarytų pažeidimų keičiant sutartį padidinti banko maržą, kuri yra banko nustatoma pagal kiekvieno kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt., buvo logiškas ir pagrįstas, marža yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta Kredito sutarties specialiojoje dalyje. Jeigu ieškovams nebuvo priimtina pakeista palūkanų marža, jiems niekas neapribojo galimybės atsisakyti sudaryti susitarimą. Tačiau ieškovai susitarimus sudarė. Sutiktina su atsakovės pozicija, kad palūkanų maržos padidinimas laiku įmokų nemokančiam kredito gavėjui atitinka ekonominę prasmę, kadangi palūkanų maržos padidinimas negali būti laikomas nepagristai suvaržančiu ieškovų galimybes vykdyti sutartį, kadangi bankas, suteikdamas ieškovams galimybę pridėti nepadengtą skolą prie negrąžinto kredito sumos bei atidėdamas negrąžinto kredito dalies mokėjimą, prisiėmė didesnę riziką, susijusią su ieškovų paimtu kreditu ir jo grąžinimu bei kitų bankui priklausančių sumų sugrąžinimu, todėl ir pats skolinimasis pabrango. Bankas nepasinaudojo ieškovų padėtimi, bet priešingai, nors ieškovai sistemingai ilgą laiką pažeidinėjo mokėjimo prievoles, tačiau abipusio susitarimo būdu buvo rastas sprendimas, kaip toliau tęsti sutartinius santykius.

Taip pat atmestinas apeliantų argumentas, kad teismas netinkamai taikė vartotojų teisių gynimo institutą. Ieškovai nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jų, kaip vartotojų, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami.

Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgus į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovams buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslui plėtoti ir pan., tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovai – vartotojais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vartotojui suteikta papildoma įstatymo nustatyta apsauga nėra vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanta (CK 6.38 str., 6.59 str.) – išimtis, todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012). Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui, todėl kreditoriui suteikimas teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą likusią negrąžintą paskolą iš esmės yra teisėtas ir atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus bei negali būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Šiuo atveju įvertinus byloje susiklosčiusias aplinkybes, kad apeliantai ilgą laiką netinkamai vykdė savo įsipareigojimus bankui, tai, kad bankas ilgą laiką geranoriškai įvertinęs apeliantų prašymus keitė sutarties sąlygas tam, kad nebūtų nutraukta Kreditavimo sutartis, kelis kartus įspėjo apeliantus apie sutarties nutraukimą, jei apeliantai ir toliau nevykdys savo įsipareigojimų bankui, tačiau apeliantams ir toliau turint pastovias ir pakankamas pajamas (kaip tai nurodo ir apeliaciniame skunde), jie vis vien vengė vykdyti įsipareigojimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo vienpusiškai ginti apeliantų kaip vartotojų interesus, kadangi tai prieštarautų pamatiniam sutarčių teisės principui – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), ir šioje situacijoje tai vienareikšmiškai pažeistų atsakovės, kaip kredito sutarties šalies, interesus.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes bei pateiktus duomenis byloje, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliantų nurodytų apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LR CK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš apeliantų. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra pagrindas nagrinėti atsakovės prašymą.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 774,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kadangi duomenys apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikti iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės ir jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija), todėl yra pagrindas jas priteisti. Taigi atsakovei priteistina 774,46 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš apeliantų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti atsakovei Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančiai per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, j. a. k. (duomenys neskelbtini), po 387,23 Eur iš ieškovų V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.