Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas E. K. skundu prašo panaikinti 2022-01-19 dienos sprendimą „Dėl galimai neteisėtos išmokos vaikui“, kuriuo nuspręsta, kad E. K. nuo 2019-01-01 iki 2020-01-01 galimai neteisėtai išmokėta 241,68 Eur dydžio išmokos vaikui suma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš byloje esančių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų nustatyta:

2019-06-14 pareiškėjas pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai Prašymą gauti išmoką, prašydamas skirti papildomai išmoką vaikui už dukrą E. K. nuo 2019-01-01, prašyme patvirtindamas, kad praėjusiais kalendoriniais metais vidutinės pajamos vienam asmeniui per mėnesį buvo mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (183 Eur).

Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2019-06-17 sprendimu Nr. 27538 pareiškėjui skirta išmoka vaikui (vaikui iki 18 metų, auginant ir (ar) globojant 1 arba 2 vaikus) nuo 2019-01-01 iki 2020-01-01, išmokos dydis mėnesiui - 0,53 bazinės socialinės išmokos.

2022-01-10 Kauno miesto savivaldybės administracija gavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022-01-10 raštą Nr. (7.1Mr-46) SD-71 „Dėl išmokos vaikui skyrimo pagrįstumo“, kuriame informuojama, kad ministerija atliko asmenų, nuo 2019-01-01 iki 2019-12-31pateikusių prašymus skirti išmoką vaikui už 2019 metus, ir jų šeimos narių 2018 metais gautų pajamų patikrinimą ir atrinko išmokos vaikui gavėjų šeimas, kurių vidutinės šeimos pajamos, nustatytos Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje, vienam asmeniui per mėnesį 2018 metais viršijo 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį (183 Eur). Ministerija paprašė rašte nurodytas savivaldybes išanalizuoti pateiktą medžiagą, informuoti asmenis apie jų pateiktų duomenų apie pajamas neatitikimus, galimai neteisėtai gautą išmoką vaikui bei galimybę pateikti papildomą informaciją, įrodančią teisę gauti išmoką, ir imtis atitinkamų priemonių išmokos vaikui permokoms susigrąžinti. Kartu su raštu pateiktuose failuose su šeimų narių pajamų 2018 metų duomenimis nurodyta ir pareiškėjo šeima, pateikti valstybės registrų duomenys (lentelės „Asmens pajamos (bendra suma)“ ir „Sodra“), patvirtinantys, kad vienam pareiškėjo šeimos nariui per mėnesį 2018 metais tenkančios pajamos sudarė 187,12 Eur, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmoka 2018 metais sudarė 8 982,16 Eur.

Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2022-01-12 raštu Nr. 65-5-92 informavo pareiškėją, kad atlikus išmokos vaikui gavėjų prašyme išmokai gauti nurodytų duomenų apie šeimos pajamas patikrinimą, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Užimtumo tarnybos, Nacionalinės mokėjimo agentūros bei Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, buvo nustatyti neatitikimai, nurodė, kad patikrinimo duomenimis, pareiškėjo šeimos pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį 2018 metais viršijo Išmokų vaikams įstatyme nustatytą 183,00 Eur dydį, todėl jam nuo 2019-01-01 iki 2020-01-01 galimai neteisėtai išmokėta 241,68 Eur dydžio išmokos vaikui suma, paprašė iki 2022-02-11 pateikti jo prašyme išmokai gauti nurodytos informacijos teisingumą patvirtinančius dokumentus, išaiškino, kad nepateikus informacijos, įrodančios teisę gauti išmoką vaikui, išmokos vaikui mokėjimas bus nutrauktas, nurodė, kad permokėta išmokos vaikui suma turi būti grąžinta į savivaldybės sąskaitą (duomenys neskelbtini), išaiškino, kad negrąžinus, permoka bus išskaičiuojama savivaldybės administracijos sprendimu arba išieškoma teismo tvarka.

2022-01-12 raštu pareiškėjas nesutiko, kad jo šeimos pajamos vienam šeimos nariui 2018 metais viršijo Išmokų vaikams įstatyme nustatytą 183,00 Eur dydį, nurodė savo argumentus ir prašė išmokos vaikui mokėjimo nenutraukti ar iš jos neišskaičiuoti neva neteisėtai gautų sumų.

Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2022-01-19 raštu Nr. 62-5-158 (toliau – skundžiamas sprendimas) pareiškėjui paaiškino papildomos išmokos vaikui skyrimo tvarką ir nurodė teisinį pagrindą, paaiškino, kaip apskaičiuojamos vidutinės pajamos, tenkančios vienam asmeniui per mėnesį, informavo, kad šeimos pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį 2018 metais viršijo Išmokų vaikams įstatyme nustatytą 183,00 Eur dydį, todėl nuo 2019-01-01 iki 2020-01-01 jam galimai neteisėtai išmokėta 241,68 Eur (20,14 Eur/mėn.) dydžio išmokos vaikui suma, kadangi už 2017 metus paskaičiuota nedarbingumo pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2018-01-26.

Dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

Pareiškėjas skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo anksčiau pateikti prašymo netekto darbingumo pensijai už 2017 metus gauti, o dėl perteklinių ir nereikalingi SODROS veiksmų, tikrinant jo pajamas, ši pensija pavėluotai jam buvo išmokėta 2018 metais, todėl 2018 metais gautos pajamos turi būti dalinamos į dvi dalis, kaip gautos 2017 ir 2018 metais, tuomet nebūtų viršijamas 183 Eur valstybės remiamų pajamų dydis vienam šeimos nariui. Taigi, ginčo esmė ir ribos susiję tik su valstybės remiamų pajamų dydžio vienam šeimos nariui skaičiavimu, kurį šalys aiškina skirtingai.

Įvertinęs ginčui taikomą teisinį reguliavimą teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti, nes tokio valstybės remiamų pajamų dydžio vienam šeimos nariui skaičiavimo, kokį nurodo pareiškėjas, teisės aktai nenumato.

Pagal skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusią Išmokų vaikams įstatymo 17 straipsnio 7 dalį, papildomai išmokai vaikui, nustatytai šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte, gauti vidutinės bendrai gyvenančių asmenų arba globėjo (rūpintojo) ir su juo bendrai gyvenančių asmenų mėnesio pajamos apskaičiuojamos pagal praėjusių kalendorinių metų iki teisės gauti išmoką atsiradimo dienos pajamas.

Išmokų vaikams įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad bendrai gyvenančių asmenų arba globėjo (rūpintojo) ir su juo bendrai gyvenančių asmenų pateikti duomenys apie gautas pajamas patikrinami Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka.

Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-28 nutarimu Nr. 801 patvirtintų Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau - Išmokų nuostatai) 23.2 punkte įtvirtinta, kad Apskaičiuojant bendrai gyvenančių asmenų arba globėjo (rūpintojo) ir su juo bendrai gyvenančių asmenų vidutines pajamas, tenkančias vienam asmeniui per mėnesį, skaičiuojamos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos gautos pajamos, įskaitant kalendoriniais metais ar laikotarpiu, pagal kurį skaičiuojamos pajamos teisei į išmoką vaikui nustatyti, gautas sumas į pajamas tų mėnesių, kuriais jos išmokėtos.

Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau - Paramos gyventojams įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad pensijos priskiriamos prie gautų pajamų, kurios įskaitomos skiriant piniginę socialinę paramą.

Paramos gyventojams įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad <...>pensijos<...>, kurios buvo išmokėtos ne mažiau kaip vieną mėnesį pavėluotai <...>, įskaitomos į pajamas tų mėnesių, kuriais jos buvo išmokėtos.

Nurodytas teisinis reguliavimas nustato aiškią ir imperatyvią tvarką, kaip apskaičiuojamas valstybės remiamų pajamų dydis vienam šeimos nariui. Šis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės atsakovei interpretuoti šią tvarką kitaip, kaip to pageidauja pareiškėjas. Teismas konstatuoja, kad per ataskaitinį laikotarpį - praėjusių kalendorinių metų iki teisės gauti išmoką atsiradimo dienos - gautų pajamų dydį apsprendžia ne laikas, už kurį tos pajamos apskaičiuojamos, o pajamų gavimo (išmokėjimo) data. Išmokų vaikams įstatymo 17 straipsnio 7 ir 8 dalies, Išmokų nuostatų 23.2 punkto ir Paramos gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 9 dalies normų sisteminė analizė patvirtina, kad į pajamas įskaitomos per praėjusius kalendorinius metus iki teisės gauti išmoką atsiradimo dienos gautos pajamos, nepriklausomai nuo to, už kokį laikotarpį jos priklausė išmokėti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2019-06-14 prašyme deklaravo, kad vidutinės praėjusių kalendorinių metų, t. y. 2018 metų, pajamos vienam šeimos nariui neviršija 183,00 eurų ir nėra ginčo, kad į 2018 m. gautas pajamas jis nebuvo įskaičiavęs 2018-01-26 VSDFV (Sodros) jam išmokėtos netekto darbingumo pensijos už 2017 metus, kuri sudarė 3651,40 Eur. Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą teismas pripažįsta, kad atsakovė pagrįstai skundžiamame sprendime išaiškino pareiškėjui, jog apskaičiuojamos šeimos vidutinės pajamos, tenkančios vienam asmeniui per mėnesį, 2018 metais viršijo Išmokų vaikams įstatyme nustatytą 183,00 Eur dydį, nes atsakovė tiksliai vadovavosi nurodytais teisės aktais ir teisingai juos aiškino bei taikė, įskaičiuodamas į 2018 metų pajamas ir netekto darbingumo pensiją už 2017 metus, kuri buvo išmokėta pareiškėjui 2018-01-26.

Pareiškėjo siekis, kad atsakovė jo šeimos pajamas vertintų ir skaičiuotų kitaip, nei numato teisės aktai, negali būti pagrindas atsakovei nesivadovauti imperatyviomis teisės normomis, nes tai reikštų įstatymų nesilaikymą.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų. Pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-906/2009).

Plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-1052/2007).

Taigi, teismas konstatuoja, kad atsakovės skundžiamas sprendimas ne tik yra pagrįstas imperatyviais teisės aktų reikalavimais ir faktinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą taikyti šiuos teisės aktus, bet ir būtų neteisėtas kaip tik tokiu atveju, jeigu būtų grindžiamas pareiškėjo nurodomais argumentais dėl jo pajamų skaičiavimo būdo, kuris prieštarauja nurodytiems teisės aktams.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su aplinkybėmis, dėl kurių netekto darbingumo pensija už 2017 metus jam buvo išmokėta 2018 metais, niekaip nesusiję su atsakovės veiksmų teisėtumu ir skundžiamo sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu. Atsakovė nėra atsakinga už tai, kada pareiškėjas kreipėsi dėl pensijos ir kada ji jam buvo išmokėta. Juo labiau atsakovė nėra atsakinga už VSDFV (Sodros) veiksmus ir jų operatyvumą, dėl kurių pretenzijas savo skunde išsako pareiškėjas. Jeigu pareiškėjas mano, kad dėl kitos valstybės institucijos veiksmų, kurie jo manymu buvo pertekliniai, jis prarado galimybę gauti papildomą išmoką vaikui, tai atsakovu dėl tokių pretenzijų ir turėtų būti ta institucija, kuriai priekaištų jis turi. Tuo tarpu Kauno miesto savivaldybės administracija nėra atsakinga ir niekaip negalėjo įtakoti pareiškėjo netekto darbingumo pensijos už 2017 metus apskaičiavimo ir išmokėjimo aplinkybių.

Apibendrinant pareiškėjo argumentus dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo teismas konstatuoja, kad atsakovė tiksliai taikė ir teisingai aiškino Išmokų vaikams įstatymo 17 straipsnio 7 ir 8 dalies, Išmokų nuostatų 23.2 punkto ir Paramos gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 9 dalies nuostatas ir neturėjo teisinio pagrindo kitaip išaiškinti pareiškėjo gautų pajamų skaičiavimą, todėl pareiškėjo skundas dėl jame nurodytų argumentų atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl skundžiamo sprendimo materialinių teisinių pasekmių

Pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas ir dėl kitos priežasties - skundžiamas aktas neturi įtakos pareiškėjo materialiosioms teisėms ar pareigomis, todėl nei pats savaime, nei jo panaikinimas nesukelia teisinių pasekmių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.).

Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 17 str. 1 d., 33 str. 2 d. 1 p.). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-662/2021).

Viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad tuo atveju, jeigu suinteresuotam subjektui yra tik teikiama informacija, tai iš čia kildinami reikalavimai laikytini nepriskirtinais administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2009 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-308/2009 ir kt.).

Kai viešo administravimo subjekto raštas yra informacinio pobūdžio ir jame viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, nėra, toks raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių nesukelia, o teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020, 2021 m. spalio 20 d. administracinėje byloje Nr. eAS-581-520/2021 ir kt.).

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, administracinis sprendimas suprantamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, jame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui, t. y. teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 ir kt.).

Administraciniame sprendime yra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, t. y. šio teisės akto sukeliamos pasekmės turi materialų, o ne procedūrinį pobūdį. Tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir į šioje byloje nustatytas aplinkybes bei skundžiamo sprendimo turinį teismas konstatuoja, kad skundžiamas atsakovės raštas pareiškėjui yra tik informacinio pobūdžio ir jame nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui. Toks atsakymas pats savaime kokių nors materialinių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl teismas negali apginti pareiškėjo teisių tokio rašto panaikinimu, nes jame nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, kurių jam nereikėtų laikytis panaikinus skundžiamą atsakymą. Kitaip tariant, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų net ir patenkinus jo skundą, todėl tenkinti jį nėra pagrindo.

Skundžiamame 2022-01-19 rašte Nr. 62-5-158 nurodyta: „Atsakydami j Jūsų 2022 m. sausio 12 d. kreipimąsi, informuojame, kad <...>“ ir pareiškėjui detaliai išaiškinama papildomos išmokos vaikui skyrimo tvarka, nurodomas tokio išaiškinimo teisinis pagrindas, paaiškinama, kaip apskaičiuojamos vidutinės pajamos, tenkančios vienam asmeniui per mėnesį, paaiškinama, kodėl konstatuojama galimai neteisėtai išmokėta 241,68 Eur (20,14 Eur/mėn.) dydžio išmokos vaikui suma. Tačiau šiame rašte nėra suformuluojami jokie privalomi įpareigojimai pareiškėjui, jokie atsakovės sprendimai dėl nurodytos galimai neteisėtai išmokėtos 241,68 Eur dydžio išmokos vaikui.

Teismas pažymi, kad teisinės pasekmės dėl susidariusios situacijos pareiškėjui gali kiti ne dėl skundžiamo informacinio 2022-01-19 rašto Nr. 62-5-158, o tik dėl Išmokų vaikams įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje ir Išmokų nuostatų 44 punkte numatyto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo.

Išmokų vaikams įstatymo 20 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu asmenys kreipdamiesi dėl išmokos pateikia neteisingus duomenis, reikalingus išmokai skirti, arba per mėnesį nepraneša apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į išmoką arba jos dydžiui, ir dėl to permokama išmoka, permokėta suma grąžinama arba išskaičiuojama iš išmokos gavėjui pagal šį įstatymą priklausančių išmokų savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu.

Išmokų nuostatų 44 punktas numato, kad savivaldybės administracija, iš SPIS valdytojo gavusi informaciją apie gavėjų pateiktus klaidingus duomenis apie pajamas, informuoja išmokos gavėją apie nustatytus neatitikimus, galimybę pateikti papildomą informaciją, įrodančią teisę gauti išmoką, nurodo permokėtą dėl gavėjo kaltės išmokos sumą, asmens teisę grąžinti neteisėtai gautą sumą ir priimtą sprendimą dėl permokėtos išmokos vaikui sumos išskaičiavimo ar išieškojimo teismo tvarka.

Taigi, materialiąsias teisines pasekmes dėl galimai neteisėtai išmokėtos 241,68 Eur dydžio išmokos vaikui pareiškėjui sukelti gali tik savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas dėl permokėtos išmokos vaikui sumos išskaičiavimo iš pareiškėjui pagal Išmokų vaikams įstatymą priklausančių išmokų arba savivaldybės administracijos kreipimasis į teismą dėl šios sumos išieškojimo. Tuo tarpu šioje byloje skundžiamas sprendimas tokios savivaldybės administracijos valios ir tokio sprendimo neišreiškia, nes juo pateikiama tik informacija apie susidariusią situaciją ir pareiškėjui išaiškinami atsakovės argumentai bei teisinis jų pagrindas.

Pažymėtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2022-01-12 rašte Nr. 65-5-92 pareiškėjui buvo išaiškinta, kad iki 2022-02-11 nepateikus informacijos, įrodančios teisę gauti išmoką vaikui, išmokos vaikui mokėjimas bus nutrauktas, o ginčo sumos negrąžinus, permoka bus išskaičiuojama savivaldybės administracijos sprendimu arba išieškoma teismo tvarka. Tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2022-01-31, skųsdamas informacinio pobūdžio raštą, kai atsakovės nustatytas terminas iki 2022-02-11, po kurio atsakovė turėjo priimti Išmokų vaikams įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje ir Išmokų nuostatų 44 punkte numatytą sprendimą, dar nebuvo suėjęs. Tai reiškia, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dar net nesant administracinio akto, kuris galėtų pažeisti jo teises.

Išmokų vaikams įstatymo 23 straipsnis numato, kad savivaldybės administracijos sprendimai, priimti vykdant šiame įstatyme jai nustatytas funkcijas, gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, o Išmokų nuostatų 45 punktas taip pat numato, kad savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimai dėl asmens teisės gauti išmokas skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau nei vienas iš šių teisės aktų nenumato, kad asmuo gali skųsti informacijos jam suteikimą iki atitinkamo sprendimo, liečiančio jo materialiąsias teises, priėmimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad šioje byloje ginčijamas atsakovės informacinio pobūdžio 2022-01-19 raštas Nr. 62-5-158 neturi įtakos pareiškėjo materialiosioms teisėms ar pareigomis, nesukelia jam teisinių pasekmių, todėl skundo patenkinimas negali apginti pareiškėjo teisių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis, nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialiojo teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-442/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021), todėl išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2826-789/2021; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-128-624/2022).

Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas ir tuo pagrindu, kad skundžiamas sprendimas neturi įtakos pareiškėjo materialiosioms teisėms ar pareigomis ir nesukelia jam teisinių pasekmių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.