Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Č. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. liepos 7 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Kauno VGTPT) buvo gautas pareiškėjo E. Č. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą Kauno rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2131-490/2009 dėl 6000,00 Lt skolos ir 2 procentų delspinigių už laiku negrąžintą paskolą išieškojimo iš L. P. (b. l. 15-17).

Kauno VGTPT 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-T-1790-2203 nusprendė suteikti pareiškėjui E. Č. valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl negrąžintos skolos priteisimo iš L. P., skiriant advokatą E. U. (b. l. 25-26).

Kauno VGTPT 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-P-1790-1493 pratęsė pareiškėjui E. Č. Kauno VGTPT 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-T-1790-2203 skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminą iki 2011 m. vasario 28 d., o 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-P-1790-2773 antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtą advokatą E. U. pakeitė advokate K. M. (b. l. 35-36).

Kauno VGTPT 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1790-3210 (toliau – ir Sprendimas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 4 punktu, nutraukė pareiškėjui E. Č. Kauno VGTPT 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-T-1790-2203 skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą (b. l. 41-42).

II.

III.

IV.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą Kauno apygardos administraciniam teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Administracinis ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1790-3210, kuriuo pareiškėjui E. Č. buvo nutrauktas Kauno VGTPT 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-T-1790-2203 skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Konkrečiu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam suteikti antrinę teisinę pagalbą arba, šiai aplinkybei paaiškėjus vėliau, – priimti sprendimą antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukti (VGTPĮ 23 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjas E. Č. kreipėsi į Kauno VGTPT, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl 6000,00 Lt negrąžintos paskolos pagal 2001 m. gruodžio 4 d. sutartį ir 2 procentų delspinigių už laiku negrąžintą paskolą išieškojimo iš L. P.. Teikiant antrinę teisinę pagalbą, paaiškėjo, jog pareiškėjas E. Č. analogiškų paskolos sandorių 2001 metais yra sudaręs ir daugiau. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas E. Č., sudarydamas paskolos sandorius, vertėsi ūkine komercine veikla, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktas pagrįstai. Pareiškėjas E. Č. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu. Teigia, kad jis šališkas ir subjektyvus, o padarytos išvados pagrįstos prielaidomis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). Tačiau ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti duomenys bei atlikta tinkama teisinė bylos aplinkybių analizė, o pareiškėjo E. Č. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės teisingų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje nesutariama dėl fakto, ar pareiškėjo E. Č. veiksmai, sudarinėjant paskolos sutartis, gali būti pripažįstami ūkinės komercinės veiklos vykdymu, pirmiausia būtina atskleisti sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę bei turinį. Teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr. Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiam pelno, tam tikros ekonominės naudos. Pažymėtina, kad iš esmės analogišką išvadą dėl ūkinės-komercinės veiklos sąvokos ir jai būdingų požymių padarė ir pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sistemine teisės aktų, reglamentuojančių ūkinės komercinės veiklos sąvoką, analize.

Taigi, vertinat pareiškėjo E. Č. veiksmus, jam 2001 metais sudarinėjant paskolos sandorius, būtina nustatyti, ar jiems būdingi ūkinei komercinei veiklai priskirtini požymiai, nes tik šių požymių visuma sudaro pagrindą pripažinti fizinį asmenį verslininku – ūkinės komercinės veiklos vykdytoju. Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kad nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingos tos aplinkybės, jog pareiškėjui nebuvo išduotas verslo liudijimas, jog vykdoma veikla nebuvo registruota Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (b. l. 62). Specialiųjų teisės aktų reikalavimų, nustatytų teisei verstis ūkine komercine veikla, nevykdymas nepaneigia to fakto, kad fizinis asmuo faktiškai, nors galimai ir neteisėtai, verčiasi ūkine komercine veikla, ir nesuteikia jam jokio prioriteto VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto taikymo prasme. Priešingu aiškinimu inter alia būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančius asmenų lygybės, teisingumo ir protingumo principus.

Byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad pareiškėjo E. Č. veiksmuose, sudarinėjant paskolos sutartis, yra visi ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai. Pareiškėjas 2001 metais sudarė net keturis iš esmės analogiškus sandorius – 2001 m. vasario 22 d. notariškai patvirtinta paskolos sutartimi R. K. paskolino 20 000,00 Lt (b. l. 69), 2001 m. balandžio 6 d. notariškai patvirtinta paskolos sutartimi J. Ž. Paskolino 22 200,00 Lt (b. l. 67-68), 2001 m. gruodžio 4 d. notariškai patvirtinta paskolos sutartimi L. P. paskolino 6000,00 Lt (b. l. 22-23), be to, pats pareiškėjas neneigė, kad buvo sudaręs paskolos sutartį ir su J. S. (b. l. 70, 121). Šie faktai įrodo, kad pareiškėjo E. Č. veika truko tam tikrą laikotarpį, t. y. buvo nuolatinio, tęstinio, o ne vienkartinio pobūdžio. Byloje taip pat nekyla jokių abejonių, kad tokia pareiškėjo vykdoma veikla buvo savarankiška. Tiek paskolos, tiek hipotekos sutartys įformintos pareiškėjo E. Č. vardu, į teismą dėl paskolų išieškojimo pareiškėjas taip pat kreipėsi asmeniškai, jokie kiti asmenys pretenzijų skolininkams nėra pareiškę, tokių duomenų byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms tas faktas, jog pareiškėjas veikė ne savo interesais, pripažintinas neįrodytu. Sprendžiant dėl pareiškėjo vykdytos veiklos atlygintinumo, trečiojo ūkinės komercinės veiklos požymio, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo paskolos sutarčių sąlygas, pareiškėjo elgesį po sandorių sudarymo. Matyti, kad pareiškėjas skolino dideles pinigų sumas, kurių grąžinimui buvo numatyti trumpi terminai, o negražinimo atveju – neproporcingo dydžio delspinigiai, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vertinami kaip suteikiantys pagrindą šaliai neteisėtai praturtėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Pareiškėjas dėl paskolų išieškojimo kreipėsi praėjus ilgiems terminams po paskolų grąžinimo, o duomenų, kad teismine gynyba anksčiau negalėjo pasinaudoti dėl objektyvių priežasčių, nėra. Taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į skolininkus ir atidėdavo terminus. Tokie pakeitimai, pratęsiantys paskolos gražinimo terminus ir atleidžiantys skolininkus atidėtam terminui nuo delspinigių mokėjimo, pačiose paskolos sutartyse nefiksuoti. Kitų įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, taip pat nėra. Pareiškėjo argumentas, kad delspinigiais siekė tik užtikrinti sutartinių įsipareigojimų vykdymą, prieštarauja jo elgesiui, nustatant paskolos sutartyse didelio dydžio delspinigius bei pasirašant hipotekos sutartį (b. l. 19-21), kuri paprastai yra pakankama skolininko įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimo priemonė, taip pat kreipimasis į teismą dėl paskolos išieškojimo, prašant ne tik pagrindinės skolos, bet ir sutartyje numatytų nepagrįstai didelių delspinigių. Pažymėtina, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apskrities skyrius 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarime konstatavo, kad pareiškėjo veikoje, sudarant paskolos sutartis su fiziniais asmenimis, yra BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodyti požymiai, tačiau baudžiamasis persekiojimas nepradėtas dėl senaties termino suėjimo (b. l. 74-75). Taigi, nors paskolos sutartyse nebuvo numatytos palūkanos už naudojimąsi pinigais, aukščiau nustatytos aplinkybės, vertinant jas visumoje, teisėjų kolegijos nuomone, neabejotinai įrodo tikruosius pareiškėjo E. Č. ketinimus, t. y. pelno siekimą.

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1790-3210 pagrįstai nutraukė pareiškėjui E. Č. Kauno VGTPT 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-T-1790-2203 skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu, t. y paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, nes jo prašymas susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl jo ūkinės komercinės veiklos. Byloje jokių įrodymų, kad skundžiamą Kauno VGTPT Sprendimo priėmimą lėmė ne nurodytos objektyvios aplinkybės, o subjektyvūs motyvais, susiję su pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikti paskirto advokato veiksmais, tariamai reikalaujant iš pareiškėjo piniginės duoklės, nėra.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.