Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovės) savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ir (atsakovės pagal priešieškinį) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams R. I., D. I., Z. A. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto ir atsakovių Z. A. ir R. I. priešieškinį savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė savivaldybės įmonė (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iškeldinti atsakovus R. I., D. I. ir Z. A. su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Būstas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), pagal VĮ „Registrų centras” Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė), tačiau Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1 - 474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas” patikėjimo teise valdyti visas Savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas.

1.2. Ieškovė ir atsakovė R. I. 2012 m. gruodžio 7 d., remdamiesi Savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 30-2395 ,,Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo R. I.”, pasirašė socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N12/1398.

1.3. Kadangi atsakovės šeimos deklaruotos pajamos už 2016 kalendorinius metus daugiau kaip 25 proc. viršijo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatytus metinius dydžius, t. y. 3 223 Eur viršijo už kalendorinius metus. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 1-1023 ,,Dėl Tarybos 2016 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-704 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašų tvirtinimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą“ ir nuomos sutarčių pakeitimo“ nusprendė laikinai, t. y. vieniems metams, socialinį būstą, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės šeimai nuomoti rinkos kainomis, kaip savivaldybės būstą. Dėl to 2017 m. rugpjūčio 22 d. buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuota nuomos sutartis Nr. 1.40-GT17/0156 (toliau – Sutartis), kurios 21 p. įtvirtintas Buto nuomos terminas – 2018 m. birželio 28 d.

1.4. Atsakovų R. I. ir D. I. deklaruotos pajamos per 2017 metus pagal metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją sudarė 17 455 Eur, o tai 5 865 Eur viršijo Įstatyme įtvirtintą dydį kartu su leistinu 25 procentų perviršiu, t. y. 11 590 Eur. R. I. vardu registruotas nekilnojamas turtas - vieno kambario būstas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendrasis plotas sudaro 25,56 kv. m, o vertė sudarė 21 500 Eur.

1.5. 2018 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 1.35-18/5317 „Dėl Tarybos sprendimo“ ieškovė informavo atsakovę, kad 2018 m. spalio 17 d. įvykusio Tarybos posėdžio Nr. 70 metu buvo nuspręsta nepritarti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ parengtam sprendimo projektui „Dėl Savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo R. I. šeimai ir terminuotos Savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo“, kuriame buvo numatyta išnuomoti atsakovės šeimai savivaldybės Butą vieniems metams nuo šios sprendimo priėmimo dienos bei sudaryti su atsakove terminuotą Savivaldybės Buto nuomos sutartį, nustatant nuomos mokestį pagal galiojančią tvarką. Atsakovė, nesutikdama su Tarybos sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 17 d. sprendimą nepritarti sprendimo projektui „Dėl Savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini)išnuomojimo R. I. šeimai ir terminuotos Savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo“ bei panaikinti SĮ „Vilniaus miesto būsto“ 2018 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 1.35-18/5317 „Dėl tarybos sprendimo“, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3909-845/2019 ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad šalys, sudarydamos 2017 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. 1.40-GT17/0156, apibrėžė nuomos sutarties terminą (Sutarties 21 p.) bei numatė galimybę, bet ne pareigą atnaujinti sutartį (Sutarties 22 p.). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-35-440/2020 R. I. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, palikdamas pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą nepakeistą.

1.6. 2020 m. liepos 1 d. atsakovė raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su prašymu sudaryti Savivaldybės būsto nuomos sutartį. Ieškovė 2020 m. liepos 15 d. raštu Nr. 1.35-20/2841 informavo, kad šiai dienai nėra teisinio pagrindo su pareiškėja sudaryti Buto nuomos sutartį, ir pasiūlė iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. geranoriškai atlaisvinti Butą. Ieškovė, atsakydama į 2020 m. rugpjūčio 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 29 d. R. I. prašymus, kuriuose prašoma išnuomoti Butą, 2020 m. spalio 16 d. raštu Nr. 1.35-20/4296 informavo R. I. apie tai, kad įmonei pavesta rengti Tarybos sprendimo projektą dėl Buto R. I. šeimai išnuomojimo, su sąlyga, jeigu būstas, esantis (duomenys neskelbtini), bus padovanotas Savivaldybei. Ieškovė 2020 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 1.35-20/4999 pakartotinai informavo R. I. apie ieškovės 2020 m. spalio 16 d. rašte Nr. 1.35-20/4296 išdėstytas sąlygas, bei pažymėjo, kad tokiu atveju, Butas pareiškėjos šeimai būtų išnuomotas neterminuotai.

1.7. Savivaldybės administracijos 2021 m. vasario 17 d. raštu Nr. A51-14799/21(3.3.12.1E-AD24) R. I. informuota, kad Tarybos sprendimo projektas dėl Savivaldybės Buto jos šeimai išnuomojimo neterminuotai nebus rengiamas, kadangi pareiškėja nepateikė sutikimo nuomoti minėtą Savivaldybės būstą minėtuose raštuose nurodytomis sąlygomis. Taip pat minėtame rašte pasiūlyta geranoriškai iki 2021 m. kovo 31 d. atlaisvinti Butą ir perduoti minėtą Butą pagal perdavimo-priėmimo aktą bei grąžinti raktus. Ieškovė 2021 m. kovo 29 d. raštu Nr. 1.35-21/1382 pakartotinai informavo atsakovę R. I. iki 2021 m. kovo 31 d. atlaisvinti Butą. Šiai dienai atsakovai geranoriškai Buto neatlaisvino.

2. Atsakovai R. I. ir D. I. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Ieškovė, kuri nėra ginčo turto savininkė, turtą valdo patikėjimo teise ir yra įgaliota tik atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės (savininko) interesus reiškiant ieškinius dėl iškeldinimo iš užimamų patalpų, nėra tinkamas ieškovas byloje.

2.2. Teisės aktai (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymas, Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašas) numato, kad yra teisinis pagrindas asmenims, kurie su savivaldybe ar jos įstaigomis yra susiję darbo santykiais, bei neįgaliems asmenims išnuomoti savivaldybės būstą arba socialinį būstą savivaldybės būsto nuomos sąlygomis. Šiuo atveju atsakovė atitinka ir vieno, ir kito atvejo sąlygas: atsakovė daug metų dirba (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)– Vilniaus miesto savivaldybės viešojoje sveikatos priežiūros įstaigoje; atsakovei nuo 2015 m. gruodžio 30 d. nustatytas 30 procentų darbingumo lygis ir atsakovė yra laikoma neįgaliu asmeniu. Atitinkamai yra teisinis pagrindas atsakovei išnuomoti savivaldybės būstą ar socialinį būstą rinkos kainomis tiek Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo 42.2 punkto, tiek 42.4 punkto pagrindu.

2.3. Ieškinyje be pagrindo akcentuojama aplinkybė, kad atsakovės pajamos viršijo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatyme nustatytą dydį su 25 procentų perviršiu. Toks reikalavimas taikomas asmenims, pretenduojantiems į socialinio būsto nuomą, tuo tarpu atsakovė prašė jai išnuomoti savivaldybės būstą arba socialinį būstą rinkos sąlygomis (kaip buvo padaryta 2017 m. rugpjūčio 22 d.). Svarbu, jog ieškovė informavo atsakovę, kad nuomos sutartis su ja gali būti sudaryta tuo atveju, jei ji padovanos Vilniaus miesto savivaldybei atsakovei priklausančią patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Iš tokio pasiūlymo akivaizdu, kad savivaldybė savo būsto fondu gali laisvai disponuoti, t. y. nepaisant akcentuojamo pajamų perviršio, būstą galima išnuomoti. Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo 42.1 punktas numato, kad savivaldybės būstas nuomojamas asmenims ar šeimoms, kuriems gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos ne socialinio būsto nuomos sąlygomis, neatsižvelgiant į taikytas būsto nuomos sąlygas (vykdant valstybės garantiją, padovanojus Savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą ir kt.). Taigi teisės aktai numato teisę savivaldybei nuomoti savivaldybės būstą ir kitomis, neapibrėžtomis sąlygomis. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė, nepaisant to, kad atsakovė atitinka netgi du teisinius pagrindus savivaldybės būsto nuomai – dirba savivaldybės įstaigoje ir yra neįgali, sutinka išnuomoti atsakovei būstą tik su dovanojimo sąlyga, nors visiškai nepaaiškina tokio sprendimo argumentų.

3. Atsakovės R. I. ir Z. A. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir/ar SĮ „Vilniaus miesto būstas“ per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnuomoti Z. A. ir R. I. gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kaip savivaldybės būstą (sudaryti nuomos sutartį). Priešieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Atsakovė R. I. 2012 m. gruodžio 7 d. sudarė socialinio būsto gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. 2017 m. rugpjūčio 22 d. su atsakove buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis rinkos kainomis, t. y. socialinis būstas išnuomotas kaip savivaldybės būstas. Nuomos sutartis tokiomis sąlygomis buvo sudaryta, nes atsakovės pajamos šiek tiek padidėjo, tačiau jos šeimos pažeidžiamumo sąlygos leido atsakovei išnuomoti socialinį būstą rinkos sąlygomis. Tuo metu buvo įvertinta, kad atsakovė turi nustatytą 30 proc. darbingumo lygį, jos sūnus D. I. turi nustatytą 45 proc. darbingumo lygį. Nuomos sutarties terminas buvo numatytas iki 2018 m. birželio 28 d. Artėjant nuomos sutarties pabaigos terminui, atsakovės šeimos gyvenimo sąlygos dar pablogėjo – 2018 m. gegužės 11 d. kartu gyvenančią atsakovės motiną Z. A. ištiko insultas, ji buvo paralyžiuota, visiškai savimi negebantis pasirūpinti asmuo, gulintis ant patalo, atsakovės vartomas ir slaugomas. Z. A. neterminuotai buvo nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. 2022 m. balandžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu Z. A. pripažinta neveiksnia, jai nustatyta globa, paskirtas globėjas - R. I.. Z. A. visiškai negali pasirūpinti savimi, yra absoliučiai priklausoma nuo globėjos. Z. A. negali gyventi viena, kadangi negali savęs apsitarnauti, pasirūpinti įprastiniais buitiniais ir fiziniais dalykais, yra gulinti ant patalo ir reikalaujanti nuolatinės priežiūros. Z. A. gyvena kartu su R. I. savivaldybei priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), kuris buvo skirtas kaip socialinis būstas, o vėliau nuomotas rinkos sąlygomis. Z. A. neturi kito tinkamo gyventi būsto, R. I. taip pat neturi tinkamo gyventi būsto. Taigi, savivaldybės butas yra vienintelė gyvenamoji vieta tiek Z. A., tiek ją prižiūrinčiai ir globojančiai R. I..

3.2. Atsakovė ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl socialinio būsto nuomos sutarties rinkos kainomis pratęsimo, tačiau atsakovės prašymai buvo netenkinami net nepaaiškinant tokio sprendimo priežasčių, o vėliau tiesiog nurodant, kad socialinio būsto nuomos sutartis rinkos kainomis būtų sudaryta, jeigu atsakovė perduotų savivaldybei turimą nekilnojamąjį turtą. Taigi, iš esmės socialinio būsto nuomos sutartis rinkos kainomis nebuvo sudaroma ne dėl to, kad atsakovė neatitiktų teisinių reikalavimų, o todėl, kad ji neperdavė savo turimo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savivaldybei.

3.3. Atsakovė šiai dienai atitinka teisines sąlygas (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 9 straipsnis, 20 straipsnio 7 dalis), kuriomis vadovaujantis asmens naudojamas socialinis būstas turi būti nuomojamas kaip savivaldybės būstas, t. y. rinkos kainomis. Įstatymas numato, kad tokiu atveju socialinis būstas turi būti nuomojamas, ir savivaldybei nėra suteikiama diskrecijos teisė spręsti, ar sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį rinkos kainomis. Tačiau atsakoves siekiama iškeldinti iš jų vienintelės gyvenamosios vietos, nors atsakovės šiame būste gyvena beveik 10 metų, visą laiką Butu pareigingai rūpinosi, padarė einamąjį remontą, pastoviai ir laiku mokėjo visus komunalinius ir kitus mokesčius.

4. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo priešieškinį prašė atmesti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 2 d. civilinėje byloje Nr. e2-3909-845/19 pagal R. I. ieškinį sprendimu, kuris apeliacinės instancijos teismo buvo paliktas nepakeistas, vertino, kad šalys, sudarydamos 2017 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. 1.40-GT17/0156, apibrėžė nuomos sutarties terminą (Sutarties 21 p.) bei numatė galimybę, bet ne pareigą atnaujinti sutartį CK nustatyta tvarka (Sutarties 22 p.); R. I. akceptavo Sutarties 25.1 p. sąlygą – nutraukti sutartį pasibaigus jos terminui, jeigu ji nebus pratęsta, taigi R. I. 2017 m. rugpjūčio 22 d. sudarydama Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį, galėjo protingai numatyti, jog pasibaigus jos terminui, Sutartis gali būti nutraukta; juolab, kad tokią galimybę nustatė Sutarties 25.1 p. ir tokia sąlyga neprieštaravo CK nuostatoms, reglamentuojančioms nuomos sutarties pabaigą suėjus jos terminui.

5. Trečiasis asmuo / atsakovė pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimus tiek į ieškinį, tiek į priešieškinį, kuriuose prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Atsiliepimus grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Atsakovai neturi jokio teisinio pagrindo gyventi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi 2017 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės nuomos sutarties terminas yra pasibaigęs dar 2018 m. birželio 28 d. Atsakovė savo lūkesčių, jog Savivaldybė, pasibaigus nuomos sutarčiai, dėl pablogėjusių šeimos gyvenimo sąlygų, Sutartį pratęs, t. y. kad socialinis būstas rinkos kainomis jai bus nuomojamas ir toliau, nepagrindė jokiais dokumentais. 2018 m. spalio 17 d. įvykusio Tarybos posėdžio Nr. 70 metu buvo nuspręsta nepritarti sprendimo projektui išnuomoti atsakovės šeimai savivaldybės būstą, adresu (duomenys neskelbtini), vieniems metams; Tarybos sprendimo teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme, kur buvo konstatuotas minėto tarybos sprendimo legitimumas.

5.2. Savivaldybės taryba priima sprendimą socialinį būstą nuomoti rinkos kainomis tik įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje. Šiuo metu socialinio būsto laukia asmenys, kurių situacija šeimose yra dar sudėtingesnė nei atsakovių, todėl akivaizdu, kad ieškinio atmetimo ir priešieškinio tenkinimo atveju galimai būtų pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai ir kartu viešasis interesas.

5.3. Atsakovės priešieškiniu nepateikia jokių svarių argumentų, galinčių pagrįsti neva neteisėtą iškeldinimo procesą iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), be kita ko, nepagrindžiamas reikalavimas įpareigoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su jomis gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai: įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnuomoti Z. A. ir R. I. gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kaip savivaldybės būstą (sudaryti nuomos sutartį); priteisė lygiomis dalimis iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsakovių Z. A. ir R. I. naudai 94 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 7 dalies normą, kurioje nustatytos keturios alternatyvios aplinkybės, kurioms esant, asmens prašymu socialinis būstas nuomojamas kaip savivaldybės būstas, jeigu asmuo ar šeima Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise neturi kito būsto, sprendimą dėl savivaldybės būsto nuomos priimančiam subjektui nėra suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar sudaryti savivaldybės būsto nuomos sutartį ar nesudaryti tokios sutarties t. y. nuomos sutartis turi būti sudaroma, jeigu asmuo pateikė prašymą ir atitinka Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatytas sąlygas. Todėl atsakovei 2020 m. liepos 1 d. kreipusis raštu į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su prašymu sudaryti savivaldybės būsto nuomos sutartį, laikytina, kad atsakovė R. I. tinkamai įgyvendino Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje numatytą procedūrinį reikalavimą t. y. pateikė prašymą.

8. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 20 straipsnio 7 dalyje numatytas sąlygas, kurioms esant asmeniui (šiuo atveju – atsakovėms), nuomojančiam socialinį būstą, šis būstas nuomojamas kaip savivaldybės būstas (rinkos kainomis):

8.1. atsakovei Z. A. neterminuotai nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis, ji Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1524-1019/2022 pripažinta neveiksnia, jos globėja paskirta atsakovė R. I.; taip pat ir atsakovei R. I. iki 2027 m. gegužės 18 d. nustatytas 30 proc. darbingumo lygis; taigi, abi atsakovės atitinka Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatas, t. y. laikytinos neįgaliais asmenimis;

8.2. atsakovė R. I. pensijos amžių pasieks (duomenys neskelbtini), t. y. mažiau nei po penkerių metų, tad atsakovė R. I. atitinka Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas;

8.3. nepaisant to, kad atsakovei R. I. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau jo bendras plotas yra tik 25,56 kv. m (gyvenamasis plotas – 15,90 kv. m); taigi atsakovė R. I. neturi nuosavybės teise tinkamos gyvenamosios vietos (būsto) ir atitinka Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies sąlygą dėl būsto neturėjimo, nes buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra nepakankamas trims atsakovų šeimos nariams – vienam asmeniui faktiškai mažesnis nei 10 kv. m ir mažesnis nei 14 kv. m, atsižvelgiant į tai, kad šeimoje gyvena du neįgalūs asmenys;

8.4. atsakovei Z. A. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra fiziškai nusidėvėjęs 60 proc., tačiau atsakovių šeimos teisės į savivaldybės būstą apribojimas ir iškeldinimas formaliai remiantis vien tuo, kad yra turimas būstas arba tuo, kad būstas nėra nusidėvėjęs daugiau kaip 60 proc., būtų neproporcinga priemonė, atsižvelgiant į tai, kad minėtas gyvenamasis namas yra (duomenys neskelbtini), o atsakovės R. I. darbo vieta yra Vilniuje; kadangi atsakovė R. I. yra tik iš dalies darbinga ir jai iki pensinio amžiaus yra likę mažiau nei 5 metai, po iškeldinimo pakeitus gyvenamąją vietą, būtų pažeista atsakovės R. I. teisė į darbą; atsakovės Z. A. gyvenamąja vieta yra laikoma jos globėjos – atsakovės R. I. gyvenamoji vieta; taigi, atsakovė Z. A. nuosavybės teise neturi tinkamos gyvenamosios vietos, tad atitinka Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies sąlygą dėl būsto neturėjimo;

8.5. atsakovė R. I. dirba Vilniaus miesto savivaldybės viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini), todėl turi teisę į savivaldybės būsto nuomą pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad savivaldybės būstai nuomojami savivaldybės tarybos sprendimu asmenims ir šeimoms, kurie su savivaldybe ar jos įstaigomis yra susiję darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, apgyvendinti ir pagal Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašą savivaldybės būstas nuomojamas asmenims ar šeimoms, kurie su Savivaldybe ar jos įstaigomis yra susiję darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, apgyvendinti.

9. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovės reikalavimas atmestas, o atsakovių priešieškinis patenkintas, teismas atsakovėms iš ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovės pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lygiomis dalimis priteisė 94 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis), pažymėdamas, jog duomenų apie kitas atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10. Apeliantė (ieškovė) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, atsakovių priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Konstatuodamas aplinkybę, jog atsakovei R. I. priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo bendras plotas yra 25,56 kv. m, yra nepakankamas atsakovų šeimos nariams, kadangi vienam asmeniui priklausytų faktiškai mažesnis nei 10 kv. m ir mažesnis nei 14 kv. m plotas, atsižvelgiant į tai, kad šeimoje gyvena du neįgalūs asmenys, visų pirma, teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovų šeima susideda iš trijų asmenų; byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė Z. A. į prašymą suteikti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti buvo įrašyta, todėl teismas visiškai nepagrįstai vertino minėtą asmenį, kaip turintį teisę gyventi ginčo socialiniame būste.

10.2. Skundžiamas sprendimas prieštarauja jau įsiteisėjusiems Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-3909-845/19 ir Šiaulių apygardos teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A35-440/2020. Vilniaus miesto teismas vertino, kad šalys, sudarydamos 2017 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. 1.40-GT17/0156, apibrėžė nuomos sutarties terminą bei numatė galimybę, bet ne pareigą atnaujinti sutartį CK nustatyta tvarka. Taip pat teismas konstatavo, kad ieškovės finansinė padėtis nėra bloga, kokia yra asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ir laukiančių eilėje šiam būstui įsigyti. Šiaulių apygardos teismas, peržiūrėjęs sprendimą apeliacine tvarka, Vilniaus miesto teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10.3. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo būstas savo esme yra socialinis, būtina akcentuoti socialinio būsto poreikį Vilniaus miesto savivaldybėje – šiuo metu patvirtinti 1 606 asmenys ir šeimos, laukiantys socialinio būsto. Esant socialinio būsto trūkumui, nenaudojant Savivaldybei priklausančių būstų efektyviai ir racionaliai (t. y., pavyzdžiui, nuomojant būstą asmenims, kurie neturi teisės socialiniame būste gyventi, kaip šiuo atveju atsakovai), negali būti užtikrinami asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ir laukiančių eilėje (pvz., socialinio būsto laukia našlaičiai, neįgalūs asmenys, daugiavaikės šeimos ir kt.) šį būstą išsinuomoti, teisės ir teisėti interesai. Todėl sprendimu, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, yra pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai ir kartu viešasis interesas, nes tokiu atveju nepagrįstai suteikiamas pranašumas atsakovams prieš kitus, socialinio būsto laukiančius asmenis ar šeimas. Tai prieštarauja ne tik teisės aktams, kurie reglamentuoja socialinio būsto nuomą, bet ir pažeidžia teisingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių principus.

11. Apeliantė (atsakovė pagal priešieškinį) Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, atsakovių priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo, jog atsakovų šeimos pajamos viršija Įstatymo nustatytus dydžius, suteikiančius teisę gauti socialinį būstą. Tuo tarpu Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis imperatyviai numato, jog būstas nuomojamas kaip savivaldybės būstas tik tada, jeigu asmuo ar šeima Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise neturi kito būsto. Šiuo atveju Įstatyme nenurodomos sąlygos apie būsto neatitikimus vienokiems ar kitokiems kriterijams, o priešingai, asmenys tokio būsto turi neturėti visiškai. Įstatymų leidėjas atskyrė asmenų teisę nuomotis socialinį būstą, kuomet taikomi mažesni kriterijai, t. y. asmuo, kurio deklaruoto turto vertė ir pajamos yra nedidelės, turi galimybę išsinuomoti socialinį būstą tuomet, kai jis tokio būsto neturi, arba turimas būstas nėra tinkamas gyventi, t. y. fiziškai susidėvėjęs, jo naudingasis plotas yra mažas, tuo tarpu asmeniui, kurio finansinė padėtis pagerėja ir jis viršija Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nustatytus pajamų ir turto dydžius nustatomas apribojimas – teisę nuomotis savivaldybės būstą rinkos kainomis jis įgyja tik tada, kai nuosavybės teise neturi kito būsto ir atitinka papildomus kriterijus, nustatytus įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje.

11.2. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3909-845/2019 ir jame esančius motyvus bei išvadas, kuris apeliacinės instancijos teismo buvo paliktas nepakeistas.

12. Atsakovė pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą, kuriame su apeliaciniu skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis imperatyviai numato, jog būstas nuomojamas kaip savivaldybės būstas tik tada, jeigu asmuo ar šeima Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise neturi kito būsto. Šiuo atveju Įstatyme nenurodomos sąlygos apie būsto neatitikimus vienokiems ar kitokiems kriterijams, priešingai, asmenys tokio būsto turi neturėti visiškai, kai tuo tarpu teismo sprendimu konstatuota, jog gyvenamuosius būstus nuosavybės teise turi tiek R. I., tiek Z. A..

12.2. Sutinka su apeliantės argumentais, jog teismas visiškai nepagrįstai sprendime nustatė, kad atsakovų šeima susideda iš trijų asmenų. Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta šeimos sąvoka ir kas (kokie asmenys) į tą sąvoką šio įstatymo apimtyje įeina. Sąrašas asmenų yra baigtinis, todėl laikytinas pagrįstu apeliantės teiginys, jog byloje nesant duomenų, kad į prašymą suteikti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti buvo įrašyta ir Z. A., teismas visiškai nepagrįstai vertino minėtą asmenį, kaip turintį teisę gyventi ginčo Bute.

12.3. Nagrinėjamu atveju, atsakovai savo veiksmais trukdo ieškovei įgyvendinti nuosavybės teisę bei panaudoti socialinį būstą pagal paskirtį, suteikiant apgyvendinimui teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Įstatymo 11 straipsniu, savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo. Atsakovų veiksmai – naudojimasis būstu, kai jų pajamos viršija įstatyme įtvirtintus dydžius - nepagrįstai suvaržo kitų asmenų, turinčių teisę gauti socialinį būstą, teises ir teisėtus interesus ir tuo pažeidžia viešąjį interesą.

13. Atsakovai R. I., D. I. ir Z. A. pateikė atsiliepimą į apeliantų ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovės pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus apeliacinius skundus, kuriuo su apeliaciniais skundais nesutiko ir prašė juos atmesti bei palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą; priteisti atsakovams jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovų šeima susideda iš trijų asmenų, kadangi Z. A. į prašymą suteikti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti nebuvo įrašyta, todėl neturi teisės gyventi socialiniame būste. Įstatymo 2 straipsnio 11 dalis numato, kad šeima yra laikomi globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) asmenimis, kuriems yra nustatyta globa (rūpyba). Taigi, įstatymas iš esmės pripažįsta, kad kartu gyvenantys globotinis su savo globėju yra laikomi šeima. Faktas, jog Z. A. kartu su atsakove R. I. gyvena ginčo bute, yra patvirtintas pačios ieškovės, t. y. tiek nurodant, kad 2020 m. liepos 3 d. atlikus buto patikrinimą, nustatyta, kad faktiškai bute gyvena R. I., sūnus D. I., kurie deklaruoja gyvenamąją vietą bute, ir Z. A., kuri gyvenamosios vietos bute nedeklaruoja, tiek formuluojant ieškinio reikalavimus ir prašant iškeldinti iš buto atsakovus R. I., D. I. ir Z. A.. Be to, 2022 m. balandžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu Z. A. buvo pripažinta neveiksnia, jai nustatyta globa, paskirtas globėjas – R. I.. Taigi atsakovė Z. A. tapo globotine, o atsakovė R. I. tapo globėja. Apeliančių formalus aiškinimas, jog Z. A. nelaikoma šeima, nes nebuvo įrašyta į prašymą, kurio atsakovė R. I. neturėjo pateikti prašydama būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą, iškreipia įstatymo nuostatų prasmę, kuri iš esmės įtvirtina, kad šeima yra laikomi globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) asmenimis, kuriems yra nustatyta globa (rūpyba). Be to, 2019 m. vasario 12 d. keičiant Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymą, buvo keičiama ir šeimos sąvoka aiškinamajame rašte nurodant, jog siekiama nustatyti, kad neįgalieji, gyvenantys kartu su savo tėvais, taip pat globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) asmenimis, kuriems nustatyta globa (rūpyba), t. y. tiek globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) nepilnamečiais asmenimis, tiek globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) pilnamečiais asmenimis, gali būti laikomi šeimos nariais, nereikalaujant teismo sprendimo.

13.2. Įstatymas aiškiai numato, kad būstu yra laikomas ne bet koks būstas, o tik tinkamas gyventi. Pati Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde pripažįsta, kad būstas nėra tinkamas gyventi, kai jis atitinka Įstatymo 9 straipsnis 1 dalies 2 punkte numatytas sąlygas, t. y. yra fiziškai nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų, arba nuosavybės teise turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis (tenkanti) vienam asmeniui ar šeimos nariui, yra mažesnis (mažesnė) kaip 10 arba 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra neįgalusis arba asmuo, sergantis sunkia lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, forma. Remiantis Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmuo turi neturėti kito būsto, kuris būtų tinkamas gyventi, todėl teismas visiškai pagrįstai pasisakė, jog sistemiškai vertinant Įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad sprendžiant, ar asmuo ar šeima turi nuosavybės teise būstą, atsižvelgtina į Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus būsto ploto ir fizinio nusidėvėjimo kriterijus.

13.3. Nesutiktina su apeliančių argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į įsiteisėjusius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo nutartį. Visų pirma, 2019 m. balandžio 2 d. priimant teismo sprendimą, teismas vertino, jog savivaldybė turėjo diskrecijos teisę, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, nuspręsti, ar sudaryti savivaldybės būsto nuomos sutartį, tuo tarpu dabar galiojanti įstatymo nuostata tokios diskrecijos teisės nebesuteikia. Kaip pažymėjo teismas skundžiame sprendime, Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje yra nustatytos 4 alternatyvios aplinkybės, kurioms esant, asmens prašymu socialinis būstas nuomojamas kaip savivaldybės būstas, jeigu asmuo ar šeima Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise neturi kito būsto. Pagal šią įstatymo normą sprendimą dėl savivaldybės būsto nuomos priimančiam subjektui nėra suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar sudaryti savivaldybės būsto nuomos sutartį ar nesudaryti tokios sutarties, t. y. nuomos sutartis turi būti sudaroma, jeigu asmuo pateikė prašymą ir atitinka Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatytas sąlygas. Antra, minimame 2019 m. balandžio 2 d. teismo sprendime buvo vertinamos tik aplinkybės dėl atsakovės gaunamų pajamų už 2015 ir 2016 metus, nustačius, jog jos viršijo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti dydį, sudarantį teisinį pagrindą išnuomoti savivaldybei priklausantį būstą, tačiau skundžiamame teismo sprendime priešieškinis tenkintas remiantis visiškai kitomis aplinkybėmis, kurios yra privalomai vertinamos pagal Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį. Taigi, bylų aplinkybės ir jose vertinami įrodymai nėra tapatūs. Atitinkamai 2019 m. balandžio 2 d. teismo sprendimas neįpareigoja teismo vertinti vienodai skirtingas aplinkybes.

13.4. Pagal teismų praktiką, vertinant teisės į būsto neliečiamybę ribojimą, turi būti nagrinėjami ir pasveriami konkretūs konkuruojantys interesai, nurodant, jog ribojimas yra būtinas kitų asmenų, turinčių teisę į ginčo būsto patalpas, interesų apsaugai. Nepakanka deklaratyviai konstatuoti šio tikslo, jį būtina individualizuoti. Nepakanka vien nurodyti teisinį pagrindą nuomininkui iškeldinti, būtina atsižvelgti ir į individualias bylos aplinkybes bei teisėtus gyventojų interesus, kurie turi būti ginami; savivaldybė, reikšdama reikalavimą iškeldinti nuomininką, turi detalizuoti nuomininko iškeldinimu siekiamą tikslą, nurodyti galimą kitų asmenų teisės į socialinį būstą ar kitokios teisės gynybos būtinumą ir pan. Šiuo atveju ieškovė iš esmės net neįrodinėjo nurodytų aplinkybių, t. y. įrodyti, jog nėra pagrindo su atsakovais sudaryti arba tęsti savivaldybės būsto nuomos sutarties, kad atsakovai neturi socialinio ar savivaldybės būsto nuomos poreikio, kas atsakovai neatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų, kad yra individualus poreikis kitų asmenų interesų apsaugai ir ginčo būsto panaudojimui. Priešingai, atsakovai įrodinėjo, kad jie atitinka įstatyme įtvirtintus kriterijus ir turi savivaldybės būsto nuomos poreikį. Taigi atsakovė R. I. turi teisę į savivaldybės būsto nuomą pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad savivaldybės būstai nuomojami savivaldybės tarybos sprendimu asmenims ir šeimoms, kurie su savivaldybe ar jos įstaigomis yra susiję darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, apgyvendinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3909-845/2019, atmetė R. I. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir VĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 17 d. sprendimo, kuriuo buvo nepritarta sprendimo projektui „Dėl savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo R. I. šeimai ir terminuotos savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo“, ir VĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. 1.35-18/5317 „Dėl tarybos sprendimo“ panaikinimo, konstatuodamas, jog šalys, sudarydamos 2017 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. 1.40-GT17/0156, apibrėžė nuomos sutarties terminą (Sutarties 21 p.) bei numatė galimybę, bet ne pareigą atnaujinti sutartį CK nustatyta tvarka (Sutarties 22 p.); ieškovė akceptavo Sutarties 25.1 p. sąlygą – nutraukti sutartį pasibaigus jos terminui, jeigu ji nebus pratęsta, taigi, ieškovė, 2017 m. rugpjūčio 22 d. sudarydama Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį, galėjo protingai numatyti, jog pasibaigus jos terminui, Sutartis gali būti nutraukta, juolab, kad tokią galimybę nustatė Sutarties 25.1 p. ir tokia sąlyga neprieštaravo CK nuostatoms, reglamentuojančioms nuomos sutarties pabaigą suėjus jos terminui. Šis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, peržiūrėtas apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-35-440/2020, buvo paliktas nepakeistas.

17. Šiuo atveju ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus R. I., D. I. ir Z. A. su jiems priklausančiu turtu iš Savivaldybei priklausančio ir ieškovės valdomo patikėjimo teise buto, adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Priešieškiniu gi atsakovių buvo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir/ar SĮ „Vilniaus miesto būstas“ per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnuomoti Z. A. ir R. I. gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kaip savivaldybės būstą (sudaryti nuomos sutartį).

18. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2023 m. spalio 17 d. sprendimu ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atmetė, atsakovių R. I. ir Z. A. priešieškinį tenkino visiškai ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnuomoti Z. A. ir R. I. gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kaip savivaldybės būstą (sudaryti nuomos sutartį). Teismas sprendime nurodė, kad nėra ginčo, jog atsakovų šeimos pajamos viršija Įstatymo nustatytus dydžius, suteikiančius teisę gauti socialinį būstą Įstatymo nustatyta tvarka, todėl, atsižvelgiant į priešieškinio reikalavimą, spręstina dėl atsakovių R. I. ir Z. A. atitikimo Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies reikalavimams. Teismo vertinimu, nepaisant aplinkybės, kad tiek atsakovė R. I., tiek atsakovė Z. A. turi jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (butą (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 25,56 kv. m, bei gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini)), tačiau atsakovės atitinka Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies sąlygą dėl būsto neturėjimo, nes R. I. turimo buto, adresu (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra nepakankamas trims atsakovų šeimos nariams – vienam asmeniui faktiškai mažesnis, nei 10 kv. m ir mažesnis nei 14 kv. m, atsižvelgiant į tai, kad šeimoje gyvena du neįgalūs asmenys; o atsakovei Z. A. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas yra fiziškai nusidėvėjęs 60 proc., yra (duomenys neskelbtini). ir tuo būtų pažeista R. I. teisė į darbą. Teismas taip pat vertino, kad byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 20 straipsnio 7 dalyje numatytas sąlygas, kurioms esant, asmeniui (šiuo atveju – atsakovėms) nuomojančiam socialinį būstą, šis būstas nuomojamas kaip savivaldybės būstas (rinkos kainomis).

19. Apeliantės – tiek SĮ „Vilniaus miesto būstas“, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija, - nesutikdamos su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus, kurie iš esmės buvo grindžiami tuo, jog: (i) atsakovų šeimos pajamos viršija Įstatymo nustatytus dydžius, todėl pagal Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį atsakovams nustatomas apribojimas – teisę nuomotis savivaldybės būstą rinkos kainomis jie įgytų tik tuo atveju, jei neturėtų jokio kito būsto; (ii) teismas, konstatuodamas aplinkybę, jog atsakovei priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini), nepakankamas atsakovų šeimos nariams (per mažas buto plotas), nepagrįstai nustatė, kad atsakovų šeima susideda iš trijų asmenų, kadangi Z. A. į prašymą suteikti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti nebuvo įrašyta, todėl teismas visiškai nepagrįstai vertino minėtą asmenį, kaip turintį teisę gyventi ginčo socialiniame būste; (iii) skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja jau įsiteisėjusiems 2019 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-3909-845/19 ir Šiaulių apygardos teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A35-440/2020; (iv) sprendimu, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, yra pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai ir kartu viešasis interesas, nes tokiu atveju nepagrįstai suteikiamas pranašumas atsakovams prieš kitus, socialinio būsto laukiančius asmenis ar šeimas.

20. Atsakovai nesutinka su apeliaciniuose skunduose apeliančių pateikta pozicija ir laikosi nuomonės, jog: (i) apeliančių formalus aiškinimas, jog Z. A. nelaikoma šeima, nes nebuvo įrašyta į prašymą, kurio atsakovė R. I. neturėjo pateikti prašydama būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą, iškreipia įstatymo nuostatų prasmę, kuri iš esmės įtvirtina, kad šeima yra laikomi globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) asmenimis, kuriems yra nustatyta globa (rūpyba); (ii) Įstatymas aiškiai numato, kad būstu yra laikomas ne bet koks būstas, o tik tinkamas gyventi būstas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog sprendžiant, ar asmuo ar šeima turi nuosavybės teise būstą, atsižvelgtina į Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus būsto ploto ir fizinio nusidėvėjimo kriterijus; (iii) 2019 m. balandžio 2 d. priimant teismo sprendimą, teismas vertino, jog savivaldybė turėjo diskrecijos teisę, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, nuspręsti, ar sudaryti savivaldybės būsto nuomos sutartį, tuo tarpu dabar, nuo 2022 m. pasikeitus Įstatymo normai, galiojanti Įstatymo nuostata tokios diskrecijos teisės nebesuteikia, t. y. sprendimą dėl savivaldybės būsto nuomos priimančiam subjektui nėra suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar sudaryti savivaldybės būsto nuomos sutartį ar nesudaryti tokios sutarties - nuomos sutartis turi būti sudaroma, jeigu asmuo pateikė prašymą ir atitinka Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatytas sąlygas; (iv) ieškovė nesivadovavo suformuota teismų praktika ir neįrodinėjo aplinkybių, jog nėra pagrindo su atsakovais sudaryti arba tęsti savivaldybės būsto nuomos sutarties, kad atsakovai neturi socialinio ar savivaldybės būsto nuomos poreikio, kad atsakovai neatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų, kad yra individualus poreikis kitų asmenų interesų apsaugai ir ginčo būsto panaudojimui.

21. Taigi apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinys dėl atsakovų R. I., D. I., Z. A. iškeldinimo iš savivaldybei priklausančio būsto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir tenkintas atsakovių priešieškinis, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo įpareigotos išnuomoti Z. A. ir R. I. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip savivaldybės būstą (sudaryti nuomos sutartį), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

22. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė, kad atsakovų šeima susideda iš trijų asmenų, kadangi atsakovė Z. A. nebuvo įtraukta / įrašyta į atsakovės R. I. prašymą išsinuomoti būstą.

23. Į šeimos sąvoką, pagal Įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, įeina sutuoktiniai, asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, ir, jeigu turi, jų vaikas (vaikai) iki 18 metų ar (ir) vaikas (vaikai) iki 18 metų, kuriam (kuriems) nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), taip pat susituokęs asmuo ir su juo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium likęs (likę) gyventi jų vaikas (vaikai) iki 18 metų ar (ir) vaikas (vaikai) iki 18 metų, kuriam (kuriems) nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), arba vienas iš tėvų, globėjų (rūpintojų) ir jo vaikas (vaikai) iki 18 metų ar (ir) vaikas (vaikai) iki 18 metų, kuriam (kuriems) nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), asmenys, teismo sprendimu pripažinti šeimos nariais. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nesusituokę ir savo vaikų neauginantys pilnamečiai vaikai iki 24 metų ir (ar) pilnamečiai vaikai iki 24 metų, kuriems iki pilnametystės buvo nustatyta rūpyba, kurie mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose mokyklose, bendrojo ugdymo mokyklas ar profesinio mokymo įstaigas baigę pilnamečiai vaikai ir (ar) pilnamečiai vaikai, kuriems iki pilnametystės buvo nustatyta rūpyba, nuo bendrojo ugdymo mokyklų ar profesinio mokymo įstaigų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, neįgalieji, gyvenantys kartu su savo tėvais, taip pat globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) asmenimis, kuriems yra nustatyta globa (rūpyba), kartu gyvenantys sutuoktinių, asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, ar asmens tėvai, jeigu visi šie asmenys yra nurodyti prašyme suteikti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti.

24. Taigi pagal minėtą Įstatymą į šeimos sudėtį, be kita ko, taip pat įskaitomi globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) asmenimis, kuriems yra nustatyta globa (rūpyba). Šiuo atveju, kaip matyti, atsakovė R. I. 2022 m. balandžio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-1524-1019/2022, paskirta neveiksnia pripažintos Z. A., kuri tuo pačiu yra neįgali ir kuriai nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis, globėja.

25. Be to, byloje esantys duomenys rodo, kad atsakovė Z. A. faktiškai gyveno kartu su atsakove R. I. jau 2020 metais, ką patvirtino ir pati ieškovė, 2020 m. liepos 3 d. atlikusi Buto patikrinimą bei konstatavusi, jog ginčo bute faktiškai gyvena R. I., jos sūnus D. I., kurie deklaravo gyvenamąją vietą Bute, bei Z. A., kuri gyvenamosios vietos Bute nedeklaravo. Pagaliau, pati ieškovė pareikštu ieškiniu prašė iš Buto iškeldinti ir Z. A..

26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog vien formalus atsakovės Z. A. nenurodymas / neįrašymas 2020 m. liepos 1 d., t. y. dar tuo metu, kai R. I. nebuvo paskirta Z. A. globėja, teiktame Vilniaus miesto savivaldybei prašyme, šiuo metu, kai sprendžiamas klausimas dėl teisės į socialinio būsto nuomą ir atsakovių priešieškinio, pareikšto 2022 m. birželio 6 d., reikalavimas, pastarajai be kuriuo atveju esant R. I. šeimos nare / šeima pagal įstatymą (įstatymo nuostatos pagrindu), pats savaime negali tapti pagrindu spręsti apie teisės į socialinio būsto nuomą neturėjimą.

27. Kita vertus, sprendžiant dėl atsakovių teisių į būsto nuomą, pažymėtina, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį parama būstui išsinuomoti teikiama dviem formomis: 1) nuomojant socialinį būstą; 2) mokant būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją.

28. Įstatymo 2 straipsnio 10 punktas numato, kad socialinis būstas – tai savivaldybei nuosavybės teise priklausantis ar iš fizinių ar juridinių asmenų išsinuomotas būstas, įtrauktas į savivaldybės tarybos ar jos įgaliotos savivaldybės administracijos patvirtintą savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašą, kuris yra savivaldybės būsto fondo sąrašo dalis.

29. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisę į socialinio būsto nuomą turi asmenys ir šeimos, kurie atitinka visus šioje dalyje nurodytus reikalavimus:

1) Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaravo turtą ir gautas pajamas; deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių;

2) Neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise būsto arba nuosavybės teise turimas būstas, Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra fiziškai nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų, arba nuosavybės teise turimo būsto naudingasis plotas (visų Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise turimų būstų naudingųjų plotų suma), tenkantis (tenkanti) vienam asmeniui ar šeimos nariui, yra mažesnis (mažesnė) kaip 10 arba 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra neįgalusis arba asmuo, sergantis sunkia lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, forma.

30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), susijusios su teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

31. Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, ir ginčo dėl to nėra, jog: (i) atsakovė R. I. nuosavybės teise turi kitą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 25,56 kv. m, gyvenamasis plotas – 15,90 kv. m, t. y. nors ir turi nuosavybės teise būstą, tačiau jo naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra akivaizdžiai mažesnis nei 10 ar 14 kv. m; (ii) atsakovas D. I. neturi nuosavybės teise būsto; (iii) atsakovė Z. A. nuosavybės teise turi kitą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra fiziškai nusidėvėjęs 60 procentų; (iv) atsakovės R. I. turimas turtas ir pajamos viršija Įstatymo reikalaujamą dydį teisei į socialinį būstą įgauti. Atsižvelgiant į nurodytą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog atsakovai neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų teisei į socialinio būsto nuomą įgyti.

32. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės būsto fondą greta socialinių būstų sudaro ir savivaldybės būstai, kurie nuomojami: 1) šio Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje numatytu atveju; 2) savivaldybės tarybos sprendimu asmenims ir šeimoms, kurie Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta tvarka negali būti iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos; 3) savivaldybės tarybos sprendimu asmenims ir šeimoms, kurie su savivaldybe ar jos įstaigomis yra susiję darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, apgyvendinti ir t.t.

33. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis numato, kad jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoto turto vertė ar pajamos, pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnį įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, viršija šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, kaip numatyta šio straipsnio 5 dalies 2 punkte, šio asmens ar šeimos prašymu šis būstas nuomojamas kaip savivaldybės būstas, jeigu asmuo ar šeima Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise neturi kito būsto ir jeigu: 1) asmeniui iki senatvės pensijos amžiaus sukakties yra likę 5 ar mažiau metų; 2) asmuo yra neįgalusis arba šeimoje yra neįgaliųjų; 3) šeima augina tris ar daugiau vaikų ir (ar) vaikų, kuriems nustatyta nuolatinė globa (rūpyba); 4) kitais savivaldybės tarybos patvirtintame tvarkos apraše nustatytais atvejais.

34. Viena vertus, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, ir ginčo dėl to nėra, jog: (i) atsakovei R. I. iki senatvės pensijos amžiaus yra likę mažiau nei 5 metai (ji tokį amžių pasieks (duomenys neskelbtini).); (ii) šeimoje yra neįgaliųjų asmenų – tiek R. I., tiek jos sūnus D. I., jos globotinė Z. A. yra neįgalūs / iš dalies darbingi, pastarajai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ji pripažinta neveiksnia.

35. Kita vertus, kaip jau buvo minėta aukščiau: (i) tiek pati R. I., tiek jos šeimos narys Z. A. turi kitą būstą – jau aukščiau minėtus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus; (ii) Z. A. turimas kitas būstas nėra nusidėvėjęs daugiau nei 60 proc., o tai reiškia, kad atsakovės neatitinka imperatyviai Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje numatytų privalomų sąlygų teisei į savivaldybės būsto nuomą atsirasti, kadangi Įstatymas privalomai reikalauja abiejų sąlygų visumos: jokio kito būsto neturėjimo bei buvimo neįgaliu / turėjimo šeimoje neįgalių asmenų ar jokio kito būsto neturėjimo ir mažesnio nei 5 metų laikotarpio iki pensijinio amžiaus.

36. Plečiamai aiškinti Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies normą, t. y. laikyti, jog kito būsto neturėjimas turėtų būti konstatuotas ir tais atvejais, kai asmuo nuosavybės teise turi kitą būstą, tačiau jis yra nusidėvėjęs daugiau nei 60 procentų arba vienam asmeniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 10 ar 14 kv. m, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo, kadangi įstatymų leidėjas būtent ir išskyrė dvi situacijas/ atvejus ir nustatė skirtingus reikalavimus joms:

1) kai asmens deklaruotos pajamos ir turtas neviršija Įstatymo nustatytų dydžių, tuomet taikomi švelnesni / mažesni reikalavimai teisei į paramą - asmuo turi teisę į socialinio būsto nuomą tiek neturėdamas jokio kito būsto, tiek ir tokį turėdamas, jeigu tas kitas būstas atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus – yra nusidėvėjęs daugiau nei 60 procentų ar yra itin mažo ploto ir pan.;

2) kai asmens deklaruotos pajamos ir turtas viršija Įstatymo nustatytus dydžius, tuomet taikomi griežtesni / didesni reikalavimai teisei į paramą - asmuo turi teisę į savivaldybės būsto nuomą (o tai reiškia nuomą rinkos kainomis, skirtingai nuo socialinio būsto nuomos) tik neturėdamas jokio kito būsto bei tuo pačiu atitikdamas papildomus Įstatyme nustatytus reikalavimus – būdamas neįgalus, priešpensijinio amžiaus ir pan.

37. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad valstybei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, nuomos ir kituose viešosios teisės reguliuojamuose santykiuose vyrauja imperatyvumo ir „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“ principas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-823/2021). Tad spręsti, jog įstatymų leidėjas Įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi turėjo tikslą ir norą suteikti teisę į savivaldybės būsto nuomą ne tik jokio būsto nuosavybės teise neturintiems asmenims, bet ir tokią nuosavybės teisę turintiems asmenims, nėra jokio pagrindo – toks aiškinimas neišplaukia nei iš Įstatymo, nei iš jo parengiamųjų / paruošiamųjų dokumentų nuostatų sisteminio, loginio, gramatinio aiškinimo.

38. Dėl nurodytų priežasčių ir argumentų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai plečiamai aiškindamas Įstatymo nuostatas, neteisėtai sprendė, jog atsakovai atitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 20 straipsnio 7 dalies reikalavimus, t. y. turi teisę į socialinio būsto, kaip savivaldybės būsto, nuomą ir būtent šiuo pagrindu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją bei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ išnuomoti atsakovėms Z. A. ir R. I. konkrečias gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kurios ankščiau joms buvo nuomojamos kaip socialinis būstas (atitinkant Įstatymo reikalavimus), o iki 2018 m. birželio 28 d. – kaip savivaldybės būstas pagal terminuotą savivaldybės tarybos sprendimo pagrindu sudarytą nuomos sutartį.

39. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė R. I. dirba Vilniaus miesto savivaldybės viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini), t. y. susijusi su savivaldybės įstaiga darbo santykiais, dėl ko atitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą atvejį, kuomet galima savivaldybės būsto nuoma (apeliantės savo apeliaciniuose skunduose neteikė jokių argumentų ir nesutikimų šiuo aspektu, t. y. dėl atsakovės atitikties šiam Įstatymo punktui).

40. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2022 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-1636 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 43 p., kaip ir pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, savivaldybės būstas nuomojamas šiais atvejais:

1) asmenims ar šeimoms, kuriems gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos ne socialinio būsto nuomos sąlygomis, neatsižvelgiant į taikytas būsto nuomos sąlygas (vykdant valstybės garantiją, padovanojus Savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą ir kt.) (Aprašo 43.1 p.);

2) asmenims ar šeimoms, kurie su Savivaldybe ar jos įstaigomis yra susiję darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, apgyvendinti (Aprašo 43.2 p.);

3) asmenims ar šeimoms, kurie Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta tvarka negali būti iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos (Aprašo 43.3 p.);

4) Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatytais atvejais (Aprašo 43.4 p.).

41. Pagal Aprašo 44 p., šio Aprašo 43.2. p. nurodytu atveju savivaldybės būstas išnuomojamas savivaldybės tarybos sprendimu. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad savivaldybės būsto nuoma tokiems asmenims, skirtingai nuo Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nurodyto pagrindo, kaip expresis verbis nurodyta pačiame Įstatyme, galima savivaldybės tarybos sprendimu, t. y. nėra taikoma automatiškai ir imperatyviai, subjektui atitinkant Įstatyme nustatytus reikalavimus, tačiau yra galima esant atitinkamam savivaldybės tarybos sprendimui. Kitaip tariant, priešingai nei socialinio būsto nuomos atveju pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, bei savivaldybės būsto nuomos atveju pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 20 straipsnio 7 dalį, kuomet savivaldybė neturi diskrecijos ir pasirinkimo bei privalo išnuomoti socialinį būstą Įstatymo reikalavimus atitinkančiam asmeniui, atitiktis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytiems reikalavimams išsinuomoti savivaldybės būstą (t. y. ne socialinį būstą) yra tik būtina prielaida realiems nuomos santykiams atsirasti, tačiau dėl konkretaus savivaldybės būsto nuomos konkretiems Įstatymų reikalavimus atitinkantiems asmenims sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos.

42. Atsakovių akcentuojamas bei pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas principas, jog pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 7 dalį sprendimą dėl būsto nuomos priimančiam subjektui nėra suteikiama diskrecijos teisė spręsti ar sudaryti būsto nuomos sutartį ar nesudaryti tokios sutarties, t. y. nuomos sutartis turi būti sudaroma, jei asmuo pateikė prašymą ir atitinka minėtų Įstatymo nuostatų reikalavimus, ir atitinkamai sprendimą dėl būsto nuomos priimančiam subjektui nėra suteikiama diskrecijos teisė spręsti, sudaryti nuomos sutartį ar nesudaryti, taikytinas būtent socialinio būsto nuomos atveju pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 7 dalį, tačiau ne savivaldybės būsto nuomos kitais Įstatyme nurodytais pagrindais atveju. Kaip visiškai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, asmens teisė į socialinio būsto nuomą yra laikino (terminuoto) pobūdžio, ji tęsiasi tol, kol asmuo atitinka įstatyme įtvirtintus kriterijus; ši sąlyga yra objektyvi, iš esmės nepriklauso nuo šalių, ypač nuo socialinį būstą suteikiančio asmens, valios, ir nėra aišku, kada ji įvyks ar iš viso įvyks, todėl socialinio būsto nuomos sutartis yra sąlyginis sandoris, kai sandorio šalių teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Tačiau kalbant apie savivaldybės būsto (t. y. ne socialinio būsto statusą turinčio būsto) nuomą, šios nuostatos nėra taikomos.

43. Tokios pozicijos buvo laikomasi ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-3909-845/2019 ir jį palikusio nepakeista Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-35-440/2020, kurioje ieškovė R. I. ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 17 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta, pasibaigus ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), socialinio būsto nuomos sutarčiai bei pasibaigus ankščiau sudarytai šio buto, kaip savivaldybės būsto terminuotai nuomos vieneriems metams sutarčiai, pratęsti su ieškove sudarytą nuomos sutartį / sudaryti naują savivaldybės būsto nuomos sutartį ir kurioje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai konstatavo, jog: ginčo butas nėra priskirtas socialiniam būstui, tad ši aplinkybė neįpareigojo savivaldybės pratęsti nuomos santykius su ieškove; savivaldybės taryba, priimdama ieškovės ginčijamą sprendimą nepratęsti socialinio būsto nuomos sutarties su ieškove, įgyvendino nuosavybės teisę panaudoti būstą pagal paskirtį, suteikiant prioritetą apgyvendinti teisės norminių aktų nustatyta tvarka; socialinio būsto nuomos sutartis su ieškove buvo terminuota, t. y. sudaryta tik vieneriems metams, tokia sutarties nuostata buvo teisėta, todėl ieškovė negalėjo tikėtis, kad pasibaigus nuomos terminui automatiškai sutartis bus pratęsta, taps neterminuota ir pan. Taigi, šioje byloje teismas jau sprendė klausimą dėl galimybės atsakovėms pratęsti su ieškove sudarytą nuomos sutartį / sudaryti naują savivaldybės būsto nuomos sutartį.

44. Pastebėtina, kad šioje byloje teismai atkreipė dėmesį ir į tai, jog Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad parama įsigyti ar išsinuomoti Savivaldybės būstą teikiama vadovaujantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo (parama teikiama užtikrinant asmenų ir šeimų lygybę); 2) socialinio teisingumo (parama teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius); 3) pasirinkimo (paramos teikimas remiasi teise asmenims ir šeimoms rinktis vieną iš kelių paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formų); 4) veiksmingumo ir efektyvumo (parama teikiama siekiant didinti asmenų ir šeimų, pagal šį įstatymą turinčių teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, motyvaciją integruotis į darbo rinką ir racionaliai naudoti turimus išteklius). Teismai pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 30-369 patvirtintame asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąraše, buvo įrašyti 1 342 asmenys ir šeimos, laukiantys socialinio būsto. Viešai prieinamais duomenimis, 2019 metais į sąrašą buvo įrašyti 1637 asmenys ir šeimos, turintys teisę į paramą būstui išsinuomoti (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/sveikata-ir-socialiniai-reikalai/parama-bustui-isigyti-ar-issinuomoti/eiliu-sarasai-socialinio-busto-nuomai/). Atsižvelgiant į tai, teismai darė išvadą, jog savivaldybei priklausančio būsto pasiūla yra gerokai mažesnė negu tokio būsto paklausa, t. y. asmenys, turintys teisę būsto nuomai, privalo laukti eilėje būstui išsinuomoti, taigi turintys pakankamas pajamas savarankiškai pasirūpinti savo gyvenamąja vieta asmenys, kaip šiuo atveju atsakovė, reikalaudama pratęsti savivaldybės būsto nuomos sutartį, apsunkina šio būsto gavimą kitiems mažesnes pajamas nei ieškovė gaunantiems asmenims, kuriems pagal įstatymus jis iš tikrųjų priklausytų. Taigi ieškovės veiksmai – naudojimasis būstu, kai jos pajamos viršija Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintus dydžius, įvertinus ir tai, kad ieškovė turi asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, kurį realizavus galėtų gauti papildomas pajamas – nepagrįstai suvaržo kitų asmenų, turinčių teisę gauti socialinį būstą, teises ir teisėtus interesus ir tuo pažeidžia viešąjį interesą.

45. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovių turtinė situacija nuo to laiko iš esmės nėra pasikeitusi, bylos duomenimis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. vasario 8 d. Nr. 30-360/23 patvirtintame asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąraše, buvo įrašyti 1 606 asmenys ir šeimos, laukiantys socialinio būsto. Nagrinėjamu atveju atsakovių siekiamas išnuomoti būstas yra socialinis būstas, t. y. įrašytas į atitinkamą socialinio būsto fondo sąrašą, todėl atsakovėms, juo labiau nebeatitinkant Įstatyme nustatytų reikalavimų socialinio būsto nuomai įgyti, taip pat nesant savivaldybės tarybos sprendimo dėl tokio būsto, kaip savivaldybės būsto, nuomos, esant dideliam socialinio būsto poreikiui Vilniuje, pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti atsakoves išnuomoti Z. A. ir R. I. gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kaip savivaldybės būstą (sudaryti nuomos sutartį), negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Atsižvelgiant į tai, kad su atsakove 2017 m. rugpjūčio 22 d. sudaryta terminuota buto nuomos sutartis Nr. 1.40-GT17/0156 yra pasibaigusi dar 2018 m. birželio 28 d., o Savivaldybės taryba 2018 m. spalio 17 d. nepritarė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ parengtam sprendimo projektui „Dėl savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini)išnuomojimo R. I. šeimai ir terminuotos savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo“, taip pat yra suėjęs atsakovams išsikraustyti iš buto nustatytas terminas (iki 2021 m. kovo 31 d.), šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu konstatuojama atsakovus neatitinkant Įstatyme nustatytų reikalavimų socialinio būsto nuomai, nesant savivaldybės tarybos sprendimo dėl savivaldybės būsto nuomos atsakovams, yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir iškeldinti atsakovus R. I., D. I., Z. A. su visu jiems priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio, ieškovės patikėjimo teise valdomo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos (CK 6.613 straipsnis) bei tuo pačiu atmesti atitinkamą atsakovų priešieškinį. Atsakovai pagrindų ir sąlygų, sudarančių pagrindą neiškeldinti jų iš Buto ir pratęsti nuomos sutartį / sudaryti naują savivaldybės būsto nuomos sutartį, svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovai negalėtų būti iškeldinti iš Buto neįrodė, todėl atsakovų priešieškinis, kaip nepagrįstas ir neįrodytas, atmestinas (CPK 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

48. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nuo bylinėjimosi išlaidų yra atleista CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl iš atsakovų R. I., D. I., Z. A. valstybės naudai lygiomis dalimis priteistina bendra 81 Eur žyminio mokesčio suma už patenkintą ieškinio reikalavimą dėl iškeldinimo, t. y. iš kiekvieno po 27 Eur (dvidešimt septynis eurus).

49. To paties straipsnio pagrindu apeliantės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinius skundus, todėl patenkinus apeliacinius skundus pilna apimtimi, iš atsakovų R. I., D. I., Z. A. valstybės naudai lygiomis dalimis priteistina bendra 72,67 Eur žyminių mokesčių suma (109 Eur žyminio mokesčio už apeliantės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą ir 109 Eur žyminio mokesčio už apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą), t. y. iš kiekvieno po 72,67 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4 dalis, 7 dalis, 82 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Apeliančių savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį tenkinti.

Iškeldinti atsakovus R. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto (unikalus Nr., (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovų R. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 99,67 Eur (devyniasdešimt devynis eurus 67 euro centus Eur) žyminio mokesčio valstybės naudai.

Sprendimo kopiją siųsti VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registrui.

Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.