Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-89-616/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-18
Bylos Nr.: 1A-89-616/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30251-2022-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gražvydas Poškus, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: J. P., M. P.
Nukentėjusysis: M. G.
Advokatai: Audrius Saulėnas, Darius Kurpavičius

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1-2 d.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-89-616/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30251-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.4.6.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.2 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Vaivai Vilkei,dalyvaujant prokurorei Deimantei Banaitienei,nuteistosios J. P. gynėjui advokatui Dariui Kurpavičiui,nuteistajam M. P. ir jo gynėjui advokatui Audriui Saulėnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. P. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Audriaus Saulėno apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti J. P. nuspręsta palikti galioti ir panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

M. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti M. P. nuspręsta palikti galioti ir panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. P. Valstybinei ligonių kasai priteista 21,23 Eur (dvidešimt vienas euras, 23 centai) žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondui atlyginimo.

M. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. P. bei M. P. solidariai M. G. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš J. P. ir M. P. lygiomis dalimis (po 224,99 Eur) valstybei priteista 449,98 Eur (keturi šimtai keturiasdešimt devyni eurai, 98 centai) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam M. G. išlaidų atlyginimo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta CD plokštelę su apklausos įrašu, USB laikmeną ir CD diską su įrašais palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. P. ir M. P. pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. rugpjūčio 5 d. apie 19.50 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, smurtaudami žmogui sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: J. P. M. G. tyčia su pagaliu sudavė vieną kartą į kairę ranką ir vieną kartą į sėdmenis, padarydama poodinę kraujosruvą kairiame sėdmenyje ir odos nubrozdinimą kairiame dilbyje, pereinantį į alkūnę, su aplinkine poodine kraujosruva, po to, M. P. tyčia ašarinėmis dujomis papurškė M. G. į akis, padarydamas akių ragenų ir junginių nudegimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu J. P. gynėjas advokatas Darius Kurpavičius prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir priimti naujų nuosprendį – J. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, jog J. P. dalyvavo padarant minėtą nusikalstamą veiką arba baudžiamąją bylą J. P. atžvilgiu nutraukti esant J. P. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Tvirtina, kad šiuo atveju buvo būtina tinkamai įvertinti nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgti į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir tai lėmė nepagrįstą pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimą. Taip pat teigia, kad išanalizavus skundžiamame nuosprendyje nurodytus bylos duomenis, palyginus juos vienus su kitais, prieitina išvada, jog nurodyti duomenys, kuriais remiantis grindžiama J. P. kaltė nusikalstamos veikos padarymu, negali būti pripažinti patikimais įrodymais, neginčijamai įrodančiais J. P. kaltę.

Šalies argumentai

2.2. Teigia, kad viso ikiteisminio tyrimo metu buvo mėginama įteigti, tai pažymima ir skundžiamame nuosprendyje, jog J. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs, kito, apklausų ir akistatų metu ji nurodė iš esmės skirtingas įvykio aplinkybes, todėl tai verčia abejoti parodymų objektyvumu. Tuo tarpu nukentėjusiajam palankius įrodymus pirmosios instancijos teismas, nors ir kritikavo, tačiau iš esmės juos suabsoliutino, jiems suteikė prioritetą, pirmenybę. Pasak apelianto, akivaizdu, jog dėl neteisėtų ir nusikalstamų asmens veiksmų nukentėjęs asmuo, o viso ikiteisminio tyrimo proceso metu ir buvo nurodoma, jog J. P. yra nukentėjusioji, gali nevisiškai tiksliai nurodyti įvykio aplinkybes, tačiau tokiu atveju būtina vertinti pirminius asmenų parodymus. Akcentuoja, kad pirminiuose asmenų parodymuose, policijos pareigūnų įrašuose ir kt. yra nustatytos tokios aplinkybės: 2022 m. rugpjūčio 6 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog „<...> Atvykus minėtu adresu juos pasitiko pranešėja J. P. (nustatytas 0,80 prom., girtumas), kuri paaiškino, kad jai būnant kieme sukonfliktavo su kaimynu M. G. (nustatytas 2,83 prom., girtumas), kuris norėjo įspirti į jų šunį, tačiau nepavyko įspirti. Vykstant konfliktui M. G. atėjęs į kiemų pas J. P. jai reiškė pretenzijas dėl jos palaido šuns, po to, priėjęs prie jos trenkė kairės rankos delnu į dešinės pusės veido sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą“. „<...> J. P. sugyventinis (sutuoktinis) M. P. (blaivus) pamatęs, kad M. G. sutrenkė jo sugyventinei (sutuoktinei), priėjęs prie M. G. jam į veidą pripurškė pipirinių dujų, kad M. G. nutrauktų savo veiksmus prieš jo sugyventinę (sutuoktinę)“. 2022 m. lapkričio 25 d. „Body“ kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokole nurodyta, jog „Body“ kameros B0F1EC6089CC (M. K.) ir B0F1EC60CBAA (J. K.) užfiksuotuose vaizdo įraše matyti, kaip J. P. ir M. P. aiškina įvykio aplinkybes: „<...> J. P. pasakė: „šuo pabėgo, nespėjo. Pradėjo eiti, pulti ant mūsų, netgi man per veidą davė (parodė ranka braukdama sau per veido apatinę dalį). Gerai, kad rankoje laikiau pagalį, jis man per veidą davė, aš su tuo pagaliu jam vožiau, nes gyniausi. „Body“ kameros B0F1EC60CBAA (J. K.) užfiksuotame vaizdo įraše matyti kaip J. K. planšete fotografuoja įvykio vietą. J. P. parodo kieme prie namo teritorijos ribas ir vietą, kurioje jai sukėlė skausmą. <...> J. P. parodė į M. G. ir pasakė, kad jis jai sukėlė fizini skausmą. „Body“ kameros B0F1EC60CBAA (J. K.) užfiksuotame vaizdo įraše girdėti ir matyti, kaip J. P. pasakė: „jis man nesudavė, jis man sukėlė fizinį skausmą, jis man sudavė į veidą, jis man sudavė ir aš gyniausi“. M. P. parodė, jog jam nespėjus prieiti prie sugyventinės (sutuoktinės), M. G. jai trenkė vieną kartą kairės rankos delnu į dešinės pusės veido sritį, skruostą, sukeldamas jai fizini skausmą. Jis tai pamatęs iškart iš kišenės išsitraukė pipirines dujas ir priėjęs prie M. G. pradėjo į jį purkšti, kad jis nutrauktų savo veiksmus prieš jo sugyventinę (sutuoktinę) ir daugiau nebesmurtautų. Be to, Bendrojo pagalbos centro pokalbio įraše J. P. aiškiai įvardija, kad juos puola, priversti gintis su pagaliais, dujomis.

2.3. Nurodo, kad aplinkybę, jog J. P. buvo suduotas smūgis į veido sritį, patvirtino ne tik kitas nuteistasis M. P., bet ir nepilnametis liudytojas E. P.. Minėtas liudytojas parodė, jog „<...> jis trenkė mamai ranka per veidą. Trenkė vieną kartą ir grasino. Kaimynas mamai sudavė dešine ranka, trenkė į kairį veido žandą“. Be to, nors nukentėjusysis M. G. visų apklausų metu neigė, kad sudavė J. P., tačiau 2022 m. rugsėjo 16 d. akistatos tarp M. P. ir M. G. protokole užfiksuota, jog M. G. parodė, kad M. P. parodymų nepatvirtina, nes J. P. tyčia smūgių nesudavė, tačiau neatmeta tokios galimybės, kad gindamasis nuo jos smūgių pagaliu galėjo netyčia jai suduoti į veidą, bet pats neatsimena, kad jai būtų sudavęs. Pasak apelianto, šiuo konkrečiu atveju ne tik vaizdo įrašo turinys (apie įrašo turinio vertinimą bus nurodyta vėliau), „Body“ kamerų įrašai, pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais turinys, bet ir nuteistųjų, liudytojo E. P. bei paties nukentėjusiojo parodymai patvirtina akivaizdžią aplinkybę, jog buvo suduotas smūgis J. P., tik klystama dėl smūgio sudavimo momento. Tačiau pirmosios instancijos teismas minėtus įrodymus visiškai ignoravo ir apsiribojo nurodymu, jog aplinkybės apie smūgio (ne)sudavimą yra išaiškintos/išspręstos įsiteisėjusiame prokurorės 2022 m. gruodžio 19 d. nutarime, todėl teismas pakartotinai plačiau dėl jų nepasisako. Atkreipia dėmesį, jog ne tik civiliniame procese, bet ir baudžiamajame procese dalyvaujantys asmenys yra lygūs, galioja rungimosi principas, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimti procesiniai sprendimai teismui aukštesnės galios neturi ir prokuroro priimti procesiniai sprendimai negali būti laikomis absoliučiai teisingais, t. y. teisine aksioma. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo išsamiai vertinti aplinkybes, susijusias su smūgio sudavimu J. P., o ne tik remdamasis prejudicijos taisykle nurodyti, kad visos aplinkybės dėl smūgio sudavimo jau išsiaiškintos.

2.4. Pažymi, jog iš esmės visuose pirminiuose nuteistųjų parodymuose yra nurodyta, jog J. P. gynėsi, kadangi pirma gavo smūgį į veidą ir tik ginantis vožė pagaliu. Minėtas aplinkybes J. P. patvirtino ir teismo posėdžių metu. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu, apklausų metu, kurių buvo nemažai, J. P. nevisiškai tiksliai nurodė aplinkybes. Tačiau, kaip jau minėta, asmuo, būdamas stresinėje situacijoje, gali nevisiškai tiksliai nurodyti įvykio aplinkybes, be to, būtina įvertinti, ar minėto asmens parodymai atitinka kitiems byloje esantiems įrodymams. Tvirtina, kad šiuo atveju J. P. parodymus patvirtino kito nuteistojo, liudytojo E. P. parodymai, taip pat kita bylos medžiaga.

2.5. Akcentuoja, kad nukentėjusiojo M. G. parodymai neatitinka ne tik nuteistųjų, bet ir liudytojų parodymų, vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių bei kitos bylos medžiagos. Pažymi, jog M. G. buvo labai neblaivus (2,83 prom.). Nors M. G. sakė, kad nesijautė neblaivus, tačiau tai akivaizdžiai prieštarauja kitų asmenų parodymams bei vaizdo įrašui. Be to, M. G. pareiškimą policijai parašė 2022 m. rugpjūčio 11 d., t. y. praėjus 6 dienoms po įvykio. Pasak apelianto, paprastai asmuo iškart kreipiasi į policiją, jam nėra būtina beveik savaitę po tariamo sužalojimo svarstyti, ką daryti. Be to, nukentėjusysis parodė, jog M. P. jam papurškė dujų, nuo kurių jis jautė fizinį skausmą, po to, J. P. pasiėmusi medinį pagalį kelis kartus, kiek kartų nepamena, trenkė jam į kairės rankos žastą bei kairės pusės sėdmenį, jaučia skausmą net dabar, praėjus savaitei po įvykio. Jo mama iškvietė greitosios medicinos pagalbą ir buvo išvežtas į ligoninę (aplinkybės dėl kreipimosi į medikus bus išdėstytos vėliau). Minėtas aplinkybes nurodė ir tą pačią dieną apklaustas liudytoju. 2023 m. sausio 10 d. apklaustas parodė, jog 2022 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į šeimos gydytoją dėl skausmo kairės pusės sėdmenyse, t. y. į šeimos gydytoją kreipėsi po 3,5 mėnesio po įvykio. Tvirtina, kad iš esmės būtent visi nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, jie vis kinta, atsiranda naujų aplinkybių, jie neatitinka bylos medžiagos, vaizdo įrašo ir net paties nukentėjusiojo pusės liudytojų parodymų. Beje, kaip minėta, pats akistatos metu pripažino, jog galėjo netyčia suduoti J. P. į veidą.

2.6. Nurodo, kad liudytoja R. G. parodė, jog buvo koridoriuje už 4-5 metrų ir matė konfliktą, tačiau realiai, iš įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų, įvertinant tai, kad langų nebuvo į tą konflikto vietą (liudytoja V. J. parodė „kambaryje, kuriame buvau aš ir R. G., nėra langų į kiemų, yra tik durys“), liudytoja neturėjo net teorinės galimybės matyti konflikto. Tai, jog ji negalėjo matyti konflikto patvirtino ir liudytojas K. V. (nurodė „mama momento nematė“) bei liudytoja V. J.. Taip pat liudytoja R. G. nurodė, jog J. P. sudavė K. V. lazda kelis kartus į kairįjį šoną, tačiau pats K. V. paneigė, kad jam buvo suduota. Pasak apelianto, akivaizdu, jog liudytojos R. G. parodymai yra akivaizdžiai neteisingi, galimai melagingi, todėl jai turėjo būti taikomos įstatyme numatytos pasekmės. Tuo tarpu liudytojai K. V. neigė, jog buvo išgėręs, tačiau policijos pareigūnai nurodė, jog buvo galima spręsti, kad jis buvo stipriai neblaivus. Pasak apelianto, akivaizdu, jog dėl minėtos priežasties šio liudytojo parodymai neatitinka ne tik kitų asmenų parodymų, bet ir vaizdo medžiagos. K. V. parodė – „tik išėjo pro duris ir pamatė, kad J. P. su pagaliu užsimoja ir vienų karta suduoda M. G. į kairį šonų.“. Tada matė, kad M. G. mosikuoja rankomis, tačiau smūgių nesudavė. Tačiau visa tai prieštarauja ne tik nuteistųjų, liudytojo E. P., bet ir vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms.

2.7. Apelianto teigimu, minėti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai įrodo tik tai, kad buvo kilęs konfliktas taip P. ir M. G., tačiau jie neleidžia prieiti jokių išvadų bei nepatvirtina jokių aplinkybių, susijusių su J. P. inkriminuota veika. Iš esmės, nukentėjusysis tik vėliau, praėjus ženkliam laiko tarpui po konflikto, sugalvojo versiją apie patirtą smurtą, sukeltą skausmą ir pan. Tvirtina, kad tai padaryta siekiant gauti piniginių lėšų, kadangi ką ne kartą po konflikto nukentėjusysis akcentavo tiek P., tiek jų tėvams, kad „jie dabar bučiuos jam kojas“, „sumokės daug tūkstančių“ ir kt.

2.8. Akcentuoja, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. GI 149/2022(04) nurodyta, jog M. G. nustatyti sužalojimai: poodinė kraujosruva kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimas kairiame dilbyje, pereinantis į alkūnę, su aplinkine poodine kraujosruva, akių ragenų ir junginių nudegimas. Poodinė kraujosruva kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimas kairiame dilbyje, pereinantis i alkūnę, su aplinkine poodine kraujosruva galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais, tiek griuviminių traumų metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais. Pažymi, jog specialisto tyrimas pradėtas tik 2022 m. rugpjūčio 12 d., t. y. praėjus 7 dienoms po įvykio. Atkreipia dėmesį, jog medicinos specialistai nepateikia kategoriškos išvados, jog sužalojimai atsirado tik dėl tiesioginių trauminių poveikių kietais bukais daiktais, bet nurodo, jog sužalojimai galėjo būti padaryti ir griuviminių traumų metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais. Pasak apelianto, nukentėjusysis M. G. buvo ypatingai girtas, griuvinėjo, todėl visi minėti sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl paties M. G. būklės griuvinėjant, vartantis ir pan.

2.9. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo M. G. parodymus, jog jis neva pagaliu gavo į žastą, tačiau sužalojimai nustatyti dilbio srityje. Taip pat atkreipia dėmesį, jog niekada nei pats M. G., nei kiti asmenys nenurodė, jog J. P. sudavė M. G. į sėdmenis, tačiau vis tiek pirmosios instancijos teismas pripažino, jog J. P. sudavė vieną kartą į sėdmenis. Kuriuo metu toks tariamas smūgis buvo suduotas, kur stovėjo M. G. (logiškai mąstant, siekiant pripažinti, kad buvo suduotas smūgis į sėdmenis, reikėtų nustatyti, kad M. G. buvo nusisukęs nuo J. P., t. y. atsukęs nugarą), kur buvo J. P. minėto smūgio sudavimo metu ir pan., skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, todėl visiškai neaišku, kuo remiantis prieita tokia išvada. Pažymi, jog būtina remtis ir pirminiais parodymais – iš pirminių nukentėjusiojo veiksmų akivaizdžiai matyti, kad jis nejuto jokio skausmo dėl tariamų smūgių sudavimo, kadangi policijos pareigūnai buvo kviečiami ne dėl smūgių sudavimo, o dėl dujų papurškimo. Taip pat ir greitosios medicinos pagalbos kortelėje nurodyta preliminari diagnozė – akies ir akiduobės sužalojimas. Ligoninės asmens ambulatorinio gydymo skubios pagalbos apskaitos kortelėje taip pat nurodyta – „diagnozė ragenos ir junginės maišelio nudegimas. Oftalmologo atsisakė laukti“. Atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis nenurodė (įvykio metu), kad skauda nuo kokių nors smūgių, taip pat niekas nenurodo dviejų smūgių sudavimo, niekas nenurodė, jog vizualiai matytųsi sužalojimai ar tai, kad asmeniui skauda, asmuo buvo jutęs skausmą ar pan. Pats nukentėjusysis policijos pareigūnams pasakojo tik apie dujų papurškimą, nurodė M. P. ateiti pasimušti „vienas ant vieno“ ir pan. Pažymi, jog aplinkybės apie smūgių sudavimą turi būti nustatytos neginčijamai, taip pat turi būti nustatyta, jog būtent nuo nuteistosios suduoto smūgio, o ne nuo kitų smūgių ar kitų veiksnių, atsirado pasekmės.

2.10. Sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog vienintelis objektyvus konflikto eigą fiksavęs įrodymas yra pateiktas vaizdo įrašas, tačiau nesutinka su vaizdo įrašo turinio vertinimu. Pasak apelianto, visiškai nesuprantama, kuo remiantis prieita išvada, jog J. P. nebuvo suduotas smūgis, o galvą J. P. atlošė nuo M. G. pastūmimo, mosikavimo, smūgio vengimo ar pan., kadangi nė vienas iš apklaustų asmenų nei ikiteisminio tyrimo metu (taip pat ir nukentėjusysis), nei teisme nenurodė, jog M. G. stūmė J. P.. Be to, vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, jog J. P. galvą atlošia nuo gauto smūgio. Pažymi, jog galva nėra atlošiama nuo stūmimo. Tai galėtų būti tik tuo atveju, jei žmogus yra visiškai atsipalaidavę ir ji pastumia. Tačiau tuo atveju, kai asmuo eina į priekį, susikaupęs, siekia apginti save, šeimų, turtų, galva yra atlošiama ne nuo pastūmimo, o nuo smūgio. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes ir tai lėmė nepagrįstą nuosprendžio priėmimą.

2.11. Taip pat nurodo, jog visos aplinkybės, kurios skundžiamame nuosprendyje traktuojamos kaip įrodančios J. P. kaltę, iš esmės yra prielaidos bei spėjimai. Pasak apelianto, skundžiamo nuosprendžio teiginiai akivaizdžiai prieštarauja teisės aktuose įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, be to, pirmosios instancijos vienus įrodymus, remdamasis nepagrįstais motyvais atmetė, tuo tarpu kitais įrodymais – nukentėjusiojo bei liudytojų K. V. parodymais bei vaizdo įrašu – grindė nuosprendžio išvadas. Todėl esant iš esmės prieštaringiems kaltinimo ir gynybos parodymams, vieniems – kaltinimo – įrodymams suteikė prioritetinę reikšmę.

2.12. Apibendrindamas pažymi, kad įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus ir anksčiau aptartus įrodymus, prieitina išvada, jog byloje nėra neabejotinų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių J. P. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Todėl J. P. atlikti veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o skundžiamas nuosprendis naikintinas, kadangi neįrodyta, jog J. P. dalyvavo padarant minėtą nusikalstamą veiką.

2.13. Taip pat teigia, nusprendus J. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo neišteisinti, byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog nors tarp J. P. veiksmų ir kai kurių kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, o jos veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau vien tik šių aplinkybių nepakanka pripažinti J. P. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi tokius veiksmus ji atliko netiesiogine tyčia bei gindamasi nuo M. G. pavojingo kėsinimosi. Todėl J. P. veiksmus būtina vertinti BK 28 straipsnio 2 dalies (būtinosios ginties) taikymo aspektu. Pasak apelianto, akivaizdu, jog ilgą laiką M. G. terorizavus P. šeimą, gainiojus jų šunį, grasinus sunaikinti turtą, sužaloti ir pan. bei ne kartą atvykusiems pareigūnams nepavykus nuraminti bei sudrausminti M. G. ir šiam P. priklausančiame nekilnojamajame turte (kieme) veikiant aktyviai bei savo fiziniais veiksmais kėsinantis į J. P. sveikatą (suduodant į veidą), o J. P. ginant save nuo pavojingo kėsinimosi ir suduodant nukentusiajam atsakomuosius smūgius, pastaroji veikė nedelsdama ir adekvačiai. Tvirtina, kad šiuo atveju buvo realus kėsinimasis, tuo pačiu būtinosios ginties situacija, dėl to J. P. veiksmai (gynyba) atitiko būtinosios ginties sąlygas ir kėsinimosi pobūdį, nes žala buvo padaryta tik besikėsinančiajam, žala atsirado atremiant pavojingą kėsinimąsi, padaryta žala neperžengė būtinosios ginties ribų, būtinoji gintis nebuvo išprovokuota (sąmoningai sukelta) pačios besiginančios J. P.. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, baudžiamoji byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. P. gynėjas advokatas Audrius Saulėnas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir priimti naujų nuosprendį – baudžiamąją bylą M. P. atžvilgiu nutraukti, nustačius, kad M. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas veikiant būtinosios ginties ribose.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme M. P. kaltės nepripažino ir davė nuoseklius parodymus, jog 2022 m. rugpjūčio 5 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini), išgirdo triukšmą iš kitos kiemo pusės, tada į jų kiemą atėjo M. G. ir kitas vyriškis, kurio nežino, matė, kad bandė spirti į jų šunį, ar pataikė, nematė. Jis tuo tarpu sėdėjo kieme, o žmona J. P. ėjo pasiimti šuns. Abu vyrai ją pradėjo įžeidinėti įvairiais žeminančiais žodžiais. Matė, kad M. G. ranka sudavė J. P. per veidą, tačiau kiek kartų, negali pasakyti. Tada J. P., pasiėmusi pagalį, su juo sudavė M. G. kažkur, tačiau kur pataikė, nematė. M. G. buvo labai agresyvus, ruošėsi dar suduoti jo žmonai, ar sudavė dar, nežino. Tai pamatęs pasiėmė turėtą dujų balionėlį ir jį nešdamasis ėjo link vyriškių. Po J. P. suduoto smūgio vyrai nuėjo į savo kiemo pusę. Jis buvo šalia J. P.. Abu vyrai toliau ją įžeidinėjo, konfliktuodami atėjo į jų kiemo teritoriją, mosikuodamiesi rankomis. Jis pagalvojo, kad bus suduodami smūgiai jam ar žmonai, todėl iškart purškė dujomis M. G., kol jis sustojo eiti link jų, tada purškė į kitą vyriškį, bet ar jam pataikė, nežino. Abu vyrai sustojo. Tada jie su žmona atsitraukė ir vyriškiai nuėjo į savo kiemą. Tada M. G. vėl atėjo į jų kiemą ir mosikavosi rankomis, todėl jis vėl, nelaukdamas smūgio, purškė dujų. Po to M. G. vėl nuėjo į namus, po kurio laiko grįžo į jų kiemą ir vėl jis purškė, siekdamas save apginti nuo būsimo smūgio. Jam smūgių nesudavė, nes apsigynė purkšdamas dujas. Dėl patirtų sužalojimų žmona kreipėsi pas ekspertus, o nuvežus veterinarai nustatė, kad šuniukas buvo sužalotas. Purškė dujas, siekdamas apginti save, žmoną, šalia buvusį šuniuką bei atėjusį nepilnametį sūnų.

3.2. Akcentuoja, kad pats pirmosios instancijos teismas pripažino, jog įvykio metu M. G. buvo labai girtas, jo judesiai nekoordinuoti, vėliau jam nustatytas beveik 3 promilių girtumas, taip pat jo parodymai prieštaringi ir juos paneigia vaizdo įrašas. Pripažino ir tai, jog liudytojos R. G. parodymai kelia abejonių dėl jų galimo melagingumo, o liudytojas K. V. parodė buvęs blaivus, nors tai paneigia policijos pareigūno tarnybinio pranešimo duomenys, be to, neaiškios jo vaizdo įrašo aplinkybės (jis darytas ir kažkodėl nepateiktas, ar tik imituotas). Liudytoja V. J. (kuri nematė paties konflikto) taip pat nurodė nemačiusi, kad K. V. ir M. P. būtų vartoję alkoholį ir nepamenanti, kad M. G. būtų girtas, nors policijos pareigūno tarnybinis pranešimas ir vaizdo įrašas patvirtina, jog K. V. buvo aiškiai neblaivus, o M. G. – visiškai girtas. Todėl akcentuoja, kad byloje pripažinto nukentėjusiuoju M. G. ir jo aplinkos asmenų parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi.

3.3. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad vaizdo įraše būtų matyti, jog M. G. tikrai pirmas suduotų smūgį J. P. į veidą. Teigia, kad konflikto metu suduodami smūgiai tiek M. G., tiek J. P. vyko beveik vienu metu, neblaivus M. G. su K. V. agresyviai nusiteikę atėjo į jų kiemų (tą pripažino ir pirmosios instancijos teismas), bandė spirti į jų šunį, naudojo necenzūrinius žodžius. Tvirtina, kad M. P. turėjo pagrindą manyti, jog bus suduoti smūgiai J. P., todėl panaudojo legaliai savigynai įsigytas ašarines dujas. Jų panaudojimas atgrasė M. G. nuo smurto naudojimo, tai buvo proporcinga priemonė ir jokių liekamųjų sveikatos sutrikimų M. G. dėl jų panaudojimo neatsirado. Pažymi, kad policijos pareigūnus iškvietė ne nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas M. G., o J. P., kas patvirtina, kad būtent J. P. save laikė ir laiko nekentėjusia nuo M. G. agresyvaus elgesio. Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog paties nukentėjusiojo netinkamas elgesys buvo pagrindinė konflikto priežastis.

3.4. Apibendrintai teigia, kad išanalizavus visų liudytojų parodymus, palyginus juos vienus su kitais bei bylos medžiagą, galima prieiti kategorišką išvadą, jog liudytojų parodymai nepatvirtina jokių aplinkybių, susijusių su tuo, kad M. P. atliko jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Priešingai, bylos įrodymų visuma patvirtina, kad M. P. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Deimantė Banaitienė prašė nuteistosios J. P. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Audriaus Saulėno apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis M. P. bei nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistosios J. P. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Audriaus Saulėno apeliaciniai skundai tenkinami

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentais, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, nepašalino prieštaravimų, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl priėjo neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl J. P. ir M. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu galima spręsti, kad J. P. ir M. P. veiksmai buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis, todėl nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, kad jie veikė būtinosios ginties situacijoje ir neperžengė būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 2 dalis), baudžiamoji byla jų atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutrauktina (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 2 punktas).

Dėl būtinosios ginties

7. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori, arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieš kitą asmenį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, ar nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas, arba trumpam susargdintas. Nagrinėjant tokio pobūdžio veikas, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

8. Tuo tarpu BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas.

9. Pažymima ir tai, kad pagal susiformavusią teismų praktiką būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017).

10. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų J. P., M. P. bei nuketėjusiojo M. G. paaiškinimai dėl įvykusio konflikto pradžios ir pastarojo sužalojimo aplinkybių yra priešingi, todėl būtina kuo išsamiau bei objektyviau ištirti ir įvertinti konflikto atsiradimo priežastis, nustatyti konfliktą iniciavusį asmenį, įvertinti nukentėjusiojo ir nuteistųjų charakteristikas, jų elgesį iki sužalojimo padarymo bei po jo, jų pačių paaiškinimus bei liudytojų parodymų patikimumą, byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus duomenis.

11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog 2022 m. rugpjūčio 5 d. apie 19.50 val. konfliktas tarp nuteistųjų J. P. ir M. P. bei nukentėjusiojo M. G. įvyko P. kiemo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kadangi tai patvirtina byloje pateiktas 2009 m. žemės paskirstymo planas, įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 43-51) ir vaizdo įrašas iš konflikto vietos (2 tomo galinis bylos viršelis). Pagrįstai pagal byloje apklaustų asmenų parodymus nustatyta ir tai, kad konfliktiniai santykiai tarp P. ir M. G. tęsiasi jau ilgą laiką (netgi dieną iki tol taip pat buvo kviečiama policija), šiuo atveju konfliktas kilo dėl P. palaido šuns elgesio – lakstymo po svetimą teritoriją ir būtent dėl to neblaivus nukentėjusysis M. G. nurodytu laiku ėjo „aiškintis santykių“ į P. kiemo teritoriją.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistoji J. P. įvykusio konflikto metu sudavė nukentėjusiajam M. G. su pagaliu vieną kartą į kairę ranką ir vieną kartą į sėdmenis (patikslintas kaltinimas, pašalinant ne mažiau po vieno smūgio į ranką ir sėdmenis sudavimą), o nuteistasis M. P. papurškė M. G. ašarinėmis dujomis į akis, taip pat yra pagrįsta. Tai patvirtina nukentėjusiojo M. G. viso proceso metu duoti parodymai (1 t., b. l. 24-27, 36-39; 2 t., b. l. 11-14; 3 t., b. l. 62-63), iš dalies pačios nuteistosios J. P. parodymai (proceso metu pripažino sudavusi vieną smūgį nukentėjusiajam į kairę kūno pusę) (1 t., b. l. 184-187, 190-191, 195-197, 2 t., b. l. 11-14, 21-24, 29-33; 3 t., b. l. 66-68), nuteistojo M. P. parodymai (pripažino purškęs dujas nukentėjusiajam) (1 t., b. l. 160-167, 167-169; 3 t., b. l. 68-69), įvykio vietos apžiūros protokole (rastas medinis pagalys) (1 t., b. l. 55-57), Bendrojo pagalbos centro skambučio apžiūros protokole (J. P. nurodė, kad įvykio metu su sutuoktiniu konflikto metu panaudojo pagalius ir ašarines dujas) (1 t., b. l. 62-64), pateiktame sulėtintame vaizdo įraše (jame matyti, kaip J. P. užsimoja ir su dešinėje rankoje laikomu pagaliu iš viršaus smūgiuoja link M. G., po to smūgiuoja dar kartą (sprendžiama pagal analogiškus jos kojų judesius), bei girdimi du aiškūs garsai, būdingi smūgio sudavimui) (3 tomo bylos viršelis), „Body“ kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokole (nuteistoji J. P. pareigūnams patvirtino „vožusi“ nukentėjusiajam pagaliu) (1 t., b. l. 55-57) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1149/2022(04) (nukentėjusiajam konstatuota poodinė kraujosruva kairiame sėdmenyje ir odos nubrozdinimas kairiame dilbyje, pereinantis į alkūnę, su aplinkine poodine kraujosruva bei akių ragenų ir junginių nudegimas) (1 t., b. l. 76-77) užfiksuoti duomenys. Nustačius, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog tiek nuteistoji J. P., tiek nuteistasis M. P. smurtavo nukentėjusiojo M. G. atžvilgiu, tenkinti nuteistosios J. P. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus skundą dalyje dėl J. P. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistosios J. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiajam M. G. nustatyti sužalojimai sėdmenyje bei kairioje rankoje galėjo atsirasti kitokiomis aplinkybėmis bei kitu laiku, laikytini deklaratyviais bei prieštaraujančiais jau nurodytiems byloje esantiems įrodymams.

13. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojos R. G. parodymais, nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes, kadangi nuteistosios J. P. (3 t., b. l. 66-68), liudytojų V. J. (3 t., b. l. 65-66) ir K. V. (3 t., b. l. 64-65) parodymai patvirtina, jog tiek R. G., tiek V. J. įvykusio konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo nematė, abi liudytojos buvo namo viduje ir į lauką išėjo jau po konflikto. Taip pat nustatyta, jog toje namo pusėje, kurioje konflikto metu buvo liudytojos R. G. ir V. J., nėra jokio lango.

14. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė nuteistųjų J. P. ir M. P. parodymais, kurie patvirtina, kad jų smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo M. G. atžvilgiu neperžengė būtinosios ginties ribų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra paremtas ne visapusišku susidariusios situacijos išnagrinėjimu, bet iš esmės vien nukentėjusiojo M. G. parodymais, nepagrįstai atmetant pačių nuteistųjų parodymus, neargumentuojat, kodėl jie laikyti nepatikimais, nors viso bylos nagrinėjimo metu J. P. ir M. P. davė pakankamai nuoseklius parodymus apie susidariusią būtinosios ginties situaciją, kurių, išskyrus nukentėjusiojo pateiktą versiją, nepaneigė kita bylos medžiaga.

15. Kaip matyti, apklausiama pirmosios instancijos teisme nuteistoji J. P. parodė, kad įvykio metu tiek ji, tiek nuteistasis M. P., būdami savo kiemo teritorijoje, gynė save, savo šeimą, šunį ir kieme stovėjusį automobilį. Nuteistoji teigė, kad įvykio metu nukentėjusysis M. G., būdamas neblaivus ir agresyvus, atėjęs į jų kiemo teritoriją kartu su kitu neblaiviu asmeniu – liudytoju K. V., žodinio konflikto metu pirmas kaire ranka trenkė jai per dešinį skruostą, dėl ko nuteistoji su rankoje turėtu pagaliu jam sudavė į kairę kūno pusę, galimai per ranką. Teigė, kad tada nukentėjusysis atėmė iš jos pagalį, o jos vyras M. P., nukentėjusiajam toliau elgiantis agresyviai, papurškė M. G. į akis dujų (3 t., b. l. 66-68). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistosios J. P. parodymai dėl esminių aplinkybių taip pat nekito. Pirmosios apklausos metu nuteistoji parodė, kad eidama pasiimti šuniuką, ji pasiėmė pagalį, nes bijojo, jog agresyvus ir neblaivus M. G. gali ją sumušti. M. G. priėjo prie jos ir nukentėjusiajam jam pradėjo šaukti, kad jis eitų iš jų kiemo. Teigė, kad M. G. „koliodamas“ ją mosikavosi rankomis, be to, matė, kad iš paskos ateina kitas vyriškis, todėl galvodama, kad M. G. jai suduos, užsimojo pagaliu. Galvojo, kad jie išsigąs ir nebeis, tačiau M. G. toliau mosikavosi rankomis ir ji instinktyviai tuo pagaliu užsimojo, norėdama suduoti, tačiau M. G. sulaikė pagalį, suimdamas jį delnu, t. y. pagalys atsitrenkė M. G. į delną. Tada jis kaire ranka jai vieną kartą delnu sudavė per veidą. Nurodė, kad M. G. jau laikė pagalį savo rankoje ir toliau rėkdamas mosikavosi, kai jos vyras M. P. purškė dujomis į jį ir M. G. atsitraukė (1 t., b. l. 184-187). Papildomai apklausta nuteistoji J. P. patikslino savo parodymus, teigdama, kad M. G., vartodamas necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu, agresyviai nusiteikęs ir sklaidydamasis rankomis, priėjo prie jos ir būtent jis, t. y. M. G., pirmas kairės rankos delnu trenkė jai į dešinį skruostą. Kai M. G. jai sudavė, ji, gindama save ir savo šeimą, užsimojo dešinėje rankoje laikytu pagaliu ir silpnai trenkė M. G. į viršutinę kairiąją jo kūno pusę. Po šio suduoto smūgio M. G. netrukus iš jos atėmė pagalį, kurį laikė rankoje. Tuomet iškart prie jų pribėgo jos vyras M. P., kuris papurškė dujomis M. G. (1 t., b. l. 190-191). Tokius parodymus ji patvirtino ir trečiosios ikiteisminio tyrimo apklausos metu (1 t., b. l. 195-197). Nors akistatų su nukentėjusiuoju M. G. ir liudytoja R. G. metu nuteistoji J. P. tvirtino, jog M. G. po to, kai jis jai sudavė vieną kartą per veidą, pagaliu ji nesudavė, kadangi nespėjo, nes M. G. pagalį iš jos atėmė (2 t., b. l. 11-14, 21-24), tačiau akistatos su K. V. metu ji visgi pripažino, jog M. G. pagaliu vieną kartą sudavė į kairę jo kūno pusę, tačiau kur tiksliai, pasakyti negalėjo. Ir toliau akcentavo, jog tokiu savo elgesiu gynė save, savo šeimą, šunį ir turtą (2 t., b. l. 29-33).

16. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog nuteistoji J. P. iš esmės viso proceso metu neginčijo, jog su pagaliu sudavė M. G. į kairę kūno pusę ir tvirtino, jog tai darė gindamasi. Kaip matyti iš daiktų (garso įrašo Bendrajam pagalbos centrui) apžiūros protokolo, paskambinusi Bendrajam pagalbos centrui ji nurodė, jog kaimynai nesiliauja ant jų pulti, bandė įspirti šuniui, todėl turi gintis su pagaliais. Nurodė, kad apsigynė su ašarinėmis dujomis, taip pat panaudojo pagalius (1 t., b. l. 62-64). Pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašas taip pat patvirtina, jog atvykusiems į įvykio vietą pareigūnams nuteistoji J. P. parodė, jog gynėsi: „šuo pabėgo, nespėjo. Pradėjo eiti, pulti ant mūsų, netgi man per veidą davė (parodė ranka braukdama sau per veido apatinę dalį). Gerai, kad rankoje laikiau pagalį, jis man per veidą davė, aš su tuo pagaliu jam vožiau, nes gyniausi“, „<..> atvarę į mūsų teritoriją mus puolė“ (1 t., b. l. 55-57). Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo tarnybiniame pranešime taip pat užfiksuota, jog atvykus į įvykio vietą J. P. paaiškino, jog M. G. su draugu atėję į kiemą pas J. P. reiškė jai pretenzijas dėl jos palaido šuns, po to, priėjęs prie jos M. G. trenkė kairės rankos delnu jai į dešinės pusės veido sritį. Tada J. P. vyras M. P., pamatęs, kad M. G. jai sutrenkė, priėjęs prie M. G. jam į veidą pripurškė pipirinių dujų, kad M. G. nutrauktų savo veiksmus prieš jo žmoną (2 t., b. l. 84-85). Kaip matyti, viso proceso metu nuteistosios J. P. parodymai dėl esminių aplinkybių, jog nukentėjusysis M. G. pirmas jai sudavė per veidą ir dėl to ji gindamasi sudavė jam pagaliu, nėra tokie nenuoseklūs, jog būtų pagrindas jais nesiremti. Taip pat pastebėtina, jog nuteistajai J. P. iškart po įvykio nustatytas lengvas – 0,8 promilių – neblaivumo laipsnis, kuris įtakos jos parodymų patikimumui negalėjo turėti. Be to, tokius jos parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – nuteistojo M. P., liudytojo E. P. parodymai bei rašytiniai įrodymai.

17. Nuteistasis M. P. taip pat viso proceso metu neginčijo, jog papurškė ašarinių dujų nukentėjusiajam M. G. į akis ir tvirtino, jog tokiu būdu, būdamas savo kiemo teritorijoje, gynė save, žmoną, šalia buvusį šuniuką bei kieme buvusį nepilnametį sūnų. Taip pat patvirtino, jog matė, kaip nuteistoji J. P. sudavė pagaliu nukentėjusiajam jau po to, kai nukentėjusysis jai sudavė ranka per veidą. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. P. parodė, kad būdamas prie malkinės jis išgirdo triukšmą. Atėjęs pamatė, kad į jų sklypo dalį atėjo neblaivus ir agresyviai nusiteikęs M. G. su draugu. Matė, kaip M. G. pirmas sudavė žmonai ranka per skruostą. Tada ši jam sudavė su pagaliu, M. G. su draugu atšoko atgal, tačiau netrukus vėl ėjo artyn, todėl jis gindamasis nuo agresyvaus nukentėjusiojo elgesio, papurškė jam dujų (3 t., b. l. 68-69). Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis taip pat nurodė, kad išgirdo triukšmą ir pamatė, kad į jų kiemą atėjo neblaivus M. G. ir kitas vyriškis. Matė, kaip M. G. ranka sudavė J. P. per veidą. Tada matė, kad J. P., pasiėmusi pagalį, kažkur juo sudavė M. G.. Po suduoto smūgio vyrai nuėjo į savo kiemo pusę, tačiau M. G. vėl atėjo į jų kiemą ir mosikavo rankomis, todėl nelaukdamas smūgio, purškė jam dujų (1 t., b. l. 160-163). Papildomos apklausos metu patvirtino šiuos duotus parodymus (1 t., b. l. 167-169). Pareigūnų „Body“ kamerų apžiūros protokole užfiksuota, jog įvykio vietoje M. P. taip pat parodė: „ji atėjo šuns pasiimti ir jis puola iš karto. Ji iš karto gynėsi su pagaliu, nu ką mums daryt“ (1 t., b. l. 55-57). Pastebėtina, jog nuteistasis M. P. įvykio metu buvo blaivus (2 t., b. l. 84-85), jo parodymai dėl įvykio aplinkybių yra pakankamai nuoseklūs, todėl jais nesiremti, kaip ir nuteistosios J. P. parodymais, nėra pagrindo.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejonę nukentėjusiojo M. G. versija, jog konflikto iniciatoriais buvo patys nuteistieji ir kad J. P. be jokios priežasties tyčia smūgiavo jam pagaliu, o M. P. – purškė ašarinėmis dujomis, patvirtina ne tik pačių nuteistųjų parodymai, bet ir liudytojo E. P., iš dalies liudytojo K. V. parodymai, bei byloje esantis vaizdo įrašas.

19. Nuteistųjų J. P. ir M. P. parodymus apie panaudotą būtinąją gintį prieš agresyvų ir neblaivų nukentėjusiojo M. G. elgesį nuteistųjų kiemo teritorijoje, visų pirma, patvirtina nepilnamečio (apklausos metu buvo 12 m.) liudytojo E. P. parodymai. Byloje nėra ginčo, kad jis matė viso konflikto eigą. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis parodė, kad įvykio metu mama J. P. liepė išeiti M. G. iš kiemo arba gaus su šaka į ranką. Mama trenkė M. G. su šaka ir pataikė jam per kairę ranką. Trenkė vieną kartą, o antrą – kai kaimynas nepasitraukė. Tada kaimynas užsipuolė mamą, bet jis nelabai matė, ar jis trenkė mamai per veidą. Tada mama pasitraukė ir tėtis papurškė tam žmogui. Mama sudavė, nes norėjo apsisaugoti. Kaimynas mamai sudavė dešine ranka, trenkė į kairįjį veido žandą (1 t., b. l. 148-149). Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad liudytojas nepilnametis E. P. būtų įtakotas duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Be to, tokius jo, kaip ir nuteistųjų J. P. bei M. P. parodymus, patvirtina vaizdo įraše užfiksuoti duomenys.

20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinių skundų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančio vaizdo įrašo iš įvykio vietos turinį. Pirmosios instancijos teismui pateiktame sulėtintame vaizdo įraše (prie 3 tomo bylos viršelio), kurį nufilmavo link konfliktuojančių nukentėjusiojo M. G. ir nuteistosios J. P. (šalia laksto mažos veislės šuo) einantis nuteistasis M. P., be kita ko matyti, kaip M. G. į viršų kelia kairę ranką, kurią J. P. (kuri stovi nugara į filmuojantį asmenį) nustumia kaire ranka, kartu atlošdama galvą atgal. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas nukentėjusiosios judesys (galvos atlošimas atgal) būdingas reakcijai po smūgio sudavimui į veidą, kas patvirtina kitų byloje surinktų įrodymų visumą, jog nukentėjusysis M. G. pirmasis sudavė nuteistajai J. P. į veidą, po ko sekė nuteistosios veiksmai, suduodant nukentėjusiajam pagaliu į kairę ranką bei kairę sėdmenų pusę (kaip jau minėta, jame matyti, kaip J. P. užsimoja ir su dešinėje rankoje laikomu pagaliu iš viršaus smūgiuoja link M. G., po to smūgiuoja dar kartą (sprendžiama pagal analogiškus jos kojų judesius), bei girdimi du aiškūs garsai, būdingi smūgio sudavimui). To tarpu nukentėjusiajam toliau elgiantis agresyviai ir toliau einant link nuteistosios J. P., nuteistasis M. P. papurškė jam į akis ašarinių dujų. Aptarti įrodymai ir konflikto eiga neginčijamai patvirtina, kad konflikto metu pyktį ir agresiją reiškė būtent nukentėjusysis ir taip savo veiksmais provokavo nuteistuosius.

21. Tuo tarpu liudytojas K. V. parodė, kad M. G. išėjus į lauką jis išgirdo triukšmą. Išėjęs pamatė, kaip J. P. sudavė M. G. į kairįjį šoną. Tvirtino, kad M. G. J. P. suduoti nebandė, vis tik nurodė ir tai, jog M. G. gestikuliavo rankomis šalia nuteistosios, buvo piktas. Nurodė, kad jam beatitraukiant M. G., priėjęs M. P. papurškė dujų (3 t., b. l. 64-65). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad matė, kaip J. P. su pagaliu užsimojo ir sudavė M. G. į kairįjį šoną. Tada matė, kaip M. G. mosikavo rankomis, bet jokių smūgių J. P. nesudavė. Po to jis priėjo prie M. G., sakydamas eiti nuo jų, o šalia buvęs M. P. iš dujų flakonėlio purškė dujas į M. G. (1 t., b. l. 133-136). Akistatos su J. P. metu liudytojas patvirtino, jog matė, kaip J. P. vieną kartą su pagaliu sudavė M. G. į kairįjį šoną ir nematė, kad M. G. suduotų smūgius J. P.. Teigė, kad atstumas tarp M. G. ir J. P. buvo tik apie 1 metrą (2 t., b. l. 29-33). Pastebėtina, jog neblaivus K. V. (to neginčijo ir pats liudytojas) į P. kiemo teritoriją atėjo kartu su agresyviai nusiteikusiu neblaiviu nukentėjusiuoju M. G., todėl akivaizdu, jog jis yra suinteresuotas šios bylos baigtimi, bei jo parodymais remtis visa apimtimi nėra pagrindo. Pastebėtina ir tai, kad K. V. neginčijo, jog M. G., būdamas piktas ir akivaizdžiai neblaivus, gestikuliavo, mosikavo rankomis nuteistajai J. P. priartėjus prie jo bei jai nuolat kartojant išeiti iš jų teritorijos, stovėjo pakankamai arti nuteistosios J. P., kas patvirtina, jog nuteistasis turėjo galimybę savo agresiją ir nepasitenkinimą dėl palaido nuteistųjų šuns išreikšti smurtu nuteistosios J. P. atžvilgiu.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ir apeliacinių skundu argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nukentėjusiojo M. G. parodymus, kaip pagrindinį ir lemiamą įrodymą nuteistųjų kaltei pagrįsti, nors jo parodymai nėra pakankamai nuoseklūs. Kaip matyti, nukentėjusysis M. G. tvirtino, jog jis P. atžvilgiu jokio smurto nevartojo ir jokio realaus pavojaus jiems nekėlė. Apklausiamas pirmosios instancijos metu nukentėjusysis teigė, kad apsižodžiavus su J. P., ji iš kažkur paėmė pagalį, su kuriuo sudavė po smūgį jam į alkūnę ir sėdmenis, tada jis tą pagalį ištraukė ir numetė, o M. P. papurškė jam į akis dujų. Patikslino, jog neprisimena, kuris iš P. smurtavo jo atžvilgiu pirmas (3 t., b. l. 62-63). Tuo tarpu protokole-pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad pirma M. P. jam į veidą kelis kartus purškė pipirinių dujų, o tada J. P., jau po vyro veiksmų, pasiėmusi medinį pagalį, kelis kartus trenkė nukentėjusiajam į kairės rankos žastą bei kairės pusės sėdmenį (1 t., b. l. 13-19). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat parodė, kad konflikto metu jie vieni kitiems pasakė įžeidžiančių necenzūrinių žodžių, tuomet M. P. jam kelis kartus į veidą papurškė dujų, o J. P. jam pagaliu sudavė keletą kartų, kiek kartų, negalėjo nurodyti, nes neprisiminė, teigė, kad smūgiai buvo suduoti į kairės rankos žastą ir į kairįjį sėdmenį. Tvirtino, kad įvykio metu jis tikrai niekam smūgių nesudavė ir niekam negrasino (1 t., b. l. 24-27), tokių parodymų laikėsi ir papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 36-39). Akistatos su J. P. metu (2 t., b. l. 11-14) nurodė, kad J. P. ne mažiau du kartus pagaliu jam sudavė į kairę ranką ir į sėdmenų kairę pusę. Visgi pastebėtina, jog akistatos su nuteistuoju M. P. metu M. G. jau nurodė, kad jis neatmeta galimybės, jog gindamasis nuo J. P. smūgių pagaliu, galėjo netyčia jai suduoti į veidą (3 t., b. l. 38-39). Taip pat pastebėtina, jog pareigūnų „Body“ kameros vaizdo įrašų apžiūros protokolas patvirtina, jog įvykio vietoje M. G. parodė: „jie man dujas pripurškė, tai aš kaltas palikau. Aš sakau, vyriškis man įpurškė dujų, sakau einam vienas prieš vieną, pasimušim“, kas patvirtina, jog nuteistųjų teritorijoje jis elgėsi agresyviai, be to, pareigūnui paprašius papasakoti visą įvykių eigą, M. G. pasakė, kad nepasakos (1 t., b. l. 55-57). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas vadovavosi tokiais nukentėjusiojo M. G. parodymais, kaip pakankamai nuosekliais ir teisingais bei atitinkančiais apklaustų liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija yra kitos nuomonės. Išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymuose yra nustatyta prieštaravimų bei neatitikimo kitiems bylos įrodymams, tuo tarpu nuteistųjų J. P. ir M. P. nurodytos esminės įvykio aplinkybės atitinka byloje esančių įrodymų visumą. Taip pat pastebėtina, jog M. G. įvykio metu nustatytas sunkus (2,83 promilės) neblaivumo laipsnis (2 t., b. l. 84-85), o vaizdo įraše matyti ir tai, jog jo judesiai buvo nekoordinuoti bei neprognozuojami. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusysis dėl akivaizdaus neblaivumo tikslių įvykio aplinkybių nei suvokti, nei apie jas vėliau tiksliai papasakoti negalėjo. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra surinkta kitų objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų nukentėjusiojo parodymų atitikimą faktinėms aplinkybėms, ir kurių pagrindu būtų galima daryti neginčijamą išvadą dėl J. P. ir M. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir kitų reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių būtent paties nukentėjusiojo M. G. pavojingo (realaus ir akivaizdaus) kėsinimosi faktą susidariusioje konfliktinėje situacijoje. Byloje apklaustų nuteistųjų parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis M. G. prieš minėtą konfliktą ilgą laiką terorizavo P. šeimą, gainiojo jų šunį, grasino sunaikinti jų turtą, sužaloti ir pan., be to, atvykusiems pareigūnams iki tol ne kartą nepavyko nuraminti bei sudrausminti nukentėjusiojo M. G.. Nepakankamai įvertinta ir tai, kad aptariamais konfliktas įvyko P. teritorijoje, o vaizdo įrašas patvirtina, jog J. P. ne kartą aiškiai ir konkrečiai išsakė reikalavimą nukentėjusiajam M. G. ir jo draugui išeiti iš jų teritorijos, todėl M. G. negalėjo nežinoti, kad yra nepageidaujamas P. kiemo pusėje. Be to, nukentėjusysis M. G. įvykio metu buvo labai girtas (nustatytos 2,83 promilės), jo draugas K. V. taip pat atrodė akivaizdžiai neblaivus (pats patvirtino, jog buvo išgėręs alaus). Pažymima ir tai, kad nukentėjusysis agresyviai elgėsi kieme esant nuteistųjų nepilnamečiai vaikams, konfliktas vyko aplink lakstant P. mažos veislės šuniui, šalia jų automobilio, nuteistiesiems žinant, jog M. G. – konfliktinė asmenybė, kuri, reikalaujant pasitraukti iš teritorijos, to nedarė. Akivaizdu, jog nukentėjusiajam M. G. nuteistiesiems P. priklausančiame nekilnojamajame turte (kieme) veikiant aktyviai bei savo fiziniais veiksmais realiai kėsinantis į J. P. sveikatą (suduodant jai į veidą), o J. P. ginant save nuo pavojingo kėsinimosi ir suduodant nukentusiajam atsakomuosius smūgius, pastaroji veikė nedelsdama ir adekvačiai. Pastebėtina ir tai, kad vaizdo įraše nėra užfiksuota, kaip M. P. papurškia dujų nukentėjusiajam M. G.. Tai patvirtina, jog po J. P. smurtinių veiksmų pagaliu M. G. ir toliau nepasišalino ne iš savo teritorijos, taigi, būdamas agresyvus bei neblaivus toliau tęsė konfliktą P. kieme, kas pagrįstai patvirtina, jog M. P. papurškė dujų jam į veidą taip pat veikdamas būtinosios ginties ribose. Sugretinus minėtus nuteistųjų J. P. ir M. P. parodymus su aptartame vaizdo įraše ir liudytojų parrodymuose užfiksuotais duomenimis, specialisto išvadoje nukentėjusiajam konstatuotais sužalojimais ir kitais rašytiniais įrodymais, prieitina prie išvados, kad J. P. ir M. P. veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiojo M. G. sveikatos sutrikdymą, t. y. tyčia sužaloti M. G., bet buvo sąlygoti jo sudarytos grėsmingos situacijos, atlikti siekiant apsiginti nuo kilusios grėsmės nuteistųjų sveikatai, šeimai, turtui. Tokia nuteistųjų J. P. ir M. P. pasirinkta gynyba buvo adekvati ir būtinosios ginties ribų neperžengė.

24. Todėl, apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaujantis teismų praktika taikant BK 28 straipsnį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog nuteistieji J. P. ir M. P. būtų turėję tyčią smurtauti prieš M. G. bei sąmoningai sukelti jam fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, iš J. P. ir M. P. parodymų ir užfiksuotų veiksmų matyti, jog jie nenorėjo su nukentėjusiuoju M. G. konfliktuoti, panaudodami prieš jį smurtą – nuteistoji J. P. vis bandė nukentėjusįjį žodžiais išvaryti iš savo teritorijos, o nuteistasis M. P. susidariusią konfliktinę situaciją filmavo ir, priešingai nei liudytojas K. V., filmuotą medžiagą pateikė prie baudžiamosios bylos. Jokiais neginčijamais įrodymais nepaneigta nuteistųjų versija, kad M. G. delnu sudavė smūgį nuteistajai J. P. į veidą, dėl ko ji pagaliu du kartus trenkė nukentėjusiajam į vieną kartą į kairę ranką ir sėdmenis, o M. P., nukentėjusiajam toliau elgiantis agresyviai, papurškė ašarinių dujų į akis ir taip sukėlė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, būdami įsitikinę, kad dėl M. G. atliekamų veiksmų gresia realus pavojus. Taigi, nors nuteistųjų veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai ir, atsižvelgiant į M. G. padarytų sužalojimo sunkumą, akivaizdu, kad susidariusioje situacijoje J. P. ir M. P. būtinosios ginties ribų neperžengė. Todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl šios veikos negalima, nes yra BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta jų baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis J. P. ir M. P. atžvilgiu naikinamas ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukiama.

25. Pastebėtina ir tai, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2022 m. gruodžio 19 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-29445-22 M. G. atžvilgiu dėl pareikšto įtarimo to paties įvykio metu J. P. sukėlus fizinį skausmą (delnu sudavus vieną smūgį į dešinįjį skruostą) nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (visas abejones įvertinus jo naudai). Kaip matyti, galutine neskundžiama Šiaulių apygardos teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartimi minėtame ikiteisminiame tyrime konstatuota, kad jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, jog M. G. veiksmais J. P. buvo sukeltas toks fizinis skausmas, dėl kurio M. G. reikėtų traukti baudžiamojon atsakomybėn (3 t., b. l. 30-41). Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo išvada, jog M. G. sudavė delnu J. P. į veido sritį, kuriuo nors ir nebuvo sukeltas realus fizinis skausmas, tačiau buvo pasikėsinta į J. P. sveikatą, neprieštarauja ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-29445-22 priimtam galutiniam sprendimui.

26. Be to, skundžiamame nuosprendyje akcentuojama, kad šioje byloje analizuojama konfliktinė situacija tarp nukentėjusiojo M. G. ir nuteistųjų J. P. bei M. P., yra analogiška situacijai, susiklosčiusiai baudžiamojoje byloje Nr. 1A-171-616/2023. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Kaip matyti, nurodytoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kad nukentėjusysis būtų buvęs neblaivus, agresyvus, ar atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu, ar būtų kėsinęsis juos atlikti. Tuo tarpu šioje byloje tokios aplinkybės buvo nustatytos.

Kiti klausimai

27. Apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiojo M. G. civilinis ieškinys dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant iš J. P. bei M. P. solidariai M. G. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat tenkintas Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinių ligonių kasų 21,32 eurų civilinis ieškinys dėl turtinės žalos ir ši suma priteista iš M. P..

28. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys išsprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Bylos nutraukimo atvejais įstatymas nenumato galimybės tenkinti civilinį ieškinį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nutraukiant baudžiamąją bylą, sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu nepriimamas, byloje pareikšti nukentėjusiojo M. G. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti.

29. Apkaltinamuoju nuosprendžiu taip pat Iš J. P. ir M. P. lygiomis dalimis (po 224,99 Eur) valstybei priteista 449,98 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam M. G. išlaidų atlyginimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2024 m. sausio 16 d. patikslintą pažymą Nr. APD-2024-00560, kurioje prašoma priteisti valstybei iš J. P. ir M. P. 723,98 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių už antrinės pagalbos teikimą M. G. pagal 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. ATS-2022-19879 (į patikslintoje pažymoje nurodytą valstybės naudai priteistiną sumą yra įskaičiuotos ankstesnėse pažymose nurodytos valstybės naudai priteistinos sumos) (3 t., b. l. 122).

30. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad J. P. ir M. P. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukiama, nustačius, kad jų veikose yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, sprendžia, jog nėra pagrindo iš jų priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias už antrinės pagalbos teikimą M. G.. Todėl prašymas netenkinamas.

32. J. P. ir M. P. paskirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti – panaikinami.

33. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2 vnt. kompaktinių diskų, USB laikmena, esančių prie baudžiamosios bylos 2 ir 3 tomų viršelių, paliekami saugoti baudžiamojoje byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendį panaikinti.

Baudžiamąją bylą J. P. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį nutraukti, nustačius, kad jos veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalis).

Baudžiamąją bylą M. P. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį nutraukti, nustačius, kad jo veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusiojo M. G. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Nepriteisti iš J. P. ir M. P. valstybei 723,98 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių už antrinės pagalbos teikimą M. G..

J. P. ir M. P. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2 vnt. kompaktinių diskų, USB laikmeną, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Teisėjai Ernesta MontvidienėGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas