Šiaulių apygardos teismo sprendimas, 2-249-154/2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-04-03
Bylos Nr.: 2-249-154/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00567-2011-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Danutė Matiukienė
Atsakovas: UAB „Šiaulių turgus “
Trečiasis asmuo: Šiaulių miesto savivaldybei
Advokatai: Arūnas Koskus

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-249-154/2013Proceso Nr. 2-58-3-00567-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.;24.4.;113.1; 113.8; 116.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Matiukienė,sekretoriaujant Violetai Paskočinienei,

dalyvaujant ieškovui, ginančiam viešąjį interesą - Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorei Romai Timofejavienei,

atsakovo UAB „Šiaulių turgus “ direktoriui A. P., atstovui advokatui Arūnui Koskui,

bankrutavusios UAB (BUAB) „Senasis dvaras“ ir UAB „Imondesima“ įgaliotam atstovui advokato padėjėjui P. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams: UAB „Šiaulių turgus“, bankrutavusiai UAB „Senasis dvaras“, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „J ir LBR bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“, ir UAB „Imondesima“ bei trečiajam asmeniui Šiaulių miesto savivaldybei dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūra ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašo teismo:

1. Pripažinti negaliojančia 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartį, pasirašytą UAB „Šiaulių turgus“ ir UAB „Senasis dvaras“ (dabar BUAB „Senasis dvaras“), patvirtintą Šiaulių miesto I notarų biuro notarės O. J., (notaro registro Nr. 7681), kuria UAB „Šiaulių turgus“ pardavė UAB „Senasis dvaras“ kitos paskirties statinius – 13 658,16 kv. m ploto kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), nuo šios sutarties sudarymo momento.

2. Pripažinti negaliojančia 2009 m. liepos 1 d. Žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaro S. S. (notarinio registro Nr. 2060) dalyje dėl kitų statinių (inžinerinių) 10 062,65 kv. m ploto kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), nuo šios sutarties sudarymo momento.

3. Pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugsėjo 20 d. Susitarimą dėl pastatų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, dalyje dėl kitų statinių (inžinerinių) 6540,71 kv. m ploto kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo nuo šios sutarties sudarymo momento.

4. Taikyti restituciją, t.y. grąžinti šalis į pradinę padėtį – įpareigoti atsakovą UAB „Imondesima“ grąžinti atsakovui UAB „Šiaulių turgus“ nuosavybėn kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o iš atsakovo bankrutavusios UAB „Senasis dvaras“ priteisti atsakovui UAB „Imondesima“ 648 000 Lt, kaip gautas lėšas už kiemo aikštelę pagal 2009 m. liepos 1 d. Žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaro S. S. (notarinio registro Nr. 2060).

5. Priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas (t.1, b.l. 1-7, t. 3, b. l. 1-3).

Ieškovas nurodė, kad 1994 m. spalio 17 d. Šiaulių miesto valdybos potvarkio Nr. 522 ir 1995 m. kovo 10 d. Šiaulių miesto valdybos potvarkio Nr. 126 pagrindu VĮ „Registrų centre“ buvo įregistruotos UAB „Šiaulių turgus“ nuosavybės teisės į statinius, tarp kurių ir į inžinerinį statinį – kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini).

2001 m. rugpjūčio 31 d. Valstybinės žemės subnuomos sutartimi UAB „Šiaulių turgus“ įmonei UAB „Senasis dvaras“ subnuomojo 13 806 kv. m žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį iki 2024 m. rugsėjo 30 d. Šia sutartimi UAB „Senasis dvaras“ įsipareigojo per subnuomos laikotarpį įrengti naują turgavietės teritorijos dangą, kurią, pasibaigus subnuomos terminui, neatlygintinai perduos UAB „Šiaulių turgus“.

Šiaulių miesto savivaldybės valdyba 2001 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 318, papildydama 2001m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 288 „Dėl centrinės turgavietės subnuomos sąlygų nustatymo“, leido UAB „Šiaulių turgus“ administracijai parduoti įmonei UAB „Senasis dvaras“ nurašytą aikštelės asfalto dangą už 1 (vieną) litą. Nors savivaldybės valdyba leido parduoti tik nusidėvėjusią asfalto dangą, 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartimi (notaro reg. Nr. 7681) UAB „Šiaulių turgus“ pardavė įmonei UAB „Senasis dvaras“„kitos paskirties statinius“ – 13 658,16 kv. m kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad UAB „Senasis dvaras“ 2000-03-21 gavusi statybos leidimą Nr. 26, pastatė pramoninių ir maisto prekių turgavietę adresu (duomenys neskelbtini), ir 2000-11-30 Statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktu Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros paskirta Komisija pripažino, kad pramoninių ir maisto prekių turgavietė tenkina reikalavimus ir tinka naudoti. Šio administracinio akto pagrindu VĮ „Registrų centre“ buvo įregistruotos UAB „Senasis dvaras“ nuosavybės teisės į pastatą - pramoninių ir maisto prekių turgavietę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendras plotas 6640,65 kv. m, adresu (duomenys neskelbtini).

2002 m. birželio 26 d. UAB „Senasis dvaras“ buvo išduotas statybos leidimas Nr. 152, kuriuo buvo leista išplėsti turgavietę bei statyti automobilių parkavimo aikštelę. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros paskirta Komisija 2002-12-16 pripažino, kad automobilių parkavimo aikštelės (II aukštas) ir turgavietės prekybos patalpų (I aukštas) išplėtimas adresu (duomenys neskelbtini) tenkina nustatytus reikalavimus ir tinka naudoti. Šio akto 12 –ame punkte numatyta, kad kitus darbus: 8000 kv. m asfalto dangos klojimą ir fasado apdailą, Komisija leido atidėti iki 2003-05-15, asfalto danga turėjo būti paklota iki 2003-06-01. Šio administracinio akto pagrindu VĮ „Registrų centras“ įregistravo UAB „Senasis dvaras“ nuosavybės teisės į pastatą - pramoninių ir maisto prekių turgavietę su parkavimo aikštelę (b3) -7215,18 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas 11 103 kv. m, ir sumažintas kiemo statinių – aikštelės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), plotas iki 6634 kv. m. 2009-05-26 aktu Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros paskirta Komisija pripažino, kad įrengta asfalto danga 10062,65 kv. m ir papildomi laiptai pagal pakoreguotą projektą adresu (duomenys neskelbtini), tenkina projekto ir normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus ir tinka naudoti. Šio akto pagrindu VĮ „Registrų centre“ įregistruotos UAB „Senasis dvaras“ nuosavybės teisės į inžinerinius statinius -10062,65 kv. m kiemo aikštelę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtą b1, b2, b3, adresu (duomenys neskelbtini), už 648 000,- Lt.

Šalies argumentai

Ieškovas teigia, kad įmonei UAB „Senasis dvaras“ 13 658,16 kv. m kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), 2001m. rugsėjo 19 d. sutartimi (notarinio reg. Nr. 7681) parduota pažeidžiant Civilinio kodekso 4.48 straipsnio ir LR Vietos savivaldos įstatymo (2001-08-02 red., galiojusi nuo 2001-08-17) 19 straipsnio nuostatas, kadangi nėra duomenų, jog Šiaulių miesto savivaldybė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti būtent statinį – kiemo aikštelę įmonei UAB „Senasis dvaras“ nuosavybėn, nes 2001 m. rugsėjo 11 d. Šiaulių miesto valdybos sprendimu Nr. 318 nutarta parduoti ne statinį, o nusidėvėjusią kiemo aikštelės dangą. Kad Šiaulių miesto savivaldybė neketino parduoti kiemo aikštelės kaip statinio, patvirtina 2001 m. rugpjūčio 31 d. Sutartyje dėl valstybinės žemės subnuomos 3.4. punkte numatytas subnuomininko UAB „Senasis dvaras“ įsipareigojimas per subnuomos laikotarpį įrengti naują turgavietės teritorijos dangą ir šią dangą, pasibaigus subnuomos terminui, neatlygintinai perduoti žemės nuomininkui UAB „Šiaulių turgus“. Šis Sutarties punktas nebuvo keičiamas.

Ieškovas pažymėjo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą (2001-08-02 red., galiojusi nuo 2001-08-17) Šiaulių miesto valdybai nebuvo suteikti įgaliojimai spręsti klausimus dėl uždarųjų akcinių bendrovių, kurių 100 proc. akcijų priklauso savivaldybei, turto perleidimo, UAB „Šiaulių turgus“, neturėdama Šiaulių miesto savivaldybės tarybos leidimo, negalėjo parduoti statinio – kiemo aikštelės, todėl 2001 m. rugsėjo 19 d. Sutartis, pasirašyta tarp UAB „Šiaulių turgus“ ir UAB „Senasis dvaras“, kuria UAB „Šiaulių turgus“ įmonei UAB „Senasis dvaras“ pardavė „kitos paskirties statinius“ -13658, 16 kv. m kiemo aikštelę, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – LR CK 4.48 straipsnio ir LR Vietos savivaldos įstatymo (2001-08-02 red., galiojusi nuo 2001-08-17) 19 straipsnio nuostatoms, todėl minėta sutartis turi būti pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip niekinis sandoris (CK 1.80 str. 1 dalis, 1.95 str. 1 dalis).

Kadangi UAB „Šiaulių turgus“ neturėjo teisės parduoti kiemo statinius įmonei UAB „Senasis dvaras“, tai pastarasis 2009 m. liepos 1 d. Sutartimi, patvirtinta Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaro S. S. (notarinio registro Nr. 2060), neturėjo teisės parduoti „kitų statinių (inžinerinių įrenginių)“, t.y. 10 062,65 kv. m kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), įmonei UAB „Imodesima“. Toks pardavimas taip pat prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (LR CK 1.80 str. 1 dalis, 1.95 str. 1 dalis), todėl šioje dalyje Sutartis turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Pripažinus 2001 m. rugsėjo 19 d. ir 2009 m. liepos 1 d. sandorius dėl kiemo statinių pardavimo negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija, t.y. šalys sugrąžintos į pradinę padėtį –atsakovas UAB „Imondesima“ įpareigotinas grąžinti atsakovui UAB „Šiaulių turgus“ nuosavybėn kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o iš atsakovo bankrutavusios UAB „Senasis dvaras“ priteista atsakovui UAB „Imondesima“ 648 000 Lt, kaip lėšos, gautos už kiemo aikštelę pagal 2009 m. liepos 1 d. Žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaro S. S. (notarinio registro Nr. 2060).

Šalies argumentai

Ieškovas teigia, kad atsakovas UAB „Imondesima“ negali būti pripažintas sąžiningu kiemo aikštelės įgijėju, nes UAB „Senasis dvaras“ ir UAB „Imondesima“ akcininkai yra susiję artimais giminystės ryšiais ir jiems buvo buvo žinoma, kad sandoriai yra sudaromi pažeidžiant istatymų normas.

Ieškovas teigia, kad ieškinys reiškiamas vadovaujantis LR Prokuratūros įstatymo 19 straipnio 1 dalimi, t.y. ginant valstybės ir visuomenės interesą, nes Šiaulių miesto savivaldybė yra UAB „Šiaulių turgus“ steigėja ir akcininkė, todėl neteisėtu statinių pardavimu Šiaulių miesto savivaldybei buvo padaryta žala.

Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 20 d. „Susitarimu dėl pastato pirkimo- pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo“, UAB „Senasis dvaras“ ir UAB „Imondesima“ susitarė pakeisti 2009 m. liepos 1 d. Žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo – pardavimo sutarties 1.1.2. punktą ir išdėstyti taip: „ 1.1.2. Pastatą – pramoninių ir maisto prekių turgavietę su parkavimo aikštele (b.3) – 7215,18 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtumo procentas: 100 proc., paskirtis – prekybos, pažymėjimas plane – 48E2p, bendras plotas – 11502, 22 kv. m, tūris – 57988 kub. m, kadastro duomenų fiksavimo data 2002-12-12, su kitais statiniais (inžineriniais) – kiemo aikštelė, bendras kiemo aikštelės plotas 6540,71 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtumo proc. 100, paskirtis – kiti statiniai, pažymėjimas plane – b1, b2, kadastro duomenų fiksavimo data -2010-10-25, toliau šioje Sutartyje šis pastatas su kitais statiniais kartu – ir Pastatas Nr.2, adresas: (duomenys neskelbtini)“.

Ieškovas teigia, kad UAB „Šiaulių turgus“ neturėjo teisės 2001 m. rugsėjo 19 d. parduoti kiemo statinio - aikštelės įmonei UAB „Senasis dvaras“, pastarasis 2009 m. liepos 1 d. Sutartimi, patvirtinta Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaro S. S. (notarinio registro Nr. 2060), neturėjo teisės parduoti „kitų statinių (inžinerinių įrenginių)“, t.y. 10 062,65 kv. m kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) įmonei UAB „Imodesima“, todėl neturėjo teisės 2012 m. rugsėjo 20 d. Susitarimu pakeisti 2009 m liepos 1 d. Sutartį dalyje dėl kiemo aikštelės, kurios plotas 6540,71 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.3, b.l.1-3).

Atsiliepimas

Atsiliepime į pradinį ieškinį atsakovas UAB „Imondesima“ nurodė (t. 2, b. l. 22-30), kad su ieškiniu nesutinka. Teigia, kad Prokuratūra galimai praleido ieškinio senaties terminą ginčyti 2001 m. rugsėjo 19 d. sandorį, todėl prašo teismo patikrinti, ar nėra praleistas ieškinio senaties terminas, kuris yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

Atsakovas nurodo, kad taip pat būtina nustatyti, ar Prokuratūra turėjo teisę pareikšti ieškinį tuo pagrindu, jog ginamas viešasis interesas, galimai gina atskiros asmenų grupės interesus, nes byloje nepateikė objektyvių įrodymų, kad buvo pažeistos Šiaulių miesto savivaldybės teisės ir teisėti interesai, kad Šiaulių miesto savivaldybė pati neturėjo galimybę apginti savo teises, kaip tai buvo pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-510/2011. Prokuratūra ieškinyje nenurodė, koks visuotinai svarbus tikslas bus pasiektas ginčijamų sandorių panaikinimu ir kokią įtaką sprendimas turės asmenims, nesantiems šioje byloje proceso šalimis. Atsakovas teigia, kad Prokuratūra reikalavimais negina nieko, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, sudaryti sandoriai neturi įtakos jokiems visuomenės esminiams interesams, santykiai yra nusistovėję ir vykdyti ilgą laiką.

Atsakovas teigia, kad šioje byloje res judicata galią (CPK 137 str. 2 d. 4 punktas) turi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-510/2011, iškeltoje pagal ieškovų UAB „Nutrilita“, UAB „Justrama“, UAB „Geras taškas“ ir kt. ieškinį, atsakovams: Šiaulių miesto savivaldybei, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, Šiaulių apskrities viršininko administracijai, kurios teises perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Šiaulių turgus“, UAB „Senasis dvaras“, tretieji asmenys: UAB „Šiaulių lyra“, UAB „Imondesima“ dėl 2001 m. rugsėjo 19 d. pirkimo- pardavimo sutarties (notaro reg. Nr. 7681) teisinių pasekmių, ginčijant dėl per mažos parduodamo turto kainos. Minėtas ieškinys Šiaulių apygardos teisme buvo atmestas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-510/2011 sprendimas paliktas galioti, nustačius, kad nėra nuginčytas UAB „Šiaulių turgus“ akcininko Šiaulių miesto savivaldybės sprendimas parduoti ir nurašyti kiemo aikštelę; senoji aikštelės danga buvo nurašyta ir tokios būklės perleista tik dėl to, kad UAB „Senasis dvaras“ galėtų ją rekonstruoti, o vėliau įteisinti; turtas- kiemo aikštelė buvo ne valstybinis, o UAB „Šiaulių turgaus“, todėl Šiaulių miesto savivaldybė, priimdama sprendimą turtą nurašyti ir jį parduoti, veikė kaip akcininkas, o ne kaip turto savininkas.

Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, kad 2001 m. rugsėjo 19 d. pirkimo- pardavimo sutartis turi būti panaikinta kaip prieštaraujanti LR CK 4.48 str., nes Šiaulių miesto savivaldybė buvo ir tebėra UAB „Šiaulių turgus“ akcininkė, bet ne turto savininkė (CK 2.34 str., 2.36 str.). Todėl UAB „Šiaulių turgus“, būdamas turto savininku, galėjo valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teisės objektu – kiemo aikštele savo nuožiūra, todėl turėjo teisę parduoti kiemo aikštelę atsakovui UAB „Senasis dvaras“, kas reiškia, kad sutartis atitinka CK 4.48 str. reikalavimus. Jeigu Prokuratūra mano, jog privataus juridinio asmens UAB „Šiaulių turgus“ 2001-09-19 sudaryta sutartis su UAB „Senasis dvaras“ prieštaravo UAB „Šiaulių turgus steigimo dokumentams, o kontrahentas UAB „Senasis dvaras“ buvo nesąžiningas, nes žinojo, jog juridinis asmuo neturėjo teisės sudaryti tokio sandorio, tai ieškovas turi įrodyti kontrahento UAB „Senasis dvaras nesąžiningumą ir tai, kad pirkimo - pardavimo sutartis prieštaravo UAB „Šiaulių turgus steigimo dokumentams, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta.

Atsakovas teigia, kad Prokuratūros reikalavimas pripažinti negaliojančia 2009 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl kiemo aikštelės, kadangi dėl, neva, esančių giminystės ryšių tarp akcininkų UAB „Imondesima“ buvo nesąžiningas įgijėjas, nėra pagrindo, nes UAB „Imondesima“ akcininkė J. S. nebuvo susijusi giminystės santykiais su Andrulio šeima. Be to, UAB „Imondesima“ sąžiningumas ir šios sutarties teisėtumas buvo patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-510/2011. Tai paneigiančių įrodymų byloje nepateikta.

Atsakovas UAB „Imondesima“ teigia, kad Prokuratūra, teigdama šį ieškinį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, neišsiaiškino teisės aktų, galiojusių sutarties sudarymo metu, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl prašo nubausti 20 000 Lt bauda.

Bendru atsiliepimu į patikslintą ieškinį atsakovai - bankrutavusi UAB “Senasis dvaras” ir UAB “Imondesima” (t. 3, b.l. 24-29) nurodė, kad abu atsakovai nesutinka su Šiaulių apygardos prokuratūros ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, laiko jį nepagrįstu, prašo atmesti.

Atsakovai nurodė, kad Prokuratūra savo ieškinį iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, kad atsakovams UAB „Šiaulių turgus“ ir UAB „Senasis dvaras“ 2001 m. rugsėjo 19 d. sudarant kiemo aikštelės pirkimo-pardavimo sutartį buvo pažeista CK 4.48 straipsnio 1 dalis, jog perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Kadangi sutartį dėl kiemo aikštelės pardavimo sudarė UAB „Šiaulių turgus“, kuris turto pardavimo metu buvo šio turto savininkas, tai minėtas įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, UAB „Šiaulių turgus“ ginčijamą 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartį sudarė turėdamas akcininko – Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 318, kuriuo buvo nuspręsta parduoti nusidėvėjusią ir nurašytą asfalto dangą, įregistruotą kaip „kitos paskirties statinį – kiemo aikštelę.

Atsakovai pažymėjo, kad žemės sklypas po kiemo aikštele (asfalto danga) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir subnuomos sutarties pagrindu dar iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo buvo nuomojamas UAB „Senasis dvaras“, o po 2001-09-19 sutarties pasirašymo, yra nuomojamas UAB „Imondesima“.

Nurodo, kad vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsniu, Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2000-12-07 priėmė sprendimą Nr. 105 „Dėl atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių“ ir 2001-01-25 priėmė sprendimą Nr. 142 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2000-12-07 sprendimo Nr. 105 ir šiuo sprendimu patvirtintų atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių dalinio pakeitimo. Minėtų Taisyklių 3.2. punktas nustatė, kad bendrovėje, kuriose dalis ar visos akcijos nuosavybės teise priklauso savivaldybei arba savivaldybė valstybės akcijas valdo patikėjimo teise, savivaldybei atstovauja Šiaulių miesto savivaldybės valdyba. Vadinasi, turto savininkas UAB „Šiaulių turgus“ kiemo aikštelę 2001 m. rugsėjo 19 d. pardavė turėdamas akcininko pritarimą, išreikštą 2001 m. rugsėjo 11 d. Šiaulių miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 318. Šiaulių miesto savivaldybė byloje patvirtino, kad 2001 m. rugsėjo 11 d. valdybos sprendimu Nr. 318 buvo nuspręsta dėl 13658,16 kv. m kiemo aikštelės (asfalto dangos), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo UAB „Senasis dvaras“.

Atsakovai pažymėjo, kad analogiškos aplinkybės jau buvo nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-510/2011, kurioje konstatuota, kad 2001 m. rugsėjo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti. Ieškovas patikslintame ieškinyje visiškai nenurodė, kodėl turėtų būti panaikintas 2012-09-20 Susitarimas.

Atsakovų teigimu, jokiais skaičiavimais ir įrodymais nepagrįstas ieškovo reikalavimas, pritaikius restituciją, iš atsakovo BUAB „Senasis dvaras“ atsakovui UAB „Imondesima“ priteisti 648 000 Lt, nes 2001-09-19 sutartyje nurodyta, kad kiemo aikštelės vidutinė rinkos vertė buvo 74100 Lt, tačiau parduota už 1 litą; 2001-08-14 Valdybos sprendime Nr. 288 nurodyta aikštelės likutinė vertė 2001-09-01 yra 31 592,47 Lt.

Atsakovai teigia, kad Prokuratūra net neįrodinėja, kad UAB „Senasis dvaras“, sudarydamas 2001-09-19 sutartį, galimai buvo nesąžiningas, kas pagal CK 2.83 straipsnio 2 dalį sudarytų pagrindą panaikinti šį sandorį dėl UAB „Šiaulių turgus“ valdymo organų kompetencijos viršijimo. Atsakovas BUAB „Senasis dvaras“ teigia, kad sudarydamas 2001-09-19 sandorį dėl kiemo aikštelės (asfalto dangos) pirkimo- pardavimo, vadovavosi Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001-08-14 sprendimu Nr. 288 ir 2001-09-11 sprendimu Nr. 318, pagrįstai manydamas, kad visos sandorio šalys veikia sąžiningai ir teisėtai.

Atsiliepimu į pradinį ieškinį atsakovas UAB „Šiaulių turgus“ nurodė (t. 2, b.l. 19-20), kad su Šiaulių apygardos prokuratūros ieškiniu sutinka, tačiau nurodo, kad sudarant ginčijamą 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartį atsakovo UAB “Šiaulių turgus” kaltės bei neteisėtų veiksmų nėra, nes Šiaulių miesto savivaldybės valdyba 2001 m. sprendimu Nr. 318, kuriuo papildytas 2001-08-14 sprendimas Nr. 288 „Dėl centrinės turgavietės subnuomos sąlygų nustatymo“, leido UAB “Šiaulių turgus” administracijai parduoti turgavietės aikštės asfalto dangą įmonei UAB “Senasis dvaras”, t.y. UAB “Šiaulių turgus” veikė turėdamas Šiaulių miesto savivaldybės valdybos leidimą, nesprendė klausimo, ar Valdyba veikia turėdama reikiamus įgaliojimus, kadangi pareigos kvestionuoti Savivaldybės valdybos įgaliojimus atsakovui teisės aktai nenumatė. Dėl šios priežasties UAB “Šiaulių turgus” veiksmuose dėl niekinės sutarties sudarymo nėra kaltės ir neteisėtų veiksmų, nes sudarant 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartį su UAB “Senasis dvaras”, atsakovui UAB “Šiaulių turgus” nebuvo žinoma, jog sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, dėl ko turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovas UAB “Šiaulių turgus” nurodė (t. 3, b.l. 20-21), kad Šiaulių apygardos prokuratūros papildomai reikalaujamo pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugsėjo 20 d. Susitarimo šalimis yra BUAB “Senasis dvaras” ir UAB “Imondesima”, todėl UAB “Šiaulių turgus” dėl šio Susitarimo pagrįstumo palieka spręsti teismui. Dėl kitų ieškinio reikalavimų atsakovas UAB “Šiaulių turgus” palaiko savo 2011-10-11 atsiliepime išdėstytus argumentus ir kad pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, ieškinys laikytinas pagrįstu bei tenkintinu.

Atsiliepimu į pradinį ieškinį trečiasis asmuo Šiaulių miesto savuvaldybė (Šiaulių miesto savivaldybės administracija) (t. 2, b. l. 4-8) nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2001 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 244 leido UAB „Šiaulių turgus“ subnuomoti žemės sklypo, esančio Vilniaus g. 212 Šiaulių mieste, dalį ir įpareigojo UAB „Šiaulių turgus“ valdybą įtraukti atitinkamas subnuomos sąlygas į sutartį. Minėto sprendimo 2.4. punktu Šiaulių miesto savivaldybės taryba suteikė įgaliojimus Šiaulių miesto valdybai toliau spręsti klausimus – įpareigojo UAB „Šiaulių turgus“ valdybą į subnuomos sutarties sąlygas įtraukti Šiaulių miesto savivaldybės valdybos nustatytas sąlygas. Pagal tuo metu galiojusio Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo, disponavimo įstatymo 12 straipsnį, kitos savivaldybės institucijos valdė turtą, vadovaudamasi Savivaldybės tarybos sprendimais.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių miesto savivaldybės taryba 1998-11-05 sprendimu Nr. 198 nustatė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką. Šios Tvarkos 10-ame punkte buvo nurodyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės valdyba yra Savivaldybės turto valdymo ir naudojimo subjektas. Pagal minėtos Tvarkos 11-tą punktą Savivaldybės tarybos ir Savivaldybės valdybos sprendimus turto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimais įgyvendina atitinkami savivaldybės struktūriniai padaliniai. Valdybai ir buvo suteikta teisė nustatyti atitinkamas sąlygas, nes tuo metu Savivaldybės taryba turėjo teisę priimti tokius sprendimus pagal galiojusį Vietos savivaldos įstatymą. Šio sprendimo pagrindu Šiaulių miesto savivaldybės valdyba 2001 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 288, kuriuo nustatė centrinės turgavietės subnuomos sąlygas ir nurašė į UAB „Šiaulių turgus“ nuostolius aikštelės asfalto dangą – likutine verte 2001 m. rugsėjo 1 dienai – 31592,47 Lt. Tokią teisę Valdyba turėjo pagal Savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos 35.2. punktą.

Vėliau Šiaulių miesto savivaldybės valdyba, vadovaudamasi Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2001-06-28 sprendimu Nr. 244, pakeitė Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 288 ir papildė šį sprendimą 4-tu punktu, kuriuo leido UAB „Šiaulių turgus“ administracijai parduoti įmonei UAB „Senasis dvaras“ nurašytą aikštelės asfalto dangą už 1 litą. Šio sprendimo pagrindu buvo sudaryta 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartis (notarinio registro Nr. 7681), kuria UAB „Šiaulių turgus“ pardavė įmonei UAB „Senasis dvaras“ „kitos paskirties statinius“ – 13658, 16 kv. m ploto kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo teigia, kad priimdamos sprendimus visos institucijos veikė pagrįstai ir teisėtai, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba aiškiai išreiškė poziciją dėl centrinės turgavietės subnuomos ir suteikė įgaliojimus Šiaulių miesto savivaldybės valdybai, kuri vėliau veikė šių įgaliojimų pagrindu. Minėti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės valdybos sprendimai įstatymų nustatytais terminais nebuvo panaikinti, dėl jų nebuvo gauti skundai, nepriimti teismų sprendimai ir tai reiškia, kad sprendimai buvo priimti teisėtai ir yra galiojantys.

Trečiojo asmens teigimu, 1994 m. spalio 17 d. Šiaulių miesto valdybos potvarkio Nr. 522 ir 1995 m. kovo 10 d. Šiaulių miesto valdybos potvarkio Nr. 126 pagrindu VĮ „Registrų centre“ buvo įregistruotos UAB „Šiaulių turgaus“ nuosavybės teisės į statinius, tarp kurių ir į inžinerinį statinį – kiemo aikštelę kurios, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini). 1999 m. birželio 24 d. Šiaulių miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 284 pavedė Šiaulių miesto valdybai organizuoti Šiaulių miesto savivaldybės tarybai nuosavybės teise priklausančios asfaltbetonio dangos ir šaligatvių, esančių centrinėje ir Pabalių turgavietėse, inventorizavimą ir perdavė šį turtą UAB „Šiaulių turgus“ šiuo papildomu įnašu padidindama bendrovės įstatinį kapitalą išleidus naujas akcijas. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 1998 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 198 nustatyta turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka aiškiai įvardijo valdybą kaip turto valdymo ir naudojimo subjektą.

Atsiliepime į patikslinta ieškinį trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija nurodė (t.3, b.l. 22-23), kad Šiaulių miesto savivaldybė palaiko tą pačią poziciją kaip ir ankstesniuose procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžiuose. Šiaulių miesto savivaldybė nėra prašomų panaikinti sutarčių šalimi, todėl dėl ieškinio tenkinimo palieka spresti teismui. Teigia, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos ir Šiaulių miesto valdybos sprendimai dėl aikštelės (asfalto dangos) nebuvo panaikinti, dėl jų nebuvo gauti jokie skundai, todėl jie yra teisėti ir galiojantys.

Bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje:

Šalies argumentai

ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Roma Timofejavienė nurodė, kad palaiko ieškinį ir porašė jį tenkinti.

Nurodė, kad ginčijama 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartis sudaryta pažeidžiant materialinės teisės normas, nes sudarant sutartį turto savininkas UAB„Šiaulių turgus“, kurio vieninteliu akcininku buvo Šiaulių miesto savivaldybė, aiškiai ir nedviprasmiškai neišreiškė valios parduoti jam priklausantį turtą. Tik turto savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą, dalį, ar konkrečias teises. Kai daiktas įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas pats savaime nereiškia nuosavybės teisės į daiktą atsiradimo. Būtent UAB „Šiaulių turgaus“ direktoriaus pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas nereiškia, kad pasirašant sutartį buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta savininko valia parduoti turtą - kiemo aikštelę kitam asmeniui - UAB „Senajam dvarui“. Tai patvirtina prie bylos pateikti dokumentai: Šiaulių miesto savivaldybės valdyba 2001-08-14 sprendimu Nr. 288 leido UAB „Šiaulių turgus“ pasirašyti Žemės subnuomuos sutartį dėl (duomenys neskelbtini) žemės sklypo nuomos su sąlyga, kad UAB „Šiaulių turgus“ privalo į subnuomos sutartį įrašyti punktą, kad subnuomininkas per subnuomos laikotarpį privalo turgaus teritorijoje įrengti naują asfalto dangą, o pasibaigus sutarties terminui, šią dangą perduoti UAB „Šiaulių turgaus“ nuosavybėn. Tokia sutartis buvo sudaryta 2001-08-31. Pagal šios „Valstybinės žemės subnuomos sutarties Nr. 2“ 3.4. punktą UAB „Senasis dvaras“ įsipareigojo įrengti naują asfalto dangą ir pasibaigus sutarties terminui perduoti tą dangą UAB „Šiaulių turgaus“ nuosavybėn. 2001-09-11 Šiaulių miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 318 buvo papildytas sprendimas Nr. 288 papildomu 4 punktu, kuriuo buvo leista UAB „Šiaulių turgui“ už 1 litą parduoti susidėvėjusią, nurašytą aikštelės asfalto dangą. Sprendime nėra nurodyta apie statinį ar kiemo aikštelę, tik nurodoma apie susidėvėjusią asfalto dangą, todėl šio sprendimo jokiu būdu negalima laikyti leidimu parduoti statinį – kiemo aikštelę. Asfalto danga – tai viršutinis statinio sluoksnis, o kiemo aikštelę kaip statinį sudaro keli sluoksniai: gruntas ir kt. Paklojant naują asfalto dangą nereikia nuimti visų pagrindų, užtenka keisti viršutinį sluoksnį - asfalto dangą. Šiaulių miesto savivaldybė kaip akcininkas ir kaip UAB „Šiaulių turgaus“ valdymo organas priėmė tokį sprendimą ir tai, kad UAB „Šiaulių turgaus“ direktorius sutartimi pardavė visą statinį, nereiškia, kad yra aiškiai išreikšta akcininko valia. Susidėvėjusią asfalto dangą galima nuimti ir išvežti. Nuskusta asfalto danga būna pardavinėjama, ją galima naudoti kitoms reikmėms. Valdybos sprendime kalbama tik apie asfalto dangą, o ne apie visą statinį, kuris turi kadastrinius duomenis. Taip ieškovas supranta Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001-09-11 sprendimą Nr. 318. Žemės subnuomos sutartyje nurodoma, kad subnuomininkas privalo įrengti naują asfalto dangą, o ne pastatyti naują statinį, ši sutartis nebuvo keičiama. Jei Savivaldybė būtų norėjusi parduoti statinį, turėjo pakeisti ir 2001-08-31 Valstybinės žemės subnuomos sutartį, kurioje UAB„Senasis dvaras“ įsipareigojo pakeisti asfalto dangą, o pardavus statinį nebenumatoma kaip jį grąžinti UAB „Šiaulių turgaus“ nuosavybėn. Ieškovas įsitikinęs, kad Valdybos leidimas buvo tik dėl asfalto laužo, kaip atskiros, nurašytos medžiagos pardavimo.

Ieškovas nurodė, kad 2001-09-19 sutartis prieštarauja CK 4.48 str., tačiau teismas turi teisę ieškinį patenkinti remdamasis ir visai kita materialinės teisės norma, todėl tai nėra pagrindas ieškiniui atmesti. 2001-08-31 Žemės subnuomos sutartį pasirašė direktorius ir akcininkas, todėl nėra pagrindo teigti, kad valdymo organas nežinojo, kad nėra Savivaldybės leidimo parduoti statinį. Atsiliepime minimos Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, kai teismas atsisakė sutartį pripažinti niekine, nenuginčijus 2001-09-11 Valdybos sprendimo, tačiau toje byloje pagrindas pripažinti sutartį niekine buvo dėl pardavimo kainos, nes asfalto danga parduota už 1 litą, buvo kitas ieškinio pagrindas. Ieškovas turto vertės neginčija, nes tai yra šalių susitarimas, neturi kitų įvertinimų. Ieškovas sutinka, kad akcininko leidimas parduoti kažkokį tai objektą buvo. Kas ir kaip traktavo tą leidimą sudarant 2001-09-19 sutartį, ar tai parduoti dangą, ar statinį, ieškovas negali kategoriškai nei paneigti, nei patvirtinti, todėl nenurodo, kad „Šiaulių turgaus“ direktorius viršijo įgaliojimus.

Teigia, kad UAB„Šiaulių turgus“ neturėjo teisės parduoti kiemo statinių, todėl UAB„Senasis dvaras“ negalėjo įsigyti nuosavybės teisių į šį statinį ir vėliau perleisti nuosavybės teises atsakovui UAB „Imondesimai“. Prašo pripažinti negaliojančiomis ne tik 2001-09-19 sutartį, bet ir 2009-07-01 sutartį dalyje dėl kiemo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo, o taip pat 2012-09-20 susitarimą dėl pastato pirkimo-pardavimo sąlygų pakeitimo dalyje dėl kiemo aikštelės. 2009-07-01 sutartį prašo panaikinti kaip pasekmę, pripažinus negaliojančia 2001-09-19 sutartį, kitų pagrindų nėra.

Teigia, kad notaras S. S. negalėjo žinoti apie susiklosčiusią situaciją, kad 2001-09-19 sutartis yra neteisėta, nes notarui tvirtinant 2009-07-01 sutartį ginčo dar nebuvo. Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo gautas Šiaulių miesto verslininkų pareiškimas, kuriuo prašoma ginti viešąjį interesą dėl to, kad UAB „Senasis dvaras“ neteisėtai įgijo nuosavybės teises į 3590 kv. m ploto pravažiavimą. Tai tas pats statinys kaip ir visa kiemo aikštelė. Pirmasis prokuratūros ieškinys buvo pripažinti 2009-07-01 sutartį negaliojančią tik dalyje dėl pravažiavimo. Pareiškus minėtą ieškinį, iš Generalinės prokuratūros ieškovas gavo Seimo nario pareiškimą dėl 2001-09-19 sutarties, tada tyrimas buvo išplėstas ir atsirado antrasis ieškinys. Ieškovas prašė bylas sujungti, bet teismas atsisakė, todėl bylos buvo nagrinėjamos atskirai. Nurodė, kad kitoje byloje ieškovas sutiko, kad 2009-07-01 sutartis būtų pakeista, nes tuo momentu nemanė, kad bus kas nors blogo. Pripažįsta, kad tik po to suvokė, jog reikia naikinti ir tą papildomą susitarimą. Prašydamas pripažinti negaliojančia 2009-07-01 sutartį dalyje dėl kiemo aikštelės, atsakovo UAB „Imondesima“ nelaiko sąžiningu įgijėju, nes nors įmonių veiklos rūšys skirtingos, UAB „Imondesima“ perėmė UAB „Senojo dvaro“ 1 milijono litų skolą valstybės biudžetui, kas patvirtina, kad šios įmonės turi sąsajumą su UAB „Senasis dvaras“. Šeimos narys yra akcininkas. Turi būti taikoma restitucija, UAB „Imondesima“ privalo grąžinti BUAB „Šiaulių turgui“ kiemo aikštelę natūra.

Teigia, kad sutarties nuginčijimo pagrindas yra CK 4.48 str. ir CK 1.80 str. kaip imperatyviai normai prieštaraujantis sandoris. Parduodama asfalto danga nesudarė 1/20 dalies įmonės turto, įstatymas imperatyviai nenumato, kad tokiu atveju reikia savininko leidimo, tačiau tai nereiškia, kad tokio leidimo negalėjo būti.

Ieškovo atstovė nurodė, kad nors visos sutartys patvirtintos notarų, pastarųjų ieškovas neprašė įtraukti į bylą, nes negalėtų prašyti žalos atlyginimo, kadangi nuo pirmosios sutarties sudarymo praėjo daug laiko, o antrasis notaras nežinojo apie pirmesnio sandorio neteisėtumą. Taip pat nurodė, kad ieškovas ginčija 2001-09-19 sutartį, o ne Savivaldybės 2001-09-11 sprendimą Nr. 318.

Atsiliepimas

Atsakovo UAB „Šiaulių turgus“ atstovas direktorius A. P. nurodė, kad vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001-08-14 sprendimu buvo sudaryta Valstybinės žemės subnuomos sutartis Nr. 2, kuria buvo numatyta parduoti asfaltą. Įpareigojimas buvo priimtas ryšium su tuo, kad danga bus grąžinta UAB „Šiaulių turgui“. Nurodė, kad dalyvavo 2001-09-19 sutarties pasirašyme, suprato, kad reikia parduoti asfalto dangą, nes yra statybininkas. UAB„Šiaulių turgus“ ir UAB „Senasis dvaras“ geranoriškai pardavė aikštelę pagal „Registrų centro“ pažymą ir remiantis Šiaulių miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 318. Tikroji valia – nurašyta asfalto danga, pardavė medžiagą. Sutartis buvo surašyta remiantis „Registrų centro“ pažyma, kurioje nurodoma aikštelė. Jei „Registrų centras“ dangą traktuoja kaip aikštelę, vadovavosi išduota pažyma. Pažymą užsakė UAB „Šiaulių turgus“ notaro nurodymu. UAB „Šiaulių turgus“ yra 100 % Šiaulių miesto savivaldybės bendrovė ir savarankiškų sprendimų nepriiminėjo. Abi sutarties šalys suprato, kad parduodamas asfaltas, nes su ta sąlyga pasirašyta Žemės subnuomos sutartis. Tai buvo klaida, nes negalėjo pagalvoti, kad subnuomininkas ir nuomininkas nesilaikys Subnuomos sutarties sąlygų. Sutarties projektą ruošė notaras, iniciatoriumi buvo pirkėjas UAB „Senasis dvaras“. Pasibaigus subnuomos sutarčiai į UAB „Senąjį dvarą“ nesikreipė, kad šis grąžintų statinį todėl, kad visi klausimai yra sprendžiami teisme. Subnuomojant žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis nebuvo renkami mokesčiai. Mano, kad asfalto danga turėjo būti grąžinta, nes ji nebuvo parduota kartu su žeme. Nemano, kad galimi sandoriai be žemės sklypo. Notarei pateikė inventorizacijos bylą ir pažymą. Sklypas apibrėžtas ir servitutinis pravažiavimas atsirado, kai 1999 metais buvo padarytas pirmasis detalusis planas. Inventorinės bylos šiems objektams nebuvo. Neprisimena, kas notarui pateikė savivaldybės sprendimus. Mano, kad UAB „Senajam dvarui“ savivaldybės sprendimo Nr. 288 turinys buvo žinomas, nes Žemės sklypo subnuomos sutartis buvo sudaryta remiantis būtent šiuo sprendimu. Sprendimas Nr. 318 papildė sprendimą Nr. 288. Pasirašant Žemės subnuomos sutartį savivaldybėje dalyvavo abi šalys. Pasirašant 2001-09-19 sutartį nebuvo svarstomas klausimas dėl kiemo aikštelės atsiėmimo. Manė, kad šalių įsipareigojimai bus vykdomi. Pasirodo klaida, kad sutartyje nebuvo numatyta, kaip UAB „Senasis dvaras“ grąžins kiemo aikštelę. Kad UAB „Senasis dvaras“ kiemo aikštelę pardavė UAB„Imondesimai“, sužinojo, kai UAB„Senojo dvaro“ paprašė subnuomos mokesčio už metus, o pastarasis atsisakė mokėti, nes aikštele nebedisponavo. Dėl sutarties nuginčijimo į teismą nesikreipė, tik dėl nuomos mokesčio. Žinojo, kad parduodamas statinys, bet nesutinka, kad jis nebegrįžta atgal.

Atsakovo UAB „Šiaulių turgus“ atstovas advokatas Arūnas Koskus nurodė, kad įžvelgia viešosios tvarkos pažeidimą, nes bet koks sandoris, kai turtas parduodamas už 1 litą neįrašant į sutartį pagrindinės sąlygos apie turto grąžinimą, yra aiškus viešosios tvarkos pažeidimas. Sutartis prieštarauja viešajai tvarkai. Viešoji tvarka ir gera moralė susiveda į tai, kad šalys sąžiningai įtraukia į sutartį visus punktus. 2001-09-19 sutartis galimai prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai.

Atsakovų BUAB „Senasis dvaras“ ir UAB „Imodesima“ atstovas advokato padėjėjas P. G. nurodė, kad paaiškėjo, jog visas šis ginčas vyksta dėl to, kad UAB „Šiaulių turgus“ nesutinka su 2001-09-19 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis, sutartis neatitinka jų valios todėl, kad nebuvo įrašyta turto grįžimo atgal sąlyga. Prokuroras apskritai teigia, kad nebuvo savininko valios parduoti nekilnojamąjį turtą. Prokuratūra, gindama viešąjį interesą, neįvertino 2001-09-11 savivaldybės sprendimo Nr. 318, kuris surašytas labai aiškiai, nurodomos net pasekmės. Vadovaujamasi teisės aktais, kurie kalba ne apie medžiagas ar žaliavas ir priimamas sprendimas parduoti statinį, o ne dangą, žvyrą ar chemines medžiagas. Tame sprendime Valdyba nurodė, kad statinio savininkas nebe savivaldybės įmonė, o UAB „Senasis dvaras“, kad pakeisti nuomos sutartį, pagal kurią valstybinė žemė išnuomojama pastato savininkui. Savininkas UAB „Šiaulių turgus“ siekė parduoti statinį. Tai ir buvo padaryta. Pabrėžė, kad notaro dalyvavimas sudarant sandorį privalomas tik nekilnojamojo turto pardavimui. UAB „Šiaulių turgus“ pasiėmė „Registrų centro“ pažymą ir surinko inventorines bylas ne šiaip sau. Nemano, kad būtų buvęs priimtas Valdybos sprendimas, kurio nereikia. UAB„Šiaulių turgaus“ įstatuose nėra numatyta kreiptis dėl leidimo parduoti laužą, leidimas reikalingas parduoti nekilnojamąjį turtą. A. P. ginčijo ta patį sandorį dėl sandorio vertės. Apeliacinis teismas jau yra įvertinęs sutartį - sandoris nebuvo panaikintas. Sandorio negaliojimo pagrindų nėra. Prokuratūra keičia poziciją teigdama, kad nebuvo savininko valios, tačiau savininko valia buvo, todėl nėra nei apgaulės, nei esminio suklydimo. Savininkas UAB „Šiaulių turgus“ teigia, kad pardavė daiktą, bet praėjus 10 metų teigia, kad sutartyje turėjo būti įrašyta atitinkama sąlyga. dėl turto grąžinimo. Mano, kad tik savininko dispozicija yra ginčyti sandorį, o ne prokuratūros. Praėjo senaties terminas kelti klausimus dėl savininko valios, valia yra aiškiai išreikšta. Notaras išaiškino šalims jų teises ir pareigas. Nors Prokuratūra kreipiasi į teismą tariamai siekdama apginti viešąjį interesą, bet galimai ginami grupės verslininkų interesai. Viešasis interesas turi būti konkretus ir aiškus. Neaišku, kieno interesus prokuratūra gina šiuo atveju, nes UAB „Šiaulių turgus“ pats į teismą nesikreipė. Mano, kad Prokuratūra piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Teigia, kad 2001 metų savivaldybės sprendimų Nr. 288 ir Nr. 318 turinys atsakovui UAB „Imodesimai“ nebuvo žinomas. Vertina, kad sutartis, sudaryta tarp UAB „Senojo dvaro“ ir UAB„Imondesimos“ nėra piktnaudžiavimas teisėmis. Atkreipia dėmesį, kad Žemės subnuomos sutartis, apie kurią kalbama, sudaryta anksčiau nei kiemo aikštelės pirkimo-pardavimo sutartis.

Trečiojo asmens Šiaulių miesto savivaldybės atstovė L. S. nurodė, kad pagrindinis ginčas šioje byloje dėl aikštelės grindžiamas tuo, kad nebuvo savininko, t. y. savivaldybės valios. Mano, kad iš Žemės subnuomos santykių kylantys klausimai yra tikrai ne šios bylos dalykas, kad reikėtų apsiriboti savininko valia parduodant statinį. Šiaulių savivaldybė yra savininko atstovas, todėl gina savininko poziciją – parduoti statinį, t.y. kiemo aikštelę. UAB„Šiaulių turgus“ šią aikštelę valdė nuosavybės teise ir tai nurodoma „Registrų centro“ pažymoje. Tuo metu teisinė bazė nebuvo išvystyta taip, kaip dabar, todėl, gal būt, tie žodžiai, kurie išdėstyti Valdybos sprendime kelia tam tikrą nesupratimą, tačiau kiti dokumentai - kad statinys buvo įregistruotas UAB„Šiaulių turgus“ vardu, įrodo, kad savininko valia buvo parduoti aikštelę. Prokuratūra šioje byloje neginčija savivaldybės valdybos sprendimų, todėl nesuprantamas ginčo pagrindas. Trečiojo asmens nuomone, valdybos sprendimai yra teisėti, galiojantys, atitinkantys Šiaulių miesto savivaldybės valią, jie nėra panaikinti. Tai yra įrodymas, kad Šiaulių miesto savivaldybės kontroliuojama įmonė UAB „Šiaulių turgus“ veikė pagal savininko valią ir nepažeidė Vietos savivaldos įstatymo. Byloje yra pateikti ir Tarybos sprendimai, kurių pagrindu Valdyba veikė ir turėjo teisę veikti pagal galiojančius teisės aktus. Pabrėžė, kad Šiaulių miesto savivaldybės institucijų priimti teisės aktai yra teisėti ir pagrįsti. Klausimus dėl sandorių, kurie buvo sudaryti teisėtų aktų pagrindu, palieka spręsti teismui savo nuožiūra. Teigia, kad buvo planuojama privatizuoti UAB „Šiaulių turgų“, todėl, kad nekiltų neaiškumų privatizuojant, sprendimu Nr. 318 buvo sprendžiamas klausimas dėl sutartinių santykių, t.y. žemės nuomos, subnuomos. Savininko valią išreiškia sprendimo Nr. 318 pirmas punktas. Subnuomos įsipareigojimai neturėtų būti siejami su statinio pirkimu. Žemės savininkas yra Valstybė, o UAB „Imondesima“ valdo statinius. Šioje byloje turėtų būti sprendžiamas ginčas tik dėl savininko valios. Šios bylos dalykas ne Žemės subnuomos sutarties vykdymas, o savininko valios nustatymas parduodant kiemo aikštelę. Niekas nevertė UAB „Šiaulių turgaus“ sudaryti sutartį. Savivaldybė yra viešas asmuo, todėl su jos priimtais sprendimais galėjo susipažinti bet kuris asmuo. Savivaldybė kaip vienintelis akcininkas žinojo, ką valdo jos įmonė, tą parodo „Registrų centro“ pažyma, kurioje asfaltas įregistruotas kaip kiemo aikštelė, kaip kiemo statinys ir niekam nekilo abejonių, Savivaldybė nusprendė parduoti kiemo aikštelę, o ne asfalto dangą. 2001-08-14 sprendimas Nr. 288 buvo pakeistas, papildytas 2001-09-11 sprendimu Nr. 318. Sprendimo Nr. 288 punkte 2.7. nurodyta, kad UAB „Senasis dvaras“ nuperka ilgalaikį turtą, o ne medžiagą, ar dar kažką. Sprendimus Nr.318 ir Nr. 288 reikia vertinti kartu. Nekilnojamasis turtas buvo parduotas, kaip nurodyta 2001-09-11 sprendime Nr. 318.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, pareiškė reikalavimą pripažinti niekine ir negaliojančia 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartį, pasirašytą UAB „Šiaulių turgus“ ir UAB „Senasis dvaras“ (dabar BUAB „Senasis dvaras“), patvirtintą Šiaulių miesto I notarų biuro notarės O. J., (notaro registro Nr. 7681), kuria UAB „Šiaulių turgus“ pardavė UAB „Senasis dvaras“ kitos paskirties statinius – 13 658,16 kv. m ploto kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), nuo šios sutarties sudarymo momento. Pripažinus negaliojančia 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartį, atitinkamai pripažinti negaliojančia 2009 m. liepos 1 d. Žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaro S. S. (notarinio registro Nr. 2060) dalyje dėl kitų statinių (inžinerinių) 10 062,65 kv. m ploto kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), nuo šios sutarties sudarymo momento, o taip pat pripažinti negaliojančiu 2012 m. rugsėjo 20 d. Susitarimą dėl pastatų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, dalyje dėl kitų statinių (inžinerinių) 6540,71 kv. m ploto kiemo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo nuo šios sutarčių sudarymo momento.

Ieškovas pradiniame ieškinyje nurodė, kad sudarant 2001 m. rugsėjo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos (CK 1.80 str.): Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalis, nes turtas (kiemo aikštelė) buvo parduotas be aiškiai išreikštos turto savininko – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos valios, ir LR Vietos savivaldos įstatymo (2001-08-02 red., galiojusi nuo 2001-08-17) 19 straipsnis, nes parduoti turtą Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 318 leido Šiaulių miesto savivaldybės valdyba, kuriai nebuvo suteikti įgaliojimai spręsti klausimus dėl uždarųjų akcinių bendrovių, kurių 100 proc. akcijų priklauso savivaldybei, turto perleidimo.

Bylos eigoje ieškovas iš dalies pakeitė ieškinio pagrindą, nebeakcentavo LR Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio pažeidimo ir nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės valdyba 2001 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 318 už vieną litą leido pardavėjui UAB „Šiaulių turgus“ parduoti ne kitos paskirties statinius – 13 658,16 kv. m ploto kiemo aikštelę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), o asfalto dangą kaip viršutinį kiemo aikštelės sluoksnį, asfalto laužą, nurodydamas, jog tokią Šiaulių miesto savivaldybės valdybos tikrąją valią patvirtina tuo metu galiojusi „Valstybinės žemės subnuomos sutartis Nr. 2“, sudaryta 2001 m. rugpjūčio 31 d. tarp žemės sklypo nuomininko UAB „Šiaulių turgus“ ir subnuomininko UAB „Senasis dvaras“, nes pagal minėtos sutarties 3.4. punktą UAB „Senasis dvaras“ įsipareigojo įrengti naują asfalto dangą ir pasibaigus sutarties terminui perduoti tą dangą UAB „Šiaulių turgaus“ nuosavybėn, o UAB „Šiaulių turgus“, kaip kiemo aikštelės savininkas, neišreiškė aiškios valios parduoti savo turtą. Tuo pačiu pažymėjo, kad 2001 m. rugsėjo 19 d. sudarytos sutarties ieškovas neginčija tuo pagrindu, kad UAB „Šiaulių turgus“ direktorius viršijo savo įgaliojimus, taip pat neginčija Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001-09-11 sprendimo Nr. 318.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi, sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodė, kad atsakovai UAB „Šiaulių turgus“ ir UAB „Senasis dvaras“ 2001 m. rugsėjo 19 d. sudarydami kiemo aikštelės pirkimo-pardavimo sutartį pažeidė CK 4.48 straipsnio 1 dalį, jog perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Pripažintina, kad minėta nuostata yra imperatyvi, tačiau turi būti įrodyta antroji sąlyga, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.

Byloje neginčijama, kad prieš sudarant ieškovo ginčijamą 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartį, sutarties dalykas – „Kiti statiniai“, „Kita/Kiemo aikštelė (13658,16 kv. m)“, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė UAB „Šiaulių turgus“ (t. 2, b. l. 118-124). Būtent tokio turinio turto savininko UAB „Šiaulių turgaus“ direktoriui A. P. 2001-09-13 išduotos „Pažymos apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) Nr. 40/37967 ir teises į juos“ Nr. 40/37967 pagrindu 2001 m. rugsėjo 19 d. tarp pardavėjo UAB „Šiaulių turgaus“, kuriam atstovavo direktorius A. P., ir pirkėjo UAB „Senasis dvaras“, kuriam atstovavo direktorius F. A., Šiaulių miesto I notarų biure (notarė O. J.), buvo sudaryta sutartis (registro Nr. 7681). Pagal šios sutarties 1 punktą, „Pardavėjas Uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių turgus“, sutinkant Šiaulių miesto savivaldybės valdybai pagal 2001-09-11 sprendimą Nr. 318, pardavė pirkėjui Uždarajai akcinei bendrovei „Senasis dvaras“ kitos paskirties statinius (kiemo statinius): kiemo aikštelę (13658,16 kv. m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)“. Sutarties 3 punkte įrašyta, kad „nurodyta kiemo aikštelė parduota už 1,00 litą, kurios pardavėjas UAB „Šiaulių turgus“ gavo iš pirkėjo UAB „Senasis dvaras“ prieš sudarant šią sutartį“, o kiemo aikštelės vidutinė rinkos vertė yra 74100 Lt. Sutarties 5 punkte pažymėta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra subnuomotas pirkėjo pagal 2001-08-31 Valstybinės žemės subnuomos sutartį reg. Nr. 7203. Sutarties 8 punkte nurodyta, kad „nuosavybės teisė į kiemo aikštelę pereina nuo jos perdavimo“, o sutarties 9 punkte nurodyta, kad „kiemo aikštelės priėmimas-perdavimas“ sutampa su šios pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo momentu“ (t.1, b. l. 20, t. 2, b. l. 117).

Taigi, 2001 m. rugsėjo 19 d. sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad parduodama ne asfalto danga ar asfalto dangos medžiaga (laužas), o statinys - kiemo aikštelė, kuri pagal oficialius rašytinius dokumentus nuosavybės teise priklauso ne Šiaulių miesto savivaldybės Tarybai ar Šiaulių miesto savivaldybės valdybai, o privačiam juridiniam asmeniui – UAB „Šiaulių turgus“, kuris Civilinio kodekso, Akcinių bendrovių įstatymo ir Įstatų pagrindu turi teisę valdyti, naudoti ir disponuoti savo turtu.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant dėl sutarties kaip vieno iš sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti ir į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; 2012-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012).

Kadangi ieškovas nurodė, kad sudarant ginčijamą sutartį ne tik buvo pažeistos CK 4.48 str. nuostatos, bet nebuvo aiškiai išreikšta parduodamo turto savininko UAB „Šiaulių turgaus“ ir pagrindinio (vienintelio) akcininko Šiaulių miesto savivaldybės valia, bei taip buvo pažeistas viešasis interesas, byloje svarbu nustatyti tikrąją sutarties šalių valią (CK 6.193 str.).

UAB „Šiaulių turgus“ direktorius A. P. 2013-03-14 vykusiame teismo posėdyje pripažino, jog „žinojo, kad parduodamas statinys, bet nesutinka, kad jis nebegrįžta atgal“, nurodė, kad buvo padaryta klaida, jog sutartyje nebuvo įrašyta apie statinio grąžinimą kaip tai buvo numatyta Žemės subnuomos sutartyje. UAB „Šiaulių turgus“ direktorius A. P. ir 2012-01-12 vykusiame teismo posėdyje patvirtino, kad jam buvo žinomas Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001-09-11 sprendimas Nr. 318, kad asfalto danga parduodama už 1 litą ir nurodė, kad „mes pardavėme aikštelę, o ne asfalto dangą“ (t. 2, b.l. 107).

Atsakovas bankrutavusi UAB „Senasis dvaras“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „J ir LBR bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“, taip pat savo atsiliepimuose ir teismo posėdžiuose tvirtino, kad 2001 m. rugsėjo 19 d. sutartimi UAB „Senasis dvaras“ nusipirko nekilnojamąjį turtą - kiemo aikštelę, kaip tai ir buvo nurodyta pirkimo sutartyje.

Byloje dalyvavęs trečiasis asmuo – Šiaulių miesto savivaldybė, kurios interesus ieškovas – Šiaulių apygardos prokuratūra - nurodė ginanti šiuo ieškiniu, tiek savo procesiniuose dokumentuose (t. 2, b.l. 1-8, t. 3, b.l. 22-23), tiek ir teismo posėdžiuose (t. 2, b. l. 108, 145-146), o taip pat 2013-03-14 vykusiame teismo posėdyje nuosekliai tvirtino, kad Šiaulių miesto savivaldybė kaip vienintelis UAB „Šiaulių turgus“ akcininkas žinojo, ką valdo jos įmonė, nes pagal VĮ „Registrų centro“ duomenis „asfaltas“ UAB „Šiaulių turgus“ vardu buvo įregistruotas kaip kiemo aikštelė, kaip kiemo statinys ir niekam nekilo abejonių, kas yra parduodama; kad Savivaldybė 2001-09-11 sprendimu Nr. 318 kaip vienintelė UAB „Šiaulių turgus“ akcininkė nusprendė parduoti kiemo aikštelę, o ne asfalto dangą. Pažymėjo, kad vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsniu, Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2000-12-07 priėmė sprendimą Nr. 105 „Dėl atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių“ ir 2001-01-25 priėmė sprendimą Nr. 142 Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2000-12-07 sprendimo Nr. 105 ir šiuo sprendimu patvirtintų atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių dalinio pakeitimo. Minėtų Taisyklių 3.2. punktas nustatė, kad bendrovėje, kuriose dalis ar visos akcijos nuosavybės teise priklauso savivaldybei arba savivaldybė valstybės akcijas valdo patikėjimo teise, savivaldybei atstovauja Šiaulių miesto savivaldybės valdyba.

Vadinasi, turto savininkas UAB „Šiaulių turgus“ kiemo aikštelę 2001 m. rugsėjo 19 d. pardavė suprasdamas, kad parduoda nekilnojamąjį turtą – kiemo aikštelę, ir turėdamas vienintelio akcininko Šiaulių miesto savivaldybės valdybos pritarimą, išreikštą 2001 m. rugsėjo 11 d. Šiaulių miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 318, o vienintelis akcininkas patvirtino, kad minėtą sprendimą priėmė taip pat žinodamas, kad leidžia parduoti nekilnojamąjį turtą – statinį kiemo aikštelę.

Ieškovo nurodyti argumentai, kad sudarius sutartį nebuvo pakeistos 2001-08-31 sudarytos Valstybinės žemės subnuomos sutarties 3.4. punktas, kuriuo UAB „Šiaulių turgus“ buvo įsipareigojęs pasibaigus subnuomos terminui neatlygintinai perduoti nuomininkui kiemo aikštelę, nesudaro pagrindo pripažinti 2001 m. rugsėjo 19 d. sudarytos sutarties negaliojančia.

Ieškovas nurodė, kad 2001 m. rugsėjo 19 d. sudarytos sutarties neginčija tuo pagrindu, kad UAB „Šiaulių turgaus“ direktorius viršijo savo įgaliojimus, o taip pat neginčija Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2001-09-11 sprendimo Nr. 318.

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. tačiau įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2012-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012).

Ieškovo ginčijamas sandoris yra sudarytas daugiau nei prieš 10 metų, jo pagrindu yra sudaryti kiti sandoriai, kuriuos ieškovas taip pat prašo panaikinti atitinkamoje dalyje, tik dėl to, kad jo manymu, yra neteisėtas 2001m rugsėjo 19 d. sudarytas pirminis sandoris, todėl akivaizdu, kad taip būtų pažeistas civilinių teisinių santykių stabilumas.

Pažymėtina, kad 2001 m. rugsėjo 19 d. sandoris jau buvo ginčijamas kitų ieškovų ir kitu pagrindu, t.y. dėl per mažos sandorio kainos, tačiau Šiaulių apygardos teisme ieškinys buvo atmestas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-510/2011 sprendimas paliktas galioti, nustačius, kad nėra nuginčytas UAB „Šiaulių turgus“ akcininko Šiaulių miesto savivaldybės sprendimas parduoti ir nurašyti kiemo aikštelę; kad senoji aikštelės danga buvo nurašyta ir tokios būklės perleista tik dėl to, kad UAB „Senasis dvaras“ galėtų ją rekonstruoti, o vėliau įteisinti; turtas- kiemo aikštelė buvo ne valstybinis, o UAB „Šiaulių turgaus“, todėl Šiaulių miesto savivaldybė, priimdama sprendimą turtą nurašyti ir jį parduoti, veikė kaip akcininkas, o ne kaip turto savininkas.

Taip pat pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-457-71/2012, iškeltoje pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiant apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Valstybinei Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos Ministerijos, Bankrutuojančiai UAB „Senasis Dvaras“, UAB „Imondesima“; AB DNB NORD bankas; tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų: Šiaulių miesto savivaldybei, Valstybės įmonei „Registrų centras“, UAB „Šiaulių prekybos namai“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Senoji Tilžė“, UAB „Urdulys“, UAB „SBS“, UAB „Rubinas“, dėl 2009 m. balandžio 27 d. akto/pažymos Nr. ST-144, 2009 m. gegužės 26 d. akto/pažymos Nr. ST-143 panaikinimo, 2009 m. liepos 1 d. žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo-pardavimo sutarties dalyje pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, sprendžiant UAB „Imondesima“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, ieškovas, Šiaulių apygardos prokuratūra, sutiko, kad būtų ne pakeistos ar panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, o teismas leistų atlikti konkretų veiksmą - pakeisti 2009 m. liepos 1 d. žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2060 1.1.2 punktą tokiu būdu, kad kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), duomenys, nurodyti 2009 m. liepos 1 d. žemės sklypų, pastatų ir patalpų pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 2060, atitiktų aktualius nekilnojamojo turto kadastro duomenis, registruotus Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre ir nustatytus 2010 m. spalio 25 d. (t.3, b.l. 50-53).

Nors atsakovas UAB „Imondesima“ nurodė, kad Prokuratūra galimai praleido ieškinio senaties terminą ginčyti 2001 m. rugsėjo 19 d. sandorį, todėl prašė teismo patikrinti, ar nėra praleistas ieškinio senaties terminas, tačiau teismas sprendžia, kad 10 metų senaties terminas nėra praleistas, nes ieškinys Šiaulių apygardos teisme gautas 2011 m. rugsėjo 19 d. (CK 1.124 str. 1 d.). Kitų įrodymų byloje nėra.

Atsakovai bankrutavusi UAB „Senasis dvaras“ ir UAB „Imondesima“ taip pat nurodė, kad Prokuratūra, pareikšdama šį ieškinį, galimai gynė atskiros verslininkų grupės, o ne viešąjį interesą. Tačiau teismas nesutinka su tokiais atsakovų argumentais.

Prokuroro teises inicijuoti civilinį procesą reglamentuoja CPK ir Prokuratūros įstatymas. CPK 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu.

Aukščiausiasis Teismas yra konstatatavęs, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Viešasis ir privatus interesai koegzistuoja ir iš dalies sutampa. Tokios sutapties buvimas – dar viena priežasčių, dėl kurių civiliniame procese turi būti ginamas viešasis interesas. Teisės doktrinoje nėra suformuluotos viešojo intereso sąvokos, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2012-06-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012).

Ieškovas nurodo, kad gina Šiaulių miesto savivaldybės kaip UAB „Šiaulių turgus“ vienintelės akcininkės teisę susigrąžinti nekilnojamąjį turtą – kiemo statinius, todėl teismas sprendžia, kad prokuroro reiškiamas reikalavimas pripažinti niekine ir negaliojančia minėto nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį patenka į viešojo intereso sritį. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Šiaulių turgui“ sugrąžinus kiemo statinius, jais galėtų kaip nors disponuoti atitinkama „verslininkų grupė“, nes UAB „Šiaulių turgus“ vienintele akcininke tebėra Šiaulių miesto savivaldybė, kuri ir galėtų spręsti dėl tolimesnio šio turto likimo.

Dėl baudos skyrimo.

Atsakovai bankrutavusi UAB „Senasis dvaras“ ir UAB „Imondesima“ ieškovui prašė paskirti 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesu, kad pastarasis, neišsiaiškinęs faktinių aplinkybių ir sutarties sudarymo metu galiojusių teisės normų, pareiškė šį ieškinį.

Teismas sprendžia, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes ieškinio padavimas savaime dar nėra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl prašymas skirti baudą netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinį atmetus ir ieškovui esant atleistam nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, iš ieškovo bylinėjimois išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 83 str. 1 d. 5 p.. 96 str. 2 d.).

Atsakovai ir tretysis asmuo nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, todėl jos jiems nepriteisiamos (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268–270, 279, straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo - ginančiam viešąjį interesą - Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinį atmesti.

Atsakovų bankrutavusios UAB „Senasis dvaras“ ir UAB „Imondesima“ prašymo dėl baudos ieškovui Šiaulių apygardos prokuratūrai skyrimo netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.

Teisėja Danutė Matiukienė