Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens PlusPlus Capital AS atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, suinteresuoti asmenys – PlusPlus Capital AS ir antstolis R. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi pareiškėjai R. G. iškelta bankroto byla. 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi teismas patvirtino bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. 2017 m. spalio 9 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, kuriam buvo pritarta 2017 m. rugsėjo 20 d. kreditorių susirinkime.

2. 2020 m. lapkričio 4 d. R. G. bankroto administratorė UAB „Skovalda“ pateikė teismui prašymą baigti pareiškėjos bankroto bylą. Nurodė, kad teismo patvirtintas mokumo atkūrimo planas yra įvykdytas. Bankrutuojantis asmuo kreditorių reikalavimų tenkinimui iš gaunamų lėšų įsipareigojo skirti ne mažiau kaip 89,50 Eur per mėnesį. Per visą mokumo atkūrimo plano 3 metų laikotarpį kreditoriams buvo išmokėta 5 120,74 Eur, t. y. 1 898,74 Eur daugiau, nei buvo numatyta mokumo atkūrimo plane. Plano įgyvendinimo aktą pasirašė R. G., administratorės UAB „Skovalda“ įgaliotas asmuo V. M., tačiau kreditorių susirinkimo pirmininkas PlusPlus Capital AS pasirašyti planą atsisakė.

3. Kreditorius PlusPlus Capital AS pateikė atsiliepimą į prašymą baigti bankroto bylą, kuriame prašo netenkinti prašymo ir fizinio asmens bankroto bylą nutraukti. Kreditorius atkreipė dėmesį į tai, jog po 2020 m. balandžio 20 d. įvykusio kreditorių susirinkimo atsitiktinai paaiškėjo, jog bankrutuojantis asmuo 2020 m. vasario 21-25 dienomis lankėsi Italijoje, kur savo lėšomis atsiskaitinėjo už prekes ir paslaugas. Nors kreditoriui buvo paaiškinta, jog R. G. į Italiją buvo išvykusi draugo lėšomis, o jos kelionės metu patirtas išlaidas grįžus į Lietuvą kompensavo draugas, įrodymai apie neva kompensuotas lėšas kreditoriams niekada nebuvo pateikti. Pažymėjo, jog bankrutuojantis fizinis asmuo visas gautas lėšas privalo per 5 darbo dienas nuo jų gavimo dienos įmokėti į asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 16 straipsnio 4 dalis), tačiau iš banko sąskaitos išrašo nematyti, kad bankrutuojantis asmuo būtų gavęs tokias lėšas ir minėtą pareigą įvykdęs. Iš bankroto byloje pateiktų pareiškėjos asmeninių banko sąskaitų išrašų matyti, jog ji taip pat lankėsi Baltarusijoje bei ten atsiskaitinėjo už pirkinius (pvz., 2019 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo kortele apmokėta 5,87 Eur suma parduotuvėje Evroopt, 2019 m. spalio 28 d. atsiskaityta už pirkinius parduotuvėse Evroopt bei Polotskiy Trakt (apmokėta suma – 16,91 Eur). Kreditoriams nebuvo pateikta jokia informacija apie įvykusias keliones, kokiu tikslu bankrutuojantis asmuo mažiausiai kelis kartus vyko į Baltarusiją, ar šios kelionės buvo būtinos ir neišvengiamos ir pan. Tokioms kelionėms būtinas draudimas ir viza, o tai lemia papildomas išlaidas, kurios mokumo atkūrimo plano vykdymo stadijoje yra visiškai nebūtinos ir nepagrįstos. Nurodyti pareiškėjos veiksmai laikytini nesąžiningais. Mokumo atkūrimo plane yra numatytas R. G. įsipareigojimas pagal galimybes didinti darbo krūvį, ieškotis geriau apmokamo darbo ir imtis kitų priemonių mokumui atkurti. Šiuo atveju bankrutuojantis asmuo uždirba ženkliai mažiau, nei analogiškoje darbo pozicijoje dirbantys asmenys. Kreditoriaus nuomone aplinkybė, kad asmuo uždirba tik šiek tiek daugiau nei minimalią algą, pagrindžia, kad jis yra nesąžiningas ir nededa pastangų pasiekti bankroto proceso tikslų, pareiškėja sąmoningai negerino savo finansinės padėties, prisiimdama nebūtinas išlaidas, pažeidė FABĮ įtvirtintas pareigas, tiek bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Kreditoriaus teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą bankroto bylą nutraukti FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6, 8, 10 punktų, 2 dalies pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi netenkino kreditoriaus prašymo dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo, patenkino prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos pabaigos, baigė R. G. bankroto bylą, nurašė likusį R. G. kreditoriaus PlusPlus Capital AS 71 331,30 Eur dydžio finansinį reikalavimą.

5. Teismas nurodė, kad kreditoriaus teigimu pareiškėja galėjo susirasti geriau apmokamą darbą, pareiškėja lankėsi Italijoje ir Baltarusijoje, kur atsiskaitinėjo už prekes ir paslaugas (Baltarusijoje pareiškėja išleido 22,78 Eur), ji prisiėmė nebūtinas išlaidas, elgėsi nesąžiningai. Pagal teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą kreditoriams kas mėnesį skirtinų lėšų suma turėjo būti ne mažesnė nei 89,50 Eur, iš viso – 3 222 Eur. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju per mokumo atkūrimo plano 3 metų laikotarpį kreditoriams buvo išmokėta 5 120,74 Eur, t. y. 1 898,74 Eur daugiau nei buvo numatyta mokumo atkūrimo plane. Teismo patvirtintame mokumo atkūrimo plane nurodyta, kad pareiškėja ketina išlaikyti turimą darbo vietą, pagal galimybes didinti darbo krūvį, ieškotis geriau apmokamo darbo. Nors byloje duomenų apie pareiškėjos paieškas, siekiant susirasti geriau apmokamą darbą, ir nėra, tačiau teismo vertinimu, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pareiškėjos elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Net ir laikant, kad pareiškėja galėjo dėti daugiau pastangų ieškant geriau apmokamo darbo, vien tai neleidžia abejoti pareiškėjos sąžiningumu, vykdant mokumo atkūrimo planą. Pareiškėja nuo 2016 m. gegužės 20 d. dirba toje pačioje darbovietėje, gauna stabilias pajamas, be to, jos darbo atlygis didėjo. Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja sąmoningai nesiekė pagerinti savo turtinės padėties ir atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja į Italiją ir Baltarusiją būtų vykusi už savo lėšas, kad jose būtų išleidusi lėšų, kurios nėra būtinos. Teismo vertinimu, net jeigu ir būtų nustatyta, kad pareiškėja šiose šalyse kreditoriaus nurodytą 23 Eur sumą išleido ne būtiniesiems, o kitiems poreikiams tenkinti (nors tokia aplinkybė byloje nėra nustatyta), vien dėl nurodytos sumos mažareikšmiškumo ši aplinkybė neteiktų pakankamo pagrindo pareiškėjos elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Kreditorius, prašydamas nutraukti bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nepateikė įrodymų, kad bankrutuojantis fizinis asmuo nuslėpė nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį.

6. Bankroto administratorė kartu su prašymu baigti bankroto bylą pateikė 2020 m. spalio 13 d. bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą, pasirašytą R. G., bankroto administratoriaus UAB „Skovalda“ įgalioto asmens V. M., ir kurio kreditorius PlusPlus Capital AS nepasirašė. Į bylą taip pat pateiktas 2020 m. spalio 30 d. plano įgyvendinimo nepasirašymo protokolas. Protokole nurodytos plano įgyvendinimo akto nepasirašymo priežastys, kurias PlusPlus Capital AS nurodė ir savo atsiliepime į prašymą nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas nustatė, kad bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo planas įgyvendintas. Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo akte nurodyta, jog kreditoriaus PlusPlus Capital AS patenkintų finansinių reikalavimų suma sudaro 5 120,71 Eur, nepatenkintų reikalavimų dalis sudaro 71 331,30 Eur. Bankroto administratorius atliko visus būtinus veiksmus, kad būtų priimta nutartis baigti R. G. bankroto bylą. Teismas sprendė, kad R. G. bankroto procesas baigtinas ir likę nepatenkinti R. G. kreditorių reikalavimai nurašytini.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Kreditorius PlusPlus Capital AS pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - nutraukti R. G. bankroto bylą. Nurodo, kad iš bankrutuojančio asmens banko sąskaitų išrašų akivaizdu, kad kelionės išlaidoms dengti buvo išleistos būtent bankrutuojančio asmens sąskaitoje turėtos lėšos, taigi visiškai nepagrįsti teismo teiginiai, jog nėra įrodymų, kad pareiškėja į užsienio keliones būtų vykusi už savo lėšas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos versiją, jog visos jos kelionės į Italiją metu patirtos išlaidos buvo kompensuotos jos draugo. Net ir galimai bankrutuojančio asmens draugui kompensavus minėtas lėšas grynaisiais pinigais, bankrutuojančiam asmeniui išlieka prievolė minėtas lėšas, kai jų suma viršija pusę bazinės socialinės išmokos per mėnesį, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų gavimo dienos įmokėti į asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje (FABĮ 16 straipsnio 4 punktas). Apie tai, kad asmuo gavo lėšų iš kažkokio trečiojo asmens nebuvo nurodyta ir kreditoriams teiktoje ataskaitoje. Jeigu paaiškėtų, jog tokios lėšos buvo gautos, šio fakto neatskleidimas reikštų savarankišką pagrindą nutraukti bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Bankroto proceso metu asmuo turi teisę visas gaunamas pajamas (tame tarpe ir pajamas/paramą iš trečiųjų asmenų) naudoti tik mokumo atkūrimo plane numatytoms reikmėms ir laikantis nustatytų dydžių. Asmeninės kelionės į užsienį nėra niekaip susiję su būtinaisiais asmens poreikiais, todėl pagrįstai teismų praktikoje pripažįstama, kad tokio fakto paaiškėjimas leidžia teigti, jog skolininkas yra nesąžiningas bei yra pažeidžiami esminiai fizinio asmens bankroto tikslai.

8. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl asmens išlaidų, patirtų kelionės Italijoje metu. Iš bankrutuojančio asmens banko sąskaitų išrašų matyti, jog atsiskaitant Italijoje už tam tikras paslaugas/prekes kortele bankrutuojantis asmuo patyrė 123,38 Eur išlaidų. Teismas taip pat nevertino asmens patirtų kelionių draudimo išlaidų, bei išlaidų, patirtų užsakant vizą kelionėms į Baltarusiją. Vien būdama Italijoje pareiškėja išleido gerokai daugiau lėšų nei pagal mokumo atkūrimo planą buvo sumokama kreditoriams. Faktą, jog dėl pareiškėjos pasyvumo ir nesąžiningumo nebuvo pasiekti bankroto tikslai patvirtina net tik aplinkybės apie pareiškėjos asmenines keliones į užsienį bet ir faktas, kad pareiškėja realiai nesiėmė jokių priemonių savo mokumui atkurti ir kaip įmanoma didesne apimti patenkinti kreditorių reikalavimus. Plane aiškiai buvo numatyta, jog bankrutuojantis asmuo didins savo darbo krūvį, ieškos geriau apmokamo darbo, tačiau bankrutuojantis asmuo, visą bankroto proceso laikotarpį uždirbdamas minimalias pajamas, net nesistengė, buvo nesuinteresuotas bent pabandyti ieškotis geriau apmokamo darbo ir imtis kitų priemonių, mokumui atkurti, nors ir turėjo tam objektyvias galimybes: asmuo darbingo amžiaus, neturi problemų su sveikata, turi ilgametės darbo patirties, gyvena Vilniaus mieste, kuriame įvairaus pobūdžio darbo pasiūla yra itin didelė.

9. Pareiškėja R. G. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad kreditorius melagingai teigia, kad pareiškėja netinkamai įgyvendinimo planą, kas jau savaime yra pagrindu atmesti kreditoriaus atskirąjį skundą kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Kyla pagrįstas klausimas, kodėl 2020 m. balandžio mėnesį paaiškėjus aplinkybėms dėl pareiškėjos kelionės, kreditorius iškart nesiėmė veiksmų visoms aplinkybėms išsiaiškinti, nereikalavo iš pareiškėjos papildomų dokumentų, nekėlė bankroto bylos nutraukimo klausimo, o šį klausimą iškėlė tik tuomet, kai planas jau yra įvykdytas pilna (netgi didesne) apimtimi ir Bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos užbaigimo. Tai rodo paties kreditoriaus pasyvumą, neveikimą. Bankroto bylos nutraukimas paskutinėje proceso stadijoje, pareiškėjai tinkamai įgyvendinus planą, pažeistų bankroto proceso principus ir pareiškėjos interesus.

10. Pareiškėja į Italiją buvo išvykusi draugo lėšomis, o jos kelionės metu patirtas išlaidas, t. y. 123,38 Eur grįžus į Lietuvą kompensavo draugas. Nei kreditorius, nei bankroto administratorius nereikalavo iš pareiškėjos pateikti įrodymus apie jai kompensuotas lėšas, pareiškėjai nebuvo būtinybės tuos įrodymus teikti. Pareiškėja teikia teismui įrodymą, patvirtinantį, kad jos draugas E. V. grąžino jai Italijoje panaudotas pinigines lėšas vos tik grįžus iš kelionės grynais pinigais. Pareiškėja niekada neslėpė gavusi iš draugo 123,38 Eur sumą, kuria jai buvo kompensuota iš jos būtiniesiems poreikiams skirtų pinigų panaudota suma, be to, šis faktas neturėjo jokios neigiamos įtakos nei kreditorių interesams, nei fizinio asmens mokumo atkūrimui, kadangi planas buvo įvykdytas netgi didesne apimtimi, negu buvo numatyta. Nei kreditoriai, nei bankroto administratorius niekuomet nereikalavo pareiškėjos pateikti papildomą informaciją apie jos keliones į Baltarusiją, o pati pareiškėja nematė būtinybės tokią informaciją teikti, kadangi kelionės į Baltarusiją yra neatskiriama jos gyvenimo dalimi, t. y. Baltarusijoje palaidoti pareiškėjos seneliai, dėl ko pareiškėja turi galimybę du kartus per metus, gavusi nemokamą vizą, vykti į Baltarusiją aplankyti senelių kapų. Kelionės draudimo išlaidas pareiškėja padengė iš savo būtiniesiems poreikiams plane numatytos sumos, šios sumos neviršijo, todėl ji nepažeidė plano vykdymo tvarkos. Plane yra numatyta suma, kokio dydžio sumą pareiškėja gali naudoti maistui pirkti. Visiškai nesvarbu, kokioje valstybėje pareiškėja perka maisto produktus, yra svarbu, ar pareiškėja neviršija plane numatytų sumų šiems poreikiams tenkinti. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai nepavyko susirasti geriau apmokamo darbo ir, kad ji siekė išlaikyti turimą stabilų darbą, kur jai laiku mokamas darbo užmokestis, negali būti laikoma nesąžiningumu. Juo labiau vertinant aplinkybę, kad jau nuo 2020 m. kovo mėnesio šalyje dėl visuotinės pandemijos išlaikyti turimą darbo vietą tapo itin svarbu. Yra nesąžininga, kad kreditorius prašo nutraukti pareiškėjai bankroto bylą dėl aplinkybių, kurios paaiškėjo dar 2020 m. balandžio mėnesį, kai šiuo metu pareiškėja jau yra pilnai įvykdžiusi planą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

12. Apeliantas su atskiruoju skundu į bylą teikia naujus įrodymus – banko sąskaitos išrašus. Pareiškėja su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia patvirtinimą. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įvertinęs naujų įrodymų pateikimo priežastis bei susipažinęs su naujais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, kadangi byloje yra sprendžiamas klausimas dėl bankrutuojančio asmens bankroto pabaigos/nutraukimo, šalių teikiami įrodymai yra svarbūs, todėl juos priima.

Dėl atskirojo skundo argumentų

13. Bylos, nagrinėjamos pagal atskirąjį skundą, objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas nutarė užbaigti fizinio asmens bankroto bylą. Kreditorius su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir teigia, jog fizinio asmens bankroto byla turi būti nutraukta.

14. Pagal FABĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas, gavęs mokumo atkūrimo plano aktą, priima nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą arba ją nutraukti. Ši nuostata reiškia, kad teismas, prieš priimdamas sprendimą užbaigti fizinio asmens bankroto procedūrą, turi patikrinti plano įvykdymą ir tik nustatęs, kad akte atspindėta visa plano įgyvendinimo informacija, mokumo plane nurodytos sąlygos įgyvendintos, spręsti dėl jo tvirtinimo. Priešingu atveju, nenustatęs tokių sąlygų, teismas turi priimti sprendimą nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Tokiu atveju, kai įgyvendinimo akto nepasirašo kreditorių susirinkimo primininkas, teismas, svarstydamas įgyvendinimo akto patvirtinimo klausimą, turi vertinti atsisakymo pritarti aktui priežastis ir pripažinęs jas pagrįstomis vertinti, ar jos nesudaro FABĮ 10 straipsnyje nustatytų pagrindų nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Šiuo atveju kreditorius PlusPlus Capital AS atsisakė pasirašyti plano įgyvendinimo aktą ir prašė pareiškėjos bankroto bylą nutraukti.

15. Kreditorius teigia, kad plane aiškiai buvo numatyta, jog bankrutuojantis asmuo didins savo darbo krūvį, ieškos geriau apmokamo darbo, tačiau bankrutuojantis asmuo, visą bankroto proceso laikotarpį uždirbdamas minimalias pajamas, net nesistengė ir buvo nesuinteresuotas bent pabandyti ieškotis geriau apmokamo darbo ir imtis kitų priemonių mokumui atkurti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią mokumo atkūrimo plano nuostatą nurodė, kad nors byloje duomenų apie pareiškėjos paieškas, siekiant susirasti geriau apmokamą darbą nėra, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pareiškėjos elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto administratorei plano įgyvendinimo akte nenurodžius, kaip buvo vykdomas pareiškėjos įsipareigojimas pagal galimybes didinti darbo krūvį, ieškotis geriau apmokamo darbo ir imtis kitų priemonių mokumui atkurti, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės iš esmės netyrė, deklaratyviai nurodydamas, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti pareiškėjos elgesį kaip nesąžiningą. Nenurodžius akte esminių mokumo atkūrimo plano sąlygų ir informacijos apie jų įgyvendinimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo daryti išvadą, kad planas visiškai įvykdytas, o turėjo išsamiai ištirti ir įvertinti šias aplinkybes. Byloje nesant visų duomenų, reikalingų išsamiai ir visapusiškai įvertinti, ar planas yra įvykdytas pilna apimtimi, pirmosios instancijos teismas turi teisę tokius duomenis išsireikalauti.

16. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Siekiančių bankrutuoti asmenų sąžiningumas aktualus ne tik fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje, kurioje pagal įstatymą asmens sąžiningumas yra būtina bankroto bylos iškėlimo sąlyga, bet ir viso bankroto proceso metu. Tas pats laiko atžvilgiu pasakytina ir apie bankrutuojančio asmens ir kreditorių bendradarbiavimo, interesų derinimo principų taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-248/2018). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Taigi, fizinio asmens bankroto procesas reiškia didesnius finansinius suvaržymus bankrutuojančiam asmeniui, todėl tai kartu apriboja ir jo galimybes savanoriškai prisiimti ir vykdyti nebūtinus turtinius įsipareigojimus.

17. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu fizinis asmuo nuslepia nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai gali pakenkti kreditorių interesams ar turėti įtakos fizinio asmens mokumui atkurti. Šiuo atveju kreditorius teigia, jog pareiškėja vyko į keliones į Italiją ir Baltarusiją ir ten leido savo lėšas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja į Italiją ir Baltarusiją būtų vykusi už savo lėšas, kad jose būtų išleidusi lėšų, kurios nėra būtinos. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad kelionės į užsienį fizinio asmens bankroto proceso metu kelia abejonių dėl tokio asmens nemokumo, neatitinka skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, nerodo sąžiningų ir maksimalių asmens pastangų siekti kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-411-479/2019). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad byloje duomenų apie pareiškėjos išleistas lėšas nėra, nors šių aplinkybių neginčija ir pati pareiškėja. Apelianto su atskiruoju skundu į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja savo lėšas leido ne tik būdama Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos kelionėmis, jų metu išleistomis sumomis, kelionių tikslais ir nustatyti ar šios kelionės atitinka skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Minėta, jog nesant visų reikalingų duomenų, teismas turi teisę šiuos duomenis išsireikalauti.

18. Pareiškėja nurodo, jog Italijoje išleistos lėšos buvo jai grąžintos grynaisiais pinigais, teikia į bylą tai patvirtinančius įrodymus. FABĮ 16 straipsnio 4 punkte numatyta, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu privalo visus gautus grynuosius pinigus (gautą atlyginimą už naudojimąsi fizinio asmens autoriaus teisėmis, už naudojimąsi teise į fizinio asmens išradimą, gautą palikimą, išloštą pinigų sumą, gautus apdovanojimus, gautas dovanas, premijas ir kitas lėšas), kai jų suma viršija pusę bazinės socialinės išmokos per mėnesį, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų gavimo dienos įmokėti į asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje netyrė ar pareiškėja, gavusi lėšas, įvykdė FABĮ 16 straipsnio 4 punkte numatytą įpareigojimą. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant ar pareiškėja buvo sąžininga bankroto proceso metu ir turi būti ištirtos.

19. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, taip pat patikrinant absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl objektyvių priežasčių ir esminių procesinės teisės normų pažeidimų, grąžinti tokią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Šioje nutartyje nurodytų aplinkybių nustatinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos išnagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos tikslų, apribotų šalių teisę į apeliaciją. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes daro išvadą, jog yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti bei bylą šioje dalyje grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kreditoriaus PlusPlus Capital AS atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.