Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė išnagrinėjusi nuteistojo E. E. atstovo advokato Gintaro Putvinskio (toliau tekste – nuteistojo atstovas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo atstovo skundas dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2014 m. balandžio 4 d. atsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. E. Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 6 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 150 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. – laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi E. E. kasacinis skundas atmestas, o pirmiau minėti teismų sprendimai palikti nepakeisti.

Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2014 m. gegužės 4 d. atsakyme nurodyta, kad nepaisant to, jog Lietuvos Respublikos BVK 3 str. 3 d. nustato, kad bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo padėtį numatantis įstatymas, tačiau remiantis susiklosčiusia teismų praktika, bausmių vykdymo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos BVK ir kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai, tuo tarpu, Lietuvos Respublikos BK nereglamentuoja lygtinio paleidimo sąlygų, o taip pat jame nėra normos, nustatančios kokiomis aplinkybėmis ar kokiems asmenims lygtinis paleidimas negali būti taikomas, nėra jokio kito galiojančio teisės akto, kuris nustatytų kitas – švelnesnes sąlygas, išskyrus Lietuvos Respublikos BVK. Kitos galiojančios normos nėra, todėl šiuo atveju nėra įstatymų kolizijos ir taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu. E. E. atveju, lygtinio paleidimo sąlygas ir tvarką nustato šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos BVK redakcija, o vadovaujantis 2012 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos BVK 158 str. papildymo ir pakeitimo įstatymo Nr. XI-2040 (Žin., 2002. Nr. 73-3084; 2005, Nr. 58-2002; 2012, Nr. 4-110) l ir 2 str. nuostatomis, nuo 2013 m. sausio 1 d. lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d., 4 d., 150 str. 3 d., 4 d., 151 str. 2 d., 151¹ str. ir 153 str., todėl lygtinis paleidimas E. E. negali būti taikomas.

Skunde pažymima, kad bausmių vykdymo teisė yra kompleksinė teisės šaka ir kartu su baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės šakomis sudaro bendrą teisių šakų visumą, įvardijamą baudžiamosios justicijos (criminal justice) terminu. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant baudžiamuosius įstatymus ir pripažįstant, kad Lietuvos Respublikos BVK taip pat yra priskirtinas prie baudžiamųjų įstatymų, todėl Lietuvos Respublikos BVK normų galiojimo laike atžvilgiu yra taikomos Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d. nuostatos. Lietuvos Respublikos BVK nepripažinimas baudžiamuoju įstatymu, turėtų būti vertinamas kaip perdėtai siauras baudžiamojo įstatymo sąvokos aiškinimas. Tokios praktikos laikosi ir Vilniaus apygardos teismas, naujausioje 2014 m. balandžio 1 d. nutartyje Nr. Nr. 1S-327-166-2014. Šios Vilniaus apygardos teismo priimtos nutarties kontekste nuteistojo atstovas pažymi, kad E. E. nuteistas ir bausmę atlikinėjo galiojant Lietuvos Respublikos BVK 158 str. redakcijai, kuri iki 2013 m. sausio 1 d. nuteistojo atžvilgiu nedraudė taikyti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kai, tuo tarpu, šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos BVK 158 str. 2 p. tokį draudimą numato. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas analogišką klausimą kaip ir E. E. atveju, tiesiogiai ir nedviprasmiškai išaiškino, kad negalima nuteistojo teisinę padėtį sunkinančio įstatymo - Lietuvos Respublikos BVK 158 str. 2 d. taikyti atgal laiko atžvilgiu. Analogiškos praktikos laikosi ir Kauno apygardos teismas, senesnėse nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. 1S-1533-238/2012 ir 1S-1971-238/2013. Iš esmės analogiškos praktikos laikosi ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, kurio nutartyje, priimtoje byloje Nr. TS-149-870/2013, taip pat konstatuota, jog Lietuvos Respublikos BVK yra laikytinas baudžiamuoju įstatymu ir jo normoms taikytinos Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d. nuostatos. Manytina, kad tokie paminėtų teismų priimtų sprendimų motyvai atitinka pamatinius baudžiamosios justicijos principus, kadangi bausmės švelninimas teisine prasme suprantamas ne tik bausmės skyrimo bet ir jos atlikimo metu taikomų procedūrų, lengvatų taikymas nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Iš esmės tokią išvadą pagrindžia ir Lietuvos Respublikos BVK 9 str., kuriame įtvirtintas teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principas, nustatantis, kad nuteistųjų teisinė padėtis, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymąsi, požiūrį į darbą ir mokymąsi, reagavimą į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones, BK, BPK ir BVK nustatyta tvarka gali būti švelninama arba griežtinama. Ši norma, nuteistojo atstovo vertinimu, taip pat sieja Lietuvos Respublikos BVK su Lietuvos Respublikos BK ir pastarajame teisės akte įtvirtintomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, kurių viena yra Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d. nustatyta įstatymo galiojimo laike taisyklė. Tokiu būdu, nuteistojo atstovo įsitikinimu, paneigiama kai kurių teismų nuomonė, jog Lietuvos Respublikos BVK yra išskirtinai procesinio pobūdžio teisės aktas ir nelaikytinas baudžiamuoju teisės aktu. Darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos BVK laikytinas baudžiamuoju įstatymu ir jam taikytini bendrieji baudžiamosios teisės principai, tarp jų ir teisinę nuteistojo padėtį švelninančio įstatymo galiojimo atgal principas bei švelnesnės redakcijos įstatymo galiojimo principas (BK 3 str. 2 d.). Be to, įstatymų leidėjas, priimdamas naująją Lietuvos Respublikos BVK 158 str. 2 d. redakciją, nenumatė jo atgalinio veikimo. Nuteistojo atstovo vertinimu, atitinkamai ši norma turi būti taikoma tik asmenims, bausmę pradedantiems atlikti tik po jos įsigaliojimo. Nuteistojo atstovas akcentuoja anksčiau išvardintas teismų nutartis ir teigia, kad priešingai pasielgus su nuteistuoju E. E., būtų pažeistas tiek asmenų lygybės prieš įstatymą principas, įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek ir Lietuvos Respublikos BVK 6 str. nustatytas principas. Nors nagrinėjamu klausimu teismų praktika nėra nuosekli, praktikoje pasitaikė ir priešingų nutarčių, tačiau pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d. žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pirmiau nurodytose Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo bei Kauno apygardos teismo nutartyse iš esmės analogiškose bylose suformuotos Lietuvos Respublikos BVK 158 str. 2 d. numatytos normos taikymo taisyklės. Todėl šie sprendimai, nuteistojo atstovo įsitikinimu, laikytini teismo precedentais ir taikytini E. E. atveju. Vien tai, kad valstybės institucijos nesugeba formuoti vienodų nuostatų atskirais klausimais, šiuo atveju, BVK 178 str. 2 d. galiojimo laiko atžvilgiu, pažeidžia asmens teisę į teisingą teismą (teisė į teisingą teismo procesą), t. y. subjektinę teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. Skunde taip pat nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai pasisakė, kad E. E. atveju yra taikytinas Lietuvos Respublikos BVK 158 str. 2 p., todėl Lygtinio paleidimo komisija neturėjo teisinio pagrindo svarstyti, ar nuteistasis atitinka formaliąsias lygtinio paleidimo sąlygas.

Atsiliepimas į nuteistojo atstovo skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo atstovo skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog techninė rašymo klaida skundžiamame Vilniaus apylinkės teismo procesiniame sprendime buvo ištaisyta 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi nurodant, jog nutarties, kuria atmestas nuteistojo atstovo skundas dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2014 m. balandžio 4 d. atsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, priėmimo data – 2014 m. gegužės 22 d.

Išnagrinėjus nuteistojo atstovo skundą konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos BVK 157 str. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1863 redakcija) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos BVK 158 str. redakcijai (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija (Žin., 2002. Nr. 73-3084; 2005, Nr. 58-2002; 2012, Nr. 4-110)), lygtinio paleidimo sąlygos nuteistiesiems buvo sugriežtintos. Iš nuteistojo gynėjo skundo argumentų bei skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog šiuo atveju kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos BVK nuostatų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo sąlygas, galiojimo ir taikymo.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Aukštesnės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad Lietuvos Respublikos BVK yra baudžiamasis įstatymas bei atkreipia nuteistojo atstovo dėmesį, kad baudžiamuoju įstatymu laikytinas toks įstatymas, kuriame yra įtvirtinta, kokios veikos yra laikomos nusikalstamomis, nustatytos bausmės ir kitos poveikio priemonės už nusikalstamų veikų padarymą, taip pat yra nustatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos bei pagrindai ir sąlygos atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialines teisės normas, reikšmingas sprendžiant dėl veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Tuo tarpu, teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu. Lietuvos Respublikos BVK numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (Lietuvos Respublikos BVK 1 str. 1 d.), dėl ko pagal formuojamą teismų praktiką nelaikomas baudžiamuoju įstatymu. Todėl šio įstatymo nuostatų taikymo atveju, negalima remtis Lietuvos Respublikos BK 3 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad E. E. turi būti taikomos šiuo metu (nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios) lygtinio paleidimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančios teisės normos, numatančios, kad lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Šiuo atveju, naujai įsigaliojusi Lietuvos Respublikos BVK 158 str. redakcija eliminuoja nuteistojo teisę į jo lygtinio paleidimo klausimo svarstymą, kadangi jis yra nuteistas už Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas. Nors laisvės atėmimo bausmę E. E. pradėjo atlikti nuo 2011 m. birželio 6 d., tačiau, priešingai nei teigiama skunde, taikyti iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusią minėto įstatymo redakciją, kuri nuteistajam yra palankesnė, nėra teisinio pagrindo, kadangi Lietuvos Respublikos BVK 3 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, o tai reiškia, kad bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo atstovas skunde nurodo išimtinai tik tuos ankstesnius teismų sprendimus, kuriuose pateikti nuteistajam palankūs išaiškinimai, kai, tuo tarpu, šiuo metu teismų praktika yra pasikeitusi, kas matyti iš Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties byloje Nr. 1S-1628-348/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutarties byloje Nr. 1S-261-92/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties byloje Nr. 1S-440-256/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties byloje Nr. 1S-473-648/2014, kuriose išaiškinta, jog Lietuvos Respublikos BK 3 str. nuostatos taikomos baudžiamajam įstatymui, o ne Lietuvos Respublikos BVK nuostatoms. Paminėtina ir tai, kad nors pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą Lietuvos Respublikos teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, bet tai nereiškia, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas negali būti pakeistas, ypač nustačius, jog ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir yra savaime neteisingas, priešingu atveju, nebūtų užtikrintas tinkamas teisingumo įgyvendinimas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Tesimas savo praktikoje yra konstatavęs, jog Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Laisvės atėmimo bausmė, paskirta kompetentingo teismo nuosprendžiu, pirmiausia yra pagrįsta procesais pirmoje ir apeliacinėje instancijose. Be to, 6 str. netaikomas procesui, kurio metu sprendžiamas lygtinio paleidimo klausimas, nes čia nėra sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo ar civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas (Ganusauskas v. Lithuania (dec.), no. 47922/99, 1999 m. rugsėjo 7 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog E. E. pagrįstai taikytas šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos BVK 158 str. 2 p., pritaria žemesnės instancijos teismo išvadoms, kad ši aplinkybė nesuteikia teisės net svarstyti nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimo, todėl Lygtinio paleidimo komisija neturėjo teisinio pagrindo ir pareigos vertinti, ar nuteistasis atitinka kitas formaliąsias lygtinio paleidimo sąlygas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo atstovo skundą dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2014 m. balandžio 4 d. atsakymo Nr. (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. E. atstovo advokato Gintaro Putvinskio skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.