Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017 m. gegužės 15 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-146 „Dėl viršilos V. A. atleidimo“ panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-146 (toliau – ir skundžiamas įsakymas), kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, jog Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriuje iš Klaipėdos AVPK Klaipėdos miesto policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos miesto PK) Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – ir KPS) viršininko M. B. 2016 m. gruodžio 23 d. gautas tarnybinis pranešimas Nr. 30-PR2-23872, kuriame nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos AVPK Klaipėdos miesto PK gautas pranešimas iš Klaipėdos universitetinės ligoninės, jog 2016 m. gruodžio 20 d. apie 6.26 val. į ligoninę atvykęs T. S. paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 20 d. apie 6.00 val. kažkas jam uždėjo antrankius ir dėl to jam skauda riešus. T. S. iš ligoninės pasišalino neapžiūrėtas. Nurodoma, kad T. S. 2016 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Klaipėdos AVPK Klaipėdos miesto PK, kuriame parašė paaiškinimą, tvirtindamas, kad 2016 m. gruodžio 20 d. ryte buvo pristatytas į policiją, kur sulaikymo patalpoje jam už nugaros ant rankų buvo uždėti antrankiai ir jis buvo tempiamas į viršų virve.

Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus vyriausioji tyrėja G. R.2016 m. gruodžio 28 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-24126 Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus viršininkui A. B. pasiūlė turimą informaciją tikslinti siekiant nustatyti, ar pareigūnų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje, požymių (1 t., b. l. 54-55). Patikslinus įvykio aplinkybes, Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus vyriausioji tyrėja G. R. 2017 m. sausio 6 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatė, jog pareiškėjo ir kitų pareigūnų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje (piktnaudžiavimo), požymių, todėl nėra pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą, tačiau pareigūnų veiksmuose įžvelgiami galimo tarnybinio nusižengimo požymiai (1 t., b. l. 36-42).

Klaipėdos AVPK pranešimu Nr. 30-PR1-7 „Dėl tarnybinio nusižengimo“ pareiškėjas informuotas apie tai, kad T. S. atžvilgiu neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo prievartą, atliko kankinimo, nežmoniško ir žmogaus orumą žeminantį aktą, dėl ko nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, numatytų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 8 punkte bei Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu), pažeidė kitus teisės aktus, reglamentuojančius pareigūnų elgesį, pareigūnų atliekamus veiksmus. Pareiškėjas su Klaipėdos AVPK pranešimu Nr. 30-PR1-7 pasirašytinai supažindintas 2017 m. sausio 25 d.(1 t., b. l. 69).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra akcentavęs, kad kalbant apie asmens teisę dalyvauti galimo atleidimo procedūroje, reikia pabrėžti, jog pareigūnas privalo būti informuotas apie įtarimus, susijusius su galimu vardo pažeminimu. Asmens informavimu apie tai, jog jis įtariamas pareigūno vardo pažeminimu, be kita ko, yra siekiama užtikrinti, jog jis aiškiai suvoktų, kuo yra kaltinamas ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, todėl svarbu, jog asmeniui pateikiama informacija būtų tiksli ir išsami bei neprieštaringa. Asmens informavimas apie jam keliamus įtarimus yra svarbi procedūrinė garantija, sudaranti galimybę pateikti tinkamą paaiškinimą ir apginti savo teisėtus interesus. Teiktinos informacijos išsamumas vertintinas atsižvelgiant į tai, ar sudarytos realios, o ne fiktyvios prielaidos šios asmens teisės įgyvendinimui. Asmeniui turėtų būti išaiškintas įtarimų dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo turinys, pateikti argumentai bei įrodymai, kuriais grindžiami tokie įtarimai. Teisės aktai nenustato, kokiu būdu ir kokios apimties informacija asmeniui turėtų būti pateikiama, informuojant jį apie galimą pareigūno vardo pažeminimą, todėl tai, ar asmuo buvo tinkamai informuotas, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į faktines aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017).

Pareiškėjui įteikto 2017 m. sausio 25 d. pranešimo Nr. 30-PR1-7 turinys patvirtina, kad pranešimas yra aiškus ir nedviprasmiškas – jame nurodytas galimai padaryto nusižengimo laikas, pažeidimo esmė, teisės aktų, kurios galimai buvo pažeistos, nuostatos. Darytina išvada, kad pareiškėjas aiškiai suprato kuo jis yra kaltinamas bei galėjo tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Akcentuotina, jog pareiškėjas pasinaudojo jam suteikta teise į gynybą ir 2017 m. sausio 30 d. pateikė paaiškinimą, kuriame išdėstė aplinkybes dėl prieš T. S. panaudotos specialiosios prievartos priemonės – antrankių ir virvės (1 t., b. l. 78-79).

Tarnybinio patikrinimo metu nustačius visas aplinkybes ir atlikus tarnybinį patikrinimą, 2017 m. vasario 15 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-15 „Dėl operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurią 2017 m. vasario 15 d. patvirtino Klaipėdos AVPK viršininkas A. M. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, 2016 m. gruodžio 20 d. eidamas Klaipėdos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (minėta, toliau – ir OVS) vyriausiojo postinio pareigas, tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, o būtent – 2016 m. gruodžio 20 d. 3.53 val. įėjęs į sulaikymo patalpą, priėjęs prie ant suoliuko sėdinčio ir jam nesipriešinusio T. S., surakino antrankiais už nugaros rankas, vyresniajam patruliui R. Š. laikant T. S. už rankos, užfiksavo virvę prie antrankių, vyriausiajam postiniui D. M. palaikant atidarytas duris, tempdamas virve antrankiais surakintas už nugaros rankas į viršų, pervėrė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę ir uždarė duris, tada virvės galą patempė į apačią ir užfiksavo už kameros durų rankenos, taip T. S. liko kabantis antrankiais surakintomis už nugaros rankomis, įtemptomis į viršų; 4.29 val. priėjęs prie sulaikymo patalpos durų dar truputį iš išorės įtempė virvę ir dar patempė T. S. rankas į viršų, tokioje padėtyje sulaikytasis T. S. išbuvo 57 minutes (1 t., b. l. 12-29, 94-111). Konstatuota, kad nežmoniškais, kankinančiais kitą asmenį, žeminančiais žmogaus orumą veiksmais pareiškėjas nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, numatytų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 8 punkte bei Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) 4 straipsnio 2 dalyje, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3 punktą, 5 punktą, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3, 4.6 punktus bei sulaužė Vidaus tarnybos statuto (minėta, toliau – ir Statutas), patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 13 straipsnyje numatytą bei duotą priesaiką. Pažymėta, kad pareiškėjas vidaus tarnyboje dirba nuo 1996 m. liepos 1 d., Operatyvaus valdymo skyriuje – nuo 2015 m. gruodžio 23 d., charakterizuojamas teigiamai, galiojančių nuobaudų neturi.

Klaipėdos AVPK viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir atsižvelgdamas į Tarnybinio patikrinimo išvadą, skundžiamu 2017 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 30-TE-146 pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos (1 t., b. l. 10-11).

Esminis elementas, suponuojantis nurodyto atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai susiję su Tarnybos sistemos autoritetu ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu Tarnybos sistema. Akivaizdu, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su tam tikrų objektyvių bei subjektyvių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pareigūno kalte dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, bei ta veika sukeltomis pasekmėmis – Tarnybos autoriteto pažeminimu, neigiamos klaidingos visuomenės nuomonės apie Tarnybą, kaip instituciją, ir (ar) jos pareigūnus sudarymu. Šių pasekmių atsiradimas iš esmės yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir ji sietina su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, visuomenės turimais pareigūnų atžvilgiu. Šios pasekmės gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl atitinkamos institucijos pareigūnų elgesio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012, 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3541-492/2017 ir kt.).

Sprendžiant klausimą, ar pareigūno veiksmai pažemino tarnybos pareigūno vardą, iš esmės turi būti nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais/neveikimu buvo pažemintas pareigūno vardas ir pareigūnas atleistas iš tarnybos šiuo pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, Administracinė jurisprudencija. 2015, 29, p. 286-317). Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių.

Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <...> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija, Justitia, Vilnius, 2009, p. 448–449).

Policijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalis numato, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. To paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą ir saugoti jo teises ir laisves.

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; <...> gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba ir kt.

Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, III skyriuje (Policijos pareigūno elgesys tarnybos metu) numatyta, kad policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves (4.1 punktas); užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus, imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba (Etikos kodekso 4.2 punktas); neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų (4.3 punktas); saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo (4.6 punktas).

Pareiškėjas yra statutinis pareigūnas, todėl sprendžiant dėl jo elgesio – veiksmų ar neveikimo tam tikroje situacijoje, dėl jos suvokimo, kaip reikėtų veikti, dėl jos galimybių veikti, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, nulemtas jo pareigūno statuso.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Analogiški draudimai įtvirtinti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje („Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas“) bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnyje („Niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas“.).

Prievartos priemonės visada turi būti adekvačios konkrečiai situacijai. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas įpareigoja policijos pareigūną patį pasirinkti prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Ši nuostata faktiškai apeliuoja į pareigūno sąžiningumą ir profesionalumą, reikalauja, kad nebūtų peržengtos racionalumo ribos, kad pareigūno pasirinktos prievartos priemonės nebūtų aiškiai neadekvačios situacijai. Panaudojęs prievartos priemones, pareigūnas turi būti pasiruošęs logišką savo veiksmų paaiškinimą, kodėl jam prireikė imtis būtent šios rūšies ir sunkumo prievartos, kodėl nebuvo apsiribota neprievartiniais veiksmais arba mažesnio pavojingumo prievartos priemonėmis. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Tai reiškia, pasirinkus vieną ar kitą prievartos taikymo variantą, policijos pareigūnas turi dėti visas pastangas, kad nesukelti fizinės ar turtinės žalos kitam asmeniui, o jeigu tai neišvengiama, kad žala būtų mažesnė. Nereikalaujama, kad sunkių pasekmių būtų išvengta. Būtina, kad pareigūnas stengtųsi tai padaryti ir galėtų logiškai paaiškinti, kaip jis stengėsi, kodėl nepavyko jų išvengti, kodėl pats stengimasis tomis sąlygomis buvo neįmanomas.

Pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, pareiškėjas, yra davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.

Laikytina, kad būdamas pareigūnu ir davęs priesaiką, asmuo žino jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokia, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose. Pareigūno elgesys kiekvienu konkrečiu atveju – veiksmai ar neveikimas, laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, nors jis ir nesiekia neigiamų padarinių, tačiau tokie padariniai neišvengiamai kyla dėl jo teisei priešingo elgesio.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 2250/2016(03) (toliau – ir Specialisto išvada) konstatuota, kad T. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 87-88). Nurodyta, kad T. S. buvo padaryti skersinės krypties linijiniai odos nubrozdinimai dešiniojo riešo išoriniame paviršiuje, kairiojo riešo išoriniame paviršiuje bei vidiniame paviršiuose. Specialisto išvadoje pažymėta, jog apžiūros metu stebėtas odos nubrozdinimų gijimo laipsnis neprieštarauja tam, kad rasti T. S. sužalojimai galėjo būti padaryti teisėsaugos nustatytu laiku bei užduotyje nurodytu būdu ( t. y. T. S. rankas surakinus už nugaros antrankiais, antrankius užfiksavus virve, tempiama aukštyn permetus per duris užfiksuojant virvę išorinėje durų dalyje, tempiant rankas aukštyn ir tokioje padėtyje laikomam apie 1 valandą).

Bylos medžiaga taip pat nustatyta, jog sulaikytajam asmeniui T. S. sutramdyti buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai ir virvė. Pažymėtina, kad šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Taip pat neneigia, kad sulaikymo patalpoje esančiam T. S. surakino antrankiais už nugaros rankas, laikant kitam policijos pareigūnui, be to, užfiksavo virvę prie antrankių, tempdamas virve antrankiais surakintas už nugaros rankas į viršų, pervėrė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę ir uždarė duris, tada virvės galą patempė į apačią ir užfiksavo už kameros durų rankenos, todėl T. S. liko antrankiais surakintomis už nugaros rankomis, įtemptomis į viršų. 4.29 val. priėjęs prie sulaikymo patalpos durų dar truputį iš išorės įtempė virvę ir dar patempė T. S. rankas į viršų, tokioje padėtyje sulaikytasis T. S. išbuvo 57 minutes.

Pareiškėjas neneigia prieš tai aptartų faktinių aplinkybių, tačiau tvirtina, jog šios specialiosios priemonės buvo būtinos, kadangi sulaikytasis T. S. daužė kameros inventorių, žalojo save.

Policijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 1 dalis numato, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių.

Peržiūrėjus į bylą pateiktą vaizdo įrašą nustatyta, kad sulaikytasis T. S. kurį laiką gulėjo ant suolo, vėliau beldė į sulaikymo patalpos duris, norėdamas, kad pareigūnai prieitų prie sulaikymo patalpos durų, jį išleistų, kadangi, kaip teigė, jis nieko nepadarė. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad sulaikytasis T. S. būtų daužęs sulaikymo patalpos inventorių (pvz., joje esančius suolus) ar save žalojęs. Vaizdo įrašas neginčijamai patvirtina Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytas aplinkybes.

Įvertinus prieš tai nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas prieš T. S. žeminančiu būdu panaudojo specialiąsias prievartos priemones – antrankius ir virvę. T. y., specialiųjų priemonių – antrankių ir virvės – uždėjimo ir pritvirtinimo būdas patvirtina, kad jų panaudojimo tikslu buvo ne asmens kūno judesių apribojimas, o siekimas jam sukelti fizinį skausmą. Pareiškėjo argumentai, kad Klaipėdos AVPK Operatyvaus padalinio budėtojas, kuris vadovauja ir už jam pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą tiesiogiai atsako, neįžvelgė pareiškėjo veiksmuose daromo tarnybinio nusižengimo ir nesiėmė atitinkamų priemonių nutraukti galimai pareiškėjo daromą tarnybinį nusižengimą, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi kiekvieno pareigūno pareiga gerbti bei garantuoti kiekvieno asmens teises ir laisves, laikytis teisės aktų nuostatų.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje tvirtina, kad skundžiamame įsakyme nepateikti jokie motyvai ar nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. jis neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės <...> turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 21, p. 264–281).

Skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, priimtas vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą) bei atsižvelgiant į Tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje detaliai aprašytos nustatytos aplinkybės bei pažeisti teisės aktai. Teismas pažymi, jog ginčui taikytinas teisinis reguliavimas imperatyviai nenumato, kad individualus administracinis sprendimas turi būti išdėstytas viename dokumente. Šiuo atveju pakanka, kad sprendimas (bendrąja prasme) būtų tinkamai motyvuotas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015). Todėl atsižvelgus į tai, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikta išsami motyvacija bei priimant skundžiamą įsakymą pateikta nuoroda į ją, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad skundžiamas įsakymas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjo tvirtinimu, paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, kadangi prieš tai jis nėra turėjęs galiojančių nuobaudų.

Statuto 62 straipsnio 1 dalyje nustatyti pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai. Atleidimo iš vidaus tarnybos vienas iš pagrindų – kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuota, jog atleidimas iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo nėra tarnybinė nuobauda, o laikomas savarankišku ir pakankamu vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1929/2012, Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 724). Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą yra imperatyvi teisinė pasekmė.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais pažemino pareigūno vardą, todėl jis teisėtai ir pagrįstai atleistas iš pareigų, kadangi toks atleidimo pagrindas laikomas savarankišku vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindu.

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėjas V. A. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.