Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-593-796/2018

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-06-01
Bylos Nr.: 2A-593-796/2018
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kristina Domarkienė, Erinija Kazlauskienė, Aušra Maškevičienė
Ieškovas: J. M.
Atsakovas: K. A. K., V. K.
Advokatai: Saulena Gasiūnienė

Civilinė byla Nr. 2A-593-796/2018Teisminio proceso Nr. 2-33-3-02271-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.2.4.1.2; 2.4.2.9.1; 2.6.15; 2.6.37; 2.6.39.2.5.1.1; 2.6.39.2.5.2; 3.1.7.6; 3.3.1.18.3

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 1 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M. bei atsakovų K. A. K. ir V. K. (V. K.) apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (iki 2018 m. sausio 1 d. buvęs pavadinimas Plungės rajono apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovams K. A. K. ir V. K. dėl jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimo, draudimo išmokos priteisimo, sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovės K. A. K. priešieškinį ieškovui J. M. dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškimu buvo patikslintas, prašydamas: 1) pripažinti, jog jis ir atsakovė K. A. K., gyvendami kartu, bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir jam nuosavybės teise priteisti šių statinių bei žemės sklypo 1/2 dalį; 2) priteisti iš atsakovės K. A. K. namo atstatymui nepanaudotą draudimo išmokos dalį – 15 000 Eur; 3) pripažinti negaliojančia nuo sandorio sudarymo momento 2016 m. lapkričio 15 d. tarp atsakovų K. A. K. ir V. K. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį ir, taikant restituciją, grąžinti šį turtą atsakovės K. A. K. nuosavybėn. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog su atsakove susipažino 1998 m., pradėjo bendrauti, santykiai peraugo į artimą draugystę. Tais pačiais metais pradėjo planuoti bendrą gyvenimą ir ieškovas apsigyveno atsakovės bute, adresu (duomenys neskelbtini). 1999 m. jis pardavė du savo butus ir 16 000 Lt įnešė dalies paskolos, atsakovės vardu gautos iš banko „Swedbank“, padengimui (iš viso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kainavo apie 23 000 Lt). 2002 m. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš UAB „P.“ ieškovas ir atsakovė už 2000 Lt įsigijo parduotuvės pastatą, sandėlį bei kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Gavę leidimą, pradėjo patalpų pertvarkymą į gyvenamąjį namą ir ten persikraustė gyventi, o atsakovės vardu buvusį butą pardavė ir lėšas panaudojo namo rekonstrukcijai. Jis iškasė rūsį, įsirengė katilinę, statė namo antrą aukštą, jis asmeniškai atliko daug statybos ir remonto darbų. Su atsakove vedė bendrą ūkį, jis mokėjo mokesčius už paslaugas, o atsakovė pirko ir ruošė maistą. Jis 2009 m. buvo atleistas iš AB „L.“, gavo 20 535 Lt išeitinę išmoką, iš kurios po 5000 Lt padėjo į savo ir atsakovės sąskaitas, likusius išleido namo stogo dangos keitimui. Apie 2010 m. namo įrengimas buvo baigtas. 2015 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi jo ir atsakovės bendromis lėšomis atsakovės vardu buvo įgytas 0,1810 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 2016 m. kovo 28 d. kilus gaisrui, namas apdegė, antras aukštas sudegė visiškai. Kadangi pastatai buvo apdrausti AB „L.“, atsakovė iš draudimo bendrovės gavo 52 075,69 Eur draudimo išmoką. Jo skaičiavimu, namo atkūrimui buvo išleista apie 22 000 Eur draudimo išmokos, pas atsakovę liko nepanaudota 30 000 Eur dalis. Šalinant gaisro padarinius, antras aukštas nebuvo įrengtas, baldai nesupirkti, nesuremontuotas užlietas pirmas aukštas. Dalis gaisro padarinių pašalinta jo darbu ir lėšomis, taip pat padedant seniūnijai, kaimynams ir jo giminaičiams. Po gaisro pablogėjus sveikatai, ėmė nebesutarti su atsakove, ji pradėjo aiškinti, kad jam niekas nepriklauso ir jis turi išsikraustyti. Jie kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda nuo 2016 m. gegužės mėn. Tarp šalių susiformavo jungtinės veiklos santykiai, pagal kuriuos šalys turėjo tikslą įgyti turtą bendrai senatvei. Bandant ginčą išspręsti taikiai, atsakovė 2016 m. lapkričio 3 d. pasirašė susitarimą, pagal kurį įsipareigojo išmokėti jam 25 000 Eur kompensaciją, o jis sutiko atsisakyti pretenzijų dėl bendro turto dalies ir draudimo išmokos. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog 2016 m. lapkričio 15 d. atsakovė sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią ginčo žemės sklypą, gyvenamąjį namą, sandėlį ir kiemo statinius padovanojo savo sūnui atsakovui V. K.. Atsakovė žinodama, kad yra skolinga ieškovui dėl jo indėlio į gyvenamąjį namą, nepanaudotos draudimo išmokos dalį bei raštu yra įsipareigojusi išmokėti ieškovui kompensaciją, siekdama išvengti prievolės įvykdymo, su sūnumi sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo, todėl ieškovas sandorį ginčija pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnį. Atsiliepimais į ieškinį atsakovai K. A. K. ir V. K. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Abu atsakovai savo atsiliepimuose nurodė, jog ieškovas ir atsakovė niekada negyveno kaip šeima, bendro ūkio nevedė, kartu nesprendė jokių su turtu susijusių klausimų. Nekilnojamasis turtas, kurį prašo ieškovas pripažinti bendrai šalių įgytu turtu, buvo įgytas išimtinai atsakovės asmeninėmis lėšomis. Ieškovas ginčo name gyveno tik kaip nuomininkas maždaug nuo 2005–2006 m. Tarp atsakovų sudaryta dovanojimo sutartis niekaip nepažeidžia ieškovo teisių. Atsakovė K. A. K. priešieškiniu ieškovui J. M. prašė pripažinti 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimą, pasirašytą tarp jos ir J. M., negaliojančiu. Nurodė, jog su ieškovu pasirašė ginčijamą susitarimą, pagal kurį ji turi sumokėti J. M. 25 000 Eur kompensaciją, o J. M. neturės nei finansinių, nei moralinių pretenzijų dėl bendro turto, abi pusės pasižadėjo atsiimti pareiškimus policijoje ir jų nebeatnaujinti. Tačiau šis jų susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytas dėl apgaulės, smurto, realaus grasinimo, CK 1.89 straipsnio pagrindu, kaip sudarytas dėl savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens veiksmų, bei CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudarytas dėl suklydimo. Susitarimas buvo pasirašytas naudojant prieš atsakovę ilgalaikę ir nuolatinę psichinę prievartą, pasireiškusią persekiojimu, grasinimu fiziškai susidoroti, padegti ją ir namus. Pasirašydama susitarimą, atsakovė neišreiškė tikrosios savo valios, jos valia susiformavo dėl ieškovo veiksmų – įtikinėjimo, psichologinio smurto, taip pat dėl raminamųjų vaistų vartojimo ir nepalankių aplinkybių, kai ieškovas ėmė reikalauti draudimo išmokos. Pasirašydama susitarimą suklydo, nes dėl daromo spaudimo ir vaistų poveikio negalėjo tinkamai įvertinti aplinkybių ir sandorio sudarymo pasekmių.Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas J. M. su priešieškiniu nesutiko, prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, jog 2016 m. lapkričio 3 d. paprašė savo sūnėno V. M. tarpininkauti sprendžiant jo ir atsakovės ginčą. V. M. kavinėje atsakovei perdavė rašytinį pasiūlymą sumokėti ieškovui 32 000 Eur už kartu užgyventą turtą, atsakovė su tokiu pasiūlymu nesutiko ir savo ranka parašė, jog kaip kompensaciją sutinka nupirkti vieno kambario butą. Sūnėnui grįžus, netrukus atvyko atsakovė su sūnaus šeima bei pusbroliu, visiems iš naujo aptarus susitarimo sąlygas, buvo sutarta, kad atsakovė ieškovui sumokės 25 000 Eur kompensaciją, sutarta susitarimą įforminti pas notarą. Tačiau vėliau atsakovė susitarimo tvirtinimą pas notarą atšaukė, o 2016 m. lapkričio 3 d. pasirašyto susitarimo neįvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, jog gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), J. M. ir K. A. K. įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise ir J. M. asmeninėn nuosavybėn priteisė 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento tarp K. A. K. ir V. K. 2016 m. lapkričio 15 d. sudarytos dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. DR-5564, NETSVEP identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl 1/2 dalies K. A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo V. K., nusprendė taikyti restituciją ir 1/2 dalį šio turto grąžinti K. A. K. nuosavybėn. Likusią ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė. Priteisė iš K. A. K. 552 Eur bylinėjimosi išlaidų J. M. ir 140 Eur žyminio mokesčio valstybei. Taip pat priteisė iš J. M. 270 Eur bylinėjimosi išlaidų K. A. K.. Pagrindiniai teismo motyvai: Ieškovas nurodo, jog su atsakove bendrą gyvenimą pradėjo planuoti ir jos bute, adresu (duomenys neskelbtini), apsigyveno 1998 m., tarp jų susiformavo šeiminio pobūdžio santykiai, kurie tęsėsi iki 2016 m. pavasario. Nors atsakovė šias aplinkybes neigia, ieškovo teiginiai patvirtinti bylos medžiaga. Teismas rėmėsi liudytojų B. B., V. M., D. V., I. L., R. B. ir Ž. B. parodymais. Teismas atsakovės liudytojų J. Š., M. R., E. R. M., A. J., V. J., B. A. J. parodymus, jog atsakovė niekada ieškovo joms nepristatė kaip gyvenimo draugo ir tokiu nelaikė, vertino kritiškai, pažymėjo, jog šie liudijimai nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų – 2016 m. lapkričio 3 d. šalių pasirašyto susitarimo, kuriame atsakovė įsipareigojo ieškovui sumokėti 25 000 Eur kompensaciją, kad ieškovas nereikštų pretenzijų dėl bendro turto; kaimynystėje gyvenusių liudytojų parodymų; nuo 2001 m. fotonuotraukose užfiksuotų švenčių, kuriose ieškovas ir atsakovė buvo kartu, tarp jų ir atsakovės anūko krikštynose, jų bendrai pasirašytų sveikinimo atvirukų artimiesiems; be to, ieškovas kartu su atsakove važiavo į Tomską (Rusiją) aplankyti ten gyvenančio atsakovės sūnaus šeimos. Teismas konstatavo, jog šios aplinkybės patvirtina ieškovo teiginius, kad nuo 1998 m. iki 2016 m. pavasario jis gyveno kartu su atsakove ir vedė bendrą ūkį. Teismas pažymėjo, jog ieškovo pateiktos pirkimo–pardavimo sutartys įrodo ieškovo teiginius, kad jis 1998 m. birželio 30 d. bei 1999 m. birželio 18 d. pardavė du butus, 2002 m. liepos 17 d. pardavė garažą, turėjo darbinių pajamų, 2009 m. gavo 20 535 Lt išeitinę kompensaciją. Teismas konstatavo, jog ieškovas turėjo galimybę asmeninėmis piniginėmis lėšomis prisidėti prie turto įsigijimo ir pagerinimo. 1999 m. birželio 23 d. atsakovės lengvatinio kredito padengimui buvo sumokėta 16 000 Lt. Ieškovas ieškinyje nurodė datą ir tikslią sumą, kuri buvo įnešta į atsakovės paskolinę sąskaitą. Bankiniai duomenys teismo buvo išreikalauti jau pradėjus bylos nagrinėjimą teisme, tad ieškovui negalėjo būti žinomi, jeigu jis būtų šios sumos neįnešęs. Šie duomenys ir liudytojos B. B. parodymai, kad ji buvo kartu J. M. minėtą sumą pervedant į atsakovės sąskaitą, butų pardavimo sutarčių duomenys įrodo, jog ieškovas galėjo tokią pinigų sumą turėti. Tikėtina, kad ieškovas 1999 m. birželio mėn. sumokėjo 16 000 Lt iš asmeninių lėšų atsakovės lengvatinio kredito dengimui. Kadangi visa kredito butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suma buvo 25 417 Lt, ieškovo indėlis į šio buto įsigijimą laikytinas žymiu. Atsakovė pripažino, jog namų valdos (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir rekonstrukcijai panaudojo lėšas, gautas pardavus šį butą, todėl yra pagrindas pripažinti, jog yra ir ieškovo piniginis indėlis į šio namo įsigijimą bei rekonstrukciją. Šalys pripažįsta, kad nupirktas buvusios parduotuvės patalpas pertvarkė į gyvenamąsias, iškasė rūsį, įrengė ir gyvenimui pritaikė mansardos patalpas. Byloje nėra paneigtas ieškovo nurodytas faktas, kad nuo pat šių darbų pradžios jis aktyviai dalyvavo ir daugelį darbų atliko savo rankomis, pritaikęs patalpas gyvenimui, tvarkė ir prižiūrėjo aplinką, rūpinosi namo remontu. Kasos pajamų orderiai patvirtina, jog ieškovas 2007–2016 m. mokėjo už paslaugas UAB „Plungės vandenys“. Teismas padarė išvadą, jog nuo 1998 m. ieškovas ir atsakovė gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kurį tvarkė kartu asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu, o pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo jų jungtinės veiklos objektas, todėl yra pagrindas ginčo teisinius santykius kvalifikuoti kaip sutartinę jungtinę veiklą. Teismas atsižvelgė į tai, kad šalių gyvenimas nebuvo epizodinis, truko ilgą laiką, byloje nustatyta, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė turėjo asmeninių pajamų, kurias naudojo pastatų įsigijimui bei priežiūrai. Teismas ieškovo indėlį į bendro turto sukūrimą nustatė vadovaudamasis prezumpcija, jog jungtinės veiklos sutarties dalyvių indėlis yra lygus, pripažino, jog yra pagrindas ieškovui priteisti 1/2 gyvenamojo namo, sandėlio ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Dėl ginčo žemės sklypo teismas pažymėjo, jog sklypas buvo įgytas atsakovės vardu, įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarimas žemės sklypą įgyti bendrojon nuosavybėn ar ieškovui prisidedant piniginėmis lėšomis, ieškovas nepateikė. Ieškovui nepateikus įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad šalys turėjo tikslą žemės sklypą įgyti bendrojon dalinėn nuosavybėn, ši ieškinio dalis atmesta. Teismas pažymėjo, jog 2016 m. lapkričio 15 d. ginčijamo sandorio sudarymo momentu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią teisę į atsakovę; kreditoriaus teisė gauti sutartą sumą žymiai pasunkėjo; duomenų, kad sandorio šalys turėjo pareigą sudaryti ginčijamą sandorį, nėra; abi sutarties šalys, sudarydamos sandorį, buvo nesąžiningos. Todėl 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento dėl 1/2 dalies gyvenamojo namo, sandėlio ir kiemo statinių, į kuriuos ieškovui pripažinta nuosavybės teisė ir taikyta restitucija.Vertindamas įrodymus dėl namo remonto išlaidų, teismas vadovavosi atsakovės pateikta sąmata, kuri sudaryta pagal 2016 m. kovo mėn. kainas, nes darbai buvo pradėti netrukus po gaisro. Pagal atsakovės pateiktą sąmatą atlikti darbai po gaisro sudaro 41 834,49 Eur, draudimo bendrovė už pastatus išmokėjo 42 368 Eur, skirtumas – 533,51 Eur. Iš atsakovės paaiškinimo matyti, jog draudimo bendrovė nereikalavo pateikti įrodymų apie faktines išlaidas, todėl ji nekaupė visų duomenų apie tai, kur buvo išleisti draudimo pinigai. Teismas konstatavo, jog skirtumas – 533,51 Eur suma – galėjo būti išleista smulkiems pagalbiniams darbams. Teismas taip pat pažymėjo, jog teismo posėdžio metu ieškovas nenurodė jokių asmeninių daiktų, kurie buvo sunaikinti ar sugadinti gaisro metu ir nurodyti turto sunaikinimo, sugadinimo akto priede. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl dalies draudimo išmokos priteisimo. Teismas konstatavo, jog atsakovė nepateikė duomenų, kad ji 2016 m. lapkričio 3 d. sandorio sudarymo metu sirgo psichikos ar kitokio pobūdžio liga, kuri būtų sutrukdžiusi jai suvokti savo veiksmų esmę ar juos valdyti. Vien aplinkybė, jog atsakovė vartojo vaistus nuo nerimo bei nemigos, nesudaro pagrindo konstatuoti jos psichinės būklės pablogėjimą tiek, jog ji nebesuvokė savo veiksmų. Notarės I. Š. bei G. D. parodė, jog notarinės sutartys dėl šalių susitarimo nebuvo sudarytos ne dėl to, kad joms būtų kilusios abejonės dėl atsakovės psichinės būsenos.Ginčas dėl ieškovo reikalavimų tarp sutarties šalių tęsėsi ne vieną mėnesį, atsakovė susitarimo pasirašymo metu jau gyveno Klaipėdoje, ieškovas nebegalėjo daryti jai tiesioginę įtaką. Šiuo atveju sandorio turinys atitiko ginčo pobūdį, nebuvo atsakovei siurprizinis, susitarimas pasirašytas dalyvaujant jos sūnui V. K., kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, su atsakove gerai sutarė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė suklydo pasirašydama 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimą.Taip pat teismas pažymėjo, jog nenustatyta, kad atsakovė buvo ieškovo tyčia suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių, prieš ją vartotas smurtas ar jai grasinta. Be to, sutartis buvo pasirašyta dalyvaujant atsakovės sūnui, todėl nėra pagrindo ginčijamo sandorio pripažinti negaliojančiu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas J. M. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir draudimo išmokos priteisimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti, kad ieškovas J. M. ir atsakovė K. A. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir priteisti ieškovui šio sklypo 1/2 dalį; priteisti ieškovui iš atsakovės 15 000 Eur dydžio nepanaudotos draudimo išmokos dalies kompensaciją; priteisti iš atsakovės ieškovui visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai: Ieškovas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Pažymi, jog nors šis žemės sklypas 2015 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo– pardavimo sutartimi buvo įsigytas atsakovės vardu, tačiau žemės sklypas buvo įgytas jo ir atsakovės bendromis lėšomis. Teismas sprendime pažymėjo, jog bendras turtas gali būti sukuriamas ne tik piniginėmis lėšomis, bet ir darbu. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas daugelį darbų atliko pats, tvarkė, prižiūrėjo aplinką. Rūpindamasis žemės sklypu, jį puoselėdamas, jis siekė bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti ginčo žemės sklypo 1/2 dalį. Nupirkti ginčo žemės sklypą, kaip bendrą dalinę nuosavybę, nusprendė kartu su atsakove. Nelogiška, kad investavęs dideles lėšas į gyvenamąjį būstą, aplinkos sutvarkymą, nesiekė žemės sklypo įgyti kaip bendrosios dalinės nuosavybės. Ginčo objektai yra tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito neatsiejami. Teismui atmetus šią ieškinio dalį, sukuriamos prielaidos naujiems ginčams, kadangi žemės sklypas priklausys atsakovei, todėl su ja reikės spręsti ginčus dėl patekimo į gyvenamąjį namą bei kitus ūkinius pastatus. Taip pat nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti jam kompensacijos dėl atsakovės gautos draudimo išmokos. Pažymi, jog pagal jo pateiktą lokalinę sąmatą namo atkūrimui po gaisro, jei darbus būtų dirbusi įmonė, būtų išleista 33 169,95 Eur. Pagal atsakovės lokalinę sąmatą, jeigu darbus būtų atlikusi įmonė, būtų išleista 41 834,49 Eur. Tačiau darbus atliko privatūs asmenys. Pagal ieškovo pateiktus duomenis, namo atkūrimui po gaisro buvo išleista 21 636,14 Eur draudimo išmokos, o pas atsakovę likusi ir nepanaudota draudimo išmokos dalis sudaro 30 439,55 Eur. Iš draudimo bendrovės namo atstatymui buvo gauta 42 368 Eur. Šalinant gaisro padarinius, buvo uždėtas stogas, namas apšiltintas, tačiau antras namo aukštas nebuvo įrengtas, baldai nesupirkti, pirmas aukštas nesuremontuotas, nebuvo atlikti jokie remonto darbai. Dalį gaisro padarinių pašalino jis pats savo darbu ir lėšomis, taip pat padedant seniūnijai, kaimynams ir jo giminaičiams. Tad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateikta lokaline sąmata, pagal kurią neva namo atstatymui buvo išleista 41 834,49 Eur. Taip pat nesutinka su tuo, jog pagal lokalinę sąmatą atsakovė pirko medieną grindims, nes ji buvo gauta veltui, be to, yra pateikęs byloje lentelę (t. 3, b. l. 60), kurioje nurodyti jo nustatyti kainų skirtumai.Atkreipia dėmesį, kad atsakovės pateiktos sąskaitos, neva įrodančios, kad namo atstatymui buvo išleista visa draudimo suma, yra klaidinančios, jos kartojasi. Taip pat pažymi, jog visi namo remonto darbai buvo atlikti iki 2016 m. rugsėjo mėn. vidurio. Atsakovė buvo išvykusi gyventi į Klaipėdą. Iš sąskaitų matyti, jog nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. atsakovė apsipirkinėjo Klaipėdoje, 2016 m. lapkričio mėn. pirkti tapetai, 2017 m. kovo 16 d. pervesti pinigai už balkono stiklinimą, tačiau ginčo name nėra jokio įstiklinto balkono, tai nebuvo numatyta net atsakovės lokalinėje sąmatoje. Ieškovui žinoma, kad atsakovė atliko remonto darbus bute, Klaipėdoje, tad tam ir buvo panaudota draudimo išmoka, skirta sudegusio namo remontui. Už sugadintą turtą draudimo įmonė išmokėjo 10 397,69 Eur, tačiau atsakovė jokių naujų daiktų nepirko. Iš atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, jog ji atsakovui V. K. pervedė 12 000 Eur, teisme teigė, jog pervedė pinigus už atsakovo sudegusius daiktus. Tačiau tokie atsakovės paaiškinimai neįtikinami, nes pagal tai išeina, jog visas sudegęs turtas buvo atsakovės sūnaus, o ne ieškovo ir atsakovės. Atsakovas V. K. dalyvavo viename teismo posėdyje, tačiau nenurodė ir neįvardijo, koks jo turtas sudegė. Atsakovas turi butą Klaipėdoje, gyvena Rusijoje, tad neaišku, kokiu tikslu turėjo laikyti daiktus pas ieškovą ir atsakovę. Pagal teismo sprendimą ieškovas gyveno be daiktų, baldų ir rūbų. 2016 m. lapkričio 3 d. ieškovas su atsakove pasirašė susitarimą, kad atsakovė išmokės ieškovui 25 000 Eur kompensaciją už bendrą turtą, o jis neturės jai pretenzijų dėl namo, draudimo išmokos ir kito turto. Šis susitarimas turėjo būti vertinamas kaip įrodymas, jog atsakovė pripažino, kad yra skolinga ieškovui ne tik už įdėtas lėšas į namą, bet ir draudimo išmokos dalį, taip pat už kitą turtą, įskaitant žemės sklypą. Atsiliepimu į ieškovo J. M. apeliacinį skundą atsakovai K. A. K. ir V. K. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai: Ieškovas ieškiniu neprašė pripažinti jam nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl teismas negalėjo viršyti ieškinio reikalavimų. Be to, ieškovas neįrodinėjo, kuo jis prisidėjo prie žemės sklypo įgijimo, iš kokių lėšų šis žemės sklypas buvo įgytas, nenurodė, kokia pinigų dalimi prisidėjo prie sklypo pirkimo. Už žemės sklypą atsakovė mokėjo banko pavedimu 2015 m. spalio 23 d., pervesdama Nacionalinei žemės tarnybai 64,10 Eur. Teikia tai patvirtinančius įrodymus. Pažymi, jog atsakovas nebuvo prisidėjęs prie namo draudimo, dėl to negali reikalauti dalies draudimo išmokos. Be to, atsakovė namo atstatymui panaudojo visas draudimo įmonės išmokėtas lėšas, o ieškovas į savo skaičiavimus neįtraukia visų atliktų darbų. Teismas pagrįstai vadovavosi atsakovės pateikta lokaline sąmata. Taip pat pažymi, kadangi draudimo bendrovė nereikalavo išlaidas pagrindžiančių įrodymų, atsakovė nesukaupė visų dokumentų, todėl ne visos išlaidos yra pagrįstos dokumentais. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovas negalėjo nurodyti, kokie jo daiktai buvo sugadinti gaisro metu, neįrodinėjo, kad dėl gaisre sugadintų daiktų būtų patyręs žalos. Ieškovas gyveno pirmame namo aukšte, jo daiktai ten ir buvo laikomi. O antrame namo aukšte savo ir savo šeimos daiktus laikė būtent atsakovas V. K.. Apeliaciniu skundu atsakovė K. A. K. prašo: 1) panaikinti Plungės apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, jog ginčo gyvenamąjį namą, sandėlį, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), J. M. ir K. A. K. įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise ir J. M. nuosavybėn priteista 1/2 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalis sandėlio, ½ dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); pripažinta negaliojanti nuo sudarymo momento tarp K. A. K. ir V. K. 2016 m. lapkričio 15 d. sudarytos dovanojimo sutarties dalis, taikyta restitucija ir 1/2 dalis turto grąžinta K. A. K. nuosavybėn; atmestas atsakovės priešieškinis bei priteistos iš A. K. 552 Eur bylinėjimosi išlaidos J. M. ir 140 Eur žyminio mokesčio valstybei, priteistos iš J. M. 270 Eur bylinėjimosi išlaidos K. A. K.; 2) prašo palikti nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai; 3) ieškovo J. M. ieškinį visiškai atmesti; 4) atsakovės K. A. K. priešieškinį tenkinti; 5) priteisti iš ieškovo atsakovei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniu skundu atsakovas V. K. prašo: 1) panaikinti Plungės apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, jog ginčo gyvenamąjį namą, sandėlį, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), J. M. ir K. A. K. įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise ir J. M. nuosavybėn priteista 1/2 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalis sandėlio, 1/2 dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); pripažinta negaliojanti nuo sudarymo momento tarp K. A. K. ir V. K. 2016 m. lapkričio 15 d. sudarytos dovanojimo sutarties dalis, taikyta restitucija ir 1/2 dalis turto grąžinta K. A. K. nuosavybėn; 2) prašo palikti nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai; 3) ieškovo J. M. ieškinį atmesti visiškai. Kadangi atsakovų K. A. K. ir V. K. apeliaciniai skundai grindžiami analogiškais motyvais (apeliacinius skundus paruošė ta pati advokatė Saulena Gasiūnienė), siekiant išvengti pasikartojimų, abiejų atsakovų apeliacinių skundų pagrindiniai motyvai nurodomi kartu: Atsakovai nesutinka su teismo išvada, jog ieškovą ir atsakovę siejo šeiminio pobūdžio santykiai ir kad jungtinės veiklos pagrindu jie bendrai įgijo ginčo turtą. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis prieštaringais ir nesutampančiais ieškovo kviestų liudytojų parodymais, tačiau tinkamai neįvertino priešingų parodymų, kuriuos davė atsakovės kviesti liudytojai.Pažymi, jog nei rašytiniai įrodymai, nei liudytojų parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad šalys kartu pradėjo gyventi nuo 1998 m. Teismas nevertino GNEB „T.“ informacinio rašto, kad ieškovas buvusiame A. K. K. bute, (duomenys neskelbtini), negyveno, mokesčių nemokėjo. Šis įrodymas yra vienas iš esminių, patvirtinančių atsakovės teiginius. Teismas, priimdamas sprendimą, kaip įrodymą vertino tik ieškovo pateiktas fotonuotraukas, bet nevertino atsakovės pateiktų. Nėra įrodymų, kad nuotraukos darytos 2001 m. Be to, nė vienoje nuotraukoje ieškovas su atsakove nesėdi drauge. Buvimas toje pačioje kompanijoje nereiškia bendro gyvenimo fakto.Šalys visad skirtingai traktavo savo santykius. Ieškovas siekė atsakovės palankumo, visiems pasakojo, kad ji yra jo antra pusė, jo giminės kvietė atsakovę į savo šventes. Ieškovas norėjo būti atsakovės gyvenimo dalimi, o atsakovė tokių tikslų neturėjo. Ji, būdama įbauginta, neturėdama vidinės valios, nesugebėjo pasipriešinti ieškovui. Ieškovo ieškinio reikalavimas – tai pavyzdys, kaip galima nebūnant šeimos nariu, o tik gyvenant nuomininko ir padėjėjo prie namų teisėmis, pretenduoti į asmens turtą.Byloje nėra įrodymų, kad šalys turėjo bendras lėšas. Kiekviena iš šalių turėjo atskirą biudžetą. Teismas konstatavo, jog ieškovas savomis lėšomis prisidėjo prie K. A. K. paskolos už butą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokėjimo. Toks sprendimas grindžiamas ieškovo pateiktomis 1998 m. birželio 30 d. ir 1999 m. birželio 18 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimis, kurių suma – 13 000 Lt, ir konstatavimu, kad šiomis lėšomis ieškovas 1999 m. birželio 23 d. padengė 16 000 Lt kreditą už atsakovę. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kokias pinigų sumas tuo metu valdė šalys, ir į tai, kad atsakovė pardavė iš mamos paveldėtą butą 1998 m. liepos 13 d. už 24 000 Lt. Būtent šiomis lėšomis ji ir padengė turėtą kreditą. Ieškovas apie 16 000 Lt pavedimą sužinojo iš atsakovės ir pradėjo šį faktą savintis, pateikti kaip savo. 2002 m. gegužės 16 d. atsakovė šį butą pardavė ir 2002 m. birželio 19 d. nusipirko ginčo turtą – gyvenamąjį namą (buvusią parduotuvę) su priklausiniais. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovas net nežinojo, kiek kainavo perkamas namas. Ieškovas apie viską žino tik iš nuogirdų, todėl jeigu būtų dalyvavęs namo pirkime, būtų žinojęs, kad už namą buvo sumokėta ne 2000 Lt, o 4000 Lt.Atsakovas negalėjo turėti piniginių lėšų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), remontui, o atsakovė tokias lėšas turėjo. Atsakovė neneigia, kad ieškovas dirbo prie jos namo, tačiau teisme buvo išsiaiškinta, kad dirbo ne tik jis, bet ir kiti darbininkai, už tai buvo visiems mokama. Tai, kad J. M. vėliau atsikėlė į tuos namus gyventi nuomininko ir padėjėjo statusu, nereiškia, kad taip sukūrė sau bendrą dalinę nuosavybę.Ieškovui J. M. niekada nekilo minčių pretenduoti į atsakovės turtą iki to laiko, kol jis nesužinojo apie draudimo išmoką po gaisro. Pamatęs dokumentus, pradėjo savintis atsakovės turtą ir draudimo išmoką.Mano, jog teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimus dėl 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, netinkamai vertino faktus, kurie lėmė tokio turinio raštelio pasirašymą. 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimas buvo pasirašytas po ilgiau kaip pusę metų trukusio psichologinio smurto, persekiojimų, grasinimų. Ieškovas pats teismo posėdžio metu pripažino, kad skambindavo atsakovei ir po 200 kartų per mėnesį, ėjo pas jos drauges į darbą, reikalavo jas atleisti, reikalavo duoti jam pinigų. Toks atsakovės spaudimas buvo nuolatinis, todėl ji, norėdama, kad jis kuo greičiau nuo jos atstotų ir paliktų ramybėje, pasirašė tai, ką ieškovas buvo paruošęs. Atsakovė neatlaikė jai daromo spaudimo. Vėliau atsakovė buvo vežiojama pas notares, tačiau šios, įvertinusios jos būklę ir motyvus, matydamos šalių elgesį, atsisakė pasirašytą susitarimą tvirtinti. Tai, kad sutartis sudaryta dalyvaujant atsakovės sūnui, atsakovų nuomone, nekeičia faktų apie darytą spaudimą. Atsakovai taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria panaikinta tarp K. A. K. ir V. K. 2016 m. lapkričio 15 d. sudarytos dovanojimo sutarties dalis dėl gyvenamojo namo su priklausiniais dovanojimo. Pažymi, jog atsakovė yra laisva disponuoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausiančiu turtu ir galėjo laisva valia dovanoti tokį turtą savo sūnui. Kadangi tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, nebuvo pagrindo naikinti dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas J. M. prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai: Atsakovė iš esmės remiasi savo daugių, kurios yra suinteresuotos bylos baigtimi, parodymais.Atsakovės aiškinimai apie jų santykius yra prieštaringi ir nenuoseklūs, atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo pradėjo bendrauti 2005–2006 m., o teismo posėdžio metu teigė, kad jau nuo 2002 m. ieškovas padėjo prie namo remonto darbų. Aplinkybę, kad jis gyveno nuo 1998 m. (duomenys neskelbtini), patvirtina namo kaimynai bei GNEB „T.“ pirmininkė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jis padengė 16 000 Lt paskolą atsakovės vardu, investavo savo lėšas į namo tvarkymą, mokėjo už ryšio paslaugas, komunalines paslaugas. Atsakovė pati į laikraštį įdėjo padėką ir dėkojo už pagalbą gaisro metu padėjusiems jo giminėms. Taip pat atsakovė nurodo melagingas aplinkybes apie 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimo pasirašymą. Taip pat pateikia 2017 m. gegužės 25 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-115, iš kurio matyti, jog atsakovė gavo leidimą ir nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 32 173 Eur. Mano, kad buto išsipirkimui buvo panaudota jo sąskaita sutaupyta dalis draudimo išmokos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Ieškovo J. M. ir atsakovės K. A. K. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Atsakovo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Atsakovai K. A. K. ir V. K. kartu su atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą pateikė atsakovės vardu atidarytos „Swedbank“ banko sąskaitos išrašo kopiją (t. 3, b. l. 138–145), kuri pagrindžia, kad 2015 m. spalio 23 d. atsakovė sumokėjo Nacionalinei žemės tarnybai 64,10 Eur už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Ieškovas J. M. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus pateikė 2017 m. gegužės 25 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-115, kuriuo remdamasis teigia, jog atsakovė gavo leidimą ir nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 32 173 Eur (t. 3, b. l. 132–133). Šiuo įrodymu ieškovas grindžia savo teiginius, kad minėto buto išsipirkimui atsakovė panaudojo jo sąskaita sutaupytą draudimo išmoką. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tačiau naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Kadangi šioje byloje sprendžiamas ginčas tiek dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo, tiek dėl atsakovės gautos draudimo išmokos panaudojimo, be to, atsižvelgdama į tai, kad šalims buvo išsiųstos atsiliepimų kopijos, jie galėjo susipažinti su papildomai pateiktais dokumentais, prieštaravimų dėl jų pridėjimo prie bylos nepateikta, teisėjų kolegija, siekdama, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, papildomai pateiktus įrodymus priima ir prideda prie bylos.

Dėl ginčo esmės

Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovą ir atsakovę siejusių tarpusavio santykių, dėl įgyto turto padalijimo, draudimo išmokos dalies priteisimo, 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų, pripažinimo negaliojančia bei 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimo, sudaryto tarp ieškovo ir atsakovės, pripažinimo negaliojančiu. Kadangi tiek ieškovo, tiek atsakovų apeliaciniai skundai yra susiję, siekiant išvengti pasikartojimų bei siekiant išlaikyti nuoseklumą nustatant ir pasisakant dėl faktinių bylos aplinkybių, apeliaciniai skundai nagrinėjami ir dėl jų pasisakoma bendrai.

Dėl ieškovą ir atsakovę siejusių santykių

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nuo 1998 m. ieškovas ir atsakovė gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kurį tvarkė kartu asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu, o pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo jų jungtinės veiklos objektas. Šalių teisinius santykius teismas kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą. Nors atsakovai su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kategoriškai nesutinka, teigia, kad ieškovas pas atsakovę gyveno tik nuomininko ir padėjėjo prie namų teisėmis, tačiau tokius atsakovų argumentus paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl to, ieškovą ir atsakovę siejusių santykių kvalifikavimu bei teismo motyvais, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinių skundų argumentų.Atsakovai neteisūs teigdami, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovas ir atsakovė kartu pradėjo gyventi nuo 1998 m. Anot apeliantų, GNEB „T.“ informacinis raštas yra vienas esminių įrodymų, patvirtinančių tokius atsakovų teiginius. Tačiau pažymėtina, jog minėtame GNEB „T.“ informaciniame rašte (t. 1, b. l. 102), kuris surašytas 2016 m. gruodžio 20 d. ir pasirašytas pirmininkės J. U. bei buhalterės L. A., nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) bute negyvena. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtame rašte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) bute negyvena, o ne kad jis apskritai niekada ten negyveno. Tad remtis šiuo raštu kaip įrodymu, neva pagrindžiančiu atsakovų teiginius, negalima. Byloje yra (duomenys neskelbtini) namo III laiptinės kaimynų 2017 m. rugpjūčio mėn. raštas (t. 3, b. l. 54), kuriuo net trys asmenys, t. y. D. B., N. V. ir J. Š. pasirašytinai patvirtino, kad J. M. laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2002 m. gyveno (duomenys neskelbtini), o A. K. pardavus minėtą butą, abu išsikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). GNEB „T.“ pirmininkė J. U. patvirtino, kad pasirašę asmenys tikrai gyvena (duomenys neskelbtini) namo III laiptinėje. Taigi ne tik teisme liudiję ieškovo kviesti liudytojai, bet ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai patvirtino ieškovo teiginius apie tai, kad jis nuo 1998 m. gyveno su atsakove adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu kaip įrodymą ginčo situacijoje vertinti ieškovo pateiktas fotonuotraukas (t. 1, b. l. 137–141, t. 2, b. l. 143), kuriose užfiksuoti tiek ieškovas, tiek atsakovė, dalyvaujantys savo pačių ir artimųjų šventėse. Atsakovė į bylą taip pat pateikė fotonuotraukas (t. 2, b. l. 110–142), kuriose ji užfiksuota su savo artimaisiais, draugėmis, viena pati, tačiau šios fotonuotraukos neįrodo, kad atsakovės gyvenime, laisvalaikyje, šventėse ieškovas nedalyvavo, nes tai paneigia ieškovo pateiktos fotonuotraukos. Be to, atsakovė galėjo atrinkti tik jai naudingas fotonuotraukas ir specialiai į bylą neteikti tų fotonuotraukų, kuriose ji užfiksuota su ieškovu. Atsakovų teiginius, kad ieškovas nebuvo atsakovės šeimos nariu, o tik gyveno nuomininko ir padėjėjo prie namų teisėmis, paneigia ir byloje esanti laikraščio iškarpa (1 t., b. l. 122), joje esanti atsakovės padėka žmonėms, pagelbėjusiems po gaisro. Padėkoje nurodyta, jog į redakciją atėjusi A. K. prašė padėkoti žmonėms, į kuriuos sunkią valandą jų šeima galėjo atsiremti. Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo name gyveno ieškovas J. M. ir atsakovė K. A. K.. Nenustatyta, kad kartu būtų gyvenęs ir atsakovės sūnus V. K. (jis su šeima tuo metu gyveno Rusijoje) ar kiti asmenys. Vadinasi, tuo metu atsakovė K. A. K. šeima laikė save ir ieškovą J. M.. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, taip pat remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad šalys gyveno drauge nuo 1998 m. ir buvo partneriai. Atsakovų apeliacinių skundų argumentai, jog ieškovą ir atsakovę siejo tik nuomos santykiai, atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams.

Dėl ginčo turto (gyvenamojo namo, sandėlio ir kiemo statinių) įgijimo bei jo padalijimo

Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ginčo gyvenamąjį namą, sandėlį ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), J. M. ir K. A. K. įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir teismo sprendimu J. M. asmeninėn nuosavybėn priteisti 1/2 dalį šių pastatų. Teigia, jog atsakovė savo asmeninėmis lėšomis įsigijo ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), prieš tai pardavusi butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esantiems įrodymams. Anksčiau aptartais motyvais pripažinta, jog įrodyta, kad ieškovas ir atsakovė pradėjo gyventi kartu nuo 1998 m. ir buvo partneriai.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, itin išsamiai motyvavo dėl ieškovo piniginio indėlio įsigyjant ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir juos rekonstruojant. Teismas konstatavo, jog ieškovo pateiktos dviejų butų pirkimo–pardavimo sutartys, garažo pirkimo–pardavimo sutartis, turėtos darbinės pajamos, išeitinė iš darbo kompensacija įrodo, jog ieškovas turėjo galimybę asmeninėmis piniginėmis lėšomis prisidėti prie ginčo turto įsigijimo ir pagerinimo. Nors atsakovai teigia, kad ieškovas 1998 m. birželio 30 d. ir 1999 m. birželio 18 d. pardavęs du butus bendrai gavo tik 13 000 Lt, todėl negalėjo 1999 m. birželio 23 d. įnešti 16 000 Lt į banką ir padengti dalį atsakovės paskolos, tačiau bylos duomenimis (t. 2, b. l. 10–18) nustatyta, jog ieškovas nuolatos dirbo, todėl galėjo turėti santaupų iš darbinių pajamų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teigimu, neva ieškovas faktą apie 16 000 Lt įnešimą į banką atsakovės paskolos dengimui savinasi kaip savo, kadangi ieškovas itin išsamiai ieškinyje nurodė aplinkybes apie 16 000 Lt įnešimą į banką, nurodė tikslią įneštą sumą bei metus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jeigu ieškovas šioje situacijoje nebūtų dalyvavęs, jam minėtos aplinkybės nebūtų buvusios taip išsamiai žinomos. Be to, jeigu ieškovas nebūtų įnešęs 16 000 Lt į banką, vargu ar jis būtų šį faktą pateikinėjęs kaip savo, kadangi bankas galėjo būti išsaugojęs tikslius duomenis apie tai, kas šią sumą įnešė. Tik bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, kad bankas nėra išsaugojęs duomenų apie tai, kas 1999 m. birželio 23 d. įnešė 16 000 Lt atsakovės paskolos dengimui. Atsakovai neteisūs, kad ieškovas negalėjo turėti piniginių lėšų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), remontui, nes tai paneigia byloje esantys duomenys apie tai, kad ieškovas daug metų dirbo, 2002 m. liepos 17 d. pardavė garažą už 1000 Lt, 2003 m. pirko ir pardavė vertybinius popierius, gavo 12 046,66 Lt, 2009 m. gavo 20 535 Lt išeitinę kompensaciją, gaudavo netekto darbingumo pensiją (t. 1, b. l. 17, 133, 134, 179, 180–184, 185–189; t. 2, b. l. 10–18, 185).Ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specifika – ne santuokos metu įgytas turtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015). Remdamasis įrodymų analize, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovas ir atsakovė gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kurį tvarkė kartu asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu bei buvo partneriai, o ginčo pastatai (gyvenamasis namas, sandėlis ir kiemo statiniai) buvo jų jungtinės veiklos objektas. Ginčo teisinius santykius pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra jokio teisinio pagrindo. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovas su atsakove gyveno kartu nuo 1998 m., vedė bendrą ūkį, kurį tvarkė kartu asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu, o pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo jų jungtinės veiklos objektas, atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas dovanojimo sutartį, atsakovų sudarytą 2016 m. lapkričio 15 d. (t. 2, b. l. 94–100), kurios pagrindu atsakovė K. A. K. ginčo pastatus padovanojo sūnui atsakovui V. K., iš dalies pripažinti negaliojančia, nes tokia dovanojimo sutartis pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus.

Dėl ginčo žemės sklypo įgijimo ir jo padalijimo

Ieškovas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškimą (t. 3, b. l. 61), kuriuo tikslino ieškinio reikalavimus ir, be kita ko, prašė pripažinti, jog jis ir atsakovė K. A. K., gyvendami kartu, bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir jam nuosavybės teise priteisti žemės sklypo 1/2 dalį. Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šį ieškovo reikalavimą atmesti. Pažymi, jog nors šis žemės sklypas 2015 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įsigytas atsakovės vardu, tačiau žemės sklypas buvo įgytas jo ir atsakovės bendromis lėšomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog tarp šalių buvo susitarimas žemės sklypą įgyti bendrojon nuosavybėn ir kad ieškovas prisidėjo piniginėmis lėšomis prie žemės sklypo įgijimo. Kartu su atsakovų atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą pateikta atsakovės banko sąskaitos išrašo kopija (t. 3, b. l. 138–145) patvirtina, jog 2015 m. spalio 23 d. atsakovė savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo Nacionalinei žemės tarnybai 64,10 Eur už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Ieškovas nenurodo, kokia piniginių lėšų dalimi jis prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo. Ginčo pastatų įsigijimo atveju ieškovas įrodė, jog įsigyjant bei tvarkant ginčo pastatus, prisidėjo ir jis piniginėmis lėšomis. Be to, ginčo pastatų būklę gerino savo darbu, taip sukurdamas didesnę jų vertę. Tuo tarpu vien žemės sklypo priežiūra, neskiriant piniginių lėšų jo įsigijimui, neleidžia padaryti išvados, kad ieškovas ir atsakovė ginčo žemės sklypą atsakovės asmeninėmis lėšomis įsigijo kaip ieškovo ir atsakovės bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovui neįrodžius, kad jis prisidėjo piniginėmis lėšomis prie ginčo žemės sklypo įsigijimo, teisėtai ir pagrįstai ši ieškinio dalis buvo atmesta.

Dėl ieškovo teisės į draudimo išmokos dalį

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog AB „L.“ buvo apdraustas ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas. 2016 m. kovo 28 d. apdegus ginčo namui, AB „L.“ į atsakovės K. A. K. banko sąskaitą už sudegusį namą per du kartus išmokėjo iš viso 42 368 Eur draudimo išmoką, o už namų turtą – iš viso 10 397,69 Eur draudimo išmoką (t. 1, b. l. 191–193). Ieškovo teigimu, atsakovė namo atstatymui panaudojo tik dalį šių lėšų, liko nepanaudota apie 30 000 Eur, prašo pusę šios sumos priteisti jam. Kaip minėta, už sudegusį namą draudikas atsakovei išmokėjo 42 368 Eur draudimo išmoką. Atsakovė teigia visą šią sumą panaudojusi namo atstatymui. Įrodinėdama šias aplinkybes, atsakovė į bylą teikė pirkimo–pardavimo sutartis, banko sąskaitos išrašus, mokėjimo nurodymo kvitus, PVM sąskaitas faktūras (t. 2, b. l. 29–68, 82–86). Taip pat buvo pateikta UAB „N.“ 2017 m. sudaryta lokalinė sąmata (t. 3, b. l. 33–40), sudaryta pagal 2016 m. kovo mėn. kainas. Lokalinėje sąmatoje įvertinti gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), po gaisro atlikti darbai, jų įkainiai, naudotos medžiagos, nustatyta bendra vertė – 41 834,49 Eur (su PVM). Ieškovas taip pat pateikė į bylą 2017 m. sudarytą lokalinę sąmatą (t. 3, b. l. 3–10), pagal kurią bendra atliktų darbų vertė – 33 169,95 Eur (su PVM), tačiau jis pripažįsta tik 21 636,14 Eur išlaidas. Kadangi namo atstatymo darbai vyko iš karto po 2016 m. kovo 28 d. įvykusio gaisro, pripažįstama, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovės teikta lokaline sąmata, sudaryta pagal 2016 m. kovo mėn. kainas. Ši lokalinė sąmata tiksliau atspindi panaudotų medžiagų kainas, bendrą jų vertę negu ieškovo teikta lokalinė sąmata, kuri buvo sudaryta pagal 2017 m. kovo mėn. kainas. Paties ieškovo teigimu, visi namo atstatymo darbai buvo baigti 2016 m. rudenį. Todėl nėra jokio pagrindo remtis 2017 m. statybinių medžiagų kainomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti UAB „N.“ sudarytoje lokalinėje sąmatoje nurodytų statybos darbams panaudotų medžiagų kiekiais, jų kainomis. Nors atsakovė rašytiniais įrodymais negalėjo pagrįsti visų šių medžiagų pirkimo ir jos pateikti įrodymai pagrindžia tik dalies medžiagų pirkimą (įvertinus tai, jog kai kurie įrodymai visiškai nesusiję su ginčo namo atstatymu, o prekės buvo perkamos Klaipėdoje esančiam butui, taip pat atsižvelgus į tai, jog kai kurie mokėjimo nurodymai, PVM sąskaitos faktūros kartojasi), tačiau iš UAB „N.“ 2017 m. sudarytos lokalinės sąmatos akivaizdu, kad medžiagos buvo įsigytos ir jos buvo panaudotos namo atstatymui. O atsakovė medžiagų įsigijimą patvirtinančių įrodymų galėjo neišsaugoti, nes draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką, nereikalavo pagrįsti medžiagų įsigijimą dokumentais. Apeliaciniame skunde ieškovas ginčija medienos grindims pirkimą, nurodo, jog ši medžiaga buvo gauta veltui, tačiau nenurodo, iš kur mediena buvo gauta. Taip pat pažymėtina, jog jeigu kokia mediena ir buvo gauta, nėra duomenų, ar tikrai ta pati mediena buvo panaudota grindims, įvertinus tai, jog grindims naudojama mediena turi būti apdirba. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog nepaneigta, kad atsakovė, įsigydama medieną grindims, patyrė išlaidų, kurios nurodytos jos pateiktoje lokalinėje sąmatoje. Ieškovas savo skaičiavimais (t. 3, b. l. 60) bandė įrodyti, jog ieškovės pateiktoje lokalinėje sąmatoje nurodytos medžiagų kainos yra didesnės, negu realiai atsakovė sumokėjo pagal mokėjimo nurodymus, PVM sąskaitas faktūras. Tačiau, kaip anksčiau aptarta, atsakovė išsaugojo ne visus medžiagų pirkimą pagrindžiančius įrodymus. Be to, ieškovo atlikti skaičiavimai (t. 3, b. l. 60) nesutampa su atsakovės PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis medžiagų kainomis, pirktais jų kiekiais, pavyzdžiui, ieškovas savo skaičiavimuose nurodo, neva pagal faktiškai atsakovės pateiktas sąskaitas ji grindų lakui išleido tik 108,68 Eur, tačiau vien iš PVM sąskaitos faktūros Nr. NAV000004505 (t. 2, b. l. 62) matyti, jog buvo perkamas lakas Capon extra bespalvis už 19,42 Eur, Capon extra bespalvis už 16,86 Eur, lakas parketui Neokron pusiau matinis už 89,26 Eur, iš viso 125,54 Eur; ieškovas savo skaičiavimuose taip pat nurodo, neva pagal faktiškai atsakovės pateiktas sąskaitas ji gruntui išleido tik 82,66 Eur, tačiau vien iš PVM sąskaitos faktūros (t. 2, b. l. 44) matyti, jog gruntas B. U. Grund kainavo 139,46 Eur ir pan. Kadangi ieškovas nurodo netikslius duomenis, jų niekuo nepagrindžia, teisėjų kolegija ieškovo skaičiavimais, atliktais lentelėje (t. 3, b. l. 60), nesivadovauja.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, konstatuota, jog nepaneigta, kad atsakovė pirko UAB „N.“ sudarytoje lokalinėje sąmatoje nurodytas statybines medžiagas sudegusio namo atstatymui. Pripažįstama, kad įrodytos pagal lokalinę sąmatą atsakovės turėtos tiesioginės išlaidos, t. y., kad atsakovė pirko lokalinėje sąmatoje nurodytas medžiagas bendros 14 388,40 Eur be PVM vertės, o kadangi PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo nurodymai patvirtina, jog medžiagos buvo pirktos iš juridinių asmenų, pripažįstama, jog atsakovė už medžiagas sumokėjo ir 21 proc. PVM. Tad atsakovės turėtos išlaidos statybinėms medžiagoms sudaro iš viso 17 409,96 Eur. Atsakovės pateiktoje lokalinėje sąmatoje taip pat buvo įvertintos darbo sąnaudos atliekant namo atstatymo darbus, apskaičiuotas darbo užmokestis, atliekant darbus naudoti mechanizmai, jų valandiniai įkainiai, taip pat apskaičiuotos statybvietės išlaidos, pridėtinės išlaidos, pelno išlaidos. Ieškovas akcentuoja, jog atsakovės pateikta lokalinė sąmata būtų tiksli tuo atveju, jeigu remonto darbus būtų atlikusi įmonė, o šiuo atveju darbus atliko privatūs asmenys, tad jų darbo įkainiai mažesni, nes papildomai nemokami lokalinėje sąmatoje apskaičiuoti mokesčiai. Be to, daugelį darbų atliko jis pats, padedant seniūnijai, kaimynams ir jo giminaičiams. Su tokiais ieškovo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka, kadangi atsakovės į bylą pateikti mokėjimo nurodymai, banko sąskaitų išrašai (t. 2, b. l. 29–68, 82–86) patvirtina, jog darbus atliko privatūs asmenys, jiems už darbus buvo sumokėta: G. B. 1384 Eur; R. Š. 1730 Eur ir 680 Eur; I. J. 900 Eur pavedimu bei 400 Eur avansas; G. V. 1000 Eur bei 660 Eur; E. K. 2212 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovas apeliaciniame skunde sutinka su nurodytomis, atsakovės privatiems asmenims sumokėtomis sumomis, tačiau neįskaičiavo vienos sumos – I. J. avansu sumokėto 400 Eur. Kad avansas tikrai buvo sumokėtas ir atsakovė patyrė papildomai tokio dydžio išlaidas, patvirtina I. J. pasirašytas raštelis, jog gavo 400 Eur avansą (t. 2, b. l. 48), be to, jo išrašytas prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas (t. 2, b. l. 46), kuriame nurodyta, jog iš viso tinkavimas ir dažymas kainuos 1300 Eur (taigi, 400 Eur + 900 Eur). Iš viso atsakovė už darbus privatiems asmenims sumokėjo 8966 Eur. Kitų atsakovės pateiktų mokėjimo nurodymų bei ranka rašytų dokumentų teismas nevertina, kadangi jie nėra informatyvūs ir jais remiantis negalima padaryti kategoriškos išvados, kam ir už ką buvo mokėta, kai kur nurodytos sumos, tačiau nėra aišku, ar jos tikrai buvo sumokėtos, ar tai tik preliminarūs skaičiavimai ateičiai. Taip pat pačios atsakovės paskelbta laikraštyje padėka (t. 1, b. l. 122) patvirtina ieškovo teiginius, jog namo atstatymo darbus atlikti padėjo ir pažįstami, kaimynai, giminaičiai. Kad už tai būtų buvę mokama, duomenų nėra. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovė įrodė 8966 Eur išlaidas už darbus atstatant sudegusį namą. Vadinasi, įrodyta, jog iš gautos draudimo išmokos statybinėms medžiagoms buvo panaudota 17 409,96 Eur, o darbams – 8966 Eur, iš viso 26 375,96 Eur. Kad atsakovė atstatant ginčo namą panaudojo ir likusią draudimo išmoką, t. y. 15 992,04 Eur (42 368 Eur – 26 375,96 Eur), neįrodyta, todėl pusę šios sumos, t. y. 7996,02 Eur, priteistina iš atsakovės ieškovui, kadangi šios lėšos turėjo būti panaudotos atkuriant, kaip anksčiau nustatyta, ir ieškovui priklausančio turto vertę, kuri buvo iki gaisro. AB „L.“ į atsakovės K. A. K. banko sąskaitą už namų turtą išmokėjo iš viso 10 397,69 Eur draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu ieškovas nenurodė jokių asmeninių daiktų, kurie buvo sunaikinti ar sugadinti gaisro metu ir nurodyti turto sunaikinimo, sugadinimo akto priede, todėl padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl dalies draudimo išmokos priteisimo atsakovui. Ieškovas su tokia teismo išvada nesutinka, nurodo, jog pagal teismo sprendimą, ieškovas gyveno be daiktų, baldų ir rūbų, nesutinka su atsakovės pozicija, kad visi sudegę daiktai priklausė jos sūnui, tuo metu gyvenusiam užsienyje. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti. Ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ar atsiliepimuose nekonkretizuoja, koks jo turtas sudegė gaisro metu. Byloje esančiame AB „L.“ sudarytame Turto sunaikinimo, sugadinimo akto priede (t. 3, b. l. 23–30) aiškiai nurodyta, koks turtas gaisro metu buvo sugadintas, tačiau ieškovas neįvardija, kuris turtas priklausė būtent jam. Atsakovų teigimu, sudegęs turtas priklausė atsakovui V. K.. Nors teisėjų kolegija su tokiais teiginiais sutinka tik iš dalies, kadangi neįtikinama, jog užsienyje gyvenančiam asmeniui priklausė sudegusiame name buvę namų apyvokos daiktai – kilimai, puodai, bulvių tarkavimo mašina, mėsos malimo mašina, dulkių siurblys, čiužiniai, pagalvės, dieninės užuolaidos ir pan., tačiau nepaneigta, kad dalis daiktų, tokie kaip vaikiški minkšti žaislai iš Norvegijos, vaiko automobilinė kėdutė, vežimėlis vaikams vežti prie dviračio, ledo pačiūžos iš Norvegijos, Norvegijoje pirktos slidės su batais, sportiniai slidinėjimo kostiumai ir pan., priklausė būtent atsakovui V. K. ir jo šeimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas aptarta, taip pat atsižvelgusi į atsakovės nurodytą aplinkybę, jog ieškovas gyveno pirmame namo aukšte, o jame gaisras nebuvo kilęs, tik buvo aplieti baldai, kurių priklausomybė nebuvo įrodinėjama, konstatuoja, jog ieškovas neįrodė, kad gaisro metu buvo sunaikintas ir jam priklausęs namų turtas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepriteisė jam dalies draudimo išmokos už namų turtą.

Dėl 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu

Atsakovė K. A. K. priešieškiniu prašė pripažinti 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp jos ir J. M., negaliojančiu, nes susitarimas sudarytas dėl apgaulės, smurto, realaus grasinimo, dėl savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens veiksmų ir dėl suklydimo. Apeliaciniame skunde atsakovai taip pat akcentuoja, jog 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimas buvo pasirašytas po ilgiau kaip pusę metų trukusio ieškovo psichologinio smurto, persekiojimų, grasinimų, atsakovės nuolatinio spaudimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog atsakovė nepateikė duomenų, kad ji 2016 m. lapkričio 3 d. sandorio sudarymo metu sirgo psichikos ar kitokio pobūdžio liga, kuri būtų sutrukdžiusi jai suvokti savo veiksmų esmę ar juos valdyti. Vien aplinkybė, jog atsakovė vartojo vaistus nuo nerimo bei nemigos, nesudaro pagrindo konstatuoti jos psichinės būklės pablogėjimą tiek, jog ji nebesuvokė savo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ginčas dėl ieškovo reikalavimų tarp šalių tęsėsi ne vieną mėnesį, atsakovė susitarimo pasirašymo metu jau gyveno Klaipėdoje ir ieškovas nebegalėjo jai daryti tiesioginę įtaką. Taip pat nepagrįstai atsakovai teigia, jog atsakovė pasirašė tai, ką ieškovas buvo paruošęs. Byloje yra pateiktas ne vienas susitarimo variantas (t. 1, b. l. 22, 120, 162, 198). Tai patvirtina ieškovo teiginius, jog jis buvo paruošęs raštelį, kuriame nurodė, jog visą bendrą turtą (namą ir kitą) sutinka palikti K. A. K. už 32 000 Eur. Su tokiu ieškovo pasiūlymu atsakovė nesutiko, parašė: „Nesutinku. Sutinku nupirkti vieno kambario butą“. Antrame šalių pasirašytame susitarime J. M. ir K. A. K. susitarė, kad J. M. gauna 25 000 Eur kompensaciją ir jokių kitų (nei finansinių, nei moralinių) pretenzijų dėl bendro turto (namo, draudimo išmokos ir kt.) nebeturi. Minėti susitarimai visiškai atitinka ieškovo atsiliepime į priešieškinį nurodytas aplinkybes apie tai, jog ieškovas J. M. 2016 m. lapkričio 3 d. paprašė savo sūnėno V. M. tarpininkauti sprendžiant jo ir atsakovės ginčą. V. M. kavinėje atsakovei perdavė rašytinį pasiūlymą sumokėti ieškovui 32 000 Eur už kartu užgyventą turtą, atsakovė su tokiu pasiūlymu nesutiko ir savo ranka parašė, jog kaip kompensaciją sutinka nupirkti vieno kambario butą. Sūnėnui grįžus, netrukus atvyko atsakovė su sūnaus šeima bei pusbroliu, visiems iš naujo aptarus susitarimo sąlygas, buvo sutarta, kad atsakovė ieškovui sumokės 25 000 Eur kompensaciją. Tai įrodo, jog atsakovė nepasirašė to, ką ieškovas buvo paruošęs, ji su ieškovo pirminiu pasiūlymu nesutiko, pateikė savo pasiūlymą nupirkti vieno kambario butą. Po kurio laiko persigalvojo, atvyko pas ieškovą ir susitarė dėl 25 000 Eur kompensacijos išmokėjimo. Teisėjų kolegija mano, jog prieš pasirašydama ginčijamą 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimą atsakovė viską galėjo apgalvoti ir jame išreiškė savo valią. Todėl pripažinti 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimą, pasirašytą tarp jos ir J. M., negaliojančiu, kaip sudarytą dėl apgaulės, smurto, realaus grasinimo, dėl savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens veiksmų ir dėl suklydimo, nėra pagrindo. Kita vertus, kaip matyti iš 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimo turinio, ieškovas ir atsakovė susitarė, jog atsakovas nepretenduos į ginčo turtą, draudimo išmoką, tačiau už tai atsakovė ieškovui turi sumokėti 25 000 Eur. Kadangi atsakovė šito reikalavimo neįvykdė, ieškovas pateikė ieškinį dėl ginčo turto, draudimo išmokos dalies jam priteisimo. Nustačius, jog ieškinys iš dalies pagrįstas, kad ieškovui turi būti priteista dalis ginčo turto ir draudimo išmokos, 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimas pripažintinas negaliojančiu kitu teisiniu pagrindu, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, siekiant, jog nagrinėjamas ginčas būtų išspręstas teisingai. Koks įstatymas turi būti taikomas, bylą nagrinėjantis teismas privalo nuspręsti ex officio. Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).CK 1.81 straipsnyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka ar gera moralė“ turinys; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šios formuluotės turinys yra įvairialypis, šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014). Tuo atveju, jeigu ginčo šalių pasirašytas 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimas bus paliktas galioti, jis gali sudaryti prielaidas ieškovui pasielgti nesąžiningai ir reikalauti iš atsakovės jame nurodytos sumos, tam nebesant jokio teisinio pagrindo, nes ieškovui vietoj 25 000 Eur kompensacijos priteista dalis ginčo turto bei draudimo išmokos. Ieškovas savo valia pasirinko reikalauti iš atsakovės ne piniginės 25 000 Eur kompensacijos, o dalies ginčo turto ir dalies draudimo išmokos. Dėl šių priežasčių 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimas, sudarytas tarp ieškovo J. M. ir atsakovės K. A. K., pripažintinas negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl ieškovo teisės į draudimo išmokos dalį bei dėl 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, neteisingai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, dėl to buvo priimtas iš dalies neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, jis keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti neaptarti apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš naujo perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas ieškiniu buvo pareiškęs keturis savarankiškus reikalavimus: 1) ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe (tenkinta tik 75 proc., nes netenkinta dėl žemės sklypo); 2) priteisti jam 1/2 dalį ginčo turto (tenkinta tik 75 proc., nes netenkinta dėl žemės sklypo); 3) priteisti 15 000 Eur draudimo išmokos (tenkinta tik 53 proc., nes priteista tik 7996,02 Eur); 4) pripažinti negaliojančia 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją (tenkinta tik 75 proc., nes netenkinta dėl žemės). Konstatuotina, kad teismas tenkino 70 proc. ieškovo reikalavimų.Atsakovė, pateikdama priešieškinį, byloje pareiškė vieną reikalavimą – pripažinti negaliojančiu 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimą. Reikalavimas, nors ir kitu teisiniu pagrindu, negu prašė atsakovė, tenkintas 100 proc. Pripažįstama, kad nagrinėjamoje byloje iš viso patenkinta 35 proc. ieškovo reikalavimų (70 proc. (patenkinta ieškinio dalis) + 0 proc. (atmesta priešieškinio dalis) / 2). Iš viso patenkinta 65 proc. atsakovės reikalavimų (100 proc. (patenkinta priešieškinio dalis) + 30 proc. (atmesta ieškinio dalis) / 2). Nustatyta, jog ieškovas pirmosios instancijos teisme sumokėdamas dalį žyminio mokesčio bei advokatui už teisines paslaugas patyrė 1350 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl ieškovui atlygintina 472,50 Eur (1350 Eur x 35 proc. / 100 proc.) jo turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Kadangi pagal ieškinį buvo du atsakovai, reikalavimai buvo reiškiami jiems abiem, iš abiejų atsakovų priteistina ieškovui po 236,25 Eur. Nustatyta, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1563,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl iš ieškovo atsakovei priteistina 1016,31 Eur (1563,55 Eur x 65 proc. / 100 proc.). Atlikus įskaitymą, iš ieškovo atsakovei priteistina 780,06 Eur (1016,31 Eur - 236,25 Eur). Kadangi ieškovas buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, t. y. nuo 596,50 Eur, iš atsakovų priteistina po 104,39 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (596,50 Eur x 35 proc. / 100 proc. / 2 atsakovų).Byloje nėra duomenų, kad atsakovas V. K. būtų turėjęs bylinėjimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Todėl klausimas dėl jo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nespręstinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Bylos duomenimis, ieškovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 400 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir užmokestis už advokato pagalbą. Ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, t. y. jo reikalavimas pripažinti žemės sklypą bendrąja daline nuosavybe atmestas (tenkinta 0 proc.), reikalavimas priteisti jam sklypo 1/2 dalį atmestas (tenkinta 0 proc.), reikalavimas priteisti 15 000 Eur draudimo išmoką tenkintas iš dalies (tenkinta 53 proc.). Konstatuotina, kad teismas tenkino 18 proc. ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų.Bylos duomenimis, atsakovė K. A. K. apeliacinės instancijos teisme turėjo 450 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir užmokestis už advokato pagalbą. Atsakovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, t. y. reikalavimas panaikinti sprendimo dalį dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe atmestas (tenkinta 0 proc.), reikalavimas panaikinti sprendimo dalį dėl 1/2 turto priteisimo ieškovui atmestas (tenkinta 0 proc.), reikalavimas panaikinti sprendimo dalį dėl dalies dovanojimo sutarties panaikinimo atmestas (tenkinta 0 proc.), reikalavimas dėl priešieškinio tenkinimo ir 2016 m. lapkričio 3 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu tenkintas (tenkinta 100 proc.). Konstatuotina, kad teismas tenkino 25 proc. atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų.Atsakovas V. K. už apeliacinį skundą sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio. Kadangi jo apeliacinis skundas atmestinas (tenkinta 0 proc.), jam bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Pripažįstama, kad nagrinėjamoje byloje iš viso patenkinta 64 proc. ieškovo reikalavimų (18 proc. (patenkinta apeliacinio skundo dalis) + 75 proc. (atmesta atsakovės apeliacinio skundo dalis) + 100 proc. (atmesta atsakovo apeliacinio skundo dalis) / 3). Iš viso patenkinta 36 proc. atsakovės reikalavimų (25 proc. (patenkinta apeliacinio skundo dalis) + 82 proc. (atmesta ieškovo apeliacinio skundo dalis) + 0 proc. (atmesta atsakovo apeliacinio skundo dalis) / 3). Atsižvelgiama į tai, kad abu atsakovai teikė apeliacinius skundus, ieškovas nuo jų abiejų gynėsi, ieškovui priteistina iš abiejų atsakovų po 128 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (400 Eur x 64 proc. / 100 proc. / 2 atsakovų). Atsakovei priteistina iš ieškovo 162 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (450 Eur x 36 proc. / 100 proc.). Atlikus įskaitymą, iš ieškovo atsakovei priteistina 34 Eur (162 Eur - 128 Eur). Tiek ieškovas, tiek atsakovė buvo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinius skundus sumokėjimo, atitinkamai, ieškovas nuo 307 Eur, atsakovė – nuo 412 Eur. Kadangi abi šalys nuo dalies bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokėjimo) buvo atleistos, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 4 dalimi, žyminis mokestis valstybei nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, jog gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), J. M. ir K. A. K. įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir J. M. asmeninėn nuosavybėn priteisti 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp K. A. K. ir V. K. (V. K.) 2016 m. lapkričio 15 d. sudarytos dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. DR-5564, NETSVEP identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl 1/2 dalies K. A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo V. K., taikyti restituciją ir 1/2 dalį šio turto grąžinti K. A. K. nuosavybėn.

Priteisti J. M. iš K. A. K. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atstatymui nepanaudotą 7996,02 Eur draudimo išmokos dalį.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento tarp J. M. ir K. A. K. 2016 m. lapkričio 3 d. sudarytą susitarimą dėl 25 000 Eur kompensacijos išmokėjimo.

Panaikinti 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2762-669/2016 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui V. K. perleisti, parduoti, įkeisti jam nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 0,1810 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui J. M. iš atsakovo V. K. 236,25 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei K. A. K. iš ieškovo J. M. 780,06 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovų K. A. K. ir V. K. po 104,39 Eur žyminio mokesčio už ieškovo ieškinį į valstybės biudžetą.

Priteisti ieškovui J. M. iš atsakovo V. K. 128 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei K. A. K. iš ieškovo J. M. 34 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Kristina DomarkienėErinija KazlauskienėAušra Maškevičienė