- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-587-368/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-01501-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius (pran.)
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- K. P.
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja N. Kiubienė Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01501-2011-7
2013 m. spalio 2 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovui K. P. dėl sandorio, sudaryto dėl apgaulės ir ekonominio spaudimo, pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. B. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia, sudaryta dėl apgaulės ir ekonominio spaudimo, tarp jo ir atsakovo K. P. 2008 m. liepos 19 d. pasirašytą 26079,00 Lt paskolos sutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dirbo atsakovo įmonėje UAB ,,Statybų mainai“ Norvegijoje. Pažymėjo, kad, norint grįžti į Lietuvą anksčiau sutarto laiko, atsakovas ieškovo prašymu sumokėdavo jam kelių mėnesių darbo užmokestį ir reikalaudavo pasirašyti minėtos sumos paskolos sutartį. Teigė, kad turėjo trumpam sugrįžti iš Norvegijos į Lietuvą, todėl 2008 metų liepos mėnesį neišdirbęs viso sutarto darbo laiko pas atsakovą buvo priverstas sudaryti ginčijamą sandorį. Tvirtina, kad jokių pinigų (paskolos) pagal sandorį negavo, valios sudaryti sandorį neišreiškė. Atkreipė dėmesį į tai, kad dirbant įmonėje pasirašydavo daug įvairių popierių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos sutartyje yra aiškiai ir vienareikšmiškai nurodytas pinigų gavimo faktas pagal šią sutartį, sprendė, jog pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą teko paskolos gavėjui, tai yra ieškovui. Pažymėjo, kad ieškovas nėra nurodęs konkrečių aplinkybių, kuo pasireiškė atsakovo apgaulė, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo ar kieno nors kito apgaulę ieškovo atžvilgiu pasirašant 2008-07-19 paskolos sutartį. Sprendė, kad ieškovo nurodytas motyvas, jog jis pinigų, kaip paskolos, pagal paskolos sutartį negavo ir jam buvo išmokėtas jo darbo užmokestis, paneigė byloje esantys atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai, iš kurių matyti, kad darbo užmokestis ieškovui buvo sumokamas kiekvieną mėnesį ir visa išmokėto darbo užmokesčio suma nesudarė (nesiekė) paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos. Teismas įvertino paties ieškovo nurodytas aplinkybes, kad jo santykiai su atsakovu buvo geri, jis buvo net paskirtas vadovauti brigadai ir atsakovo įmonėje dirbo pakankamai ilgą laiko tarpą. Teismo vertinimu, asmuo, patyręs grasinimus ir spaudimą, vargu ar toliau pasitikėtų jam grasinusiu asmeniu, ir toliau su juo bendradarbiautų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą, apeliantas (ieškovas) J. B. prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, taip pat įrodymų vertinimo taisykles. Tvirtinama, kad apeliantas buvo privestas sudaryti sandorį, kadangi atsakovas atsisakė išmokėti darbo užmokestį, ir atsakovas apgavo apeliantą dėl šio sandorio pasekmių. Apelianto manymu, teismas viršijo ginčo ribas ir nepagrįstai taikė CK 6.870 ir 6.875 straipsnius. Nurodo, kad paprastai yra paskolinamos lyginės sumos ir paskolos terminas šiuo atveju buvo trumpas. Mano, kad byla išnagrinėta paviršutiniškai ir teismas nepagrįstai netikėjo liudytojo D. M. parodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, atsakovas K. P. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantas neneigia paskolos sutarties surašymo ir jos pasirašymo fakto. Pažymima, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie ekonominį spaudimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (ieškovo) J. B. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl paskolos sutarties atitikties CK 1.91 straipsniui
Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003).
Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoriai, turintys valios trūkumų, taip pat sudaryti dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį. Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas ir vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį ir po sandorio sudarymo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. liepos 19 d. apeliantas ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino apeliantui 26 079 Lt, kuriuos apeliantas įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. rugsėjo 1 d. (1 tomas, 8 b. l.). Šalys pasirašė paskolos sutartį, taip pat apeliantas papildomai nurodė, kad sutartis sudaryta teisingai, su sąlygomis jis sutinka, pinigus gavo ir pretenzijų neturi, ir pasirašė dar kartą.
Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas atsakovo apgaulę sieja su faktu, jog atsakovas apgaulingai nurodė, kad apeliantui grįžus dirbti iš Lietuvos į Norvegiją, sandoris jam nesukels jokių pasekmių.
Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus teiginius. Byloje nustatyta, kad apeliantas atsakovo įmonėje dirbo nuo 2005 iki 2009 metų (2 tomas, 44 b. l.), paskutiniu metu vadovavo brigadai (1 tomas, 112 b. l.). Pats apeliantas nurodė, kad uždirbdavo neblogai, dėl darbo užmokesčio išmokėjimo problemų nebūdavo (1 tomas, 113 b. l.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas 2008 m. pasirašydamas atlyginimų išmokėjimo žiniaraščius savo parašu patvirtindavo, jog jam buvo išmokėtas žiniaraščiuose nurodytas darbo užmokestis (1 tomas, 59, 60, 62, 63, 67, 69, 72, 79, 82, 84 b. l.).
Esant šioms aplinkybėms, negalima teigti, kad sudarius ginčo sandorį apeliantui buvo išmokėtas anksčiau nesumokėtas darbo užmokestis, o ne paskola, kadangi apeliantas žiniaraščiuose nuolat patvirtindavo, kad jam išmokamas darbo užmokestis. Kolegija, įvertinusi paskolos sutarties turinį ir formą, pažymi, kad apeliantas pasirašė ne tik savo prierašą (papildomą įrašą), bet ir sutarties tekstą, todėl negalima daryti išvados, jog prierašas buvo padarytas tuščiame lape. Be to, sutartyje nurodyta, kad sutarties dalykas yra skolinamas, buvo nustatytos palūkanos, grąžinimo terminas, taigi, bylos duomenys paneigė apelianto teiginius, jog šia sutartimi buvo patvirtinamas darbo užmokesčio išmokėjimas apeliantui.
Apeliantas, vadovaudamasis CK 1.91 straipsniu ir prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu, nurodo, kad lapą (sutartį) pasirašė ne laisva valia, o paveiktas atsakovo, kuris ekonominio spaudimo būdu – nurodydamas, jog neišmokės uždirbto darbo užmokesčio, privertė jį pasirašyti. Pažymėjo, kad pasirašydamas sutartį, jos teksto nematė ir įmonės darbuotojams prieš grįžtant į Lietuvą, tekdavo pasirašinėti tokio pobūdžio sutartis.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011).
Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių.
Minėta, kad apeliantas ilgą laiką dirbo atsakovo įmonėje, nuolat pasirašydavo atlyginimų išmokėjimo žiniaraščius, patvirtindamas, jog gavo juose nurodytas sumas. Be to, paskolos suma yra kitokio dydžio, nei apelianto atlyginimas už 3–4 mėnesius iki paskolos sutarties sudarymo. Apelianto teiginius, kad paskolos suma galėjo būti nurodyta kronomis (2 tomas, 40 b. l.), paneigia pačios sutarties turinys, nes sutartyje paskolos suma nurodyta litais (1 tomas, 8 b. l., 2 punktas). Pažymėtina, kad apeliantas teigdamas, kad bijojo atsakovo (1 tomas, 112 b. l.), vėliau pažymėjo, jog santykiai su atsakovu buvo labai geri (2 tomas, 40 b. l.). Liudytojas T. Š. nurodė, kad dirbdamas su apeliantu, žinojo, kad apeliantas yra skolingas atsakovui, jog apeliantas remontuoja namą (1 tomas, 115–116 b. l.). Aplinkybes dėl namo remonto patvirtino ir pats apeliantas, pabrėždamas, kad namą remontavo iš savo ir mamos pinigų (1 tomas, 113 b. l.).
Nurodytų aplinkybių visuma, apeliantui neįrodžius ekonominio spaudimo (grasinimų) padarinių realumo ir byloje nenustačius akivaizdžių apeliantui nenaudingų ekonominių sąlygų, leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sandoris nebuvo sudarytas dėl atsakovo ekonominio spaudimo apeliantui.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliantas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klausimą.
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, pažeidė materialinės ar procesinės teisės normas.
Nors apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo D. M. parodymais, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šio liudytojo parodymai buvo prieštaringi. Šis liudytojas pažymėjo, kad paskolos sutartyse nebuvo įvardytos paskolos sumos, o vėliau nurodė, jog gaudamas atlyginimą, įmonės darbuotojas turėjo ant lapo parašyti konkrečią išmokėtą sumą, taip pat pažymėjo, kad pasirašomų dokumentų turinio nekas neskaitė (pvz., 1 tomas, 115 b. l.). Be to, kitas liudytojas T. Š. (įmonės darbuotojas) paneigė šias aplinkybės, nurodydamas, kad tuščių lapų pasirašyti neteko (1 tomas, 115–116 b. l.). Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad paties apelianto parodymai buvo nenuoseklūs. Iš pradžių apeliantas teigė, kad pasirašydamas ginčo sutartį, nematė jos teksto, nes turinys buvo uždengtas, ir jam atsakovas neleido sutarties perskaityti (pvz., 1 tomas, 113 b. l.), vėliau apeliantas tvirtino, jog pasirašydavo tuščius lapus (2 tomas, 39 b. l.), ir tokį prierašą, kaip ginčo sutartyje, rašydavo tuščiuose lapuose (2 tomas, 39 b. l.). Be to, nors apeliantas tvirtino, kad beveik visi jo bendradarbiai pasirašinėdavo tokias sutartis (1 tomas, 113 b. l.), vėliau pažymėjo, jog niekam daugiau nebuvo tokių situacijų (2 tomas, 40 b. l.). Apeliantas taip pat skirtingai nurodė jo pasirašytų sutarčių sunaikinimo aplinkybes: 2012-01-06 teismo posėdyje pažymėjo, kad nematė, jog atsakovas sunaikintų bent vieną sutartį (1 tomas, 113 b. l.), 2013-04-05 teismo posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad matė, kaip atsakovas sunaikino dvi tokio pobūdžio sutartis (2 tomas, 40 b. l.).
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti skundo teiginiai, įvertinus jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.