Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-10-23 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-305-606/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-23
Bylos Nr.
AN2-305-606/2018
Teisminio proceso Nr.
4-43-3-00108-2018-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Edita Lapinskienė
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-305-606/2018Teisminio proceso Nr. 4-43-3-00108-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.4.; 21.11.8 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. spalio 23 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nubaustojo A. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi paliktas galioti Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK 2018 m. balandžio 16 d. nutarimas, kuriuo A. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ANK 420 straipsnio 1 dalį 170 Eur dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones 3 mėnesiams, už tai, kad 2018 m. vasario 23 d. 18.40 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 140.1 ir 140.4 bei 3 priedo 1.1 punktų reikalavimus, lenkė kitą transporto priemonę sankryžoje ir pėsčiųjų perėjoje, kirsdamas horizontaliojo ženklinimo siaurą ištisinę liniją, skiriančią priešingų kryčių transporto srautus, paženklintame kelio ruože važiavo priešpriešinio eismo juosta, taip sukeldamas grėsmę eismo saugumui.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nubaustasis A. R. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato 2018 m. balandžio 16 d. nutarimą kaip neteisėtus ir nepagrįstus, o jeigu Klaipėdos apygardos teismas manys, kad policija įrodė padarytą pažeidimą ir jis yra kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo, prašo panaikinti kaip neproporcingą, neprotingą ir neteisingą jam paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą 3 mėnesiams – arba šią administracinio poveikio priemonę sušvelninti, sutrumpinant jos taikymo terminą.

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė ANK 569 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas bei nesilaikė teismų praktikos ir visuotinai pripažįstamų viešosios teisės principų. Palikdamas galioti Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK 2018 m. balandžio 16 d. nutarimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi policijos automobilyje įrengto vaizdo registratoriaus įrašu, policijos pareigūnų M. D. ir L. O. parodymais, taip pat M. D. 2018 m. vasario 23 d. tarnybiniu pranešimu, tačiau, apelianto įsitikinimu, minėti įrodymai neįrodo jo tariamai padaryto administracinio nusižengimo.

2.2. Apeliantas pažymi, kad iš policijos byloje pateikto vaizdo registratoriaus įrašo matyti, kaip 2018 m. vasario 23 d., jo vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), rodydamas dešinįjį posūkio signalą, kirsdamas punktyrinę kelio liniją, už pėsčiųjų perėjos, taip pat už sankryžos ir leistinoje vietoje aplenkia policijos automobilį. Iš policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašo visiškai nematyti, jog jis būtų lenkęs policijos automobilį sankryžoje, pėsčiųjų perėjoje ir (ar) ištisinės linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, paženklintame kelio ruože. Atliktas policijos automobilio lenkimo manevras vyko jau policijos automobiliui pravažiavus tiek pėsčiųjų perėją, tiek ir sankryžą. Apelianto tvirtinimu, iš byloje pateikto vaizdo registratoriaus įrašo negalima nustatyti jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimo aplinkybių (lenkimo sankryžoje, pėsčiųjų perėjoje ar per išilginę liniją), kurios yra nurodomos nutarime, taip pat skundžiamoje nutartyje ir, dėl kurių buvimo jam yra inkriminuojamas administracinis nusižengimas. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai vertino minimą vaizdo įrašą (ANK 569 straipsnio 4 dalis) ir skundžiamoje nutartyje padarė išvadas, prieštaraujančias vaizdo registratoriumi užfiksuotam vaizdui.

2.3. Be to, apelianto tvirtinimu, iš policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašo nematyti, jog atlikdamas lenkimo manevrą, jis būtų sukėlęs grėsmę eismo saugumui, kaip nepagrįstai nurodoma nutarime, taip pat skundžiamoje nutartyje. Lenkimo metu nebuvo jokių priešinga eismo juosta atvažiuojančių automobilių, atliktas lenkimo manevras nebuvo pavojingas eismo saugumui. Policijos pareigūnas M. D., kuris vairavo policijos automobilį, jį sustabdė, surašė pirmąjį protokolą ir tarnybinį pranešimą apie jo tariamą pažeidimą, 2018 m. birželio 4 d. teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas parodė, jog pažeidimo užfiksavimo metu policijos automobilyje galinio vaizdo registratorius neveikė. Tačiau teismas nepareikalavo iš policijos jokių įrodymų, patvirtinančių, ar tikrai 2018 m. vasario 23 d. policijos automobilyje neveikė galinio vaizdo registratorius, ar pareigūnai tiesiog sąmoningai nenori į bylą pateikti jiems nenaudingų bei nepalankių įrodymų. Apelianto teigimu, bet kokiu atveju byloje nėra objektyviais duomenimis nustatyta bei įrodyta, kurioje vietoje jis pradėjo lenkimo manevrą, ar lenkdamas jis įvažiavo į sankryžą, pėsčiųjų perėją ir (ar) ištisinės linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, paženklintą kelio ruožą ar ne, kadangi policijos automobilyje neveikė galinio vaizdo registratorius, o byloje esantis priekinio vaizdo registratoriaus įrašas nepatvirtina jokio neteisėto lenkimo ar Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Apelianto tvirtinimu, policijos pareigūnas M. D. taip pat nepatvirtino, kurioje tiksliai vietoje buvo pradėtas lenkimo manevras. M. D. teigė, jog važiuodamas tarnybiniu policijos automobiliu (duomenys neskelbtini) gatve, tamsiu paros metu, sankryžoje per galinio vaizdo veidrodėlį pastebėjo, kaip kitas automobilis atlieka lenkimo manevrą, lenkimo metu įvažiuodamas į sankryžą, pėsčiųjų perėją, taip pat įvažiuodamas į priešingą eismo juostą, kurią skiria ištisinė kelių ženklinimo linija. Lenkimo manevro metu jo vairuojamas tarnybinis policijos automobilis jau buvo pravažiavęs sankryžą ir pėsčiųjų perėją. Policijos pareigūnui atrodė, kad jis tuo metu buvo sankryžoje, jis neprisiminė ar lenkimo metu prie pėsčiųjų perėjos buvo pėsčiųjų ar ne, taip pat, ar sankryžoje prie šalutinio kelio buvo kitų transporto priemonių / eismo dalyvių ar ne. Po tariamo pažeidimo nebuvo galimybės parodyti vaizdo registratoriaus įrašo, kadangi tarnybiniame automobilyje nėra tokių techninių galimybių. M. D. teigė, jog rašant protokolą, pažeidėjui buvo išaiškinta, kur ir kada jis turi atvykti, tačiau į teismo klausimą, ar pažeidėjui buvo išaiškintos ANK 577 straipsnyje nurodytos jo teisės, jis tiesiogiai neatsakė, nurodydamas, jog tik kalbėjosi su pažeidėju policijos automobilyje. M. D. patikslino, jog padarytą pažeidimą jis matė per kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlį. Pažeidimo vieta užfiksuota ir aprašyta nebuvo. Todėl, esant tokiai situacijai, ir ją vertinant in dubio pro reo (visi neaiškumai aiškinami traukiamojo administracinėn atsakomybėn asmens naudai) principo kontekste, apeliantui nesuprantama, kaip teismas galėjo vadovautis policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašu ir jo pagrindu konstatuoti jo padarytą pažeidimą. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas šių abejonių ir neaiškumų net neaptarė, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl policijos automobilyje neveikiančio galinio vaizdo registratoriaus, policijos pareigūno M. D. parodymų bei fakto, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tikslią vietą, kurioje jis pradėjo lenkimo manevrą. Skundžiama nutartimi nebuvo išsklaidytos protingos, pagrįstos ir bylos nagrinėjimo metu jo iškeltos abejonės. Protokolas surašytas, priimtas nutarimas ir skundžiama nutartis spėjimais ir hipotetinėmis prielaidomis, o ne aiškiai užfiksuotais bei neginčytinais įrodymais ir faktais, dėl to skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.

Šalies argumentai

2.4. Apeliantas nurodo, kad 2018 m. birželio 4 d. teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja policijos pareigūnė L. O. teigė, jog tamsiu paros metu, būdama policijos automobilyje, pamatė, kaip policijos automobilį pralenkė kitas automobilis. Ar policijos automobilį lenkęs automobilis važiavo per ištisinę liniją ar ne, ji nematė ir to pasakyti negalėjo. Taip pat L. O. neprisiminė, ar tuo metu, kai policijos automobilį lenkė kitas automobilis, buvo priešpriešine eismo juosta atvažiuojančių automobilių ar ne, parodė, jog policijos automobiliui lenkimo manevras važiavimo nesutrukdė, policijos automobilis nurodytu pažeidimo metu važiavo 39 km/h greičiu. Taip pat ji neprisiminė, ar tuo metu, kai buvo lenkiamas policijos automobilis, jis buvo privažiavęs pėsčiųjų perėją ar užvažiavęs ant pėsčiųjų perėjos ar ne, parodė, kad prie pėsčiųjų perėjos, laukiančių gatve pereiti praeivių, nebuvo. Policijos pareigūnė L. O. taip pat parodė, kad po jo pažeidimo, pareigūnai iškart nepateikė jam įrodymų, vaizdo įrašų, kadangi policijos automobilyje nėra tokių techninių galimybių. L. O. neprisiminė, ar po pažeidimo padarymo jam buvo išaiškintos jo teisės. Pažeidimo padarymo vietos apžiūra daryta nebuvo. L. O. teigė, kad policijos automobilio lenkimą ji užfiksavo žiūrėdama į šoną, pro šoninį kairės pusės policijos automobilio langą. Apelianto nuomone, remiantis visuotinai pripažįstamu in dubio pro reo principu, teismas, nesant policijos automobilio galinio vaizdo registratoriaus įrašo, turėjo kritiškai vertinti liudytojos L. O. parodymus, juolab, liudytoja tariamą pažeidimą matė per policijos automobilio kairiojo šono langą, o iš vaizdo registratoriaus įrašo akivaizdu, jog atliktas lenkimo manevras buvo už sankryžos. Policijos automobiliui buvus už sankryžos, policijos pareigūnė negalėjo matyti ir užfiksuoti tariamo nusižengimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė ir nepaneigė, jog jis galėjo atlikti lenkimo manevrą jau už sankryžos, nepažeisdamas jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

2.5. Apelianto tvirtinimu, skiriasi policijos pareigūnų L. O. ir M. D. parodymai, susiję su jo tariamo pažeidimo fiksavimu. L. O. nurodė, jog neteisėtą lenkimą pamatė pažiūrėjusi pro policijos automobilio kairės pusės langą, jam priešinga eismo juosta neva aplenkiant policijos automobilį. Tačiau ji to objektyviai negalėjo matyti, nes policijos automobilis buvo jau gerokai nuvažiavęs už pėsčiųjų perėjos bei sankryžos. M. D. teigė, jog jo pažeidimą užfiksavo per galinio vaizdo kairės pusės veidrodėlį, o tai, apelianto nuomone, reiškia, jog dvejų skirtingų pareigūnų parodymai dėl tariamo pažeidimo fiksavimo būdo akivaizdžiai skiriasi bei iš esmės nesutampa. Be to, kaip M. D., neužfiksavęs jo lenkimo pradžios, nurodydamas tris skirtingas policijos automobilio buvimo vietas jo tariamo lenkimo metu, tamsiu žiemos paros metu, per galinio vaizdo veidrodėlį, galėjo matyti net tris skirtingus pažeidimus – lenkimą per ištisinę liniją, per sankryžą ir pėsčiųjų perėją. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog liudytoja L. O. teigė, jog jo atliekamo lenkimo metu policijos automobilis nebuvo privažiavęs sankryžos, o M. D. nurodė net tris skirtingas vietas, kuriose buvo policijos automobilis jo atliekamo lenkimo manevro metu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tarp liudytojų L. O. ir M. D. teismui duotų parodymų buvusių prieštaravimų visiškai neanalizavo, jų netyrė, teigdamas, jog neva minėtiems pareigūnams nėra jokio pagrindo apkalbėti jį. Apelianto teigimu, teismas bent jau galėjo kritiškai vertinti policijos pareigūnų parodymus ir jais visais ar jų dalimi apskritai nesivadovauti. Ypač, kai policijos pareigūnų parodymus paneigia byloje esantis policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašas, o galinio vaizdo registratoriaus įrašo, patvirtinančio tokius pareigūnų teiginius, apskritai byloje nėra.

2.6. Taip pat apeliantas įsitikęs, jog teismas, išklausęs liudytojų L. O. ir M. D. akivaizdžiai prieštaringų parodymų, matydamas vaizdo registratoriaus užfiksuotą įrašą, turėjo suabejoti ir tarnybiniame pranešime pateikiama informacija ir jos teisingumu, šią informaciją vertinti kritiškai. 2018 m. vasario 23 d. tarnybiniame pranešime M. D. nurodė, jog neteisėtą lenkimą jis pastebėjo jau pravažiavęs sankryžą. 2018 m. birželio 4 d. teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas M. D. parodė, kad jis neva pastebėjo atliekamą neteisėtą lenkimo manevrą pravažiuodamas sankryžą ir pėsčiųjų perėją, vėliau tiksliai neprisiminė, kurioje vietoje buvo policijos automobilis – galbūt buvo sankryžoje, o dar vėliau M. D. jau nurodė, jog atliekant lenkimo manevrą, policijos automobilis buvo pravažiavęs sankryžą ir pėsčiųjų perėją. Apelianto tvirtinimu, M. D. teisme duoti parodymai neatitinka tarnybiniame pranešime užfiksuotos informacijos, susijusios su jo tariamai atlikto neteisėto lenkimo užfiksavimo momentu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, dėl tokių M. D. parodymų prieštaravimo tarnybiniame pranešime užfiksuotai informacijai visiškai nieko nepasisakė, aklai vadovavosi tarnybiniame pranešime pateikiama informacija. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog M. D. tik 2018 m. birželio 4 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog mano pažeidimą neva užfiksavo konkrečiai per kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlį, o 2018 m. vasario 23 d. tarnybiniame pranešime aiškiai neminėjo, jog pažeidimas būtų užfiksuotas tik per kairįjį galinio vaizdo veidrodėlį, taip leidžiant susidaryti tarnybinį pranešimą skaitančiam bet kuriam asmeniui įspūdį, jog pažeidimas buvo užfiksuotas per visus galinio vaizdo veidrodėlius. Be to, apeliantui kyla klausimas, kaip pareigūnas tokį ilgą laiko tarpą stebėdamas galinio vaizdo veidrodėlį, kartu sugebėjo ir vairuoti policijos automobilį. Šias abejones apeliantui sustiprina ir tai, jog M. D., apklausiamas kaip liudytojas, nurodė net tris skirtingas jo tariamo pažeidimo užfiksavimo vietas, pažymėdamas, jog tiksliai neprisimena, kur buvo policijos automobilis jo atliekamo lenkimo metu, taip pat pasisakydamas, jog neužfiksavo tiksliai, kurioje vietoje buvo pradėtas lenkimo manevras. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad buvo tamsus žiemos paros metas, apie 18.30 val., todėl labai abejoja tuo, ar policijos pareigūnas per galinį kairįjį vaizdo veidrodėlį galėjo tiksliai matyti kelio ženklinimą, juolab, identifikuoti paskui jį važiavusios transporto priemonės tikslią vietą. Be to, tarnybinį pranešimą dėl tariamai padaryto administracinio nusižengimo surašė tik M. D., tačiau neaišku, kodėl tokio tarnybinio pranešimo neparengė pareigūnė L. O., teigusi, jog neva taip pat matė, kaip pažeidėjas atliko neteisėtą lenkimo manevrą.

2.7. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje net neapsvarstė jo skunde iškeltos versijos, jog nei M. D., nei L. O. realiai nematė jo atliekamo lenkimo manevro, nes jie patys pripažino, jog nežino, kurioje vietoje tiksliai pradėtas lenkimo manevras, spėjo, jog lenkimas galėjo būti pradėtas dar būnant jam sankryžoje, todėl galbūt ir administracinio nusižengimo protokolą surašė iš anksto, kuris vėliau dėl padarytų klaidų buvo panaikintas ir 2018 m. kovo 19 d. surašytas naujas protokolas, remiantis tarnybiniame pranešime pateikta galbūt tikrovės neatitinkančia informacija. Apelianto nuomone, tokį pareigūnų elgesį galėjo inspiruoti įsižeidimas dėl to, kad jis išdrįso aplenkti jų automobilį, kai prieš tai iš galo važiavę kiti automobiliai to padaryti nedrįso. Nors važiuodamas tokiu lėtu greičiu, policijos ekipažas akivaizdžiai trikdė įprastą eismą, tam nesant jokios priežasties. Ir nors teismas skundžiamoje nutartyje teigė, jog neva byloje yra paneigtas jo teiginys, kad apeliantas buvo priverstas važiuoti mažesniu kaip 30 m/h greičiu, kadangi policijos automobilis važiavo 38-41 km/h greičiau, tačiau teismas deramai nesigilino ir neatkreipė dėmesio į jo skunde nurodyta teiginį, jog jis kurį laiką važiavo ne paskui policijos automobilį, o paskui kitą automobilį, kuris važiavo iš paskos policijos automobiliui, ir, kuris važiavo lėčiau nei policijos automobilis, kai leistinas greitis yra 50 km/h. Policijos atstovė E. N. bandė remtis parduotuvės „ (duomenys neskelbtini)“ gatvės vaizdo įrašu, tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog įrašas padarytas grubiai pažeidžiant asmens duomenų teisinės apsaugos principus, šį įrašą kaip įrodymą atmetė ir juo nesivadovavo.

Žemesnės instancijos teismas

2.8. Remdamasis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai netyręs jo išdėstytų aplinkybių bei faktų, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis), nesivadovavo visuotinai pripažintais viešosios teisės principais, todėl priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamą nutartį, kuri turėtų būti panaikinta.

2.9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje priimtos Kelio ženklų ir signalų konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog ženklai statomi taip, kad vairuotojai, kuriems jie skirti, galėtų juos lengvai ir laiku atpažinti. 2012 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-83 „Dėl kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių patvirtinimo“ 21 punkte numatyta, kad ženklai turi būti dubliuojami, kai dėl plačios važiuojamosios dalies (dvi ir daugiau eismo juostų viena kryptimi), intensyvaus eismo ar dėl kitų priežasčių pagrindiniai ženklai nepakankamai gerai matomi arba ne laiku pastebimi tų eismo dalyvių, kuriems jie yra skirti, taip pat visais Taisyklėse nurodytais atvejais. Lietuvos teismų praktikoje buvo ne kartą nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl netinkamo kelių ženklinimo ar kitų objektyvių priežasčių asmuo negalėjo matyti kelio ženklų, dėl to pažeidė šių ženklų reikalavimus, toks asmuo negali būti laikomas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo. Apeliantas nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas nesivadovavo jo pateiktomis nuotraukomis, iš kurių matyti, kad gatvės apšvietimo stulpas ir medis užstoja kelio ženklus, nes neva šie vaizdai užfiksuoti pėsčiojo, stovinčio kelkraštyje, o ne iš vairuotojo pozicijos. Tačiau apeliantas pažymi, kad tokią versiją teismui pateikė būtent policija kartu su 2018 m. gegužės 25 d. atsiliepimu į jo skundą. Apelianto įsitikinimu, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. ginčo atkarpoje, pastatyti ženklai pažeidžia Konvencijos ir Ženklinimo taisyklių nuostatas, o policija neįrodė jo kaltės (ANK 7 straipsnis) dėl galbūt padaryto administracinio nusižengimo, dėl to pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuotraukas, kaip svarbius įrodymus, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) ir priėmė neteisėtą bei apeliacine tvarka naikintiną skundžiamą nutartį.

2.10. Apelianto tvirtinimu, iš byloje esančių jo paties 2018 m. vasario 24 d. darytų (duomenys neskelbtini) gatvės nuotraukų aiškiai matyti (duomenys neskelbtini) gatvės, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, sankryža su (duomenys neskelbtini) gatve, taip pat aiškiai matyti kelio atkarpa iki sankryžos, kurioje priešingas eismo juostas skiria punktyrinė (brūkšninė) linija, o dešinėje kelio pusėje esantis stambaus kamieno medis užstoja šioje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pagrindinis kelias“, taip pat užstoja šioje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“. Taip pat matyti ir tai, jog toje pačioje (duomenys neskelbtini) gatvės vietoje, kairėje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ užstoja gatvės apšvietimo stulpas. Apelianto nuomone, pateiktose nuotraukose užfiksuoti vaizdai yra akivaizdus faktas, jog nurodyti kelio ženklai (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) mieste, yra pastatyti grubiai pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, taip pat Ženklinimo taisyklių 21 punkto reikalavimus, kadangi, esant tokiam kelio ženklų užstojimui medžiu bei apšvietimo stulpu, šie kelio ženklai turėtų būti pastatyti arba prieš minimą medį ir gatvės apšvietimo stulpą, arba privalo būti dubliuojami, t. y. pastatomi tiek prieš medį ir prieš apšvietimo stulpą, tiek ir po jų, jog būtų iš anksto matomi visiems eismo dalyviams bet kuriuo paros metu.

2.11. Apeliaciniame skunde apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, jog jis teisėtai pradėdamas itin lėtai priekyje važiuojančio automobilio lenkimo manevrą, esant punktyrinei kelio ženklinimo linijai, ir dėl objektyvių priežasčių, be kita ko, esant tamsiam žiemos paros metui, negalėdamas matyti dešinėje kelio pusėje esančio uždengtų kelio ženklų „Pagrindinis kelias“ ir „Pėsčiųjų perėja“, taip pat negalėdamas matyti kairėje kelio pusėje esančio uždengto kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, jis negali būti laikomas kaltu dėl jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nes nėra vienos iš būtinųjų jo administracinio nusižengimo sudėties sąlygų – kaltės (ANK 7 straipsnis). Juolab, turint omenyje viešojoje teisėje galiojantį in dubio pro reo principą, reiškiantį, jog visi neaiškumai ir tyrimo metu neatsakyti klausimai turi būti aiškinami jo naudai, taip pat pagal teismų praktiką netinkamai pastatyto ženklo nematymas pašalina tokį ženklą pažeidusio asmens kaltę dėl padaryto pažeidimo. Apelianto tvirtinimu, iš policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašo taip pat matyti, kad policijos automobiliui važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, toliau esančius ženklus „Pagrindinis kelias“, „Pėsčiųjų perėja“ užstoja medžio kamienas, ir tai užfiksuota jo padarytose nuotraukose. Ir tik pavažiavus policijos automobiliui toliau, vaizdo registratoriumi užfiksuotame vaizdo įraše išnyra minėti kelio ženklai, informuojantys apie sankryžą ir pėsčiųjų perėją. Be to, matyti, jog visą laiką kairėje kelio pusėje gatvės apšvietimo stulpu yra užstojamas kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“. Apeliantas pastebi, kad iš vaizdo registratoriaus įrašo matyti, kad policijos automobilis važiuoja ties kelio viduriu, tačiau važiuojant automobiliu arčiau dešiniojo kelkraščio, minėti kelio ženklai vairuotojui. Tačiau teismas, nesant byloje nustatytos jo lenkimo pradžios vietos, jog pradėdamas lenkimo manevrą jis galėjo nematyti šių ženklų, šių aplinkybių visiškai neanalizavo. Esant tokiai situacijai, apelianto nuomone, jeigu ir būtų įrodytas neteisėtas lenkimas, jis negalėtų būti laikomas kaltu dėl neteisėto lenkimo, nes nesimatė kelio ženklai lenkimo pradžioje (ANK 7 straipsnis). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, matydamas tokį eismo saugumo grėsmę keliantį neteisėtą kelio ženklinimą, net nesiėmė jokių priemonių atskirąja nutartimi pranešti apie situaciją Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos ir (ar) Šilutės rajono savivaldybei, jog būtų imtasi būtinų ir operatyvių priemonių pašalinti (duomenys neskelbtini) gatvėje kelio ženklinimą užstojančius medžius, taip pat, kad būtų perstatomas gatvės apšvietimo stulpas, užstojantis kairėje kelio pusėje esantį ženklą „Pėsčiųjų perėja“.

2.12. Taip pat apeliantas, remdamasis ANK 618 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje sutiko su jo skunde nurodytais policijos pareigūnų padarytais pažeidimais, t. y. kad jam nebuvo pranešta apie nutarimo paskelbimo laiką. Nutarimas pakankamai nemotyvuotas, jame neįvertinti visi įrodymų šaltiniai. Nutarime nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad jis nedalyvavo nagrinėjant administracinio nusižengimą bylą policijoje, nors realiai bylos nagrinėjime dalyvavo. Nepaisant to, jog teismas sutiko su jo argumentais dėl policijos pareigūnų padarytų procesinių pažeidimų, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pažeidimai nėra esminiai, todėl nėra pagrindo naikinti nutarimo. Tačiau teismas visiškai nemotyvavo ir nepasisakė, kodėl šie pažeidimai nėra laikytini esminiais, kaip šie pažeidimai galėjo įtakoti policijoje atliktą tyrimą ir jo nešališkumą. Maža to, į kai kuriuos šiurkščius policijos pareigūnų procesinius pažeidimus teismas apskritai neatkreipė dėmesio ir skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė, nors jie buvo akcentuojami skunde bei bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas pažymi, kad 2018 m. balandžio 16 d. jam iš (duomenys neskelbtini) atvykus į administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą, pateikus paaiškinimus ir poziciją, bylą nagrinėjusi vyresnioji tyrėja E. N. nurodė, jog pasitars su savo viršininku, priims nutarimą ir jį informuos apie sprendimą. Vyresnioji tyrėja E. N., pripažindama, jog dėl nutarimo priėmimo dar tarsis su policijos viršininku, šiurkščiai pažeidė ANK 618 straipsnio 1 dalį, buvo galbūt šališka ir nekompetentinga. Aplinkybę, jog ji tarsis su viršininku dėl nutarimo priėmimo, pati pripažino ir teisme.

Šalies argumentai

2.12.1. Apeliantas nurodo, kad ANK 618 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, jog ne teismo tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, pareigūnas priima nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Nurodyta įstatymo nuostata nenumato jokios pareigūno, nagrinėjančio administracinio nusižengimo bylą, teisės tartis su viršininku ar kitu asmeniu. Įstatymas griežtai įpareigoja, jog nutarimą priimtų bylą nagrinėjęs ir su medžiaga išsamiai susipažinęs kompetentingas pareigūnas, užkertant kelią galbūt neteisėtam kitų asmenų įsikišimui į bylos nagrinėjimą ir nutarimo priėmimą, taip pat užkertant kelią galbūt šališkumui. Nutarime nurodoma, kad nutarimą priėmė vyresnioji tyrėja E. N., ir jame niekur nėra nurodoma, kad jį būtų priėmę E. N. ir policijos viršininkas A. M., ar, kad nutarimas būtų priimtas E. N. tariantis su policijos viršininku A. M.. Apeliantas pastebi, kad ANK 576 straipsnio 1 ir 2 dalys bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 58 str. 1 dalies 4 punktas ir 58 straipsnio 3 dalis mutatis mutandis užtikrina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisę reikalauti nušalinti bylą nagrinėjantį pareigūną, jeigu iškyla jo galbūt šališkumo klausimas ar nekompetencijos klausimas, tokiu būdu netiesiogiai nurodant, jog bylas turi nagrinėti kompetentingi ir nešališki asmenys. Tačiau pirmosios instancijos, matydamas tokį šiurkštų jo procesinių teisių į nešališką ir objektyvų nutarimo priėmimą administracinio nusižengimo byloje pažeidimą, skundžiamoje nutartyje visiškai apie tai neužsiminė nei vienu žodžiu, visiškai nevertino, jog galbūt įsikišo policijos viršininkas, ir kaip tai galėjo paveikti bylą nagrinėjusią tyrėją. Apeliantas daro išvadą, kad nutarimas buvo priimtas neskaidriai ir šališkai. Todėl, apelianto nuomone, esant tokiems šiurkštiems ir akivaizdiems procesiniams pažeidimams, teismas skundžiamoje nutartyje ne tik privalėjo juos aptarti ir išanalizuoti, tačiau ir panaikinti nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

2.12.2. Be to, apeliantas nurodo, kad skunde, tiek ir 2018 m. birželio 4 d. bei 2018 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdžių metu, jis akcentavo, kad policijos priimtas nutarimas yra neteisėtas, kadangi jis yra nemotyvuotas, jame visiškai neaptarti jo pateikti įrodymai, kiti byloje surinkti įrodymai, jų vertinimas. Nutarime tiesiog automatiškai atkartojamas protokolas ir jame nurodytos pažeidimo aplinkybės, tarsi po protokolo surašymo jokio papildomo tyrimo ir tolesnio administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo apskritai net nebūtų buvę. Nors iš bylos duomenų matyti, kad jis teikė policijos pareigūnams (duomenys neskelbtini) gatvės nuotraukas ir su tuo susijusius paaiškinimus, taip pat tiek po jo automobilio sustabdymo 2018 m. vasario 23 d., tiek ir 2018 m. kovo 19 d. protokolo surašymo metu teikė policijos pareigūnams M. D. bei R. A. paaiškinimus dėl jo atliko policijos automobilio lenkimo manevro aplinkybių. Be to, davė paaiškinimus jo administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusiai tyrėjai E. N.. Tačiau nepaisant to, nutarimo motyvuojamoje dalyje nei vienu žodžiu neužsimenama apie jo pateiktas (duomenys neskelbtini) gatvės nuotraukas, šių nuotraukų teisinę reikšmę administracinio nusižengimo byloje, visiškai neanalizuojami bei neaptariami jo pateikti paaiškinimai protokolą surašiusiam pareigūnui, taip pat pažeidimo bylą nagrinėjusiai tyrėjai E. N.. Nutarime taip pat visiškai nieko nepasisakoma dėl policijos automobilyje vaizdo registratoriumi užfiksuoto įrašo, iš automobilių dalių parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ gauto vaizdo įrašo, pareigūno M. D. tarnybinio pranešimo, šių įrodymu įrodomosios vertės, lyginant juos su kitais byloje surinktais įrodymais, įskaitant jo pateiktus įrodymus.

2.13. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, apklausdamas nutarimą priėmusią tyrėją E. N., ją aktyviai kritikavo, nurodydamas, jog nutarimas yra nemotyvuotas, jame nėra aptarti jo pateikti įrodymai, taip pat kiti administracinio nusižengimo byloje surinkti įrodymai. Dar daugiau, konstatuodamas policijos priimto nutarimo akivaizdų nemotyvavimą, pirmosios instancijos teismas netgi pasisakė „kitaip tariant, na, tu duomenų, kad kažkaip tai vertinti, matau nėra“. Tačiau, nepaisant to, jog pats teismas konstatuoja, kad nutarime nėra duomenų, iš kurių būtų galima vertinti galbūt padarytą pažeidimą, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai pakeitė nuomonę bei nurodė, jog toks policijos pareigūnų padarytas pažeidimas, t. y. kaip nutarimo nemotyvavimas nėra esminis, todėl nutarimą paliko galioti. Apelianto nuomone, vien tai, jog nutarime nenurodyta, jog jis dalyvavo bylos nagrinėjime, parodo, kad nutarime nurodyti tikrovės neatitinkantys faktai. Be to, nesant eismo įvykio apžiūros protokolo, administracinio nusižengimo bylos tyrimas policijoje buvo atliktas paskubomis ir paviršutiniškai, o tai taip pat lėmė neteisėto ir naikintino nutarimo priėmimą, ir į tai privalėjo sureaguoti pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį. Taip pat nutarimas jam nebuvo išsiųstas registruotu laišku, jis atsiųstas tik elektroniniu paštu, nors, remiantis ANK 573 straipsnio 1 dalimi, nutarimas jam turėjo būti siunčiamas registruotu laišku į jo deklaruotą gyvenamąją vietą. Todėl apeliantas, atsižvelgdamas nurodytus policijos pareigūnų padarytus šiurkščius ir esminius pažeidimus, daro išvadą, jog nutarimas, taip pat ir pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis turi būti panaikinti.

2.14. Remdamasis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-53/2014, 2AT-57-139/2015, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai) apeliantas tvirtina, jog teismai yra ne kartą nurodę, jog administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas – gali būti neskiriama pažeidėjui, atsižvelgiant į jo asmenybę, padaryto pažeidimo pobūdį ir pažeidimo padarymo aplinkybes, taip pat kitas svarbias aplinkybes, jeigu tokios priemonės skyrimas būtų neteisingas ir neprotingas. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į skunde nurodytą jo prašymą neskirti teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo, skundžiamoje nutartyje nurodė, jog jo nurodyti argumentai, kad teisė vairuoti transporto priemonę yra būtina advokato veiklai vykdyti dėl iš anksto paskirtų teismo posėdžių skirtingų Lietuvos miestų teismuose, negali būti pagrindas netaikyti teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą. Tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl jo asmenybę charakterizuojančių duomenų, tariamo pažeidimo padarymo aplinkybių, kelio ženklų užstojimo ir neteisėto įrengimo, kitų jo skunde nurodytų motyvų, kuriais remiantis neturėtų būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas. Apelianto teigimu, jeigu Klaipėdos apygardos teismas manytų, jog jis padarė ANK 420 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusižengimą, tai tokį nusižengimą tikrai padarė netyčia ir nesąmoningai, tamsiu žiemos paros metu nuoširdžiai nematydamas (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių kelio ženklų, nes juos užstojo medžiai, taip pat gatvės apšvietimo stulpai. Būdamas patyręs ir daugiau kaip 15 metų vairavimo stažą turtintis asmuo, tikrai nebūtų lenkęs ne bet kokio, o policijos automobilio toje vietoje, kurioje toks lenkimas yra neleistinas, jeigu būtų žinojęs ar matęs, kad toje vietoje draudžiama lenkti. Pažymi, jog lenkimo manevrą, esant punktyrinei (brūkšninei) kelio ženklinimo linijai, tikrai atliko nuoširdžiai įsitikinęs, kad nėra jokių draudimų ar ribojimų toje vietoje lenkti automobilius. Atlikus lenkimo manevrą nebuvo sukelta jokia reali rizika eismo saugumui, tai patvirtino ir policijos pareigūnai, duodami parodymus. Iš Policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašo akivaizdžiai matyti, jog lenkimo metu (duomenys neskelbtini) gatvėje eismas buvo neintensyvus, lenkimo manevras atliktas neviršijant greičio, tvarkingai rodant posūkio signalus ir net nesitikint bei nenumanant, jog daro neteisėtą veiksmą. Apelianto tvirtinimu, toks pažeidimas buvo atsitiktinis veiksmas, jam subjektyviai tikint, kad jokio Kelių eismo taisyklių pažeidimo lenkimo metu nedarė. Apeliantas pažymi, kad jis yra drausmingas ir pavyzdingas kelių eismo dalyvis, iki 2017 metų vasaros visiškai nebaustas už jokius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Jo turimais duomenimis, 2017 metais (vasarą) buvo baustas tik vieną kartą administracine tvarka už automobilio pastatymą Vilniaus mieste mokamoje vietoje, už tai, kad pavėlavo laiku pratęsti apmokėjimą, 2018 m. sausio mėn. buvo baustas už greičio viršijimą Šilalės rajone. Už pavojingą vairavimą ar neteisėtą lenkimą (ANK 420 straipsnis) jis nebaustas. Todėl, apelianto nuomone, jam paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas 3 mėnesiams – yra neproporcinga ir neteisinga bausmė, ji turėtų būti panaikinta arba sušvelninta. Nurodo, kad atėmus iš jo teisę vairuoti transporto priemonę 3 mėnesius, nebus pasiekti jokie tikslai, o tik nustatytas neproporcingas, neteisingas ir perteklinis suvaržymas, sukeliantis jam ypatingai didelius nepatogumus. Apeliantas nurodo, kad jis yra advokatas, gyvenantis ir dirbantis (duomenys neskelbtini) mieste, dėl to automobilis jam yra būtina susisiekimo priemonė profesinei advokato veiklai vykdyti. Pastebi, jog nuolat teikia teisines paslaugas ir atstovauja klientus ne tik (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau ir kituose Lietuvos miestuose, dėl to dažnai tenka vykti automobiliu į kituose miestuose esančius teismus, juose paskirtus teismo posėdžius. Palikus galioti nutarimu jam paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą 3 mėnesiams – būtų akivaizdžiai ir reikšmingai sutrikdyta jo, kaip advokato, vykdoma profesinė veikia, užkirstas kelias 3 mėnesius važinėti į skirtinguose miestuose esančius ir jau paskirtus teismo posėdžius, dėl to nukentėtų ne tik jis, kaip advokatas, tačiau ir jo atstovaujami klientai, jų teisės ir teisėti interesai. Kartu pastebi, jog važinėti į minėtus teismo posėdžius skirtinguose miestuose viešuoju transportu tikrai negalės, kadangi tai užims labai daug laiko, be to, vykstant į bylų nagrinėjimą su savimi tenka turėti didelės apimties segtuvus su konfidencialiais ir advokato paslaptį sudarančiais bylų dokumentais, nešiojamąjį kompiuterį, advokato mantiją, o viešasis transportas yra nesaugi ir netinkama transporto priemonė važinėti į teismus ne tik skirtingose Lietuvos miestuose, tačiau taip pat ir (duomenys neskelbtini) mieste. Klaipėdos apygardos teismas panašiose ar analogiškose bylose, neskirdamas teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo, atsižvelgia į tai, ar teisė vairuoti transporto priemonę yra būtina pažeidėjo darbinėms funkcijoms vykdyti. Šiuo atveju jam teisė vairuoti automobilį yra būtina advokato profesinei veiklai vykdyti, dėl to, mano, jog Klaipėdos apygardos teismas turėtų suprasti jį ir neskirti jo profesinę veiklą itin varžančios ir ribojančios administracinio poveikio priemonės.

2.14.1. Apelianto teigimu, skundžiama nutartimi atsisakydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę ir netaikyti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo 3 mėnesiams, teismas netinkamai taikė bei aiškino ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas, įvertindamas tai, jog ANK 35 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis lengvinančių aplinkybių sąrašas, o ANK 35 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas lengvinančiomis aplinkybėmis gali pripažinti ir kitas aplinkybes, nagrinėjamu atveju jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėjo pripažinti tai, kad (duomenys neskelbtini), kelio ženklai tinkamai nematomi. Be to, ANK 34 straipsnio 5 dalis priešingai, nei teigiama skundžiamoje nutartyje, gali būti taikoma ne tik tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau ir atsižvelgiant į tokias aplinkybės kaip pažeidėjo kaltė, asmenybė, teisingumo ir protingumo principai. Visiškai nepriklausomai nuo ANK 34 straipsnio 5 dalies normos turinio, taip pat netgi nepriklausomai nuo to, ar ANK apskritai leistų taikyti konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui švelnesnę bausmę nei yra numatyta konkrečiame ANK straipsnyje ir jo sankcijoje ar ne, bet kuris Lietuvos Respublikos teismas, konkrečioje byloje tiesiogiai taikydamas Lietuvos Respublikos Konstituciją ir jos preambulėje įtvirtintus teisingumo bei teisinės valstybės principus, turi teisę taikyti švelnesnę bausmę nei yra numatyta įstatymo ar bausmės apskritai netaikyti, jeigu tai prieštarautų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams, varžytų asmens teises ir interesus labiau nei to reikia konkretaus pažeidimo atveju. Todėl teismo skundžiamos nutarties teiginys, kad neva nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam nėra pagrindo panaikinti ar švelninti nutarimu paskirtą administracinio poveikio priemonę, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kartu apeliantas pažymi, kad priešingai, nei neteisingai yra nurodoma skundžiamoje nutartyje, ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymas nėra siejamas su ANK 12 straipsnio 1 dalyje nurodytomis mažai pavojingomis veikomis, kadangi, esant padarytai bet kuriai iš ANK 12 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų, asmuo apskritai neturėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai taikė bei aiškino ANK 34 straipsnio 5 dalį, 12 straipsnio 1 dalį ir visiškai be pagrindo nepakeitė nutarimo bei nepanaikino juo pritaikytos administracinio poveikio priemonės arba šios priemonės nesušvelnino.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK viršininkas A. M. mano, kad A. R. apeliacinis skundas kaip nepagrįstas turi būti atmestas, o skundžiama nutartis palikta galioti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Apeliaciniame skunde nubaustasis A. R. ginčija skundžiama nutartimi nustatytas pažeidimo faktines aplinkybes, kartu ir savo kaltę dėl administracinio nusižengimo padarymo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, motyvuodamas tuo, kad iš policijos automobilyje vaizdo registratoriumi užfiksuoto vaizdo visiškai nematyti, jog jis būtų lenkęs policijos automobilį sankryžoje, pėsčiųjų perėjoje ir (ar) ištisinės linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, paženklintame kelio ruože. Atliktas policijos automobilio lenkimo manevras vyko jau policijos automobiliui pravažiavus tiek pėsčiųjų perėją, tiek ir sankryžą. Apelianto tvirtinimu, iš byloje pateikto vaizdo registratoriaus įrašo negalima nustatyti jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimo aplinkybių (lenkimo sankryžoje, pėsčiųjų perėjoje ar per išilginę liniją), kurios yra nurodomos nutarime, taip pat skundžiamoje nutartyje ir, dėl kurių buvimo jam yra inkriminuojamas administracinis nusižengimas. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai vertino minimą vaizdo įrašą ir skundžiamoje nutartyje padarė išvadas, prieštaraujančias vaizdo registratoriumi užfiksuotam vaizdui. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tikslią vietą, kurioje jis pradėjo lenkimo manevrą, to tiksliai negalėjo patvirtinti ir policijos pareigūnai M. D. bei L. O.. Pažeidimo užfiksavimo metu policijos automobilyje galinio vaizdo registratorius neveikė. Taip pat iš policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašo nematyti, jog atlikdamas lenkimo manevrą, jis būtų sukėlęs grėsmę eismo saugumui, kaip nepagrįstai nurodoma nutarime, taip pat skundžiamoje nutartyje. Lenkimo metu nebuvo jokių priešinga eismo juosta atvažiuojančių automobilių, atliktas lenkimo manevras nebuvo pavojingas eismo saugumui. Apelianto teigimu, iš byloje esančių jo paties 2018 m. vasario 24 d. darytų (duomenys neskelbtini) gatvės nuotraukų aiškiai matyti (duomenys neskelbtini) gatvės, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, sankryža su (duomenys neskelbtini) gatve, taip pat aiškiai matyti kelio atkarpa iki sankryžos, kurioje priešingas eismo juostas skiria punktyrinė (brūkšninė) linija, o dešinėje kelio pusėje esantis stambaus kamieno medis užstoja šioje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pagrindinis kelias“, taip pat užstoja šioje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“. Taip pat matyti ir tai, jog toje pačioje (duomenys neskelbtini) gatvės vietoje, kairėje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ užstoja gatvės apšvietimo stulpas. Apelianto nuomone, pateiktose nuotraukose užfiksuoti vaizdai yra akivaizdus faktas, jog nurodyti kelio ženklai (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) mieste, yra pastatyti šiurkščiai pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, taip pat Ženklinimo taisyklių 21 punkto reikalavimus, kadangi, esant tokiam kelio ženklų užstojimui medžiu bei apšvietimo stulpu, šie kelio ženklai turėtų būti pastatyti arba prieš minimą medį ir gatvės apšvietimo stulpą, arba privalo būti dubliuojami, t. y. pastatomi tiek prieš medį ir prieš apšvietimo stulpą, tiek ir po jų, jog būtų iš anksto matomi visiems eismo dalyviams bet kuriuo paros metu. Apeliantas pažymėjo, jog nesant jokių ženklų, draudžiančių lenkimą, pradėjus manevrą esant brūkšninei linijai, esant tamsiam žiemos paros metui, jau lenkimo manevro vėlesnėje eigoje jis visiškai objektyviai negalėjo matyti, jog lenkimo atkarpoje tam tikroje vietoje galbūt baigiasi brūkšninė ir prasideda ištisinė linija, nes ši linija lenkimo manevro metu buvo tarp jo ir lenkiamų automobilių.

7. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

8. Patikrinęs šios administracinio nusižengimo bylos duomenis, apygardos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas, nagrinėjęs A. R. skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, aptartų ANK nuostatų nepažeidė, skundžiamos nutarties išvados yra pagrįstos išsamiu ANK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to ir reikalauja įstatymas. Apylinkės teismas, laikydamasis ANK 569 straipsnio reikalavimų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, pateikė jų visumos analizę. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta ir tai, kad pagal ANK 569 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą ne teismo tvarka nagrinėjančio pareigūno) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą ne teismo tvarka nagrinėjančiam pareigūnui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra ANK nuostatų pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas išanalizavo bei įvertino ištirtus įrodymus, atsižvelgdamas į skundo argumentus atliko įrodymų tyrimą, išvadas motyvavo, skundžiamoje nutartyje jokių prieštaravimų nėra. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su apylinkės teismo nutartyje išdėstytu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas nepritarti argumentuotoms skundžiamos nutarties išvadoms dėl A. R. kaltės.

9. Teismo posėdyje, ginčydamas nustatytas pažeidimo faktines aplinkybes, savo kaltę dėl administracinio nusižengimo padarymo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, A. R. įvykio aplinkybes paaiškino analogiškai kaip ir skunde apylinkės teismui bei apeliaciniame skunde apygardos teismui.

10. Iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio M. D. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad patruliuojant kartu su tyrėja L. O. tarnybiniu automobiliu, važiuojant (duomenys neskelbtini), centro link, paskui juos važiavo dar viena transporto priemonė. Privažiavus sankryžą su (duomenys neskelbtini) g., priešais kurią yra pėsčiųjų perėja, per galinio vaizdo veidrodėlį pastebėjo, kaip paskui juos važiavusį automobilį pradėjo lenkti dar kita transporto priemonė. Lenkiančioji transporto priemonė aplenkė paskui juos važiavusį ir jų tarnybinį automobilius. Lenkimas buvo atliktas pėsčiųjų perėjoje ir sankryžoje. Lenkiantysis automobilis važiavo ištisinės linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, paženklintame kelio ruože priešinga eismo juosta (b. l. 23).

10.1. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas M. D. patvirtino tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, t. y. kad jis per galinį vaizdo veidrodėlį matė kaip automobilio vairuotojas A. R. lenkė ta pačia kryptimi važiavusį automobilį bei jų tarnybinį automobilį sankryžoje, pėsčiųjų perėjoje, važiuodamas priešpriešine eismo juosta, kur siaura ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta.

11. Nustačius padarytą pažeidimą, policijos pareigūnė L. O. atskiro tarnybinio pranešimo nesurašė, tačiau teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja patvirtino, jog ji, važiuodama tarnybiniame automobilyje, pasukusi galvą šonu matė, kaip automobilio vairuotojas A. R. lenkė ta pačia kryptimi važiavusį automobilį bei jų tarnybinį automobilį pėsčiųjų perėjoje ir sankryžoje, važiuodamas priešpriešine eismo juosta. Kelio apšvietimas buvo geras. Pažymėtina, kad policijos pareigūnė L. O. negalėjo atsakyti į klausimą, ar A. R. vairuotu automobiliu lenkdamas kitus automobilius, kirto ištisinę liniją, tačiau ji aiškiai patvirtino, jog A. R. lenkė ta pačia kryptimi važiavusį automobilį bei jų tarnybinį automobilį pėsčiųjų perėjoje ir sankryžoje, todėl neabejotinai kartu kirto ir ištisinę liniją. Ši aplinkybė parodo, kad policijos pareigūnė parodė tik jai matytas aplinkybes ir neparodė to, ko pati nematė ar negalėjo matyti.

12. Šiuo atveju apygardos teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų policijos pareigūnų L. O. ir M. D. parodymais. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog policijos pareigūnai būtų buvę suinteresuoti A. R. apkalbėti. Be to, akcentuotina, kad policijos pareigūnai L. O. ir M. D. davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, o administracinėn atsakomybėn traukiamas A. R. už žinomai melagingų paaiškinimų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę paaiškinimus naudoti kaip gynimosi priemonę.

13. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad patruliuodami tarnybiniu automobiliu, policijos pareigūnai stebėjo eismą kelyje, ar nedaromi Kelių eismo taisyklių pažeidimai, todėl policijos pareigūnas M. D. stebėjo automobilių eismą ir per automobilio galinį veidrodėlį, o važiuodamas per pėsčiųjų perėją ir sankryžą, neabejotinai jis pastebėjo neleistinoje vietoje automobilius lenkiantį ir į priešingą eismo juostą išvažiavusį automobilį. Neabejotinai toks automobilio vairuotojo draudžiamas lenkimas atkreipė ir policijos pareigūnės L. O. dėmesį. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju liudytojų policijos pareigūnų L. O. ir M. D. parodymų visiškai nepaneigia ir vaizdo registratoriumi užfiksuoti duomenys. Iš jų nustatyta, kad policijos pareigūnų tarnybiniam automobiliui tik pravažiavus pėsčiųjų perėją ir sankryžą, už sekundės tarnybinį automobilį per ištisinę juostą pralenkė A. R. vairuojamas automobilis, ir jau kirsdamas punktyrinę liniją, grįžo į savo važiuojamąją eismo juostą. Todėl, atsižvelgiant į vaizdo įraše užfiksuotą kelią, jo atkarpą su pėsčiųjų perėja ir sankryža, kelio žymėjimo linijas prieš pėsčiųjų perėją ir sankryžą bei laiką, neakcentuojant jau to, kad buvo aiškiai matomi ir pastatyti kelio ženklai, nekyla net menkiausios abejonės dėl to, kad A. R. lenkė kitas transporto priemones priešinga eismo juosta būtent pėsčiųjų perėjoje bei sankryžoje. Kartu akcentuotina, kad vairuotojas pamatęs, jog artėja prie ištisinės linijos, turi stabdyti ir, nutraukęs lenkimo manevrą, grįžti į savo juostą. Pasiteisinimas, kad vairuotojas nespėjo grįžti į savo eismo juostą, jo atsakomybės dėl to nesumažina. Pažymėtina, kad vairuotojas, važiuodamas miesto keliu ir norėdamas aplenkti automobilį, o nagrinėjamu atveju net ne vieną, turėjo būti itin dėmesingas ir numatyti visas galimas kliūtis, nes ištisinė linija neatsirado staiga, be to, aiškiai buvo matomi ir kelio ženklai.

14. Apeliaciniame skunde nubaustasis A. R. daug dėmesio skyrė (duomenys neskelbtini) gatvės, (duomenys neskelbtini) mieste, ženklinimui, tvirtindamas, kad dešinėje kelio pusėje esantis stambaus kamieno medis užstoja šioje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pagrindinis kelias“, taip pat užstoja šioje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ bei apšvietimo stulpas užstoja toje pačioje (duomenys neskelbtini) gatvės vietoje, kairėje kelio pusėje esantį kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“. Tačiau tokį apeliacinio skundo argumentą paneigia policijos tarnybiniame automobilyje vaizdo registratoriumi užfiksuoti duomenys. Akcentuotina, kad iš vaizdo registratoriumi užfiksuotų duomenų objektyviai nustatyta, jog automobiliu važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini), net ir tamsiu paros metu pakankamai iš toli aiškiai matomi dešinėje pusėje esantys kelio ženklai „Pagrindinis kelias“ ir „Pėsčiųjų perėja“, augantys medžiai šių ženklų visiškai neužstoja, kelio ženklai gerai apšviesti. Taip pat matomas kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“ ir kairėje kelio pusėje. Minėti kelio ženklai aiškiai matomi ir pateiktoje nuotraukoje, kuri daryta būtent iš vairuotojo, o ne iš pėsčiojo pozicijos kelyje (b. l. 29). Todėl A. R. iškelta versija, kad minėtoje kelio atkarpoje nesimato kelio ženklų, vertinami kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės dėl padaryto nusižengimo. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog aplinkybė, kad policijos tarnybinis automobilis, konkrečioje situacijoje, atsižvelgdamas į kelio ženklus, oro sąlygas ir panašiai, važiavo ne visu leistinu, t. y. 50 km/h greičiu, bet jam artimam, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog jis besąlygiškai trukdė eismui.

15. Pažymėtina, kad asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį skirtingais atvejais, esant savo pavojingumu labai skirtingoms situacijoms: tiek tais atvejais, kai vairuotojas lenkė vietose, kuriose lenkti draudžiama, į priešpriešinę eismo juostą išvažiavo nesant automobilių ar esant mažam jų srautui, tiek tais atvejais, kai sukelia pavojingą situaciją, t. y. priverčia kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ir kitų žmonių saugumui užtikrinti. ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyti alternatyvūs veiksmai, kuriais gali būti padaromas šis administracinis nusižengimas, be kita ko, ir lenkimas vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. lenkė kitas transporto priemones, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiam vertinimui, kadangi, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, skundžiamą nutartį ir apeliacinio skundo argumentus, sutinka, jog A. R. veiksmuose esama administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

16. Taigi, skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nesama jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo A. R. naudai. Vien tai, kad pažeidėjas nesutinka su teismo ir administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusios institucijos pateiktu įrodymų vertinimu, dar nereiškia, kad byla buvo išnagrinėta netinkamai ir ištirti ne visi reikšmingi duomenys.

17. Šiuo atveju apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliaciniame skunde nurodytais Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK 2018 m. balandžio 16 d. nutarime padarytais ANK pažeidimais, kurių apygardos teismas dar kartą nekartoja, dėl jų skundžiamoje nutartyje pasisakė ir apylinkės teismas. Apygardos teismas akcentuoja, kad toks skubotas ir nekokybiškas bylos nagrinėjimas, neįvertinus paminėtų konkretaus atvejo aplinkybių visumos, neabejotinai yra netoleruotinas, atitinkamai buvo pažeistos ir administracinėn atsakomybėn patraukiamo asmens teisės, numatytos ANK 577 straipsnyje. Pažymėtina, kad nutarimas yra teisėtas, kai priimtas laikantis ANK ir kitų teisės normų. Nutarimas yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl administracinio teisės pažeidimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Tačiau akcentuotina, kad administracinis procesas yra vieningas, todėl organo (pareigūno) padarytus pažeidimus privalo ištaisyti nagrinėjantis skundą apylinkės teismas, o šio teismo pažeidimus – nagrinėjantis apeliacinį skundą apygardos teismas. Nesant tokios galimybės, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, gali būti priimtas kitoks ANK numatytas sprendimas. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2AT-14-139/2016). Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas turėjo galimybę ištaisyti pareigūnų padarytus proceso pažeidimus ir juos pagrįstai bei tinkamai ištaisė, teismo posėdyje buvo peržiūrėtas ir įvykio metu tarnybiniame automobilyje vaizdo registratoriumi užfiksuotas vaizdas, jo parodyti pažeidėjui iš karto po nusižengimo padarymo policijos pareigūnai neturi techninių galimybių. Naudojimasis ANK 577 straipsnyje numatytomis teisėmis A. R. buvo užtikrintas nagrinėjant jo skundą apylinkės teisme. A. R. Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK 2018 m. balandžio 16 d. nutarimo kopiją, nors ir ne registruotu laišku, tačiau gavo, teise apskųsti nutarimą pasinaudojo.

18. ANK 34 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

18.1. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, šio kodekso nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui (ANK 22 straipsnio 1 dalis). Administracinių nuobaudų paskirtis yra 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis).

18.2. Mažesnės, nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga.

18.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

18.4. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

18.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Minėtų iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą.

18.6. Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8/2013 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4/2011).

18.7. Šiuo atveju apeliaciniame skunde jokių reikšmingų aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta nagrinėjant skundą apylinkės teisme, ir dėl kurių būtų pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir panaikinti arba sušvelninti už ANK 420 straipsnio 1 dalyje padarytą administracinį nusižengimą paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminą, nenustatyta.

18.8. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo vertinimu, kad A. R. nurodomo argumento, jog teisė vairuoti transporto priemonę jam būtina profesinei advokato veiklai vykdyti, nes nuolat teikia teisines paslaugas ir atstovauja klientus ne tik (duomenys neskelbtini) miesto, bet ir kitų Lietuvos miestų teismuose, nesant ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nepakanka ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymui. A. R. vien tik profesinei advokato veiklai vykdyti reikalinga teisė vairuoti transporto priemones, nėra pakankamas pagrindas sutrumpinti ar apskritai neskirti šios teisės atėmimą. Pažymėtina, kad įprastai dauguma asmenų yra dirbantys, ne retai asmeniui teisė vairuoti transporto priemones tiesiogiai susijusi su atliekamomis darbo funkcijomis (pvz., vairuotojo), tačiau tai savaime nereiškia, jog jie turi išskirtinį pranašumą prieš kitus asmenis taikant specialiosios teisės atėmimą. Prie išskirtinių aplinkybių, suteikiančių teisę teismui pažeidėjui taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, galėtų būti priskiriamas nedidelis veikos pavojingumas, kelios pažeidėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kitos, konkrečiu atveju, itin reikšmingos aplinkybės. Akcentuotina, kad A. R. padarė labai šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, jis kėlė grėsmę eismo saugumui, savo bei kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, o pasekmių buvo išvengta tik dėl atsitiktinumo. Pažeidėjo asmeniniai poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas (pasunkinta galimybė laisvai ir komfortiškai judėti, nuvykti į kitą vietą, tinkamai atlikti savo darbines pareigas, patiriami finansiniai nepatogumai) savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

18.9. Pažymėtina, kad skiriant nuobaudą, administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – ir nustatant jos terminą, buvo vadovautasi ANK 32 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis, atsižvelgta į sunkinančių aplinkybių nebuvimą, akivaizdu kitus A. R. charakterizuojančius duomenis, nes nesant ne tik A. R. atsakomybę sunkinančių, bet ir jo lengvinančių aplinkybių, jam atimta teisė vairuoti transporto priemones tik minimaliam terminui (ANK 420 straipsnio 5 dalis).

18.10. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, į A. R. charakterizuojančius duomenis, administracinės nuobaudos tikslus, šiuo atveju administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, paskirta ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyta tik minimali bauda bei administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – minimaliam terminui (ANK 420 straipsnio 5 dalis), todėl paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – sušvelninus dar labiau ar jos neskyrus iš viso, nuobauda būtų aiškiai per švelni ir netinkamai individualizuota, nebūtų pasiekti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje. Aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti išskirtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir paskirti švelnesnę nuobaudą, nenustatyta.

19. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintina ir nekeistina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartį nepakeistą ir A. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Edita Lapinskienė