Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, 2-64-1065/2024

Teismas: Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-03-19
Bylos Nr.: 2-64-1065/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-31-3-00040-2023-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Kristina Jurevičienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „I. C.“
Atsakovas: R. J., V. M.
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Erikas Rugienius, Eugenijaus Kveraga, Virginijus Savickas, Irmantas Eidukaitis

Kategorijos

2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti

` Civilinė byla Nr. 2-64-1065/2024

Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00040-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; (S) 2.6.10.5.2; 2.6.28.1; 3.1.7.4; 3.2.6.1.

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 19 d.Joniškis

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų teisėja Kristina Jurevičienė,sekretoriaujant Loretai Armalienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „I. C.“ atstovui advokato padėjėjui Eugenijui Kveragai,

atsakovui R. J., jo atstovui advokato padėjėjui Virginijui Savickui,

atsakovui V. M., atstovams advokatui Erikui Rugieniui, advokato padėjėjui Irmantui Eidukaičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „I. C.“ ieškinį atsakovams R. J., V. M., dėl skolos, kompensuojamų palūkanų, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „I. C.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. J., V. M. prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 3000 Eur skolos už priverstinį transporto priemonės nuvežimą į transporto priemonės saugojimo aikštelę ir jos saugojimą transporto priemonių saugojimo aikštelėje, 750 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir lygiomis dalimis priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovės naudai.

Ieškinyje nurodė, kad pagal 2009 m. sausio 14 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvusi Ž. Š. įmonė) ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvusi Ž. Š. įmonė) įsipareigojo numatyta tvarka, policijos pareigūnams nustačius, kad transporto priemonė priverstinai nuvežtina, savo vilkiku nuvežti transporto priemones į aikštelę, saugoti transporto priemones bei gauti atlygį už transporto priemonių priverstinį nuvežimą bei saugojimą. 2009 m. birželio 16 d. atsakovo V. M. valdyta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po atsakovo padaryto pažeidimo, policijos sprendimu buvo transportuota į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvusi Ž. Š. įmonė) priklausančią automobilių saugojimo aikštelę. 2009 m. birželio 16 d. atsakovui V. M. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ROIK: (duomenys neskelbtini) dėl pažeidimo numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 128 straipsnio 1 dalyje už transporto priemonės vairavimą neturint teisės ją vairuoti. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informavo ieškovę, kad 2009 m. birželio 16 d. atsakovui V. M. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ROIK: (duomenys neskelbtini) dėl pažeidimo numatyto ATPK 128 straipsnio 1 dalyje už transporto priemonės vairavimą neturint teisės ją vairuoti. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ duomenimis paskutinis registruotas minėtos transporto priemonės savininkas yra R. J.. 2012 m. spalio 24 d. pradinis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleido reikalavimą į skolą už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą ir kitas papildomas teises naujajam kreditoriui UAB „I. C.“. Ieškovė, pasirašiusi minėtą reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kreipėsi į VĮ „Regitra“ bei gavo informaciją kas yra paskutinis registruotas transporto priemonės savininkas. Be to, ieškovė kreipėsi į policiją ir gavo informaciją kas automobilio priverstinio nuvežimo dieną vairavo automobilį, gavo informaciją apie kaltininko gyvenamosios vietos adresą. Ieškovė laikotarpyje nuo minėtos reikalavimo teisės perleidimo sutarties pasirašymo iki kreipimosi į teismą periodiškai siuntė pranešimus, bei dėjo visas galimas pastangas ginčą išspręsti taikiai. Todėl laikytina, kad ieškovė tinkamai vykdė visas savo pareigas. Pagal 2009 m. sausio 6 d. paslaugų įkainius, kurie yra pridėti prie 2009 m. sausio 14 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatyti transporto priemonių priverstinio saugojimo įkainiai, kurie šiuo atveju yra 5,79 Eur (20 Lt) per parą už automobilio saugojimą. Todėl atsakovai už automobilio priverstinį saugojimą nuo 2009 m. birželio 16 d. iki 2017 m. sausio 16 d. liko solidariai skolingi 16044,09 Eur (55420 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad susiklostę pasaugos teisiniai santykiai yra kilę iš viešųjų administracinės teisės normų (administracinio pažeidimo), kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios ir realiai įgyvendinamos, atsižvelgiant į saugojimo laikotarpį ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, bei kitas aplinkybes turinčias reikšmės išlaidų dydžiui, ieškovės reikalaujama iš solidarių atsakovų skolos suma sumažinta iki 3000 Eur.

Ieškovė pateiktame rašytiniame paaiškinime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) papildomai patvirtina, kad 2009 m. birželio 16 d. atsakovo V. M. valdyta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po atsakovo padaryto pažeidimo policijos sprendimu buvo transportuota į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvusi Ž. Š. įmonė) priklausančią automobilių saugojimo aikštelę. 2009 m. birželio 16 d. atsakovas V. M. dalyvavo policijos pareigūnams priimant sprendimą priverstinai nuvežti automobilį bei apžiūrint minėtą automobilį ir tai patvirtino pasirašydamas 2009 m. birželio 16 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte. 2017 m. sausio 16 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 2017 m. sausio 16 d. transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo utilizuota priduodant ją į metalo laužą MB „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovė ieškinyje yra nurodžiusi, kad atsakovai liko solidariai skolingi už minėto automobilio priverstinį saugojimą nuo 2009 m. birželio 16 d. iki 2017 m. sausio 16 d.

Atsiliepimas

Atsakovas R. J. atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškovės UAB „I. C.“ ieškinį atmesti. Nurodė, kad jam priklausiusią transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) m. pardavė kaip automobilio detalių rinkinį, kadangi dėl įvairių defektų transporto priemonės nebuvo galima naudoti pagal paskirtį. Sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorį pasiliko automobilio valstybinius numerius ir registracijos liudijimą, kuriuos perdavė VĮ Regitrai, todėl dar iki administracinio pažeidimo padarymo, 2008 m. balandžio 4 d., transporto priemonė buvo išregistruota, todėl nebegalėjo dalyvauti viešame eisme. Atsakovas nėra tikras, ar tai yra ta pati transporto priemonę, kurią jis pardavė, kadangi ieškinio prieduose nėra nurodyti „(duomenys neskelbtini)“ valstybiniai numeriai, kurį vairavo V. M. (nurodyta, kad valstybiniai numeriai suklastoti). Atsakovas gali patvirtinti, kad jam priklausiusį automobilį pardavė ne V. M., o kitam asmeniui. Nebuvo informuotas, kad galimai jo automobilis ne tik buvo naudotas neteisėtai, bet ir juo buvo daromi administracinės teisės pažeidimai. Tik po 5 metų nuo pardavimo sandorio sudarymo sužinojo, kad automobilis yra saugomas pas tretįjį asmenį. Pagal ieškinyje ir jo prieduose pateiktą informaciją nustatyta, kad išnagrinėjus V. M. administracinę bylą pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį, transporto priemonės konfiskavimas nebuvo skirtas. 2009 m. sausio 14 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo 4.2. punkte numatyta, jei transporto priemonė saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius, reikalauti iš paslaugos gavėjo informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Transporto priemonė buvo saugoma daugiau 6 mėnesius, nėra pateikta įrodymų, kad paslaugos teikėjas būtų atlikęs sutartyje nurodytus veiksmus, todėl tolimesnis transporto priemonės saugojimas yra jo atsakomybė. Šiuo atveju saugojimo terminas turėtų būti skaičiuojamas tik 6 mėnesius, kuriuos ieškovė turėjo saugoti transporto priemonę. Atsakovas apie pareigą atsiimti transporto priemonę, laikymo įkainius ir skolos dydį savalaikiai informuotas nebuvo, taigi, negalėjo imtis aktyvių veiksmų susigrąžinti transporto priemonę ir užkirsti kelią išlaidų už saugojimą didėjimui. Jis savo pareigas įvykdė tinkamai, todėl ieškovė neįrodo ieškinio dėl skolos priteisimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsakovas V. M. atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį dėl ieškovės UAB „I. C.“ reikalavimo priteisti skolą, kompensuojamąsias palūkanas. Netaikius senaties, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovui, reikalaujama saugojimo išlaidų suma yra nepagrįsta ir neproporcinga. Ieškovė savo teisę reikšti reikalavimą atsakovui grindžia 2012 m. spalio 24 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad pradinis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ šia sutartimi perleidžia naujajam kreditoriui UAB „I. C.“ reikalavimo teises, kurios kyla iš: 2009 m. spalio 19 d. sudarytos sutarties „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato. 2008 m. kovo 4 d. sudarytos sutarties „Paslaugų teikimo sutartis“ Nr. (duomenys neskelbtini), tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato. 2008 m. balandžio 1 d. sudarytos sutarties „Paslaugų teikimo sutartis“ Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato. Tuo tarpu ieškinyje nurodyta, kad atsakovai turi atlyginti saugojimo išlaidas, remiantis 2009 m. sausio 14 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu nuo 2009 m. birželio 16 d. atsakovo V. M. valdyta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po atsakovo padaryto pažeidimo, policijos sprendimu buvo saugoma. Taigi, ieškovė nėra įgijusi reikalavimo atsakovui, nes tariama skola grindžiama 2009 m. sausio 14 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu esančios reikalavimo teisės nėra perleistos ieškovui 2012 m. spalio 24 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Tarp (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Ž. Š. įmonės (dabar - UAB „(duomenys neskelbtini)“) 2009 m. sausio 14 d. sudarytos sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini), 4.2. punkte nustatyta, vykdytojas turi teisę kad nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau kaip 6 mėnesius, reikalauti iš policijos įstaigos informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Negavęs iš policijos įstaigos informacijos apie tolesnę būtinybę saugoti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, savo lėšomis vykdyti sumokėjimo už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti neatsiimtų transporto priemonių klausimą su jų savininkais ar kitais asmenimis (4.3. punktas). Nepaisant to, kad kaip nurodoma ieškinyje, transporto priemonės pasauga prasidėjo 2009 m. birželio 16 d., tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ nei praėjus šešiems mėnesiams, nei vėliau atsakovui jokių pretenzijų dėl šios skolos nereiškė ir nedėjo pastangų vykdyti sumokėjimo už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti neatsiimtų transporto priemonių klausimą su jų savininkais ar kitais asmenimis. Iš sutarties teksto, akivaizdu, kad praėjus 6 mėnesiams po transporto priemonės saugojimo laikytina, kad jis turi imtis aktyvių veiksmų, siekti ginti savo pažeistas teises. Nors ieškovė nurodo, kad V. M. siuntė pranešimus po teisių perėmimo praėjus atitinkamai beveik penkeriems metams (2017 m. sausio 10 d.), šešeriems metams (2018 m. lapkričio 13 d.) ir beveik dešimčiai metų (2022 m. liepos 13 d.), tačiau atsakovas šių pranešimų nėra gavęs ir apie juos ir jų turinį jam nebuvo žinoma. Ieškovė duomenų, kad pranešimai atsakovui buvo įteikti, taip pat nepateikė. Atsakovo nuomone, remiantis faktinėmis aplinkybėmis bei minėtos sutarties sąlygomis ieškovė apie savo tariamą teisių pažeidimą žinojo ne vėliau kaip 2012 m. spalio 24 d. (reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo metu), dėl to reikalavimo senaties terminas baigėsi ne vėliau kaip 2022 m. spalio 24 d., tačiau per visą šį laikotarpį nei pradinis kreditorius nei teisių perėmėjas nesikreipė teisminės gynybos. Ieškinys teismui pateiktas 2023 m. sausio 9 d., t. y. praėjus 10 metų ir beveik 3 mėnesiams nuo tada, kai ieškovas žinodamas arba turėdamas žinoti apie tariamą savo teisės pažeidimą galėjo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistos teisės gynimo. Praleistas ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui pareikšti. Atsakovo nuomone, suma už saugojimą yra nepagrįsta ir neproporcinga, neatitinka teismų formuojamos praktikos dėl transporto priemonės savininko ir saugotojo aktyvių ir sąžiningų veiksmų. Atsižvelgus į pradinio kreditoriaus ir ieškovo elgesį, kai nepagrįstai ilgą laiką saugomas automobilis, apie tai neinformuojamas atsakovas, saugomos transporto priemonės amžių, vertę, ieškovo prašoma priteisti skola laikytina neproporcinga, neprotingai didelė, nesąžininga atsakovo atžvilgiu, todėl nepriteistina arba mažintina.

Trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime nurodė, kad nesutinka su ieškovės pateikiamais argumentais, kad priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidų dydžiui įtakos galėjo turėti policijos įstaigos ar pareigūnų veiksmai (neveikimas), jei paaiškėtų, kad policijos įstaiga įstatymų numatyta tvarka nepranešė transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Transporto priemonės priverstinis nuvežimas buvo teisėtas ir pagrįstas, vadovaujantis teisės aktais reglamentuojančiais priverstinį transporto priemonės nuvežimą. 2022 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK pateikė ieškovei informaciją apie padarytą teisės pažeidimą ir asmenį padariusį pažeidimą, dėl kurio neteisėtų veiksmų buvo priimtas sprendimas priverstinai nuvežti transporto priemonę, kad administracinės bylos medžiaga sunaikinta pasibaigus bylos saugojimo senaties terminui (5 m.). Dėl šios priežasties (duomenys neskelbtini) apskrities VPK negali pateikti duomenų apie pranešimą transporto priemonės savininkui atsakovui R. J. apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu jos valdytoju buvo pažeidimą padaręs atsakovas V. M., todėl nėra pagrindo abejoti, ar transporto priemonės valdytojui pranešta apie priverstinį nuvežimą. Policijos informacinės sistemos duomenimis, pateiktais iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, transporto priemonės paskutinė registracijos operacija dėl jos išregistravimo atlikta (duomenys neskelbtini), jos savininku tuo metu buvo atsakovas R. J.. Policijos administracinių nusižengimų registro (toliau - ANR) duomenimis atsakovas V. M. analogišką nusižengimą padarė ir 2008 m. liepos 14 d. su ta pačia transporto priemone „(duomenys neskelbtini)“. Tiek pradinis kreditorius, tiek paskesnis kreditorius UAB „I. C.“ patys ilgą laiką buvo nepateisinamai pasyvūs ir savo neveikimu prisidėjo prie transporto priemonės saugojimo išlaidų didėjimo. Pirmas pranešimas sumokėti įsiskolinimą atsakovui R. J. buvo išsiųstas tik 2013 m. kovo 6 d., t. y. po beveik 4 metų nuo transporto priemonės atvežimo į pradinio kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę. Nors pranešime buvo nurodoma, kad nepadengus susidariusio įsiskolinimo (kokio nenurodyta) bus kreipiamasi į teismą, tačiau ieškovė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėtiems interesams ginti ir taip sudarė sąlygas įsiskolinimui didėti. 2017 m. sausio 10 d., t. y. dar po beveik 4 metų, atsakovams buvo nusiųsti pakartotiniai pranešimai (be registracijos Nr.), nors atsakovui V. M. tai buvo pirmas pranešimas. 2018-2022 m. laikotarpiu pakartotiniai pranešimai atsakovams buvo išsiųsti dar tris kartus. Atkreiptinas dėmesys, kad nė viename pakartotiniame pranešime nenurodytas registracijos numeris ir skolos suma.

Ieškovės atstovas advokato padėjėjas teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė juos tenkinti. Ieškinys ir ieškinio reikalavimai yra įrodyti, byloje ginčo nėra, kad atsakovas R. J. yra transporto priemonės savininkas, kadangi jis į bylą nepateikė jokių dokumentų, duomenų, kad būtų pardavęs transporto priemonę konkrečiam asmeniui, kito asmens laikyti savininku nėra galimybių. Atsakovas V. M. pripažįsta ieškinio aplinkybes, kad vairavo transporto priemonę, padarė pažeidimą, pasirašė ant transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto, kuriame patvirtino, kad jam yra žinoma, kur yra nuvežta transporto priemonė. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, mano, kad ieškinys yra įrodytas ir nėra pagrindo papildomai įrodinėti. Todėl prašo priteisti solidariai iš atsakovų 3000 Eur skolos už priverstinį transporto priemonės saugojimą aikštelėje, 750 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir lygiomis dalimis priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal byloje pateiktus dokumentus.

Atsiliepimas

Atsakovo R. J. atstovas advokato padėjėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad laikosi pozicijos, nurodytos atsiliepime. R. J. nėra transporto priemonės savininkas, kadangi iki pažeidimo padarymo, transporto priemonę išregistravo, išviešino informaciją, kad jis nebėra automobilio „(duomenys neskelbtini)“ savininkas. Jis nebūtinai turėjo transporto priemonę parduoti kaip transporto priemonę, galėjo parduoti ir kaip detalių rinkinį. Jis tą veiksmą atlikdamas, informavo viešąjį registrą, perdavė numerius ir dokumentus, užtikrindamas, kad transporto priemonė nebedalyvaus viešame eisme. R. J. jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Nėra priežastinio ryšio dėl padaryto teisės pažeidimo. Atsakovas apie saugomą transporto priemonę, pareigą atsiimti transporto priemonę, laikymo įkainius informuotas nebuvo, todėl negalėjo imtis aktyvių veiksmų užkirsti kelią patiriamų išlaidų už saugojimą didėjimą. Priverstinai nuvežama transporto priemonė yra saugoma pasaugos sutarties pagrindu. Ieškovas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip dešimt metų, po to, kai ginčo automobilį pradėjo saugoti ir 11 m. po reikalavimo perleidimo sutarties. Reikalavimo perleidimas įvyko 2012 m., pranešimas dėl reikalavimo perleidimo R. J. surašytas 2013 m. kovo 6 d. Šiuo atveju prie 2013 m. pranešimo ir vėlesnių pranešimų nebuvo pridėta perleidimo sutartis. Reikalavimo įvykdymas atsiranda gavus reikalavimo perleidimo sutartį, šiuo atveju yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Prašo ieškinį atmesti.

Atsakovo V. M. atstovas advokato padėjėjas I. Eidukaitis teismo posėdžio metu nurodė, kad laikosi pozicijos, išdėstytos atsiliepime. Ieškovas neturi reikalavimo teisės, kadangi automobilis, buvo priimtas saugoti pagal 2009 m. sausio 14 d. sutartį dėl priverstinio nuvežimo, byloje ieškovas nėra pateikęs, kad būtent šios sutarties pagrindu jis yra perėmęs reikalavimo teisę. Automobilis priimtas saugoti 2009 m. birželio 16 d., remiantis priverstinio nuvežimo sutarties 4.2 punktu, po 6 mėnesių saugotojas turėjo imtis pareigos išspręsti klausimą dėl tolesnio saugojimo, nes 4.3 punkte nurodyta, kad saugojimo išlaidos gali pereiti ir pačiam saugotojui. Ieškinyje nurodytos neproporcingos saugojimo išlaidos. Ieškovo veiksmai buvo pasyvūs, kadangi automobilis pradėtas saugoti nuo 2009 m., o reikalavimai pasireiškė po keliolikos metų. Nebuvo imamasi jokių priemonių dėl išlaidų mažinimo. Nėra duomenų, jog policijos pareigūnai pateikė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę.

Atsakovas R. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad turėjo transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri sulūžo, jos remontuoti neapsimokėjo. Jam ją pasiūlė nupirkti ardymui, galėjo būti 2008 m. Transporto priemonę buvo įsigijęs (duomenys neskelbtini) m. Jis automobilį išregistravo ir valstybinius numerius nunešė į Regitrą. Asmens, kuriam pardavė automobilį, nepažįsta ir jo nežino. Įvykio metu automobilio valstybiniai numeriai buvo ne tokie, su kokiais jis važinėjo. Automobilis buvo išregistruotas prieš metus iki įvykio. Galvojo, kad automobilį įsigijęs asmuo jį pardavinės detalėmis. Matė automobilį aikštelėje, buvo pakeistas galinis kapotas, apardytas variklis. Aikštelėje matė po 4 metų nuo įvykio, kada gavo pirmą laišką atsiimti automobilį ir sumokėti pinigus už saugojimą. Jis transporto priemonę išregistravo tuo pačiu laiku, kaip ir pardavė. 2013 m. jis gavo laišką, kalbėjosi dėl transporto priemonės su ieškove, ieškovė reikalavo sumokėti pinigus, bet paaiškino, kad ne jo mašina, ją yra pardavęs, jis nėra jos savininkas. Kai kalbėjo, jis galvojo, kad automobilis yra neišregistruotas, jis nuvyko į Regitrą ir jam priminė, kad automobilis išregistruotas. Ieškovė norėjo, kad jis atvyktų į (duomenys neskelbtini) tartis, bet sužinojęs, kad automobilis išregistruotas, pasakė, kad neatvyks, nes laikė, kad neatsakingas. Skola už automobilio saugojimą buvo 18000 Lt. V. M. nepažįsta, jo niekada nepažinojo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2009 m. sausio 14 d. tarp Ž. Š. įmonės ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta 2009 m. sausio 14 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje (1.1 p.) pagal sutarties priede nurodytus įkainius.

Iš 2012 m. spalio 24 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad pradinis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ šia sutartimi perleidžia naujajam kreditoriui UAB „I. C.“ reikalavimo teises, kurios kyla iš: „Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktų“ bei 2009 m. spalio 19 d. sudarytos sutarties „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato. „Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktų“ bei 2008 m. kovo 4 d. sudarytos sutarties „Paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“, tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato. „Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktų“ bei 2008 m. balandžio 1 d. sudarytos sutarties „Paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“ tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (b. l. 13-15). Minėta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jos priedu ieškovė UAB „I. C.“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė visas reikalavimo ir su jomis susijusias papildomas teises (baudas, delspinigius ir kt.), kylančias iš skolininkų įsipareigojimų pagal priedą Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties 1.1.), tame tarpe – pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį su (duomenys neskelbtini) rajono PK. Nors tekste nurodoma 2008 m. balandžio 1 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (1.4 p., 3 p.), tai vertinama kaip ginčo sprendimui įtakos neturinti aplinkybė, nes sąrašas priede patvirtina, jog reikalavimo teisė į 2009 m. birželio 16 d. sulaikytą automobilį (duomenys neskelbtini), „SUKL. NR.“ (taip dokumente), buvo perleista. Pastebėtina, kad priedas-lentelė sudarytas 2012 m. spalio 10 d., t. y. artimu sutarties sudarymui laiku iki ją pasirašant.

V. M. 2009 m. birželio 16 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ROIK: (duomenys neskelbtini) dėl pažeidimo, numatyto ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, už transporto priemonės vairavimą neturint teisės ją vairuoti (ir kitų administracinių teisės pažeidimų numatytų ATPK 123 straipsnio atskirose dalyse). 2009 m. birželio 25 d. Radviliškio apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jam skirta nuobauda. Pažeidimas padarytas (duomenys neskelbtini). Administracinių nusižengimų registre užfiksuota, jog pažeidimo padarymo metu transporto priemonė buvo su kito automobilio valstybinio numerio ženklais (turi būti – valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilis neįregistruotas nustatyta tvarka. 2009 m. birželio 16 d. atsakovo V. M. valdyta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, po atsakovo padaryto pažeidimo policijos sprendimu buvo transportuota į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią automobilių saugojimo aikštelę (b. l. 110). Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini) yra sunaikinta. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO papildomų ginčo sprendimui reikšmingų duomenų nėra. Iš valstybės įmonės „Regitra“, Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo ir matyti, kad transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), savininkas R. J., transporto priemonės būsena – išregistruota, vėliausia įrašo koregavimo data – 2008 m. balandžio 4 d. (b. l. 8, 56, 79). Iš skolos už automobilio „(duomenys neskelbtini)“ saugojimą ir nuvežimą apskaičiavimo matyti, kad viso skola sudaro 55420 Lt/16044,09 Eur (b. l. 20). Iš 2017 m. sausio 16 d. PVM sąskaitos faktūros, matyti pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė transporto priemones pirkėjui MB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat ir transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 111-112).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi, teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovų, kaip transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valdytojo ir savininko, solidarios pareigos atlyginti šios transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2009 m. birželio 16 d. sulaikius neturintį teisės vairuoti atsakovą V. M., jo vairuotas automobilis (duomenys neskelbtini) priverstinai saugoti buvo nugabentas pagrįstai. Saugotojo veiksmai atitinka automobilio savininko (valdytojo) interesus, todėl ieškovės (perėmusios automobilį saugojusios įmonės teises) išlaidos, susidariusios dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo, kurias ji patyrė veikdama automobilio savininko (valdytojo) interesais, turi būti atlygintos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.233 straipsnis) ir jas atlyginti privalo transporto priemonės savininkas ar valdytojas arba abu solidariai.

Dėl atlyginti išlaidas privalančių asmenų nustatymo

Tiek administracinio teisės pažeidimo padarymo, tiek bylos nagrinėjimo metu automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), savininku įregistruotas R. J.. Ieškinys pareikštas atsakovams V. M. (kaip nusižengimą padariusiam transporto priemonės valdytojui) ir R. J. (kaip transporto priemonės savininkui) solidariai. V. M. kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo įrodyta Radviliškio apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. nutarimu, dėl jos ginčo nėra, todėl atsakovo V. M. pareiga atlyginti automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas nekelia abejonių ir šiuo klausimu teismas plačiau nepasisako.

Atsakovas R. J. teigia, kad (duomenys neskelbtini) m. buvo įgijęs transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri vėliau sulūžo, todėl (duomenys neskelbtini) m. pardavė ją ardymui. Sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorį pasiliko automobilio valstybinius numerius ir registracijos liudijimą, nunešė juos į „Regitrą“, automobilį išregistravo. Asmens, kuriam pardavė automobilį, nepažįsta ir jo nežino, gali patvirtinti, kad jam priklausiusį automobilį pardavė ne V. M.. Jo nepažįsta, niekada nepažinojo. Galvojo, kad automobilį įsigijęs asmuo jį pardavinės detalėmis. Matė automobilį aikštelėje po 4 metų, kai gavo pirmą laišką, buvo pakeistas galinis kapotas, apardytas variklis.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinęs, kad pirkimo-pardavimo sutartis kaip sandoris yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta. Jeigu sutartyje išlygų nenustatyta, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį (LAT 2011 m. vasario 15 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-54/2011).

Be to, įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registravimo. Automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas ir juo siekiama kitų tikslų. Todėl tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Šis išaiškinimas taikytinas ir sprendžiant ginčą, kai yra pareikštas ieškinys dėl automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidų atlyginimo (LAT 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-309/2010, 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-502/2010).

Automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, pvz., CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi automobilio pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis, LAT 2014 m. balandžio 2 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-180/2014).

Vertinamas šioje byloje kilusį klausimą (ar atsakovas R. J., kurio vardu automobilis įregistruotas viešame registre, laikytinas jo savininku V. M. padaryto nusižengimo metu) teismas atsižvelgia į tai, kad nors atsakovas V. M. ir nenurodė apie aptariamo automobilio įsigijimą savo nuosavybėn, tačiau iš esmės ir nenurodo, kad automobilio savininku pažeidimo dieną buvo atsakovas R. J.. Nors ne tik pačios sutarties (ar sutarčių, galimai buvus ne vienam transporto priemonės perleidimui), bet ir kitų sandorio sudarymą tiesiogiai patvirtinančių rašytinių įrodymų atsakovai nepateikė (CPK 178 straipsnis), jų paaiškinimai taip pat vertinami kaip leistini įrodymai (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Vertinant asmenų paaiškinimus ir parodymus pagal CPK 185 straipsnį turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Net jei R. J. parodymai dėl jo akivaizdaus suinteresuotumo ginčo baigtimi savaime negali būti pripažįstami patikimu įrodymu, nagrinėjamu atveju jie teismo vertintini kaip patvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl ieškovės (perėmusios transporto priemonės saugotojo ne tik teises, bet ir pareigas) delsimo kreiptis į teismą administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sunaikinta (b. l. 183 ), todėl ginčo sprendimui galimai reikšmingų jos duomenų gauti nebeįmanoma. Kiti byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad apie automobilio (duomenys neskelbtini) priverstinį nuvežimą informuotas tik V. M., jam pasirašant priverstinio nuvežimo akte. Pastebėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. J. nebuvo įtrauktas proceso dalyviu. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas patvirtina, kad transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), būsena – išregistruota, o vėliausia įrašo koregavimo data – 2008 m. balandžio 4 d. (b. l. 8, 56, 79), kas patvirtina R. J. nurodytas aplinkybes, jog perleidęs automobilį jį išregistravo. Atsakovo R. J. paaiškinimu, 2013 m. jam gavus laišką, kalbėjosi dėl transporto priemonės su ieškove, bet jau tada paaiškino, kad tai ne jo mašina, ją yra pardavęs, jis nėra jos savininkas. Dar kartą įsitikinęs, kad dar 2008 m. automobilį išregistravo, nemanė, kad yra atsakingas už susidariusias išlaidas, nesutiko su ieškove sudaryti jokių susitarimų. Įvertinus ir kitas aplinkybes (jog automobilis buvo priverstinai nuvežtas 2009 m. birželio 16 d., administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta 2009 m. birželio 25 d., automobilis bylos duomenimis nebuvo konfiskuotas, t. y. savininkas mažomis sąnaudomis galėjo jį susigrąžinti), R. J. elgesys (iki ieškovės pranešimo gavimo 2013 m. visiškai nesidomėjo automobiliu) nesuteikia pagrindo manyti, kad jis save laikytų automobilio savininku. Įsitikinimą šia aplinkybe sustiprina ir tai, kad dar ir 2008 m. liepos 14 d. V. M. padarė administracinį teisės pažeidimą vairuodamas taip pat transporto priemonę (duomenys neskelbtini) (kuri buvo su kito automobilio valstybinio numerio ženklais).

Faktų nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, t. y. dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą.

Dėl aukščiau aptartų motyvų teismas konstatuoja įrodytu, jog atsakovas R. J. pažeidimo padarymo metu 2009 m. birželio 16 d. nebuvo minėtos transporto priemonės faktinis savininkas. Kitos aplinkybės (ar buvo sudaryta rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis, kiek buvo tarpinių pirkėjų–pardavėjų ir pan.) pripažįstamos neturinčiomis įtakos ginčo sprendimui. Teismas vertina, kad tam tikrų automobilio pardavimo aplinkybių detalių trūkumas dėl įvairių priežasčių (praėjusio ilgo laikotarpio, rašytinės sutarties neišsaugojimo ar net nesudarymo), nepaneigia paties fakto, kad automobilį R. J. perleido. Pastebėtina, kad ir ieškovė visų pirma savo reikalavimus reiškė tik vienam iš atsakovų – V. M. (Liteko duomenys (c. b. (duomenys neskelbtini)).

Aplinkybė, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, sudaro pagrindą ieškinį, pareikštą tokiam asmeniui, atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-251-611/2015). Kaip minėta, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyti du subjektai, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas – transporto priemonės savininkas ir valdytojas. Teismui konstatavus, kad atsakovas R. J. nebuvo ginčo transporto priemonės savininkas, jis nėra tinkamas subjektas atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas minėto teisinio reguliavimo prasme. Todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimas dėl solidarios transporto priemonės savininko atsakomybės pareikštas netinkamam atsakovui ir R. J. atžvilgiu ieškovės ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamu atveju nustatytas tik transporto priemonės valdytojas. Atsakovas V. M. aplinkybių apie transporto priemonės įsigijimą, perėmimą valdyti teismui nenurodė. Aplinkybė, ar V. M. pažeidimo padarymo metu buvo kartu ir transporto priemonės savininkas, nepatvirtinta. Taigi, nenurodydamas kito transporto priemonės savininko, pats automobilio likimu ar galimybe jį atsiimti nesidomėjo, nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas susigrąžinti jo pažeidimo padarymo metu valdytą transporto priemonę, kas suteikia pagrindo išvadai, kad jis yra atsakingas dėl saugojimo išlaidų susidarymo. Paminėtina, kad solidarią prievolę įvykdęs subjektas (transporto priemonės valdytojas), turi atgręžtinio reikalavimo teisę atlygintai sumai į kitą solidarios prievolės subjektą (transporto priemonės savininką (jei šie asmenys prievolėje nesutampa)).

Dėl atlygintinų išlaidų dydžio

Aukščiau minėta, kad ieškovės (perėmusios trečiojo asmens teises) išlaidos, kurias ji patyrė veikdama atsakovo V. M. interesais, turi būti teisingai atlygintos (CK 6.233 straipsnis). Tačiau taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad pagal pateiktus įrodymus atsakovui V. M. pirmasis pranešimas dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo išsiųstas tik 2017 m. sausio 10 d. (b. l. 23), t. y. tik praėjus beveik šešeriems metams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo. Be to, pareikalavus iki 2017 m. sausio 28 d. padengti įsiskolinimą, pakartotinis pranešimas išsiųstas tik praėjus dar beveik dvejiems metams, t. y. 2018 m. lapkričio 13 d.; dar vienas – 2022 m. liepos 13 d. (b. l. 23, 25, 28) ir nėra įrodymų, kad bent vienas iš jų atsakovui V. M. būtų įteiktas. Todėl ieškovė (o iki 2012 m. – automobilio saugotoja) iki kreipimosi į teismą 2023 m. sausio 13 d. faktiškai nesiėmė realių veiksmų išieškoti susidariusią skolą, t. y. elgėsi pasyviai, kas sąlygojo skolos augimą.

Nors ieškiniu įvardijama, kad prašoma priteisti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, tačiau skolos detalizacijoje, kuria ieškiniu nurodoma remtis, paskaičiuotos išlaidos apima tik transporto priemonės saugojimo išlaidas. 2023 m. gegužės 2 d. ieškovės į bylą pateiktais rašytiniais paaiškinimais nurodoma, kad prašoma priteisti suma yra už transporto priemonės saugojimą (b. l. 108). Įsiskolinimas už automobilio saugojimą paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 16 d. (priverstinio nuvežimo dienos) iki 2017 m. sausio 16 d. (transporto priemonės utilizavimo), iš viso už 2771 dieną, po 5,79 Eur už parą, viso įsiskolinimas sudaro 16044,09 Eur.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi pagal šią įstatymo normą KET pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, atlyginamos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai ar neveikimas. Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-436/2009).

Įstatymo nuostatos ieškovei suteikia teisę už priverstinį transporto priemonių saugojimą reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal nustatytus įkainius. Tačiau taip pat atsižvelgtina, kad ieškovė atsakovui V. M. pretenzijas realiai pareiškė tik pateikdama ieškinį 2023 m. Duomenų, kad po teismo 2009 m. birželio 25 d. nutarimo įsiteisėjimo būtų reikalaujama iš policijos informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti, nepateikta. Esant minėtoms aplinkybėms konstatuojama, kad tiek automobilio saugotoja, tiek jos pareigas perėmusi ieškovė itin ilgą laiką nesiėmė veiksmų išieškoti iš atsakovo susidariusį įsiskolinimą ir buvo nepateisinamai pasyvios, o toks jų elgesys neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui (šiuo atveju dar ir sudariusiam sutartį su valstybės institucija atlikti tam tikras funkcijas ir specializuota skolų išieškojimo bendrovė) keliamų elgesio reikalavimų. Toks ieškovės elgesys iš dalies lėmė nepateisinamą transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą, ką ji netiesiogiai pripažino mažindama reikalaujamą sumą iki 3000 Eur (b. l. 108). Kita vertus, ir atsakovas V. M., valdęs transporto priemonę ir padaręs administracinius teisės pažeidimus, nesiėmė jokių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti (atsiimti iš saugojimo vietos) įsiteisėjus aukščiau minėtam teismo nutarimui. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas V. M. nurodo, kad net ir būdamas informuotas dėl transporto priemonės saugojimo ir atsiėmimo, faktiškai nebūtų galėjęs transporto priemonės atsiimti nebūdamas tinkamu subjektu, t. y. nebūdamas automobilio savininku ir neturėdamas teisės vairuoti. Šie atsakovo teiginiai vertinti kaip deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais bylos duomenimis, kadangi, kaip minėta, V. M. teismui nenurodė jokių aplinkybių apie transporto priemonės savininką ar tai, kad juo buvo ne jis, o kitas asmuo. Pastebėtina, kad pagal turimus duomenis kitas automobilio savininkas nebuvo nurodytas ar nustatytas teismo ir 2009 m. nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Be to, informacija, kad automobilis (duomenys neskelbtini) buvo nuvežtas saugojimui į aikštelę, nurodyta transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, su kuriuo V. M. pasirašytinai supažindintas, taip pat patvirtino, kad gavo dokumento kopiją (kurioje, be kita ko, nurodyta automobilio saugojimo vieta).

Ieškovės prašoma priteisti sumažinta 3000 Eur suma, taikant 5,79 Eur įkainį už vienos paros saugojimą sudarytų sumą už 518 dienų laikotarpį, t. y. vienerius metus ir 153 dienas, kuris, įvertinus ir atsakovo ne itin rūpestingą elgesį, laikytinas pakankamai protingu terminu.

Kasacinio teismo konstatuota, jog transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis, priimta c. b. Nr. e3K-3-14-690/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis c. b. Nr. e2A-69-580/2019).

Atsakovas ginčijo automobilio saugojimo įkainį nurodydamas, kad jis yra nepagrįstas ir nesąžiningas; taip pat nurodydamas teismų praktikos atvejį, kai 450 Lt (apie 130 Eur) per mėnesį mokestis (ir nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu) teismo įvertintas kaip aiškiai per didelis, neprotingas, gerokai viršijantis rinkos kainas (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis c. b. Nr. 2A-1850-264/2011). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, CK 1.5 straipsnyje numatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju nustatytas pasaugos įkainis – 5,79 Eur už vieną parą neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų. Tikėtina, kad ginčo transporto priemonės vertė ženkliai mažesnė už ieškovės reikalaujamą priteisti išlaidų už jos priverstinį saugojimą dydį (priverstinio nuvežimo metu fiksuoti automobilio apgadinimai), todėl, priteisus visą reikalaujamą išlaidų sumą, taip būtų uždėta pernelyg didelė našta atsakovui. Pažymėtina, kad analogiškose savo teisine problematika bylose atitinkančiu teisingumo ir proporcingumo principus pasaugos įkainiu nurodytas ir 1 Eur už vieną parą įkainis (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 14 d. nutartis c. b. Nr. 2A-201-210/2020; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis c. b. Nr. e2A-630-267/2021). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, teisingumo ir proporcingumo principus atitinkantis pasaugos įkainis nagrinėjamu atveju būtų 4 Eur už vieną parą. Iš atsakovo V. M. priteistina skola už automobilio priverstinį saugojimą už anksčiau teismo kaip protingą ir pagrįstą įvertintą 518 dienų laikotarpį, skaičiuojant po 4 Eur už dieną, viso 2072 Eur.

Dėl atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį teismas vertina, kad pareiga sumokėti už priverstinį automobilio saugojimą išlieka visą laiką iki jo atsiėmimo (nagrinėjamu atveju - utilizavimo), todėl konstatuotina, kad CK 1.125 straipsnio nuostatos nėra pažeidžiamos. Ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo V. M. skolą už transporto priemonės priverstinį saugojimą teisme gautas 2023 m. sausio 9 d. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė prašo iš atsakovų priteisti ginčo automobilio saugojimo išlaidas už 2009-2017 metų laikotarpį, prašomą priteisti sumą mažindama iki 3000 eurų, todėl ieškinio senaties 10 metų terminas šiam reikalavimui nėra suėjęs. Todėl reikalavimai ieškinį atmesti dėl to, kad praleistas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsti.

Be to, paminėtina, kad pirmuoju pranešimu atsakovui V. M. 2017 m. sausio 10 d. (b. l. 23) ieškovė nurodė, kad atsakovas skolą turi sumokėti iki 2017 m. sausio 28 d., t. y. ieškovė nustatė prievolės įvykdymo terminą iki minėtos datos. Atsakovui šio reikalavimo per nustatytą terminą neįvykdžius, ieškovė ieškinį teismui pateikė 2023 m. sausio 9 d., t. y. praėjus beveik šešeriems metams. Taip pat pastebėtina, kad UAB „I. C.“ su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo V. M. atžvilgiu kreipėsi 2022 m. spalio 25 d. (pareiškimą buvo atsisakyta priimti). Tuo pačiu kriterijumi vertinant ieškovės reikalavimus atsakovui R. J., konstatuotina analogiškai.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovų 750 Eur dydžio kompensuojamąsias palūkanas. Kadangi atsakovo R. J. atžvilgiu ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas, netenkinamas ir šis ieškovės reikalavimas šio atsakovo atžvilgiu.

Ieškovė reikalavimo dėl palūkanų priteisimo nedetalizavo, nenurodė palūkanų skaičiavimo laikotarpio ir pan. Byloje nustatytos aplinkybės, kad automobilio saugotoja apie ginčo automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų dydį atsakovo V. M. neinformavo (priešingų šiems byloje duomenų nepateikta). Iš esmės atsakovas V. M. apie skolą už ginčo automobilio saugojimo išlaidas informuotas tik ieškiniu. Kitokių įrodymų ieškovė teismui nepateikė. Esant minėtoms aplinkybėms reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo netenkintinas.

Tenkintinas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo V. M. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes pagrįstas įstatymu (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Analogiška norma įtvirtinta ir CPK 98 straipsnio 1 dalimi, kurioje paskirstyta tarp šalių išlaidų advokato ar advokato padėjėjo apmokėti atlyginimo prievolė. Remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „I. C.“ patyrė 623 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 510 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 113 Eur žyminis mokestis (b. l. 29-32). Teismas tenkino ieškinio reikalavimus (dėl skolos ir kompensuojamųjų palūkanų) 55 procentais. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovo V. M. priteistina 62,15 Eur žyminio mokesčio ir 280,50 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovo V. M. bylinėjimosi išlaidos sudaro 1016,40 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 104-107). Proporcingai atmesto ieškinio reikalavimo daliai (45 procentai) iš ieškovės atsakovui V. M. priteistina 457,38 Eur (CPK 93 straipsnis, CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atlikus bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 114,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas R. J. patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 134-136). Ieškovės ieškinį atsakovo R. J. atžvilgiu atmetus, jam iš ieškovės priteistinos jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovo V. M. proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (55 procentai), o iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistinos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei, iš viso 45,48 Eur (CPK 93 str. 2 d., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei UAB „I. C.“, į. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

- 2072 Eur (du tūkstančius septyniasdešimt du eurus) skolos už transporto priemonės saugojimą,

- 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2023 m. vasario 14 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo,

- kitus ieškinio reikalavimus šiam atsakovui atmesti.

Ieškovės UAB „I. C.“, į. k. (duomenys neskelbtini), ieškinį atsakovui R. J. dėl skolos už transporto priemonės saugojimą, kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „I. C.“, į. k. (duomenys neskelbtini), atsakovui V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) jo patirtas 114,73 Eur (šimto keturiolikos eurų 73 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės UAB „I. C.“, į. k. (duomenys neskelbtini), atsakovu R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) jo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės UAB „I. C.“, į. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 20,47 Eur (dvidešimt eurų 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662.

Priteisti iš atsakovo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 25,01 Eur (dvidešimt penkis eurus 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą pateikiant per Šiaulių apylinkės teismą (Joniškio rūmus).

Teisėja Kristina Jurevičienė