- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-14
- Bylos Nr.
- 2A-201-210/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“
- Atsakovas
- A. G.-R., K. R.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Skolų valdymo sprendimai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5475-251/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“ ieškinį atsakovams A. G.-R. ir K. R. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, N. A., UAB „Osvalda“, A. V. ir M. R..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama solidariai iš atsakovų A. G.-R. ir K. R. priteisti 4 000,00 Eur skolą už priverstinį transporto priemonės „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimą, 883,51 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. spalio 21 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto pagrindu pagal UAB „Automagija“ su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2014 m. spalio 3 d. sudarytą sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugų dėl atsakovo K. R. padaryto administracinio teisės pažeidimo atsakovei A. G.-R. priklausanti transporto priemonė „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) buvo transportuota į UAB „Osvalda“, paslaugos subtiekėjos, automobilių saugojimo aikštelę ir ten saugota 1350 parų. Ieškovė nurodė, kad UAB „Automagija“ ir UAB „Osvalda“ 2008 m. balandžio 7 d. paslaugos sutartimi susitarė, kad UAB „Osvalda“ priims saugoti UAB „Automagija“ perduotas saugoti transporto priemones ir už paslaugas sumokės. Pagal 2014 m. spalio 3 d. sutarties dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugų 4.1.1. papunktį transporto priemonių nuvežimo įkainis sudarė 92,67 Eur ir 19,46 Eur pridėtinės vertės mokestis, o pasaugos įkainis sudarė 4,79 Eur už vieną parą ir 1,00 Eur pridėtinės vertės mokestis. 2016 m. gegužės 2 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Osvalda“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į asmenis, atsakingus už susidariusį įsiskolinimą už transporto priemonės „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) pasaugą. Ieškovė sumažino mokestį už pasaugą iki 4 000,00 Eur bei prašė priteisti 5 procentų palūkanas nuo šios sumos nuo 2014 m. spalio 21 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos, kurios, ieškovės skaičiavimu, sudaro 883,51 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovė A. G.-R. su ieškiniu nesutiko nurodydama, kad ji nebuvo ir nėra transporto priemonės „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) nei savininke, nei valdytoja, todėl ieškovė nepagrįstai reiškia reikalavimus jos atžvilgiu. Atsakovė minėtos transporto priemonės neįgijo nei pagal rašytinę, nei pagal žodinę sutartį, automobiliu naudojosi gyvendama santuokoje su M. R., kuris realiai įsigijo automobilį ir buvo tikrasis automobilio savininkas. Atsakovė nurodė, kad Šiaulių apylinkės teisme išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sprendžiamas K. R. administracinės atsakomybės klausimas, ji buvo apklausta kaip liudytoja, tačiau nebuvo nagrinėjamos ir įrodinėjamos aplinkybės dėl to, kas yra transporto priemonės savininkas, todėl negalima šių aplinkybių vertinti kaip prejudicinę reikšmę turinčių faktų šioje civilinėje byloje. Atsakovė akcentavo, kad N. A. (viešajame registre nurodyta automobilio savininkė) nepateikė jokių neginčytinų įrodymų, kad automobilį pardavė būtent atsakovei, o, priešingai, dar iki transporto priemonės priverstinio nuvežimo nurodė, kad ją pardavė A. V.. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nei ieškovė, nei UAB „Osvalda“ nuo pat 2014 m. spalio mėn. nereiškė jokių pretenzijų, nereikalavo atlyginti išlaidų už automobilio saugojimą, todėl teismas turėtų atsižvelgti į šias aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo ir prašomos priteisti sumos dydžio.
3. Atsakovas K. R. nurodė, kad ieškinys nepagrįstai pareikštas ir atsakovei A. G.-R., nes administracinį teisės pažeidimą padarė tik jis. Atsakovas paaiškino, kad jo brolis M. R. iš mamos dovanotų lėšų nupirko automobilį „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo atsakovas padarė administracinį teisės pažeidimą, nors iš saugojimo aikštelės galėjo pasiimti automobilį, tačiau kartu su broliu jo nepasiėmė. Atsakovas nurodė, kad tarėsi su ieškove dėl taikos sutarties sudarymo, yra dirbantis ir galėtų mokėti skolą dalimis, tačiau ieškovė nesutiko. Atsakovas nurodė, kad galvojo, jog automobilis „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidimo padarymo metu buvo jo brolio šeimos.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, N. A. ieškinio pagrįstumo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra. Trečiojo asmens nuomone, remiantis visuma byloje esančių įrodymų, taip pat ir pačių atsakovų pripažintais faktais ir nurodytomis aplinkybėmis Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), akivaizdu, kad automobilio „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) jo priverstinio nuvežimo ir jo priėmimo saugoti aikštelėje metu savininke buvo ir iki šiol yra atsakovė A. G.-R.. Trečiojo asmens nuomone, transporto priemonė buvo įgyta bendrojon atsakovės ir jos sutuoktinio M. R. nuosavybėn, taigi ir šiuo atveju atsakovė buvo ir lieka transporto priemonės savininkė bei yra tinkama atsakovė šioje byloje pagal jai ieškovės pareikštą patikslintą ieškinį.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. V., nurodė, kad automobilį „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune pardavė M. R., kuris jį įsigijo prieš išvažiuodamas dirbti į užsienį. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis automobilį pristatė atsakovei A. G.-R., tačiau pirkimo-pardavimo sutartis taip ir nebuvo sudaryta. Trečiasis asmuo nurodė, kad automobilį gavo iš N. A. vyro, kuris prašė automobilį parduoti, pirkimo-pardavimo sutartis tikriausiai nebuvo pasirašyta. Trečiasis asmuo nurodė, kad automobilio pirkimo sąlygų nederino su A. G.-R., ji pinigų už automobilį nemokėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo K. R. ieškovei UAB „Skolų valdymo sprendimai“ 490,52 Eur išlaidas už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 51,00 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 541,52 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2018 m. spalio 8 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 69,96 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės A. G.-R. atžvilgiu teismas ieškinį atmetė priteisdamas iš ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ atsakovei A. G.-R. 400,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Taip pat teismas iš ieškovės ir atsakovo K. R. priteisė trečiųjų asmenų ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nurodė, kad ginčo transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į saugojimą aikštelę ir ten buvo saugoma dėl ją vairavusio K. R., kuris nesilaikė Kelių eismo taisyklių, padaryto administracinio teisės pažeidimo. Todėl teismas sprendė, kad K. R., kaip transporto priemonės valdytojas, turi pareigą atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje.
8. Teismas pripažino, kad Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas nutarimas šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios, nes aplinkybės, kas yra automobilio savininkas, administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo įrodinėjamos, buvo sprendžiamas atsakovo K. R. administracinės atsakomybės klausimas. Nors Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis transporto priemonės savininke įregistruota N. A., byloje nėra ginčo, kad ji transporto priemonę dar iki jos priverstinio nuvežimo ir saugojimo perleido A. V.. Teismas įvertinęs ginčo transporto priemonės perdavimo ir pardavimo aplinkybes, sprendė, kad ginčo automobilio savininkas transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo laikotarpiu buvo M. R.. Teismui konstatavus, kad atsakovė A. G.-R. nebuvo ginčo transporto priemonės savininkė, pripažino, kad ji nėra tinkamas subjektas atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, todėl jos atžvilgiu ieškinį atmetė.
9. Pasisakydamas dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžio, teismas vertino, kad pradinio kreditoriaus su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudaryta sutartis įsigaliojo 2014 m. spalio 3 d. ir galiojo iki 2015 m. spalio 2 d., o sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu galėjo būti pratęstas du kartus po 12 mėnesių (iki bendro trejų metų termino). Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas. Kadangi ieškovė negalėjo reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, teismas sprendė, kad ieškovė negalėjo skaičiuoti išlaidų už transporto priemonės saugojimą po 2015 m. spalio 2 d. Be to, teismas vertino, kad nustatytas pasaugos įkainis – 4,79 Eur už vieną parą ir 1,00 Eur pridėtinės vertės mokestis – neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, o ginčo transporto priemonės, kurios pirmosios registracijos data yra 1994 m. rugsėjo 5 d., vertė žymiai mažesnė už ieškovės reikalaujamą priteisti išlaidų už jos priverstinį saugojimą dydį. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad pasaugos įkainis nagrinėjamu atveju teisingas būtų 0,90 Eur už vieną parą ir 0,19 Eur pridėtinės vertės mokestis, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 92,67 Eur išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir 397,85 Eur išlaidų už transporto priemonės saugojimą, iš viso 490,52 Eur išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.
10. Ieškovė į atsakovą dėl išlaidų atlyginimo kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu, nustatydama atsakovui terminą iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. padengti susidariusį įsiskolinimą, tačiau atsakovas išlaidų neatlygino. Ieškinys teisme gautas 2018 m. rugsėjo 20 d., patikslintą ieškinį tenkinus iš dalies, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 51,00 Eur palūkanas už 763 pradelstas atsiskaityti dienas. Teismas taip pat nuo 2018 m. spalio 8 d. ieškovei iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 541,52 Eur sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei paskirtį šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apeliantės nuomone, teismas nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotų aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių ir neatskleidė bylos esmės.
11.2. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai nustatė, kas yra ginčo automobilio savininkas, netinkamai pritaikė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles, bei įrodymų pakankamumo taisykles. Nurodo, kad pirminė atsakovė N. A. pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad transporto priemonė „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso A. G.-R., todėl ieškovė buvo priversta tikslinti ieškinį, įtraukiant į bylą atsakove A. G.-R. N. A. ir A. V. byloje buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo automobilio savininkė automobilio priverstinio nuvežimo metu (2014-10-21) nebuvo atsakovė A. G.-R., taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo automobilio savininku priverstinio nuvežimo metu (2014-10-21) buvo atsakovės A. G.-R. sutuoktinis, trečiasis asmuo M. R.. Apeliantė įsitikinusi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad trečiasis asmuo M. R., iš A. V. (2014 m, gegužės mėnesį) įsigydamas ginčo automobilį, už jį sumokėdamas motinos dovanotais pinigais, jį įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Apeliantės nuomone, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei teisinį sutuoktinių turto teisinio režimo reglamentavimą, ginčo automobilis nuosavybės teise automobilio priverstinio nuvežimo dieną (2014-10-21) priklausė atsakovei A. G.-R. ir trečiajam asmeniui M. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
11.3. Apeliantė nesutinka su teismo sutrumpintu laikotarpiu dėl patirtų išlaidų saugojant transporto priemonę, todėl nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė neturi teisės reikalauti minėtų išlaidų per likusį laikotarpį nuo 2015-10-03 iki 2018-07-07. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes neįtraukė į bylos nagrinėjimą policijos įstaigos – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
11.4. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė trečiojo asmens N. A. patirtas bylinėjosi išlaidas iš ieškovės. Teismas visiškai nevertino trečiojo asmens elgesio bei priežasčių, dėl kurių susidarė minėtos bylinėjimosi išlaidos. Šalių pabandymas išspręsti ginčą taikiai iš esmės negali būti vertinamas kaip netinkamas procesinis elgesys.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. G.-R. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Nei apeliantė, nei N. A. nepateikė jokių neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad automobilis priklausė A. G.-R.. Tai, kad būtent M. R. buvo automobilio savininkas, patvirtina ne tik jo paties paaiškinimai, bet ir kiti asmenų duoti parodymai. Byloje nustačius, kad automobilis „VW Golf“ yra pirktas M. R., mokant mamos dovanotus pinigus, teismas pagrįstai šį turtą pripažino asmenine M. R. nuosavybe.
12.2. Ieškovė, reikšdama ieškinį, privalėjo pateikti visus reikiamus įrodymus, o ne apsiriboti deklaratyviais teiginiais, kad, ieškovės turimais duomenimis, policijos įstaiga pasibaigus 2014 m. spalio 3 d. sutarties terminui yra pratęsusi sutartį su saugotoju, tačiau neva sutarties pratęsimas nėra teisiškai reikšmingas šioje byloje, todėl jo ir neteikė. Vien faktas, kad policija organizavo viešą konkursą ir nustatė saugojimo kainą, nereiškia, kad saugojimo kaina negali būti mažinama, jei ji yra neproporcinga bei neatitinka teisingumo ir protingumo reikalavimų.
12.3. Trečiasis asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl teismas pagrįstai jas priteisė iš apeliantės. Taikos sudarymo galimybės su atsakove nebuvo derinamos. Taikos sutarties sąlygos buvo derinamos su K. R. ir M. R.. Pastarieji sutiko su taikos sutarties sąlygomis, tačiau ieškovė nesutiko sudaryti taikos sutarties vien dėl tos aplinkybės, kad pastarieji turi kreditorių ir iš jų vykdomas priverstinis išieškojimas. Tad akivaizdu, kad teismas tokį ieškovės elgesį laikė nevisiškai tinkamu, nes ieškovės argumentai nesudaryti taikos sutartį nesiderina su proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, N. A., prašo apeliantės skundžiamą sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam asmeniui N. A. iš ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovė, turėdama duomenis ir žinodama, kad transporto priemonė trečiojo asmens N. A. dar 2012 metais yra perleista A. V., ieškinį teikė netinkamai atsakovei, šiuo metu trečiajam asmeniui – N. A., dėl to turi prisiimti neigiamas pasekmes – atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės, kaip transporto priemonės savininkės, nepriteista skolos dalis už transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
16. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Dėl transporto priemonės savininko nustatymo ir atsakovės atsakomybės byloje
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog automobilio registravimas ir jo pirkimo-pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Vienas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra sandoris (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų ir pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teises gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.
18. Esminė nagrinėjamam ginčui spręsti taikytina kasacinio teismo išvada, kad nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo–pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės), yra skirtos daiktams registruoti. Tuo tarpu CK 1.75 straipsnis reglamentuoja sutarčių įregistravimą ir ši nuostata netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas.
19. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, kas yra ginčo automobilio savininkas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad ginčo automobilio savininkas transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo laikotarpiu buvo M. R.. Pats M. R. yra nurodęs, kad prieš išvykdamas dirbti į užsienį jis Kaune iš A. V. įsigijo ginčo automobilį, už jį sumokėjo motinos dovanotais pinigais. Tokią poziciją iš esmės patvirtina ir A. V., nurodydamas, kad automobilį „VW Golf“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune pardavė M. R., kuris už jį sumokėjo, rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. A. V. automobilio pirkimo sąlygų su atsakove A. G.-R. nederino, ji pinigų už automobilį nemokėjo. Akivaizdu, kad tarp M. R. ir A. V. susiklostė transporto priemonės pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai žodinės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Šiuo atveju ieškovė nepaneigė šių nustatytų faktinių aplinkybių, todėl įvykus ginčo automobilio perdavimui M. R., pastarasis įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ginčo automobilį iki jo priverstinio nuvežimo. Tai, kad ginčo automobilio savininkas buvo M. R., patvirtina pačios ieškovės procesinis elgesys, kai ji šioje civilinėje byloje vedė derybas dėl taikos sutarties sudarymo su M. R. ir K. R.. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priverstinio nuvežimo dieną, t. y. 2014 m. spalio 21 d., ginčo transporto priemonės savininku buvo atsakovės A. G.-R. sutuoktinis – trečiasis asmuo M. R..
20. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Šiaulių apylinkė teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas nutarimas šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios, nes minėtoje administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas ir įrodinėjamas klausimas, kas yra transporto priemonės savininkas, o tik buvo sprendžiamas K. R., t. y. asmens, vairavusio transporto priemonę, atsakomybės klausimas.
21. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, nustatydamas, kam priklausė ginčo automobilis, turėjo vadovautis ir atsižvelgti į Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, aplinkybę, kad automobilis įgytas būtent iš mamos dovanotų pinigų, patvirtino pats M. R., jo sutuoktinė atsakovė A. G.-R. ir M. R. brolis K. R.. Antra, CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; to paties straipsnio 7 punktas numato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Byloje nustačius, kad automobilis „VW Golf“ yra pirktas M. R., sumokant už jį mamos dovanotais pinigais, atsižvelgiant į šias paminėtas nuostatas, teismas pagrįstai šį turtą pripažino asmenine M. R. nuosavybe.
22. Aplinkybę, kad automobilio savininkas yra būtent M. R., patvirtina ne tik byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai, šį faktą pripažįsta ir pats M. R., todėl apeliaciniame skunde apeliantės nepagrįstai vadovaujasi Kauno apygardos teismo nutartimi kaip precedentu.
Dėl sumažinto laikotarpio skaičiuojant išlaidas už priverstinį transporto priemonės saugojimą
23. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė neturi teisės reikalauti minėtų išlaidų likusiu laikotarpiu nuo 2015-10-03 iki 2018-07-07 ir mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes neįtraukė į bylos nagrinėjimą policijos įstaigos – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
24. Byloje nėra ginčo, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 21 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 147 pagrindu ginčo automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugojamas. Taip pat nustatyta, kad pasaugos sutartis galiojo nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 2 d., o sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu galėjo būti pratęstas du kartus po 12 mėnesių (iki bendro trejų metų termino). Šiuo atveju ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad policijos įstaiga pasibaigus 2015 m. spalio 2 d. sutarties terminui yra pratęsusi sutartį su saugotoju. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas, ieškovė negalėjo reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, todėl akivaizdu, kad negalėjo skaičiuoti išlaidų už transporto priemonės saugojimą po 2015 m. spalio 2 d.
25. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad įstatymu draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nesprendė dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato teisių ir pareigų, todėl neprivalėjo jo įtraukti į bylą.
Dėl sumažintų išlaidų už priverstinį transporto priemonės saugojimą dydžio
26. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydį, nes ieškinyje nurodytas minėtų išlaidų dydis yra ne išgalvotas, dėl šių išlaidų policijos įstaiga organizavo konkursą ir šį konkursą laimėjo geriausias sąlygas pasiūlęs saugotojas.
27. Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir mažinti iš atsakovų reikalaujamos skolos, apskaičiuotos pagal ieškovės viešojo pirkimo būdu sudarytoje su Šiaulių apskrities VPK Sutartyje nustatytus įkainius, atmestini kaip nepagrįsti.
28. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog ieškovės taikomas mokestis už transporto priemonės saugojimą yra neproporcingai didelis, sudarantis prielaidas nepagrįstam ieškovės praturtėjimui, todėl ieškovės prašytą priteisti nustatytą pasaugos įkainį – 4,79 Eur už vieną parą ir 1,00 Eur pridėtinės vertės mokestis sumažino iki 0,90 Eur per vieną parą ir 0,19 Eur pridėtinės vertės mokestis.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 pažymėjo, jog yra būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam policijos komisariatui, bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Esant tokiai situacijai kasacinis teismas pripažino, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs.
30. Pirmosios instancijos teismas vertino reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą, kad byloje būtų priimtas teisingas ir proporcingumo principų atitinkantis procesinis sprendimas. Tai, kad sutartis tarp apeliantės ir Šiaulių apskrities VPK buvo sudaryta remiantis viešojo pirkimo rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi, savaime neįrodo nagrinėjamoje byloje reikalaujamo priteisti įkainio už priverstinį transporto priemonės saugojimą dydžio pagrįstumo.
Dėl trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės
31. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ji turi atlyginti trečiojo asmens N. A. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atveju reikšminga tai, kad N. A. į procesą buvo įtraukta į procesą pačios ieškovės UAB “Skolų valdymo sprendimai” iniciatyva. Ieškovei buvo žinoma aplinkybė, kad trečiasis asmuo N. A. transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo metu nebuvo jos savininke. Ieškovė tik 2019-02-28 patikslintu ieškiniu N. A. pakeitė atsakove A. G.-R. Akivaizdu, kad būtent dėl toks pačios ieškovės procesinis elgesys sąlygojo trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas, kurias apeliantė privalo atlyginti trečiajam asmeniui N. A.. Be to, likusi bylinėjimosi išlaidų suma, kuomet N. A. procesinė padėtis pakeista į trečiojo asmens, laikantis CPK 93–94 straipsniuose įtvirtintų nuostatų, teisėtai ir pagrįstai priteista iš pralaimėjusios šalies.
32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
33. Atsakovė A. G.-R. prašo priteisti 300,00 Eur, o trečiasis asmuo N. A. 100 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 93, 98 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismui ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei ir trečiajam asmeniui iš apeliantės priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“, į. k. 303287494, atsakovei A. G.-R., a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Priteisti iš ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“, į. k. 303287494, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, N. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.