Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ( toliau – UAB) „Osvalda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Osvalda“ ieškinį atsakovams J. G. ir S. J. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Atsiliepimai į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. Byloje kilo ginčas dėl priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo.

9. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų prie bylos pridėjimo

10. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

11. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus rašytinius įrodymus apie Sutarties pratęsimą ir naujų UAB „Automagija” sutarčių su Šiaulių apskrities VPK sudarymą, ir prašo šiuos rašytinius įrodymus pridėti prie bylos, nurodydama, kad būtinybė pateikti šiuos rašytinius įrodymus ieškovei atsirado tik teikiant apeliacinį skundą, nes ieškovei nebuvo žinoma, kad byloje kils ginčas dėl saugojimo pagrindo tęstinumo.

12. Vertindamas, ar yra atsiradusios sąlygos naujiems įrodymams priimti apeliacinės instancijos teisme, teismas atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimo priemonėmis byloje gali būti ne bet kokie faktiniai duomenys, o tik turintys ryšį su ta byla ir galintys turėti reikšmės toje konkrečioje byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnis). Atsižvelgiant į naujai teikiamų įrodymų sudarymo datą, vertintina, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje pakanka įrodymų reikšmingoms ginčo faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties taikymui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į įstatyme nustatytus ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, naujai teikiamus įrodymus atsisakytina priimti.

13. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

14. Byloje nustatyta, kad UAB „Automagija“ 2014 m. spalio 3 d. sudarė sutartį su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – VPK) dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugų. 2016-03-22 transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. 112 iš (duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę (duomenys neklebtini), pervežtas automobilis AUDI 80, valstybiniai Nr. (duomenys nesklebtini), kurioje transporto priemonė yra saugoma iki šiol. Pagal Sutarties 4.1 punktą UAB „Automagija“ įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas: už nuvežimą, pervežimą – 181,50 Lt (52,57 Eur), o už saugojimą – 20 Lt (5,79 Eur) už vieną saugojimo parą. Transporto priemonės savininkas teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovas J. G., o valdytojas (vairuotojas) – atsakovas S. J.. 2019-01-14 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2019-11-01. Transporto priemonės nuvežimo išlaidos yra 52,57 Eur, o saugojimo išlaidos už laikotarpį nuo 2016 03 22 iki 2021 05 13 dienos (ieškinio teismui pateikimo dienos) už 1 878 kalendorines dienas yra 10 873,62 Eur (po 5,79 Eur už vieną Transporto priemonės saugojimo parą), viso – 10 926,19 Eur, tačiau ieškovas prašo priteisti iš atsakovų solidariai tik dalį skolos – 4 000,00 Eur.

Dėl transporto priemonės saugojimo termino

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, ieškovei nepateikus jokių duomenų, kad sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas, transporto priemonės saugojimo išlaidas priteisė tik už 1 metus. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra duomenų, kad 2014 m. spalio 03 d. Sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų Nr. 40-IL-5865 galiojo daugiau nei 12 mėnesių, o ieškovė iš pradinės kreditorės reikalavimo teisių perleidimo sutartimi negalėjo perimti daugiau teisių, nei turėjo pradinė kreditorė.

16. Apeliantė nurodo, kad atsakovų nuosavybės ir valdymo teisėmis valdyta transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta ir saugoma transporto priemonių saugojimo aikštelėje laikotarpiu nuo 2016-03-22 iki 2020-12-18, todėl atlikęs formalų įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neturėjo pagrindo spręsti, kad saugotojas transporto priemonės nesaugojo ar saugojo nesant susitarimo su paslaugų gavėju Šiaulių apskrities VPK. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

17. Rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju, ieškovė teigdama, kad transporto priemonių saugojimo aikštelėje laikotarpiu nuo 2016-03-22 iki 2020-12-18 buvo saugoma transporto priemonė AUDI 80, valstybiniai Nr. (duomenys neklebtini), privalėjo kartu su ieškiniu pateikti įrodymus apie transporto priemonės saugojimo pagrindo tęstinumą. Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, o skundžiamas sprendimas priimamas pagal byloje ieškovės pateiktus įrodymus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad nesant duomenų apie sutarties galiojimo termino pratęsimą, transporto priemonės saugojimo išlaidos priteistinos tik už 1 metus, pagal byloje pateiktą 2014 m. spalio 03 d. Sutartį.

Dėl transporto priemonės saugojimo įkainių

19. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, jog priverstinai nuvežta transporto priemonė praprastai yra saugoma pagal policijos komisariato ir saugotojo sudarytą sutartį, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį gali kilti (kyla) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo konstatuota, jog transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

20. Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose pažymima, kad sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo, sudaryta dviejų juridinių asmenų, tačiau į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui (transporto priemonės savininkui ar valdytojui), kuriam tenka pagal sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2284 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, kad ieškovo ir atsakovų teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, sutartis, sudaryta atsakovams nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios patys atsakovai neprašė atlikti, tačiau kuri suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-779/2019).

21. Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas pavėluotai informuojamas apie jam priklausančios transporto priemonės nuvežimą, yra išaiškinęs, kad kai transporto priemonės saugotojas informuoja transporto priemonės savininką apie priverstinį jo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui, tačiau ne visiškai atleisti transporto priemonės savininką nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009; 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 30 punktas). Tai reiškia, jog šioje byloje taip pat sprendžiamas klausimas ne tik dėl ieškovės ir pradinės kreditorės pareigos informuoti transporto priemonės savininką ir/ar valdytoją apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, tačiau kartu sprendžiamas klausimas, ar atsakovų neinformavimas apie automobilio saugojimą, jo vietą ir saugojimo įkainius galėjo turėti įtakos skolos už automobilio saugojimą susidarymui.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, turi pareigą pranešti transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis). Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šią įstatymo normą Kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Ieškovės pateikti duomenys nepatvirtina, kad transporto priemonės savininkas J. G. buvo informuotas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, saugojimą, įkainius ir 2019-01-14 reikalavimo teisės perleidimą. Nors valdytojui (vairuotojui) – atsakovui S. J. ieškovė 2020-08-03 ir 2021-04-14 siuntė pranešimus apie transporto priemonės saugojimą ir susidariusias išlaidas bei 201-01-14 reikalavimo perleidimą, tačiau šie dokumentai atsakovui S. J. nebuvo įteikti. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovai transporto priemonės nuvežimo metu buvo informuoti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, o nuvežimą vykdžiusi įmonė vykdė pareigą informuoti atsakovus apie automobilio saugojimą, jo vietą ir saugojimo įkainius bei reikalavimo teisės perleidimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie ieškovės ir pradinės kreditorės veiksmai negali būti laikomi tinkamu atsakovų informavimu apie automobilio saugojimo vietą ir įkainius, todėl darytina išvada, kad nei ieškovė, nei pradinė kreditorė nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad transporto priemonė būtų kuo anksčiau atsiimta, tai lėmė nepagrįstai didelės skolos už automobilio priverstinį nuvežimą bei jo saugojimą susidarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimą dėl išlaidų, patirtų už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, atlyginimo dydžio priteisimo.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą mažinti ieškovei iš atsakovų priteistiną skolą už transporto priemonės saugojimą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įvertinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylos medžiagą, nėra pagrindo spręsti, kad taikytas 1,00 Eur transporto priemonės saugojimo paslaugos įkainis už parą, yra nepagrįstas ar neatitinkantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principų. Savo ruožtu vien tik apeliantės nesutikimas su teismo padarytomis apeliantei nepalankiomis išvadomis savaime nesuponuoja išvados, kad teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

25. Apeliantė apeliuoja ir į tai, kad ieškovė kartu su ieškiniu pateikė duomenis apie analogiškų paslaugų teikimo įkainius, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl nežinomų priežasčių šių įkainių nevertino. Šį apeliacinio skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

26. Spręsdamas klausimą dėl automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011). Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo, sudarytos tarp policijos komisariato ir saugotojo, ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai, o transporto priemonės savininkui ir valdytojui, kurie nedalyvauja sudarant sutartį dėl pasaugos įkainių.

27. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonės savininkas ir (ar )valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

28. Ieškovės pateikti į bylą duomenys apie kitų subjektų teikiamų analogiško pobūdžio paslaugų kainą 2008-2021 metais sudarytose viešojo pirkimo sutartyse yra ne ginčui aktualaus laikotarpio, išskyrus duomenis apie taikomus įkainius su Telšių apskrities VPK, kurie nėra susijęs su vietove. Apeliantė nepateikė paslaugų kainos nustatymo kriterijus atitinkančių duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Taigi, ieškovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jos pateiktų duomenų atmestini kaip nepagrįsti.

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-644-883/2020, 2021 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-137-357/2021 pagrįstu yra pripažinęs 7 Eur įkainį už saugojimo parą, todėl apeliantė mano, kad transporto priemonės saugojimo įkainis 5,79 Eur už parą nėra neatitinkantis rinkos kainų ir skaičiuoti mažesnį įkainį už saugojimo parą nėra pagrindo. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi, nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo nesaisto apeliantės nurodyti apygardos teismo procesiniame sprendime nurodyti išaiškinimai. Dėl to apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad vidutinė priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kaina rinkoje svyruoja net iki 7 Eur, atmetami kaip nepagrįsti.

30. Apeliantė nurodo, kad teismas, nustatydamas transporto priemonės saugojimo išlaidų dydį, jas nepagrįstai susiejo su transporto priemonės verte, nes transporto priemonės vertė suteikiamai saugojimo paslaugai neturi reikšmės Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pagrindu mažinti paslaugos įkainį už vieną saugojimo parą pirmosios instancijos teismas laikė tai, jog 5,79 Eur įkainis neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų ir yra neproporcingai didelis.

31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Atsiliepimai į apeliacinį skundą nepateikti, todėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 14 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.