Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-165-71/2012

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-03-28
Bylos Nr.: 2A-165-71/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Regina Agota Gutauskienė (pran.)
Atsakovas: V. K., V. G.
Ieškovas: E. J.

Kategorijos

36.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A-165-71/2012

Teisėja G. Mataitienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-08490-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 36.3.; 63.1.;121.21. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 28 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Agotos Gutauskienės, teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K. ir V. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovams V. G. ir V. K. dėl paskolos priteisimo ir pagal atsakovo V. G. priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.

Kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. J. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. G. 10000,00 Lt paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, t.y. 4249,32 Lt už laikotarpį nuo 2002-02-25 iki 2010-09-04; 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (14249,32 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 427 Lt žyminio mokesčio ir advokato teisinės pagalbos išlaidas. Prašė priteisti iš atsakovo V. K. 10000,00 Lt paskolos, jei atsakovas V. G. neįvykdys teismo sprendimo dėl 10000,00 Lt paskolos priteisimo (1-3 b. l.).

Ieškovas priešieškinį prašė atmesti ir nurodė, kad 1999-02-25 pagal sutartį paskolino V. G. 2500 JAV dolerių (10000 Lt). Sutartį surašė pas bendrą pažįstamą V. M., kurio paprašė priimti saugoti į garažą užstatu paliekamą automobilį BMW. Sudarė automobilio panaudos sutartį, tikslu, negrąžinus paskolos, kad galėtų automobilį parduoti. Ieškovas sutarties tekstą rašė savo ranka, pasirašė abu atsakovai. Atsakovo V. K. prašymu automobilį po 3 mėnesių atidavė atsakovui V. K.. Po automobilio grąžinimo abu atsakovai išvyko iš Lietuvos. Ieškovas atsakovą V. K. sutiko maždaug prieš dvejus metus ir paprašė grąžinti skolą, bet V. K. su juo kalbėtis nenorėjo, teigė, kad skolą grąžinti turi V. G.. Senatis nėra suėjusi, nes kai terminas nenustatytas sutartyje, tai senatis skaičiuojama nuo reikalavimo pareiškimo momento.

Atsakovas V. G. priešieškiniu prašė pripažinti, kad paskolos sutartis, sudaryta 1999 m. vasario 25 d. tarp V. G. ir E. J., nesudaryta, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (66-67 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad iš ieškovo pagal sutartį pinigų negavo, buvo tik preliminari sutartis dėl 10000 Lt arba pagal tuometinį kursą 2500 JAV dolerių paskolinimo, o pagrindinė paskolos sutartis turėjo būti įforminta notarų biure, kur ir turėjo būti perduoti pinigai, nes ieškovas sutarties surašymo dieną pinigų neturėjo. V. G. pasirašė sutartyje, kad sutiko su preliminarios sutarties sąlygomis. Po to pas notarę įformino automobilio panaudos sutartį, pagal kurią paliko automobilį pagal panaudą saugoti E. J., kad užsitikrinti paskolos gražinimą, vėliau pagrindinė sutartis nebuvo įforminta, nes ieškovas tokios pinigų sumos nesurinko, todėl ir atidavė automobilį.

Atsakovas V. K. laikė, kad ieškovas praleido senaties terminą, prašo senatį taikyti ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad garantijos sutarties nesudarė, todėl neturi teisinio pagrindo atsakyti ieškovui už V. G. negražintą paskolą (27-28 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui E. J. iš atsakovo V. G. 10000,00 Lt paskolos, 131,50 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (10131,50 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-12-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2321,73 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė ieškovui E. J. iš atsakovo V. K. 10000 Lt paskolos, jei atsakovas V. G. neįvykdys teismo sprendimo dėl 10000 Lt paskolos priteisimo. Priteisė iš atsakovo V. G. 22,50 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

2010-12-13 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo V. G. nekilnojamajam turtui už 10000 Lt sumą, o jo esant nepakankamai – atsakovo V. K. turtui tai pačiai sumai – paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (112-115 b. l.).

Iš byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad ieškovas E. J. su atsakovu V. G. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią V. G. pasiskolino iš E. J. 10000 Lt sumą. Teismas nurodė, kad sutartyje numatyta, kad V. G. užstatu palieka mašiną BMW (duomenys neskelbtini) Už V. G. skolos grąžinimą garantavo V. K.. Ieškovas 2010-08-04 per notarą persiuntė V. G. reikalavimą grąžinti 10000 Lt bei 5040,00 delspinigių nuo paskolos sumos per 30 dienų nuo pareiškimo dienos, analogišką reikalavimą ieškovas 2010-09-17 per notarą persiuntė V. K.. 1999-02-25 tarp V. G. ir E. J. buvo sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią V. G. vieneriems metams neatlygintinai perdavė naudotis automobilį BMW 735, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) E. J..

Iš paskolos raštelio teismas sprendė, kad jis atitinka įstatymo reikalavimus, t.y. kaip reikalauja CK 6.871 str. 1 d. yra rašytinė paskolos sutartis, joje nurodytas paskolos gavėjas, davėjas ir garantas. Teismas pažymėjo, kad garantija taip pat turi būti rašytinė, kitokių privalomų reikalavimų garantijai įstatymas nenumato. Teismas vertino ieškovo teiginį, kurį patvirtino liudytojas V. M., kad ieškovas atsakovo V. G. asmeniškai nepažinojo, o V. K. pažinojo gerai, todėl teismas laikė labiau tikėtinu, kad paskola nepažįstamam asmeniui buvo suteikta tik su sąlyga, kad už jį garantuos gerai pažįstamas asmuo – V. K., ir palikus užstatu vertingą daiktą – automobilį.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad paskolos raštelis buvo tik preliminari sutartis, nes preliminari sutartis 1964 m. Civiliniame kodekse, kuris galiojo paskolos sutarties sudarymo momentu, nebuvo numatyta. Teismas vertino tai, kad automobilio panaudos sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną, kaip ir paskolos sutartis, tačiau automobilis, kaip patvirtino liudytojas, buvo paliktas saugoti pas liudytoją garaže ir ieškovas juo nesinaudojo. Kadangi užstatas – automobilis buvo paliktas saugoti iš karto po paskolos sutarties surašymo, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas nesurinko paskolai reikalingų pinigų, nes teismo manymu, jei atsakovas nebūtų gavęs pinigų, tokiu atveju ir užstatas – automobilis nebūtų buvęs paliktas saugoti.

Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl senaties taikymo. Sutarties sudarymo metu galiojo bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. Paskolos sutartis sudaryta 1999-02-25, 3 metų terminas nuo sutarties sudarymo suėjo 2002-02-25. Nuo 2001-07-01 įsigaliojo šiuo metu galiojantis Civilinis kodeksas, todėl Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat, jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. LR CK 1.127 str. 3 d. numatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų pareiškęs atsakovui reikalavimą anksčiau, nei 2010-08-04 ir 2010-09-17 atsakovams buvo notaro persiųstas ieškovo reikalavimas. Pats ieškovas apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad žodžiu prašė atsakovą V. K. grąžinti jam skolą, kai buvo jį sutikęs 2007-2008 metais, atsakovai parengiamuosiuose dokumentuose kitos datos nenurodė. Kadangi šiuo metu bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, teismas laikė, kad senaties terminas nuo reikalavimo įvykdyti prievolę nėra praėjęs.

Atsiliepimas

Teismas pažymėjo, kad atsakovas V. K. atsiliepime į ieškinį iš esmės patvirtina ieškovo nurodytus faktus, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, kad automobilis buvo paliekamas ieškovui kaip užstatas, taip pat nepaneigia pinigų perdavimo fakto.

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi byloje nustatyta, kad atsakovas V. G. pasiskolino iš ieškovo E. J. 2500 JAV dolerių, kas tuometiniu kursu atitiko 10000 Lt, todėl teismas šią sumą priteisė iš atsakovo ieškovui.

Kadangi garanto prievolė yra subsidiari, ir ją riboja garantijoje nurodyta suma, o subsidiari atsakomybė atsiranda tik pagrindiniam skolininkui neatlyginus skolos ir galioja tik neatlygintoje dalyje, tai iš atsakovo V. K. teismas priteisė tik pagrindinės skolos sumą- 10000 Lt, jei jos neatlygins pagrindinis skolininkas V. G..

Teismas nurodė, kad paskolos sutartyje palūkanos nebuvo numatytos, tačiau ieškovas įgyja teisę reikalauti įstatyme numatytų palūkanų nuo tos dienos, kai skola turėjo būti gražinta. Atsakovui reikalavimas per 30 dienų įvykdyti prievolę persiųstas 2010-08-04, todėl teismas laikė, kad ieškovas įgyja teisę reikalauti palūkanų nuo tos dienos, kai atsakovas turėjo skolą grąžinti – nuo 2010-09-04. Teismas paskaičiavo, kad palūkanų suma iki ieškinio padavimo teismui dienos yra 131,50 Lt, todėl šią sumą ir priteisė iš atsakovo.

Už skelbimus laikraščiuose ieškovas sumokėjo 167,73 Lt, todėl šias išlaidas teismas priteisė ieškovui iš atsakovo V. G.. Ieškinį patenkinus, iš atsakovo V. G. ieškovui teismas priteisė jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 304,00 Lt žyminio mokesčio, 50,00 Lt už pareiškimų persiuntimą, 1800,00 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti. Ieškinį patenkinus, iš atsakovo V. G. valstybei teismas priteisė procesinių dokumentų siuntimo išlaidas – 22,50 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu V. K. ir V. G. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o ieškovo ieškinį atmesti (119-122 b. l.).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas priimdamas sprendimą konstatavo, kad pateiktas paskolos raštelis atitinka LR CK 6.871 str. 1 d. reikalavimams, t.y. nurodytas paskolos gavėjas, davėjas, garantas. Apeliantas laiko, kad toks teisės akto traktavimas neatitinka teisės normų aiškinimo principo, o minimo straipsnio dalis nurodo tik rašytinės sutarties formos privalomumą. Paskolos realumas turėjo būti nagrinėjamas pagal LR CK (1964 m. redakcija) 291 straipsnio prasme, todėl privalomas reikalavimas sutartimi numatyti ne tik pinigų perdavimą, bet ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti gautą turtą. Sutarties sudarymo patvirtinimas susietas su abipusių įsipareigojimų įvykdymu, tai yra paskolos sutarties patvirtinimui būtina patvirtinti pinigų perdavimą, kas neprieštarauja anksčiau galiojusio civilinio kodekso reikalavimui numatyti paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti gautą paskolą;

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad paskolos rašteliu buvo sudaryta garantijos sutartis tarp ieškovo E. J. ir V. K.. Tokį teiginį teismas motyvuoja neteisėtai teigdamas, kad garantijos sutartis turi būti rašytinė ir kitų privalomų reikalavimų įstatymas nenumato. Teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normą, nes ignoravo garantijos sutarties esminę sąlygą – numatyti asmens pareigą visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui, jeigu skolininkas prievolės neįvykdys. Tokios sąlygos nebuvimas 1999-02-25 paskolos raštelyje patvirtina, kad garantijos sutartis nebuvo sudaryta;

3. Teismas priteisdamas paskolą iš V. K., vadovavosi tik ieškovo teiginiu, kad apeliantas V. K. garantavo už visą skolą. Tokiais veiksmais teismas pažeidė LR CPK 263 str. 2 d. reikalavimus. Teismas pažeidė LR CPK 183 straipsnyje nurodytą įrodymų tyrimo tvarką, neteisingai įvertino subjektyvius liudytojo V. M. parodymus, neteisingai įvertino šalių parodymus dėl sutarties sudarymo aplinkybių. Šios aplinkybės teismo nebuvo tirtos, nes teismo posėdyje nedalyvavo apeliantų atstovas advokatas P. L. bei apeliantas V. K., kuris negavo teismo pranešimo apie teismo posėdį. LR CPK 329 str. 3 d. 1 p. yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą;

4. Apeliantų nuomone teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą ir dėl to pažeidė LR CK 1.126 straipsnio 2 d. normą, nustatančią, kad ieškinio senaties terminą teismas turi taikyti, kai ginčo šalis to reikalauja. Apeliantų nuomone senaties terminas ieškovui pareikšti kreditorinius reikalavimus suėjo 2009-02-25.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą E. J. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą (126-129 b. l).

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

Atsakovai savo teiginio apie tai, kad pinigų negavo, nepagrindė jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, kurie leistų spręsti apie buvusią situaciją. 1999-02-25 skolos sutartyje panaudotas terminas „skolinuosi“ patvirtina pinigų perdavimą sutarties pasirašymo momentu. Pačioje skolos sutartyje yra atsakovo V. G. parašas, patvirtinantis kad jis perskaitė sutartį ir su ja sutinka. Atsakovas, žinodamas apie tokią esamą sutartį, paskolos sutarties anksčiau neginčijo, priešieškinį dėl paskolos sudarymo fakto pareiškė tik pateikus piniginį reikalavimą, ir, praleidęs ieškininės senaties terminą. Būtina atsižvelgti į dar vieną aplinkybę, kad skolos sutarties originalą iki šios dienos turi ieškovas, kas kasacinės instancijos praktikoje yra suformuota kaip taisyklė, jog tai patvirtina, kad pinigai pagal sutartį buvo perduoti atsakovui. Byloje atsakovai prašė skirti rašysenos ekspertizę, tačiau nesumokėjus įnašo į teismo depozitinę sąskaitą ekspertizė nebuvo atlikta, o vėliau atsakovai atsisakė prašymo skirti rašysenos ekspertizę. Teismas tenkindamas ieškinį, pagrįstai rėmėsi liudytojo V. M., parodymais. Teismas pagrįstai laikė, kad skolos sutartyje aptartos garanto sąlygos. Kadangi garantavo už V. G. skolos grąžinimą V. K., teismas teisingai įvertino V. K. valią grąžinti skolą už V. G. jei šis prievolės neįvykdys, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai iš V. K. priteisė 10000,00 litų, jei šios prievolės neįvykdys atsakovas V. G..

Nepagrįstas apeliantų motyvas, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškininės senaties, taip pažeisdamas LR CK 1.126 straipsnio 2 d. reikalavimus. Ieškinio senaties terminas prasideda tik pareiškus pareikalavimą įvykdyti prievolę, todėl ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą nėra praleistas. Tuo tarpu apeliantas V. G. praleido ieškininės senaties terminą reikalauti pripažinti, kad 1999-02-25 sutartis nesudaryta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantai skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantai turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Dėl paskolos sutarties sąlygų

Apeliantai teigia, kad paskolos realumas teismo turėjo būti nagrinėjamas pagal LR CK (1964 m. redakcija) 291 straipsnio prasme, todėl buvo privalomas reikalavimas sutartimi numatyti ne tik pinigų perdavimą, bet ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti gautą turtą. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais, todėl juos atmeta.

Fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, laikomi sandoriais, o viena iš sandorio rūšių yra sutartis (LR CK 1.63 str. 1 d.). Sutartis – dvišalis ar daugiašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti. Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien analizuoti rašytinę sutarties teksto reikšmę. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Sandorio rūšį lemia ne jo pavadinimas, bet turinys, šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių tyrimu.

Pinigų skolinimo atsakovui V. G. faktas įrodinėjamas pateikta paskolos sutartimi. Atsakovas V. G. nurodo, kad pinigų pagal pasirašytą skolos sutartį negavo, paskolos sutarties turinys ydingas, nes neužfiksuotas pinigų perdavimo momentas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad paskolos sutarties dalykas – 10 000,00 Lt buvo perduoti V. G. patvirtino teisme apklaustas liudytojas V. M., kuris nurodė „pinigų perdavimo faktą mačiau, pinigus J. perdavė tam trečiam vyriškiui“ (107-110 b. l.). Liudytojas V. M. patvirtino, kad kaip ir ieškovas, atsakovo V. G. asmeniškai nepažinojo, su V. K. yra seni pažįstami, todėl teismas pagrįstai laikė labiau tikėtinu, kad paskola nepažįstamam asmeniui buvo suteikta tik su sąlyga, kad už jį garantuos gerai pažįstamas asmuo – V. K., bei palikus užstatu vertingą daiktą – automobilį. Kadangi užstatas automobilis buvo paliktas saugoti paskolos sutarties surašymo dieną, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jei atsakovas nebūtų gavęs pinigų, tokiu atveju ir užstatas – automobilis nebūtų buvęs paliktas saugoti, todėl atsakovas neįrodė argumento, kad ieškovas nesurinko paskolai reikalingų pinigų. Svarbia aplinkybe teisėjų kolegija laiko ta, kad skolos sutarties originalą iki šiol turi ieškovas. Tuo tarpu atsakovai savo motyvo apie tai, kad pinigų negavo, nepagrindė jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, kurie leistų spręsti apie buvusią situaciją kitaip.

Atsakovas V. G. yra nurodęs, kad 1999-02-25 paskolos sutartis buvo preliminarus susitarimas dėl notarinės sutarties sudarymo ateityje, tačiau sutartyje nėra numatyta kada notarinė sutartis turi būti sudaryta. Paskolos sutarties turinyje nurodyta, kad „skolinuosi iš J. E.“, todėl suprantama aplinkybė, kad pinigų perdavimas vyko sutarties pasirašymo momentu. Būtent skolos sutartyje panaudotas terminas „skolinuosi“ patvirtina pinigų perdavimą sutarties pasirašymo momentu (8 b. l.). Pačioje skolos sutartyje yra atsakovo V. G. parašas, patvirtinantis kad jis perskaitė sutartį ir su ja sutinka. Pažymėtina ir tai, kad byloje atsakovai prašė skirti rašysenos ekspertizę, tačiau nesumokėjus įnašo į teismo depozitinę sąskaitą, ekspertizė nebuvo atlikta.

Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus turi vadovautis LR CPK 185 str., įtvirtinusiu laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis LR CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Suprantama, kad artimai bendraujantys asmenys, esant jų pasitikėjimui vienas kitu, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs tinkamam jų įforminimui, kaip atlikdami tokius pat veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokiais ryšiais, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių sutartinių santykių, tinkamai įvertino paskolos sutarties sudarymo sąlygas ir tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.

Dėl garantijos

Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normą, nes ignoravo garantijos sutarties esminę sąlygą – numatyti asmens pareigą visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui, jeigu skolininkas prievolės neįvykdys, todėl tokios sąlygos nebuvimas 1999-02-25 paskolos raštelyje patvirtina, kad garantijos sutartis nebuvo sudaryta, laikytini nepagrįstais.

Vienas iš LR CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. LR CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole (LR CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (LR CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Taigi garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo. Skolininko prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos įvykdymas yra tas juridinis faktas, kuris sukelia prievolinius santykius tarp kreditoriaus ir garanto. Garanto įsipareigojimas atsakyti garantijoje nustatyta suma reiškia, kad jis gali garantuoti tiek už visos pagrindinės prievolės įvykdymą, tiek už jos dalį. Įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui (LR CK 6.90 straipsnio 3 dalis). Taigi garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių.

Byloje esanti 1999-02-25 su atsakovu V. G. sudaryta paskolos sutartis, įrodo, kad ieškovas E. J. paskolino10000,00 litų atsakovui V. G. (8 b. l.) . Atsakovas V. K., pasirašydamas šioje paskolos sutartyje, patvirtino, kad garantuoja už V. G., tai yra tapo V. G. skolos garantu. Garantija yra viena iš įstatymo numatytų prievolių užtikrinimo priemonių papildoma prievolė pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Sąlygą dėl garantijos 1999-02-25 skolos sutartyje yra rašytinė, kas atitinka įstatymo reikalavimus – LR CK 6.91 str. Šioje sutartyje po paskolos tekstu apeliantas V. K. atliko įrašą, kad jis garantuoja paskolos grąžinimą. Taigi ieškovas, sudarydamas paskolos sutartį, užtikrino paskolos grąžinimą kito asmens, jeigu skolininkas nepajėgs jos grąžinti.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentą, kad 1999-02-25 sutartyje nėra garantijos sutarties esminės sąlygos – numatančios asmens pareigą visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui, jeigu skolininkas prievolės neįvykdys. Atsakovas V. K., parašu patvirtindamas įrašą, kad „už V. G. garantuoja V. K.“, prisiėmė teisinę atsakomybę už paskolos grąžinimą. Įstatymo reikalaujama rašytine forma atsakovas V. K. garantavo, kad atsakovas V. G. grąžins ieškovui gautą paskolą, tai reiškia, kad jis laisvo apsisprendimo teise vienašališkai įsipareigojo, t. y. prisiėmė teisinę atsakomybę už paskolos grąžinimą, jeigu skolininkas neįvykdys paskolos sutartimi prisiimtos prievolės. Atsakovo V. K. įrašas paskolos sutartyje atitinka paprastos garantijos sampratą ir sukūrė jam teisinę pareigą atsakyti už skolininką, kitaip toks įrašas, kaip nesukuriantis teisinių padarinių, nebūtų buvęs atliktas. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrašo teisinę reikšmę ir kvalifikavo jį kaip sukūrusį garantijos sutartinius teisinius santykius.

Teisėjų kolegija, pažymi, kad atsakovas V. K. įrašą dėl garantijos padarė po paskolos sutarties tekstu. Tai reiškia, kad paskolos turinys jam buvo žinomas, t. y. buvo žinoma paskolos davėjas ir gavėjas, paskolos suma, užstatui paliekama mašina, kokiam kreditoriui jis turės atsakyti, jeigu skolininkas neįvykdys paskolos sąlygų. Su visomis paskolos sutarties sąlygomis, įskaitant paskolos dydį, apeliantas sutiko, nes garantija įsipareigojo už visą pagrindinės skolininko prievolės įvykdymą ir įraše nenurodė jokių išlygų, todėl, skolininkui negrąžinus paskolos, privalo už jį įvykdyti prievolę pagal paskolos sutarties sąlygas. LR CK 6.92 str. 1 dalis numato, kad garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma. Subsidiari atsakomybė atsiranda tik pagrindiniam skolininkui neatlyginus skolos ir galioja tik neatlygintoje dalyje, todėl pagrįstai teismas iš atsakovo V. K. priteisė tik pagrindinės skolos sumą – 10000 Lt, jei jos neatlygins pagrindinis skolininkas V. G..

Dėl įrodymų vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, jog, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai įvertino subjektyvius liudytojo V. M. parodymus, neteisingai įvertino šalių parodymus dėl sutarties sudarymo aplinkybes, priteisdamas paskolą iš V. K. vadovavosi tik ieškovo teiginiu, kad apeliantas V. K. garantavo už visą skolą.

Teisėjų kolegija, ištyrusi nagrinėjamos bylos medžiagą ir įvertinusi apeliantų skundo argumentus, įsitikino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškinį, o priešieškinį atmetė, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nepažeidė LR CPK 263 str. 2 d. reikalavimus.

LR CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliacinio skundo argumentams dėl netinkamo įrodymų vertinimo pagrįsti, apeliantai nepateikė jokių įrodymų. Apeliantai apeliaciniame skunde nenurodo pirmosios instancijos teismo, vertinant įrodymus, konkrečių teisės normų pažeidimų. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs visų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantai teigia, kad teismo posėdyje nedalyvavo apeliantų atstovas advokatas P. L. bei apeliantas V. K., kuris negavo teismo pranešimo apie teismo posėdį, todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

LR CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas teisme būtinas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovų dalyvavimas byloje buvo pripažintas būtinu.

Teisėjų kolegija nesutinka, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovaujantis LR CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovus V. K. ir V. G. byloje atstovauja advokatas P. L. pagal pasirašytas sutartis dėl atstovavimo (29,70 b. l.). Atstovų atstovui advokatui P. L. buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį, kuris turėjo įvykti Šiaulių miesto apylinkės teisme 2011 m. lapkričio 9 d., 14.30 val. Iš teismo šaukimo įteikimo pažymos matyti, kad teismo šaukimas apie teismo posėdį buvo įteiktas biuro administratoriui A. A. 2011 m. spalio 24 d. (98 b. l.). Taigi, įstatymas absoliutų teismo sprendimo negaliojimą sieja ne su teismo šaukimo neįteikimu, o su netinkamu informavimu apie teismo posėdį. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad atsakovui V. K. buvo žinoma apie teismo posėdį, kadangi atsakovų atstovui advokatui buvo tinkamai pranešta apie 2011 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio datą ir laiką, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas V. K. nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Šiuo atveju iš esmės paties atsakovų atstovo advokato nerūpestingumas lėmė tai, kad atsakovų atstovas, kuriam apie paskirtą teismo posėdį pranešta tinkamai, jame nedalyvavo.

Dėl ieškinio senaties termino

Nepagrįstu laikytinas apeliantų argumentas, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškininės senaties, taip pažeisdamas LR CK 1.126 straipsnio 2 d. reikalavimus.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Byloje nustatyta, kad paskolos sutarties pasirašymo metu galiojęs 1964 metų Civilinis kodeksas reglamentavo bendrą 3 metų ieškininės senaties terminą pažeistoms teisėms ginti. 3 metų ieškininės senaties terminas nuo sutarties sudarymo suėjo 2002-02-25, todėl nuo 2001-07-01, įsigaliojus naujajam CK, kurio 2000-07-18 įstatymo dėl civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 10 str. numato, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat, jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo, praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 1.127 str. 3 d. numatyta, kad, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento. Byloje esantys 2010-08-04 ir 2010-09-17 atsakovams per notarą siųsti ieškovo reikalavimai, patvirtina ieškovo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momentą. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, paneigiančių ieškovo reikalavimą įvykdyti prievolę. Kadangi šiuo metu galiojantis Civilinis kodeksas numato bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad senaties terminas nuo reikalavimo įvykdyti prievolę nėra praėjęs. Sutarties pasirašymo momentu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 180 straipsnis taip pat numatė šalims teisę neapibrėžti prievolės vykdymo termino. Tokiu atveju to paties straipsnio 1 dalis numatė, kad kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti. Tokiu atveju laikoma, kad prievolės įvykdymas apibrėžtas pareikalavimo momentu. Ieškinio senaties terminas prasideda tik pareiškus pareikalavimą įvykdyti prievolę. Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino reikalavimams pagal paskolos sutartį pareikšti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties, todėl LR CK 1.126 straipsnio 2 d. reikalavimų nepažeidė.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d.nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartisbyloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovų apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šalys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos iš šalių nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Regina Agota GutauskienėTeisėjai Rasa BartašienėEgidijus Mockevičius