Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų P. V. ir L. V. bei atsakovų L. P. ir R. P. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-11-22 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-750-767/2011, pagal ieškovų P. V., L. V. ieškinį atsakovams L. P., R. P. dėl garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

1. Apeliantų nuomone, Radviliškio rajono teismas iš esmės pakeisdamas ieškinio dalyką ir pagrindą sprendė, kad ieškovų sūnaus garbė ir orumas buvo įžeisti, ne dėl tinklalapio (duomenys neskelbtini) sukūrimo ką įrodinėja ieškovai, o D. P. užrašius ant lapelio šio tinklalapio pavadinimą, kuriame buvo nurodyta ieškovų sūnaus vardas ir pavardė.

2. Apeliantų nuomone, D. P. negalėjo savo veiksmais įtakoti svetainėje esančios informacijos, jis jos nesukūrė, nepatalpino, todėl nėra pagrindo laikyti jo veiksmus užgauliu kito žmogaus pažeminimu. Nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas savo nutartyje padarė išvadą, kad bendrai įvertinus D. P. veiksmus, iš turimų duomenų įvertinus M. V. gebėjimus naudotis kompiuteriu, laikoma, kad nėra pagrindo D. P. veiksmus, užrašant žodžius (duomenys neskelbtini) laikyti užgauliu kito žmogaus pažeminimu viešai. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi nurodė, kad D. P. nepadarė jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo.

3. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą ieškovams, nesant jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos.

4. Apeliantų nuomone, Radviliškio rajono apylinkės teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nuo 2000 Lt iki 500 Lt sumažino atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad patenkinęs tik 10 proc. vieno iš dviejų reikalavimų, teismas nepagrįstai paskaičiavo bylinėjimosi išlaidas tik nuo antro patikslinto ieškinio reikalavimo, neatsižvelgiant į tai, kad visa apimtimi atmestas ir pirmas patikslinto ieškinio reikalavimas. Pažymi, kad teismas nenurodė atstovavimo išlaidų sumažinimo teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija netenkina apeliantų P. V. ir L. V. prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantai nenurodė svarių argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad tik žodinio proceso tvarka galima nustatyti šios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingą sprendimą.

Dėl garbės ir orumo įžeidimo

Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisės normos įtvirtina teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t. y. nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Asmens teisių pažeidimas (šios kategorijos bylose) pasireiškia atitinkamo pobūdžio (žeminančių ir neatitinkančių tikrovės) duomenų paskleidimu. Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymo, kito asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą, ir, ketvirta, faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. K.-L., UAB “Ukmergės spaustuvė”, bylos Nr. 3K-3-828/2001). Ar paskleisti duomenys žemina orumą, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar paskleisti apie asmenį duomenys, teiginiai įstatymo prasme laikomi žeminančiais jo garbę ir orumą, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad tuos pačius duomenis, teiginius skirtingi žmonės vertina skirtingai. Dėl to tokiu atveju svarbu ne tai, kokią reikšmę pats savaime pagal etimologinę kilmę arba pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną turi tam tikru žodžiu (žodžių junginiu) išreikštas teiginys, o tai, kokia reikšmė jam suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vieni ir tie patys žodžiai, nelygu, kur ir kam jie pasakyti, vienu atveju yra neutralūs garbės ir orumo požiūriu, kitu – asmenį žeminantys teiginiai. Paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam duomenų (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Dėl to pareiga įrodyti paskleistų duomenų tikrumą (aplinkybę, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę), taip paneigiant nurodytą prezumpciją, tenka duomenis paskleidusiam asmeniui (atsakovui), bet ne asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-3-488/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovų sūnus D. P. netinkamai pasielgė užrašydamas ant lapelio tinklapio pavadinimą, kuriame buvo nurodyti ieškovų sūnaus vardas ir pavardė, taip pat tai palietė ir jo tėvus. Šiame tinklalapyje yra demonstruojamas pornografinio pobūdžio vaizdas, kuris neatitinka mažamečių vaikų interesų, jų poreikio ir sąmojų supratimo, todėl yra užgaulus ir įžeidžiantis, žeminantis žmogaus garbę ir orumą ir kitų asmenų tarpe formuoja neigiamą nuomonę apie tą asmenį. Informacija buvo paskleista mokyklos mastu, išėjo už klasės ribų, ieškovų sūnus M. V. jautėsi pažemintas, įžeistas, ir tai sukėlė jam ir jo šeimos nariams neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad savo veiksmais atsakovų sūnus D. P. paskleidė viešoje erdvėje ieškovų garbę ir orumą žeminančius tikrovės neatitinkančius duomenis apie V. šeimą, jų sūnų M. V.. Todėl nepilnamečio D. P. tėvai privalo atlyginti ieškovams tokių duomenų paskleidimu jiems padarytą žalą (CK 2.24 str., 6.263 str., 6.275 str.). Teisėjų kolegija atmesdama atsakovų pateiktą apeliacinį skundą, atkreipia dėmesį į tai, kad D. P. tėvai neįrodinėjo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės, neginčijo fakto, kad jų mažametis sūnus, būdamas namuose, nekontroliuojamas domėjosi pornografinio turinio produkcija internete ir, keršydamas bei siekdamas pažeminti ieškovų sūnų, išdalino klasės vaikams pornografinio puslapio adresą su M. V. pavarde. Šios bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos remiantis ne tik nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais, bet ir baudžiamojoje byloje Nr. 81-1-266-09 surinkta medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu šias aplinkybes pripažino nepilnametis D. P., patvirtino byloje apklausti liudytojai T. A., N. K., (prijungta baudžiamoji byla Nr. 63-66, 83-86, 90-93). Kolegija atmeta atsakovų nurodytus argumentas, kad lapelis su užrašu (duomenys neskelbtini) negali žeminti ieškovų ir jų sūnaus garbės ir orumo, kadangi žodis „homo“ lotynų kalboje reiškia – žmogus. Kolegija pažymi, kad iš užrašo parašymo ant lapelio sekė tolesnės pasekmės, be to, yra svarbu tai, kokia reikšmė žodžiams suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Teiginys „homo“, papildomai išreikštas pornografine vaizdine medžiaga, neabejotinai įžeidžia asmens garbę ir orumą. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų sūnus savo neteisėtais veiksmais, išplatindamas mokykloje nepadoraus turinio tinklapio www.homo.com., adresą su įrašytais M. V. vardu ir pavarde, žinodamas, kad, įvedus šį adresą, kiekvienas asmuo pamatys po necenzūrinio pobūdžio nuotraukomis M. V. vardą ir pavardę, pasityčiojo iš mažamečio M. V., įžeidė jį ir jo tėvus bei taip pažemino jų garbę ir orumą. Aplinkybė, kad tinklapį sudaro nekintama pornografinio turinio vaizdų dalis, už kurios turinį D. P. nėra atsakingas, nepašalina atsakovų atsakomybės, nes ieškovų sūnaus M. V. vardas ir pavardė į kintamą tinklapio dalį, kuri kinta priklausomai nuo to, koks vardas įvestas į interneto naršyklės adreso laukelį, buvo įrašyta atsakovų sūnaus D. P. iniciatyva, siekiant pažeminti M. V..

Dėl ieškinio pagrindo ir dalyko

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, jog teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus. LR CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodoma: 1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad ieškinio faktinis pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi suformuluoti ieškovas, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio reikalavimą, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat tas teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Kirstnė“ v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008). Ieškovai P. V. ir L. V. patikslintu ieškiniu kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą prašydami įpareigoti atsakovus R. P. ir L. P. Radviliškio rajono apylinkės teismo salėje paneigti M. V., L. V. ir P. V. garbę ir orumą žeminančius paskleistus duomenis ir jų atsiprašyti, bei panaikinti įrašą internete (duomenys neskelbtini) taip pat prašė iš atsakovų solidariai priteisti neturtinės žalos atlyginimą po 20000 litų kiekvienam ieškovui bei bylinėjimosi išlaidas (17–18 b. l.). Ieškinį grindė tuo, kad 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje atsakovų sūnus išdalino ketvirtos klasės mokiniams internetinį adresą ir siūlė pažiūrėti. Šiame internetiniame puslapyje buvo M. V. ir jo šeimos garbę ir orumą žeidžianti informacija. Radviliškio rajono apylinkės teismas nusprendė, kad M. V. ir jo šeima nukentėjo nuo D. P. veiksmų ir priteisė iš atsakovų L. P. ir R. P. solidariai 4000 litų neturtinės žalos atlyginimo ieškovams P. V. ir L. V.. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakeitė nei ginčo dalyko, nei pagrindo, o atsakovų argumentai yra visiškai nepagrįsti.

Dėl ieškovams priteistos neturtinės žalos dydžio

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir neturtinę lemia su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reglamentavimo ypatumus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu). Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais. Tuo tarpu neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, neturtinė žala, išreikšta pinigais, yra laikoma bendraisiais nuostoliais, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos, reikalaujamos neturtinei žalai atlyginti, dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką. Tai reiškia, kad asmens prašomas priteisti kaip neturtinė žala nuostolių dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas. Jį nustato teismas. Įstatymų leidėjui nenustačius priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, specialaus tokio pobūdžio žalos atlyginimo apskaičiavimo mechanizmo ar formulės, tačiau įtvirtinus nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, teismui, kaip subjektui, nustatančiam neturtinės žalos atlyginimo dydį, suteikta gana plati diskrecija sprendžiant dėl teisingo ir, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtį, visiško neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Tai reiškia, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašu. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turi spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes bei kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą. Kartu pažymėtina, kad asmens reakcija į jo neturtinių vertybių pažeidimą gali būti adekvati ir neadekvati, tačiau neturtine žala laikomi nukentėjusiojo jausmai, vidiniai išgyvenimai, sukrėtimai ir kančios visada individualūs, todėl, remdamasis tokiais vidiniais išgyvenimais, nulemtais individualios reakcijos į to paties pobūdžio ir sunkumo veiksmus, kuriais pažeidžiamas didesnę ar mažesnę vertę asmeniui turintis gėris, nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. P. pažemino ieškovų sūnų M., įžeidė, įskaudino ir sukėlė neigiamas emocijas jo tėvams, kuriems sumažėjo bendravimo galimybės, nes jie manė, kad kiti apie jų šeimą gali netinkamai galvoti, dėl to jie jaudinosi, ieškovė L. V. nenorėjo lankyti klasės susirinkimų, nes blogai jautėsi prieš kitus vaikų tėvus. Liudytoja, ieškovų sūnaus klasės auklėtoja T. A. nurodė, kad M. V. elgesys po įvykio ženkliai pasikeitė, mokinys tapo uždaresnis, suprastėjo jo mokymosi rezultatai. Teisėjų kolegija pagal pirmiau aptartus materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymo principus ir ginamos vertybės specifiką, be kita ko, atsižvelgdama į kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį bei į tai, kad šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų teigti, jog, nustačius 4000 Lt ieškovams iš atsakovų priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtų pažeisti CK 1.5 įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, sprendžia, kad ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo įvertinimas nurodyto dydžio pinigine išraiška atitiks pirmiau išvardytus principus ir neviršys įprastai teismų praktikoje taikomų nukentėjusiems asmenims tokiais atvejais priteistinos materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio ribų. Nurodyto dydžio piniginės kompensacijos suma vertintina kaip adekvati ieškovų patirtai neturtinei žalai, pakankama ieškovų teisei į jų garbę ir orumą apginti. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką šios kategorijos bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydis gana skirtingas. Tačiau įvertinus bylos medžiagą bei aukščiau aptartus nustatytus neturtinės žalos kriterijus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog nustatytas neturtinės žalos kompensacijos dydis yra aiškiai neteisingas.

Atmesdamas atsakovų apeliacinį skundą šioje reikalavimo dalyje teismas įvertina ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė L. P. pripažino, kad dėl sūnaus netinkamo elgesio ieškovams buvo padaryta žalą, paaiškino, kad bandė tartis dėl atlygintinos žalos dydžio, tikėjosi, kad „paprašys nupirkti dviratį, o jie paprašė 50000 Lt.“ Nurodė, kad sutiko mokėti 500 Lt žalos atlyginimą (141 b. l.).

Dėl įpareigojimo atsiprašyti

Pagal CK 2.24 straipsnį asmens garbė ir orumas teismine tvarka gali būti ginami taikant įvairius gynimo būdus: ieškovas gali reikalauti, kad teismas įpareigotų atsakovą paneigti paskleistus duomenis, atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Tačiau už garbės ir orumo pažeidimą taikomos teisinės sankcijos neapima įpareigojimo atsiprašyti. Tokio įpareigojimo negalimumas yra konstatuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Simon Louwerse International Transport“ v. UAB „Dinaka“, byla Nr. 3K-3-169/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atsiprašymas nėra nei teisinės atsakomybės, nei teisinės gynybos būdas, bet yra asmens, paskleidusio duomenis, ir asmens, apie kurį paskleisti žeminantys jo dalykinę reputaciją duomenys, tarpusavio santykių aspektas, faktinė aplinkybė, į kurią atsižvelgdamas teismas gali sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Dėl to kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad apeliantai nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CK normas netenkindamas jų reikalavimo įpareigoti atsakovus atsiprašyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginant asmens garbę ir orumą pagrindinis reikalavimas yra konstatuoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę bei orumą. Dėl kito pažeistų teisių gynimo būdo – neturtinės žalos atlyginimo sprendžiama tik, kai yra konstatuojamas teisių pažeidimas. Tenkinus ieškovų pagrindinį reikalavimą, pripažintina, kad ieškinys iš esmės buvo tenkintas, t. y. atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, laikytina, kad ginčas iš esmės išspręstas ieškovų naudai, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, atitinkamai išsprendžiami bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai ir bylinėjimosi išlaidas tenka sumokėti atsakovams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis priimta 2011 m. kovo 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikindama jo dalį, kuria iš ieškovų atsakovams priteista 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovų apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje atmeta kaip visiškai nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju ieškovai pirmosios instancijos teisme patyrė 900 Lt (5 b. l.) išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti ir sumokėjo 880,50 Lt žyminio mokesčio (6, 65 b. l.). Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodytais motyvais, sprendžia, kad jiems priteistinos visos šios išlaidos.

Netenkinant nei ieškovų, nei atsakovų apeliacinių skundų, jiems bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje, nepriteisiamos. Iš ieškovų priteistina 139 Lt nesumokėto žyminio mokesčio valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-11-22 sprendimą pakeisti.

Panaikinti 2011-11-22 sprendimą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje.

Priteisti ieškovams P. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ir L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) po 890,25 Lt bylinėjimosi išlaidų kiekvienam iš atsakovų L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) ir R. P. ( a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų P. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ir L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) po 70 Lt žyminio mokesčio valstybei už paduotą apeliacinį skundą.