Panevėžio apylinkės teismo nutarimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, aukštojo išsilavinimo, vedusio, dirbančio (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), neteisto, administracine tvarka bausto, administracinio teisės pažeidimo bylą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2015-12-30 nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad D. S. laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. spalio mėn. artimoje aplinkoje, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), mažamečio L. S. akivaizdoje demonstravo priešiškumą vaiko motinai, ne kartą be priežasties žemindamas N. S. žodžiais („kauša“, „psiche“, „durne“), kartą išsakė ketinimą pasielgti pavojingai N. S. sveikatai (pasakė, kad „mamai galvą sudaužys“), neabejotinai sukėlė mažamečiui neigiamas emocijas, psichologinį nepatogumą. D. S. veiksmai prieštaravo vaiko interesams, buvo pažeista vaiko teisė į saugią ir sveiką aplinką pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 str., 43 str. 2 d. Tokiais veiksmais D. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 181 str. 1 d.

D. S. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad nurodytu laikotarpiu su žmona ir vaiku gyveno adresu (duomenys neskelbtini), tačiau skirtinguose kambariuose, jokių kontaktų nepalaikė, net nekalbėdavo. Nuo 2015 m. vasaros faktiškai su žmona ir vaiku nebendravo, į darbą išeidavo kelios minutės po 7 val., o žmona su vaiku tik tada keldavosi, nes žmonai darbas prasidėdavo vėliau. Kai baigdavosi mokslo metai, su vaiku žmona važiuodavo į jos darbą, grįždavo apie 21-23 val. Kai grįždavo į namus, vaiko paklausdavo, kaip jam sekasi, vaikas atsakydavo, kad yra pavargęs, eidavo miegoti. Nei prieš vaiką, nei prieš žmoną fizinio smurto nevartojo, smurtu negrasino, priešiškumo nedemonstravo, N. S. žodžiais „kauše, psiche, durne“ nevadino, jokių žodžių N. S. atžvilgiu girdint vaikui nevartojo. Žmona su vaikais iš buto išsikraustė 2015 m. paskutinėmis spalio dienomis. Skyrybų procesas prasidėjo 2015 m. rudenį, į teismą su ieškiniu kreipėsi 2015-10-15, nes matė, kad nepavyks išsaugoti šeimos. Mano, kad kaltinimai tiesiogiai susiję su pareikštu prašymu dėl skyrybų. Iki 2015 m. lapkričio mėn., kai buvo pareikšti kaltinimai, nėra buvę, kad būtų atliekami kokie nors tyrimai dėl jam pareikštų kaltinimų. Žmona anksčiau vienoje mokykloje dirbo socialine darbuotoja, palaikė artimus ryšius su Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Liudytoja N. S. parodė, kad D. S. psichologinį smurtą patirdavo ir iki 2014 m. Laikotarpyje nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. spalio mėn. santykiai su D. S. labai pašlijo. Nuo nurodyto laikotarpio pradžios namuose gyveno atskiruose kambariuose. Manė, kad kažkas pasikeis, ryšys tarp D. S. ir vaikų išliks, tačiau niekas nesikeitė, tik blogėjo. Su sūnumi nuolat jautė psichologinį smurtą. D. S. įsiverždavo į kambarį, kuriame ji gyveno, išvadindavo visokiais žodžiais. D. S. visada kalbėdavo pakeltu tonu, grasinančiai, vadindavo necenzūriniais žodžiais, ją persekiojo darbovietėje, taip pat persekiojo vaikus. D. S., girdint mažamečiui sūnui L. S., vadino ją „kauše, durne, psiche“. Dažnai būdavo, kad D. S., būdamas įsiutęs ir piktas, laikydavo suspaudęs kumščius ir sakydavo: „gausi tu, gausi“. Tai matydavo ir sūnus. Visada sakydavo, kad jei jis trenks, kreipsis į policiją. D. S. netrenkdavo, bet kumštį laikydavo arba paimdavo už rankos ir visaip tąsydavo. Kai mažametis sūnus vienas būdavo namuose, D. S. grasindavo, kad jei sūnus jam nepaklus, tai jis jai galvą suskaldys, užmuš. Sūnus į tai labai jautriai reaguodavo ir labai bijodavo, sakydavo: „Mama, aš be tavęs neisiu į namus“. Sūnus bijodavo grįžti į namus, būdavo suirzęs, pasikeitė jo elgesys, sūnus jautė baimę, gatvėje eidavo ir žvalgydavosi, ar tėvas jo neseka, nepersekioja. Tiek mažametį sūnų L. S., tiek vyresnį, dabar jau pilnametį sūnų D. S. tampydavo už rankos, galvos. Kumščiu netrenkdavo. Diržu D. S. vaikus auklėdavo dažnai, kai šie jam nepaklusdavo. Kai persikraustė į atskirus kambarius, D. S. vaikus diržu auklėdavo tada, kai ji nematydavo, todėl L. S. bijodavo vienas būti namuose. Vyresnįjį sūnus D. S. diržu auklėdavo gal iki 15 metų, kol sūnus pats pradėjo priešintis. Tada D. S. pradėjo prisibijoti ir vengdavo prieš vyresnįjį sūnų smurtauti. Kol gyveno skirtinguose kambariuose, D. S., jai matant, vaikus diržu auklėdavo rečiau, tačiau pastoviai vaikams girdint grasindavo, vadindavo necenzūriniais žodžiais. Su D. S. bandė kalbėtis, tačiau jis neklausydavo, todėl, kai D. S. ateidavo ir išvadindavo visokiais žodžiais, tiesiog tylėdavo ir nieko nesakydavo, o D. S. apsisukdavo ir išeidavo. Gyvendami skirtinguose kambariuose, su D. S. susitikdavo bendro naudojimo patalpose, maistą gamindavosi atskirai. Kai D. S. būdavo namuose, sūnus bijodavo eiti į virtuvę. D. S. pradėjo labai vėlai grįžti į namus, grįždavo tik naktimis. Kol D. S. namuose nebūdavo, sūnus ramiai galėdavo vaikščioti po namus. Jei D. S. namuose būdavo, sūnus įsitempdavo ir laukdavo, kas bus. Tikslios datos neprisimena, prieš išsikraustant, D. S. atvažiavo į jos darbą, išvadino visokiais žodžiais, ne kartą grasino, kad „pasiųs į dangų“. 2015 m. spalio mėn. pabaigoje su sūnumi L. S. grįžo į namus. D. S. užrakino abi durų spynas ir ji su sūnumi negalėjo įeiti į namus. Tada su L. S. išvažiavo pas jos mamą, pradėjo ieškoti buto, jį išsinuomojo ir išsikraustė. Gyvenant (duomenys neskelbtini), pirmame namo aukšte gyveno D. S. tėvai, su kuriais nebendravo. Į policiją su pareiškimu kreipėsi tik 2015-12-01, kadangi gyvenant kartu, stengdavosi vaikus apginti, nes nemanė, kad institucijos gali padėti. Su prasidėjusiu skyrybų procesu tai nėra susiję, kadangi net išsikrausčius, D. S. persekiojo, vaikai nesijautė saugūs. Kartą D. S. įsiveržė pas ją į darbą ir pasakė: „Duok sąskaitą“. Pasakė, kad darbe sąskaitos neturi. Paskui D. S. rašė į visas instancijas raštus, kad ji neduoda sąskaitos, kad galėtų pervesti vaikams pinigus. 2015-11-17 Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei atvykus į namus, sūnus L. S. apklaustas vienas kambaryje. Nei jos, nei brolio neįleido. Nežinojo nei ką sūnus rašo, nei ko jo klausė. Tik po kelių dienų iš Vaiko teisių apsaugos specialistės sužinojo, ką sūnus parašė. Bandė su sūnumi kalbėtis, tačiau jis nenorėjo kalbėtis šia tema. Sūnų nuvedė pas psichologę, kur jis lankosi iki šiol. Mato pokyčius, sūnus jaučiasi daug saugesnis. Kai sūnų L. S. apklausė teisme, jam buvo sunku atsiminti datas, todėl jis susimaišė ir netiksliai nurodė jas.

Sprendžiant klausimą, ar asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. 1 d. veikoje yra šio administracinio teisės pažeidimo požymių visuma, būtina įvertinti sąvokos „tėvų valdžia“ turinį, kadangi su tėvų valdžios panaudojimo tinkamumu siejama administracinė atsakomybė. Tėvų valdžios, patenkančios į šeimos teisinių santykių kategoriją, samprata aiškintina remiantis šeimos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 3.155 str., apibrėžiančio tėvų valdžios turinį, 2 d. nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-338-348/2015). Taigi tėvai privalo rūpintis vaikų dvasiniu ir moraliniu ugdymu bei laiku išaiškinti vaikui tinkamo elgesio taisykles. Lietuvos Respublikos CK 3.159 str. 3 d. nustato, kad tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams. Teismas pažymi, kad tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas valdžios panaudojimas vaiko atžvilgiu siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 6 str. 1 p. numato, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo. Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai, dorais žmonėmis (21 str. 1 d.). Taigi sisteminė nurodytų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių konstatavimas tėvų veikoje galimas tik tada, kai jie piktybiškai neatlieka arba netinkamai atlieka pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos CK 3.155 str., sudarančias tėvų valdžios turinį.

Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas D. S. savo kaltės nepripažino, parodė, kad nei prieš vaiką, nei prieš žmoną fizinio smurto nevartojo, smurtu negrasino, priešiškumo nedemonstravo, N. S. žodžiais „kauše, psiche, durne“ nevadino, jokių žodžių N. S. atžvilgiu, girdint vaikui, nevartojo, tačiau teismas šiuos jo parodymus vertina kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės, nes juos paneigia administracinės bylos medžiaga, t.y. liudytojos N. S. parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Liudytoja N. S. parodė, kad laikotarpyje nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. spalio mėn. su sūnumi L. S. nuolat jautė psichologinį smurtą. D. S. visada kalbėdavo pakeltu tonu, grasinančiai, vadindavo necenzūriniais žodžiais, persekiojo darbovietėje, taip pat persekiojo vaikus. D. S., girdint mažamečiui sūnui L. S., vadino ją „kauše, durne, psiche“. Dažnai būdavo, kad D. S., būdamas įsiutęs ir piktas, laikydavo suspaudęs kumščius ir sakydavo: „gausi tu, gausi“. Tai matydavo ir sūnus. Kai mažametis sūnus vienas būdavo namuose, D. S. grasindavo, kad jei sūnus jam nepaklus, tai jis jai galvą suskaldys, užmuš. Sūnus bijodavo grįžti į namus, būdavo suirzęs, pasikeitė jo elgesys, sūnus jautė baimę, gatvėje eidavo ir žvalgydavosi, ar tėvas jo neseka, nepersekioja. Tiek mažametį sūnų L. S., tiek vyresnį sūnų K. S. D. S. tampydavo už rankos, galvos. Diržu D. S. vaikus auklėdavo dažnai, kai šie jam nepaklusdavo. Kai D. S. būdavo namuose, sūnus bijodavo eiti į virtuvę, įsitempdavo ir laukdavo, kas bus. Iš nepilnamečio nukentėjusiojo L. S. apklausos protokole parodymų matyti, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas jis parodė, jog 2015 m. vasarą jis, mama ir brolis dar gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau atskirai nuo tėvo (atskiruose kambariuose). Atskiruose kambariuose apsigyveno, nes jie bijojo tėvo, kad šis ko nors jiems nepadarytų. Gyvenant su tėvu, šis nuolat skambindavo jam telefonu ir klausdavo, kur jis ir mama yra. Skambindavo kas minutę, net negalima buvo suprasti, kas tėvui yra. Klausdavo, kur jis su mama važiuoja. Neatsiliepus, praleisdavo 50 tėvo skambučių. Su tėvu jam sunku bendrauti, nes tėvas visai nepasitiki juo ir mama. Kai tėvui jis bando paaiškinti, kad jie su mama buvo pas močiutę, tėvas kreipiasi į mamą klausdamas, „pas kokius meilužius buvai?“. Tėčiui prieštarauti negalima, nes, pasak tėvo, „jo žodis šventas“. Kartą, jam pakeitus telefono numerį, tėvas griežtu balsu piktai reikalavo pasakyti naują numerį. Jam atsisakius tai padaryti, tėvas rėkė reikalaudamas „atrakinti“ telefoną arba paskambinti jam. Po to paėmė jo telefoną. Pasakius tėvui, kad apie tokį elgesį jis pasakys mamai, tėvas pasakė, kad „mamai galvą sudaužys“. Tačiau po minutės grąžino telefoną ir išėjo iš kambario, kuriame vyko pokalbis. Kitą kartą, kai tėvas liepė jam paskambinti, jis įvykdė prašymą, tačiau išsigandęs paskambino mamai, kad ši atvažiuotų, ir išbėgo iš namo. Gyvendamas tuose namuose, jautėsi pavojuje, bijodavo, kad tėvas nieko nepadarytų. Būdavo, kad, jam žiūrint televizorių mamos kambaryje, tėvas pradėdavo be priežasties negražiais žodžiais „kauša“, „psiche“, „durne“ vadinti mamą. Taip tėvas elgdavosi kiekvieną dieną arba kas antrą. Jie bandydavo nekreipti dėmesio. Dėl to, kad tėvas negražiai vadino mamą, pagrasino, kad jai sudaužys galvą, jam atsirado baimė. Iš minėto namo jis su mama ir broliu išsikraustė 2015 metų spalio mėn. Iki išsikraustymo į kitą butą buvo tokia situacija, kai jis ir mama negalėjo patekti į namą, (duomenys neskelbtini). Mama turėjo tik vienos durų spynos raktus, tačiau tą vakarą buvo užrakintos visos durų spynos. Mama skambino tėčiui, šis liepė laukti, tačiau į namus negrįžo. Jis su mama turėjo važiuoti pas močiutę. Nuvažiavę pas močiutę, pradėjo ieškotis buto, nes pagalvojo, kad tėtis nenori jų įsileisti į namus. Tada jie susirado butą (administracinės bylos 25-28 lapai). Iš K. S. apklausos protokole parodymų matyti, kad L. S. bijo savo tėvo D. S., paaiškino mažamečio brolio baimę tuo, kad nei brolis, nei jis nepatyrė gražių santykių su tėvu, nes tėvas buvo griežtas, kategoriškas žmogus, kuriam paklusti turėjo absoliučiai visi šeimos nariai, nes jo žodis buvo „šventas“. Dėl menkos priežasties tiek jis, tiek ir mama su broliu buvo tėvo barami. Tėvas buvo piktas ir viskuo nepatenkintas. Įvykis, kuomet tėvas mamos ir brolio L. S. neįsileido į namus, lėmė tai, kad jie pradėjo gyventi skyrium nuo tėvo. Tačiau mamos ir tėvo santykiai nutrūko dar 2014 m. vasarą, kai jie pradėjo gyventi atskiruose kambariuose. Tarp tėvų jau tuomet nebuvo jokių bendrų interesų (administracinės bylos 29-31 lapai). Teismas, vertindamas liudytojų N. S. ir K. S. parodymus, pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiajam artimi asmenys (N. S. yra L. S. motina, o K. S. yra L. S. brolis), savaime nesuteikia pagrindo pripažinti jų duotus parodymus nepatikimais. Pagal teismų praktiką vien tik ta aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiojo artimi giminaičiai, jų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344/2007). Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Respublikos ATPK 276 str. 2 d. numatyta tvarka yra įspėjamas dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos 187² str.). Byloje nėra nustatyta, kad liudytojai būtų davę melagingus parodymus. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Be to, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neprieštarauja tarpusavyje. Tiek šių liudytojų, tiek nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, sutampantys, papildantys vienas kitą. Pažymėtina, kad neatsižvelgiant į tam tikrus neatitikimus tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, teismas daro išvadą, kad parodymai iš esmės sutampa, skiriasi tik neesminės aplinkybės, kurios pateisinamos dėl pakankamai ilgo nagrinėjamo pažeidimo laikotarpio, t.y. nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. spalio mėn., jauno nepilnamečio nukentėjusiojo amžiaus. Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnamečiui L. S. perskaičius apklausos protokolą, L. S. pats patikslino protokole nurodytas aplinkybes, t.y. kad iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsikraustė spalio mėnesio pabaigoje, o protokole nurodyti 2014 m. įvykiai, iš tikrųjų įvyko 2015 m. (b.l. 39). Be to, šie parodymai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais grindžiama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė – juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, t.y. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Skyrius) 2015-11-18 raštas Nr. 40-4171 (10.4), iš kurio matyti, kad 2015-11-18 skyrius gavo mažamečio L. S. prašymą dėl gyvenamosios vietos nustatymo, kuriame teigiama, kad jį muša ir jam grasina tėvas D. S. (administracinės bylos 8 lapas); 2015-11-17 L. S. paaiškinimas dėl gyvenamosios vietos (administracinės bylos 9 lapas); 2015-12-01 N. S. pareiškimas dėl D. S. elgesio (administracinės bylos 10-11 lapai); 2015-11-17 N. S. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktas Nr. VS1606(10.9) (administracinės bylos 12-13 lapai); 2015-11-18 preliminari išvada dėl nepilnamečio L. S. (administracinės bylos 14-15 lapai). Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas D. S. nurodo, kad pareikšti kaltinimai tiesiogiai susiję su pareikštu prašymu dėl skyrybų, tačiau teismas daro išvadą, kad šie jo parodymai niekuo nepagrįsti, spręsdamas dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės teismas remiasi bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o tai, kad pažeidimo nagrinėjimo metu vykstantis skyrybų procesas pažeidimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad mažamečio L. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nuoseklūs, juos patvirtina liudytojai N. S., iš dalies ir K. S., šie parodymai sutampa su rašytine bylos medžiaga, jai neprieštarauja, papildo vienas kitą, atitinka bylos faktines aplinkybes ir jais teismas neturi pagrindo netikėti, todėl jais remiasi kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo D. S. kaltės įrodymais.

Taigi išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, juos sugretinęs tarpusavyje ir įvertinęs, teismas pripažįsta, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad D. S. panaudojo tėvų valdžią priešingai vaiko interesams, nes laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. spalio mėn. artimoje aplinkoje, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), mažamečio sūnaus L. S. akivaizdoje demonstravo priešiškumą vaiko motinai, ne kartą be priežasties žemindamas N. S. žodžiais „kauša“, „psiche“, „durne“, kartą išsakė ketinimą pasielgti pavojingai N. S. sveikatai, t.y. pasakė, kad „mamai galvą sudaužys“, šiais savo veiksmais pažeisdamas savo kaip tėvo pareigą užtikrinti sūnui teisę į visapusišką ir harmoningą vystymąsi tiek fiziškai, tiek protiškai, vaiko apsaugą nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio, sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, vystytis ir tobulėti, rūpintis juo, auklėti savo vaiką humaniškai, doru žmogumi, kas atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. 1 d., sudėtį, todėl jam administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal šią įstatymo normą surašytas pagrįstai, pažeidėjo kaltė įrodyta visiškai, todėl jis baustinas.

Motyvuojamoji dalis

Pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas administracinę nuobaudą pažeidėjui, teismas atsižvelgia į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidimo padarymo motyvus, pažeidėjo asmenybę – neteistas (b.l. 37), baustas administracine tvarka, pažeidimo padarymo metu turėjo vieną galiojančią administracinę nuobaudą už KET pažeidimą (b.l. 38-39), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į konkrečias bylos aplinkybes. Esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos ATPK 20 str. numatyti administracinių nuobaudų tikslai bus pasiekti D. S. už Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą paskyrus sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą – įspėjimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 23 str., 181 str. 1 d., 286 str., 287 str. 1 d. 1 p., 302² str., 302⁴ str., teismas

nutaria:

D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) už pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. 1 d. paskirti administracinę nuobaudą – įspėjimą.

Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant Panevėžio miesto apylinkės teisme arba tiesiogiai Panevėžio apygardos teismui.