Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K suimtieji asmenys dalyvauja laisvalaikio užimtumo programoje: organizuojami stalo žaidimų turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos, įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos šv. Mišios, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija; organizuojami profesionalų ir mėgėjų kolektyvų koncertai; veikia biblioteka; suimtieji vedami į sporto salę, kino salę, dalyvauja ŽIV ir narkomanijos prevencijos programoje, vedami pasivaikščioti. Atsakovo atstovas nurodė, kad norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje veikloje asmenys turi parodyti iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K dėl nesuteiktos galimybės jam pasinaudoti socialinės reabilitacijos programomis nėra. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo pakankamai galimybių tenkinti socialinius poreikius ir dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, ir tai pažeidė jo teises, o pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu konkrečiu jo buvimo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko nustatytų reikalavimų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), įsigaliojusios nuo 2010-04-11, 18.4 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimai kiemai. Jie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 įvairaus ploto pasivaikščiojimo kiemeliai (b. l. 37–39). Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) 2015-10-12 patikrinimo aktu (b. l. 113–114) buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai buvo tvarkingi, atitiko higienos normų reikalavimus. Higienos normų pažeidimų Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatyta ir Vilniaus VSC 2015-10-16 patikrinimo akte (b. l. 85–86). Pareiškėjui nenurodžius konkrečių kiemelių ir galimų pažeidimų padarymo laiko, teismo vertinimu, atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Dėl atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo reikalavimų pasakytina, kad HN 76:2010 2 punktas nustatė, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo veikianti įstaiga ir atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniuose mazguose įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, šis higienos normų reikalavimas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Pažymėtina, kad veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) įrengimas Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nereikalauja esamų patalpų rekonstrukcijos, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, pripažintina, kad Lukiškių TI-K kamerose jų įrengta nebuvo.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna, buvo pelėsių. HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–60 proc., 56 punktas nustatė, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Tokie patys santykinės drėgmės rodikliai nustatyti ir HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 16 punkte, o 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Vilniaus VSC 2015-04-09 patikrinimo akto (b. l. 79–82) matyti, kad atlikus patikrinimą kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-06-08) kamera buvo vėdinama per langus, santykinė oro drėgmė buvo 60,3 proc. ir tai atitiko higienos normos reikalavimus, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Vilniaus VSC 2015-08-13 patikrinimo akte (b. l. 81–82) užfiksuota, kad kameroje Nr. 124 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-11-12) santykinė oro drėgmė buvo 51 proc., pelėsio požymių nenustatyta ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. 2015-10-15 Vilniaus VSC patikrinimo aktu (b. l. 83–84) nustatyta, kad kameros Nr. 209 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-11-13 – 2015-12-14) vėdinimo būdas per atidaromus langus atitiko higienos normų reikalavimus, nustatyta santykinė oro drėgmė buvo 57,3 proc. ir taip pat atitiko reikalavimus, pelėsio požymių nebuvo nustatyta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio, yra atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tačiau nenurodė konkrečių kamerų ir galimų pažeidimų laikotarpio. HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Vilniaus VSC 2015-07-10 patikrinimo aktu (b. l. 64–65) nustatyta, kad kamerose Nr. 105 ir 109 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2015-06-08 ir 2016-03-31 – 2016-04-03) dirbtinis dieninis apšvietimas buvo atitinkamai 234 lx ir 286 lx, o dirbtinis naktinis apšvietimas buvo atitinkamai 18,9 lx ir 18,1 lx ir atitiko reikalavimus. Kameroje Nr. 124 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-11-12) dirbtinė dieninė apšvieta buvo 240 lx (b. l. 81–82) ir taip pat atitiko higienos normų reikalavus. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta. HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad kamerų temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju 18-22 °C. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Iš Vilniaus VSC 2015-07-10 patikrinimo akto (b. l. 64–65) nustatyta, kad kamerose Nr. 105 ir 109 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2015-06-08 ir 2016-03-31 – 2016-04-03) matyti, kad šiose kamerose oro temperatūra buvo atitinkamai 20,7 °C ir 22,4 °C ir atitiko reikalavimus. 2015-08-13 kameroje Nr. 124 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-11-12) temperatūra buvo 27 °C (b. l. 81–82) ir atitiko reikalavimus. 2015-10-15 patikrinimo aktas (b. l. 83–84) įrodo, kad kameroje Nr. 209 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-11-13 – 2015-12-14) temperatūra buvo 18,4 °C ir taip pat atitiko reikalavimus. Todėl laikytina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis higienos normų nustatytus reikalavimus laisvės atėmimo vietų temperatūrai ir šildymui.

Pareiškėjas teigė, kad nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai buvo netinkamos būklės. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šiame akte numatyta, kad vyrams yra išduodami: antklodė – 1 vnt. dėvėjimo terminas 3 m., čiužinys – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 4 m., pagalvė – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 2 m., užvalkalai pagalvei – 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m., paklodės – 4 vnt., dėvėjimo terminas 1 m., rankšluosčiai, 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m., tualetinis popierius – 1 rulonas 1 mėnesiui. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 51–52) nurodyta, kad patalynė, kitas inventorius suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodami pagal nustatytas normas, jie nustatyta tvarka skalbiami ir dezinfekuojami. Iš pateikto į bylą Vilniaus VSC 2015-08-13 patikrinimo akto (b. l. 81–82) matyti, kad patalynė Lukiškių TI-K tikrintose kamerose buvo vizualiai švari, nesuplyšusi. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamo aprūpinimo patalyne, rankšluosčiais, kitu inventoriumi ar dėl jo būklės būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jų būklės laikytini abstrakčiais ir neįrodytais.

Pareiškėjas teigė, kad šiukšlių konteineriai buvo statomi prie kamerų langų ir skleisdavo nemalonų kvapą. HN 76:2010 18.5 punktas nustatė, kad buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų atstumu nuo gyvenamųjų pastatų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais. HN 134:2015 38 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose susidarančios buitinės atliekos šalinamos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada ir kokiose kamerose galimai buvo tokio pobūdžio pažeidimai. Iš Vilniaus VSC 2015-05-06 patikrinimo akto (b. l. 59–60) matyti, kad Lukiškių TI-K buvo tikrinamas buitinių atliekų tvarkymas ir esminių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu šiais pažeidimais nesiskundus, šiuo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertina juos kaip neįrodytus.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebūdavo galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu, dušų būklė buvo netinkama. HN 76:2010 39 punktas nustatė reikalavimus prausimosi patalpoms: dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. 68 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 28.2 punktas nustato, kad dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos; 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, įrengtos specialios patalpos. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl šilto vandens nebuvimo ir galimybės nusiprausti nesudarymo nesikreipė. Iš pateiktų į bylą Vilniaus VSC 2015-10-12 patikrinimo akto (b. l. 74–75) ir 2015-10-15 patikrinimo akto (b. l. 83–84) matyti, kad higienos normų pažeidimų Lukiškių TI-K dušų patalpose nebuvo nustatyta. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl šilto vandens nebuvimo, galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu nesudarymo ir netinkamos dušų būklės atmestini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo sąlygų išdžiovinti paties išskalbtus drabužius. HN 76:2010 64 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeninai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami tą pačią dieną ir jau sausi. Turintys pinigų asmeninėse sąskaitose skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, neturintiems pinigų viršutiniai drabužiai skalbiami ir nemokamai. Šias aplinkybes patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 51–52). Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, todėl atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstraktaus pobūdžio teiginius ir jie laikytini neįrodytais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose būdavo buitinių parazitų. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodo, kad sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), pateikė sudarytas sutartis su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 92–99). Vilniaus VSC Lukiškių TI-K nenustatė pažeidimų šioje srityje, pvz., 2015-05-06 patikrinimo aktas (b. l. 59–60), 2015-07-10 patikrinimo aktas (b. l. 64–65). Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigė, kad maistas buvo nepakankamai kaloringas ir neskanus, atšalęs, maisto dalintojai jį dalindavo be higieninių pirštinių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 51–52) nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis minėtu nutarimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Lukiškių TI-K į bylą pateikė ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimų 2014-01-13 protokolą (b. l. 48), iš kurio matyti, kad Lukiškių TI-K pateiktas tyrimui nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinys (2,380 kg) sudarė 2 856 kcal ir atitiko nustatytus reikalavimus. Byloje esantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2015-12-22 cheminių tyrimų protokolas (b. l. 49–50) patvirtina, kad Lukiškių TI-K nedirbančių vyrų pietų davinys sudarė 1332,4 kcal. Pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų sąlygų pavalgyti, higienos pažeidimų dalinant maistą įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo patalpų ilgalaikiams pasimatymams, pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge ir jo vaiko motina. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė, kuri įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 punktas) ir jiems pagal šio straipsnio 4 dalį taikomos Bausmių vykdymo kodekso nuostatos. Suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) XI skyriuje. Minėti teisės aktai numato, kad suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams, o Lukiškių TI-K administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t.y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui. Ilgalaikių pasimatymų suimtiesiems suteikimo klausimu aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime – po 2 valandų trukmės pasimatymą, nuteistajam – po valandos, be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimaty­mų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT šiuo aspektu, be kita ko, paminėjo, kad tokiais atvejais svarbu analizuoti individualias situacijos aplinkybes, konkretų poreikį ir pa­grįstumą nagrinėjamu atveju drausti suimtajam pasimatyti su šeima atitinkamą laiko tarpą. Pastebėtina, kad EŽTT šioje byloje Lukiškių tardymo izoliato­riaus paaiškinimą, jog įstaiga neturėjo tinkamų sąlygų užtikrinti ilgalaikius pasimaty­mus su šeima, laikė Konvencijos prasme nepriimtinu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, taip pat remiasi minėtu EŽTT sprendimu suformuota praktika (pvz., LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016). Tačiau pažymėtina, kad tiek EŽTT išnagrinėtoje byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), tiek LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 pareiškėjai kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, bet Lukiškių TI-K administracijos sprendimais tai nebuvo leista. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad neturėjo ilgalaikių pasimatymų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada jis kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų su vaiko motina suteikimo, kada pasimatymai jam nebuvo suteikti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų vertintini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 36 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo įrengta veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).