- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- ATP-176-309/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-12-3-00046-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Kavaliauskas
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal konfiskuotino turto savininko uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „M.“ atstovo advokato G. K. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarimo, kuriuo T. M. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130² straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir jam skirta administracinė nuobauda – 30 (trisdešimties) parų administracinis areštas su automobilio „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu. UAB „M.“ reikalavimas dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. M., pakartotinai per vienerius metus po nuobaudos paskyrimo, kai nepasibaigęs jos vykdymas, 2015-01-21 d. 5.50 val. (duomenys neskelbtini), vairavo UAB „M.“ priklausantį automobilį „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (alkoholio kiekio matuokliu nustatytas 1,02 promilių girtumas), neturėdamas teisės vairuoti, nes teisė vairuoti atimta, tuo pažeidė Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr.1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkte numatytus draudimus, todėl traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130² straipsnį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu konfiskuotino turto savininko UAB „M.“ atstovas advokatas G. K. prašo pakeisti Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarimą, panaikinti šio nutarimo dalį dėl automobilio „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo.
Skunde nurodo, kad konfiskuotinas automobilis nuosavybės teise priklauso byloje nukentėjusiuoju pripažintam UAB „M.“. Automobilis 2014 m. gruodžio 9 d. Lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Lizingo sutartis) pagrindu buvo perduotas naudoti ir valdyti (be teisės disponuoti) kitam šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui T. B.. 2014 m. gruodžio 23 d. UAB „M.“, atsižvelgdama į T. B. Lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis pateiktą prašymą, išdavė jam įgaliojimą valdyti ir naudoti automobilį Šengeno sutarties valstybėse narėse. Lizingo sutarties terminas 6 metai. Iki įvykio dienos, T. B. nesumokėjo nei vienos įmokos. Kadangi T. B., perduodamas automobilį naudotis tretiesiems asmenims, pažeidė Lizingo sutarties 9.4 punktą, sužinojus apie tai lizingo sutartis su T. B. 2015 m. vasario 10 d. buvo nutraukta. Atsakomybėn traukiamas asmuo T. M. anksčiau taip pat buvo sudaręs lizingo sutartį su UAB „M.“, pagal kurią įgijo teisę valdyti ir naudoti (be teisės disponuoti) automobilį „BMW X3“, su kuriuo taip pat padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o automobilio UAB „M.“ iki šiol nėra atgavusi. Dėl šios priežasties UAB „M.“ dar kartą nebūtų sudariusi sutarties su atsakomybėn traukiamu T. M.. Teismo posėdžio metu T. B. paaiškino, kad 2014 m. gruodžio mėnesį lizingo sutarties pagrindu įsigijo automobilį iš UAB „M.“. Po naujų metų prarado darbą, bet susirado kitą ir turėjo išvykti. Jam reikėjo pinigų išvykti į užsienį, todėl draugas R., kuris yra vienas iš UAB „RT.“ akcininkų, pasiūlė jam išnuomoti automobilį. 2015 m. sausio 12 d. T. B. su UAB „RT.“ sudarė automobilio nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią už 400 Eur per mėnesį nuomos mokestį suteikė teisę šiai bendrovei naudotis automobiliu laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. vasario 12 d.
Žemesnės instancijos teismas
Be to 2015 m. sausio 16 d. UAB „RT.“ ir T. M. sudarė lengvojo automobilio nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nuomotojas UAB „RT.“ suteikė teisę T. M. naudotis automobiliu laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. 19.00 val. iki 2015 m. sausio 19 d. 19.00 val. už 250 Eur nuomos mokestį, kurį T. M. tą pačią dieną sumokėjo. T. B. paaiškino, kad nepažįsta T. M., nesiekė pasisavinti automobilio, pirko automobilį savo asmeninėms reikmėms. Šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini), todėl į Lietuvą grįžta tik kas 3 mėnesius. Dėl to, kad automobilį perdavė trečiajam asmeniui, UAB „M.“ nutraukė su juo lizingo sutartį. Nurodė, kad nebuvo įdėmiai perskaitęs sutarties ir nežinojo, kad negali perduoti tretiesiems asmenims automobilio be savininko sutikimo. Taip pat paaiškino, kad norėtų atgauti automobilį ir juo naudotis, mokėtų įmokas pagal sudarytą lizingo grąžinimo grafiką. UAB „RT.“ atstovė R. B. nurodė, kad yra įmonės direktorė ir ji, kaip įmonės vadovė, pasirašo sutartis su trečiaisiais asmenimis, tačiau T. M. nematė. UAB „RT.“ vadybininkas Rn. B. paaiškino, kad T. B. išsimokėtinai nusipirko automobilį, tačiau vėliau davė įgaliojimus bendrovei valdyti automobilį, kad bendrovė galėtų jį pernuomoti. Nurodė, kad atsakomybėn traukiamas asmuo paskambino į bendrovę, sudarė automobilio nuomos sutartį, nuomos terminas - 3 dienos. T. B. jiems pranešė, kad automobilis stovi (duomenys neskelbtini) saugojimo aikštelėje. Bendrovės atstovams susisiekti su T. M. nepavyko.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti nukentėjusiojo asmens prašymo netaikyti administracinės nuobaudos – automobilio konfiskavimo ir nepagrįstai nesivadovavo ATPK 301 straipsnio nuostatomis, kadangi byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visuma leidžia pagrįstai konstatuoti, kad byloje yra susiformavusi išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, kad automobilio savininkas nėra atsakingas už automobilio panaudojimą darant administracinį teisės pažeidimą ir šiuo pagrindu neskirti itin griežtos administracinės nuobaudos, o nutarimo dalis, kuria skiriama nuobauda - automobilio konfiskavimas, nėra motyvuota, todėl neatitinka ATPK 286 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Be to transporto priemonės konfiskavimas šioje byloje neatitinka administracinės nuobaudos proporcingumo ir teisingumo principų, ATPK 20 straipsnyje įtvirtintų administracinės nuobaudos tikslų, kadangi teismas itin formaliai ir paviršutiniškai įvertino administracinės nuobaudos individualizavimui reikšmingas faktines aplinkybes ir atsižvelgė bei vertino tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens situaciją, visiškai nevertindamas nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus užtikrinančių aplinkybių. Nutarimo motyvus teismas grindė ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota nuostata, jog traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn net ir už veikas, numatytas ATPK 130² straipsnyje, kurio sankcija transporto priemonės konfiskavimą numato ne kaip alternatyvią, bet kaip privalomą nuobaudą, gali būti taikomas ATPK 30¹ straipsnis ir skiriama švelnesnė nei įstatymo numatyta administracinė nuobauda. Motyvuodamas šios suformuotos teismų praktikos nuostatos netaikymą šioje konkrečioje byloje Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pagal kurią transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-4-2012). Apelianto nuomone, šioje byloje yra nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių, kurios atitinka vieningoje teismų praktikoje nustatytus išskirtinės situacijos, kurios pagrindu galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, konstatavimo kriterijus ir kurių teismas šioje byloje visiškai nevertino. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas apsiribojo formaliu konstatuojamojo pobūdžio teiginiu, nurodydamas: „M. neįrodė, kad ėmėsi visų reikiamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo“. Dėl to, daro išvadą, kad toks teiginys negali būti laikomas pakankamu nutarimo, kuriuo pritaikoma viena griežčiausių administracinių nuobaudų – transporto priemonės konfiskavimas, motyvavimu, kadangi jis apskritai nėra motyvuotas, o tiesiog konstatuotas. Pasak apelianto, UAB „M.“ vykdydamas lizingo (išperkamosios nuomos) veiklą vertina, supranta ir prisiima riziką, susijusią su turto faktiniu žuvimu, kaip tai suformuota Konstitucinio Teismo doktrinoje. Dėl šios priežasties UAB „M.“, kaip atidus ir rūpestingas savininkas, siekia visomis jo dispozicijoje esančiomis teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo turtą nuo faktinio žuvimo, įskaitant ir šio turto konfiskavimą už administracinius teisės pažeidimus. Šiuo tikslu UAB „M.“ į sutartis įtraukia nuostatas, suteikiančias jai maksimalias pagal įstatymo leidžiamas galimybes apsaugoti savo turtą nuo faktinio žuvimo, kuriam prilyginamas ir transporto priemonės konfiskavimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lizingo sutarties 9.4. punkte numatyta, jog lizingo gavėjas (šiuo konkrečiu atveju – T. B.), be išankstinio UAB „M.“ sutikimo, pateikto patvarioje laikmenoje, negali perduoti automobilio naudotis tretiesiems asmenims. Pagal šią sutarties nuostatą, trečiaisiais asmenimis nelaikomi tik lizingo gavėjo sutuoktinis, vaikai ir tėvai. Iš esmės tai reiškia, kad UAB „M.“, perduodamas valdyti ir naudoti transporto priemonę, visomis įstatymų leidžiamomis priemonėmis įvertina ir prisiima tik asmens, kuriam ta transporto priemonė perduodama valdyti ir naudotis, keliamą riziką. Tačiau akivaizdu, kad UAB „M.“ neturi jokių kitų įstatymais suteiktų įgaliojimų ir/ar kitokių galimybių numatyti, kad perduodama valdyti ir naudoti transporto priemonė bus neteisėtai perduota trečiojo asmens, kurio savininkas negali identifikuoti, valdymui ir naudojimui. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pagal naujausią formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tokia sutarties nuostatų formuluotė laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti išskirtinės situacijos susidarymą. Pavyzdžiui 2015 m. sausio 6 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-13-2015 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad „byloje nėra jokių aplinkybių, leidžiančių suformuluoti teisinį priekaištą šiai įmonei, jog ši nesielgė taip rūpestingai, kaip galėtų, užkirsdama kelią neteisėtai panaudoti išnuomotą automobilį. Nuomos sutartimi J. S. buvo įpareigotas nenaudoti automobilio prekių pervežimui nusižengiant Lietuvos Respublikoje galiojantiems įstatymams (nuomos sutarties 2-oio priedo 2.3.2 punktas). Tai rodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėmėsi teisinių pastangų, kad klientams nuomojami automobiliai nebūtų naudojami kontrabandos gabenimo tikslams. Aplinkybė, kaip konkrečiai J. S. gabeno cigaretes ir kur jas slėpė, šiuo atveju neturėtų sunkinti įmonės-nuomotojos, negalėjusios tam užkirsti kelio, teisinės padėties“. Apeliantas pažymi, kad nors cituotoje byloje administracinė atsakomybė buvo taikoma už kontrabandą, tačiau svarbu tai, kad cituotame fragmente teismas pasisakė būtent dėl kriterijų, leidžiančių konstatuoti pakankamas savininko pastangas, kad jo nuosavybė nebūtų panaudojama darant administracinį teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kuriuo nutarimą motyvavo ir teismas (savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo), iš esmės atitinka šios bylos aplinkybes, kurių teismas, priimdamas nutarimą, nevertino. Pastebi, kad tokios praktikos laikosi ir apygardų teismai nagrinėdami skundus dėl nutarimų, priimtų pirmosios instancijos teismų. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartyje Nr. ATP-553-134/2014, analogiškoje situacijoje konstatavo, kad „bendrovės prie apeliacinio skundo pateiktos šios lizingo sutarties 9.4 punkte nurodyta, kad lizingo gavėjas, be kita ko, neturi teisės šio automobilio perduoti tretiesiems asmenims be bendrovės sutikimo. Taigi, UAB „M.“ sutartimi įtvirtino lizingo gavėjui pareigą jo valdomo automobilio neperduoti tretiesiems asmenims, tačiau lizingo gavėjas pažeidė šią sutarties sąlygą ir automobilį leido vairuoti savo draugui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad UAB „M.“ nėra atsakinga už tai, kad šis automobilis buvo panaudotas pažeidimo padarymo metu. Ši aplinkybė vertintina kaip išskirtinė, todėl suteikianti pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir nekonfiskuoti šio bendrovei priklausančio automobilio“. Dėl to, pasak apelianto, galima daryti išvadą, kad UAB „M.“, įtraukdama į sutartį nuostatas, draudžiančias perduoti automobilį tretiesiems asmenims, elgėsi rūpestingai, įstatymų numatytose ribose ir negalėjo jokiomis kitomis įstatymų leidžiamomis priemonėmis užkirsti kelią, kad T. B. neteisėtai neperduotų automobilio tretiesiems asmenims. Apelianto manymu, šioje byloje yra ir daugiau svarbių aplinkybių, neabejotinai pagrindžiančių išvadą, kad UAB „M.“ ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti, kad jai priklausančiu automobiliu neteisėtai disponuoja tretieji asmenys, kas reiškia, kad automobilis atsakomybėn traukiamam asmeniui perduotas ne tik teisėtam savininkui nežinant, tačiau ir prieš jo valią. Bylos duomenimis, T. B., šiurkščiai pažeisdamas lizingo sutarties 9.4 punkte įtvirtintą draudimą, neturėdamas tam teisės, 2015 m. sausio 12 d. sudarė automobilio nuomos sutartį su UAB „RT.“, kurios pagrindinė veikla – trumpalaikė automobilių nuoma. Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje sutartyje T. B. nurodomas kaip automobilio savininkas, kas akivaizdžiai liudija tokios sutarties neteisėtumą. Taip pat pastebi, kad Rn. B., kaip įmonės, besiverčiančios automobilių nuomos veikla, atstovas turėjo žinoti, kad teisėtas automobilio savininkas nurodomas transporto priemonės registracijos liudijime, kas dar kartą patvirtina, kad ir šis asmuo žinojo, jog ši nuomos sutartis sudaryta neteisėtai, kadangi viena jos šalių neturėjo įgaliojimo sudaryti tokį sandorį. Taigi, darytina išvada, kad sudarydamos šį sandorį, abi šalys žinojo, kad viena sutarties šalių neturi įgaliojimo tokią sutartį sudaryti. Iš to seka išvada, kad automobilis UAB „RT.“ valdyme atsirado neteisėtai, šiurkščiai pažeidžiant UAB „M.“, kaip savininko, valią ir teisėtus interesus. Byloje taip pat nustatyta, kad 2015 m. sausio 16 d. UAB „RT.“, neturėdamas tam teisės, sudarė automobilio nuomos sutartį su atsakomybėn traukiamu T. M., kurios pagrindu automobilis neteisėtai, pažeidžiant savininko valią ir teisėtus interesus, atsidūrė T. M. žinioje. Be to, svarbu, kad pagal anksčiau paminėtos sutarties, nors ir neteisėtos iš esmės, nuostatas, automobilis T. M. buvo išnuomotas iki 2015 m. sausio 19 d. 19.00 val. Tai reiškia, kad pažeidimą su šiuo automobiliu šis T. M. padarė 2015 m. sausio 21 d., t. y. negrąžinęs automobilio nustatytu laiku ir net manydamas, kad sutartis sudaryta teisėtai, suprato, kad šiuo automobiliu naudojosi neteisėtai.
Pasak apelianto, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad UAB „M.“ iki šios bylos turėjo teisinius santykius su T. M., kadangi šio asmens žinioje yra UAB „M.“ priklausantis automobilis „BMW X3“. Už šį automobilį taip pat nebuvo mokamos įmokos, o nutraukus sutartį ir pradėjus ieškoti šio automobilio, UAB „M.“ nepavyko surasti nei T. M., nei minėto automobilio. Įrodymai, patvirtinantys šias faktines aplinkybes teismui buvo teikti, tačiau teismas atsisakė juos priimti motyvuodamas, kad tai nesusiję su nagrinėjama byla.
Apelianto nuomone, šie įrodymai ir jais grindžiamos faktinės aplinkybės yra svarbios skiriamos nuobaudos individualizavimui, kadangi ATPK 30¹ straipsnyje numatyta, kad skirdamas mažesnę nei įstatyme numatyta minimali sankcija teismas inter alia vadovaujasi ir protingumo principu. Iš pirmiau išdėstytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų galima daryti neabejotiną išvadą, kad UAB „M.“, kaip protingas savininkas, kurio pagrindinis teisėtas interesas yra užtikrinti savo turto saugumą, laisva valia nebūtų perdavęs jam priklausančio automobilio T. M., o žinodamas šias aplinkybes, būtų visomis įmanomomis priemonėmis siekęs išvengti, kad automobilis būtų perduotas atsakomybėn traukiamam asmeniui, kuris jau yra padaręs didelę žalą dėl negrąžinamo kito automobilio. Priešingu atveju toks elgesys būtų traktuojamas kaip nesuderinamas su UAB „M.“ interesais ir verslo principais, todėl negalėtų būti laikomas protingu. Tai yra dar vienas argumentas, patvirtinantis, kad šis T. M. automobiliu naudojosi prieš teisėto savininko valią. Kita vertus, teismo atsisakymas priimti įrodymus ir motyvuotai įvertinti šias aplinkybes leidžia formuotis prielaidoms apie išankstinį teismo nusistatymą taikytinos nuobaudos klausimu. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliantas konstatuoja, kad UAB „M.“ byloje išdėstė ir įrodymais pagrindė aplinkybes, atitinkančias teismų praktikoje suformuotus kriterijus, leidžiančius kvalifikuoti išskirtinę situaciją, kurioje savininkas negali būti laikomas atsakingu už jo nuosavybės panaudojimą darant pažeidimą bei sudarančias teisinį pagrindą, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu taikyti švelnesnę nei įstatyme numatyta minimali sankcija. Mano, kad teismas, nesutikdamas su tokiu aplinkybių vertinimu, turėjo nurodyti išsamius ir aiškius motyvus, paaiškindamas, kokių teismo nuomone, veiksmu UAB „M.“ galėjo ir turėjo imtis, kad nebūtų atsakingas už savo nuosavybės panaudojimą bei paaiškinti, kodėl UAB „M.“ pateiktos aplinkybės neatitinka teismų praktikoje suformuotų tokios situacijos konstatavimo kriterijų. Kadangi ši teismo nutarimo dalis nepagrista teismų praktiką atitinkančiais motyvais ir neatitinka ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad nutarime turi būti bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas ju įvertinimas, daro išvadą, kad ši nutarimo dalis nėra pagrista ir teisėta.
Transporto priemonės konfiskavimas yra viena iš griežčiausių administracinių nuobaudų, susijusi su konstitucine nuosavybės teisės apsauga. Nutarime teismas gausiai rėmėsi teismų suformuota praktika, pagal kurią ši administracinė nuobauda laikoma proporcinga ir teisėta. Apeliantas neneigia teismo pareigos vadovautis suformuota Konstitucinio Teismo doktrina, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika analogiškose bylose. Tačiau, apelianto nuomone, teismas netinkamai vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika dėl administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo, taikymo, kadangi šią praktiką taikė atsietai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos ir ja siekė išimtinai pagrįsti tokios nuobaudos skyrimo teisėtumą apskritai, o ne jos pagrįstumą šioje konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).
ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose yra konstatavęs ir tai, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-11/2014 ir kt.). Pasak apelianto, vertinant anksčiau cituotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatas šios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nutarime itin formaliai, išimtinai akcentavo pažeidimo pavojingumą ir atsakomybėn traukiamą asmenį charakterizuojančius duomenis, tačiau visiškai nevertino kitų pažeidimo aplinkybių, susijusių su nukentėjusio asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga, todėl akivaizdu, kad skiriant nuobaudą nebuvo užtikrinta visuomenės ir nukentėjusio asmens interesų pusiausvyra. Teismas akivaizdžiai ignoravo faktą, kad automobilis, savininkui nežinant ir neturint jokių galimybių apie tai žinoti, buvo neteisėtai perduotas ne vieną kartą, t. y. T. B. jį perdavė ne tiesiogiai atsakomybėn traukiamam asmeniui, tačiau automobilių nuoma besiverčiančiai įmonei, kuri savo ruožtu jį perdavė atsakomybėn traukiamam asmeniui. Kaip jau minėta, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad savininkas jau buvo patyręs didelę žalą dėl atsakomybėn traukiamo asmens negrąžinamo kito automobilio, todėl jokiomis aplinkybėmis nebūtų sutikęs su tuo, kad automobilis būtų perduotas šiam asmeniui. Nutarime teismas akcentavo atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę ir konstatavo, kad administracinės nuobaudos tikslai būtų pasiekti tik skiriant griežčiausią administracinę nuobaudą. Tačiau teismas visiškai nevertino, kad pritaikius tokią neproporcingai griežtą administracinę nuobaudą, faktinius neigiamus sankcijos padarinius patirs ne atsakomybėn traukiamas asmuo, o nukentėjusieji. Teismas taip pat nemotyvavo, kaip automobilio konfiskavimas auklės atsakomybėn traukiamą asmenį ir sulaikys nuo teisės pažeidimų ateityje. Iš byloje esančių duomenų aiškiai matyti, kad automobilis T. M. valdyme atsirado neteisėtai, todėl pasak apelianto, akivaizdu, kad tiek nusprendus taikyti konfiskavimą, tiek konfiskavimo netaikant, automobilis abiem atvejais vienodai negalėtų atsirasti atsakomybėn traukiamo asmens žinioje, todėl jis negalėtų juo daryti naujų teisės pažeidimų.
Apibendrindamas, tai kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad transporto priemonės konfiskavimas šioje byloje neatitinka administracinės nuobaudos proporcingumo ir teisingumo principų, ATPK 20 straipsnyje įtvirtintų administracinės nuobaudos tikslu, kadangi teismas itin formaliai ir paviršutiniškai įvertino administracinės nuobaudos individualizavimui reikšmingas faktines aplinkybes ir atsižvelgė bei vertino tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens situaciją, visiškai nevertindamas nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus užtikrinančiu aplinkybių, todėl nutarimas šioje dalyje negali būti laikomas pagrįstu.
Apeliantas, mano, kad faktinė aplinkybė, pagrindžianti UAB „M.“ ir T. M. teisinius santykius yra svarbi individualizuojant nuobaudą, kadangi pagrindžia vieną iš argumentų, kad automobilis šio asmens žinioje galėjo atsirasti tik prieš teisėto savininko valią. Dėl to prideda 2014-08-26 Lizingo sutarties, 2014-12-23 įspėjimo apie sutarties nutraukimą, 2015-01-05 Pranešimo apie sutarties nutraukimą, 2014-02-27 Pažymos apie atliktus mokėjimus, korespondencijos siuntimą patvirtinančių dokumentų nuorašus.
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės atstovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarimą. Mano, kad teismas priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą nutarimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „M.“ veikė asmenine rizika, turto galėjo netekti ir automobilio naudotojas T. B., jam padarius pažeidimą už kurį numatyta konfiskacija, todėl užsiimdama rizikinga veikla privalo numatyti, kad gali netekti turto perleisdama juo disponuoti kitiems asmenims. Be to UAB „M.“ sutartyje numatyta, kad trečiaisiais asmenimis nelaikomi tėvai, vaikai, sutuoktiniai, nors jie taip pat gali padaryti pažeidimus, už kuriuos numatyta transporto priemonės konfiskacija ir UAB „M.“ jų patikimumo nepatikrino.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
ATPK 130² straipsnyje numatyta, kad transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų arba vengusių neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vairuotojų, arba vartojusių alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vairuotojų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 124² straipsnio trečiojoje ar ketvirtojoje dalyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, užtraukia vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų su transporto priemonės konfiskavimu, teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims – baudą nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų su transporto priemonės konfiskavimu arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu, o teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims, kuriems administracinis areštas negali būti skiriamas, – baudą nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų su transporto priemonės konfiskavimu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmenims, padariusiems ATPK 130² straipsnyje numatytą administracinės teisės pažeidimą papildoma administracinė nuobauda – transporto priemonės konfiskavimas yra privaloma, o ne alternatyvi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime byloje Nr. 12/96-5/97 yra nurodęs, jog nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Savininkas, kitiems asmenims perduodamas turtą laikinai valdyti ar juo naudotis, lieka šio turto savininku, todėl jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika. Tokį turtą konfiskavus dėl jo teisėto laikino valdytojo ar naudotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama. Todėl ATPK 26 straipsnio 1 dalyje numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl to savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Nepaisant to, jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N261-4264/2011). Pažymėtina, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymą gali būti netaikomas, o ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N575-3213/2010, N575-2114/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2012, 2AT-21-2012, 2AT-31-2013). Taigi, norint taikyti pažeidėjui nuosavybės teise nepriklausančių daiktų konfiskavimą, turi būti nustatyta, kad savininkas su jam priklausančiu daiktu nesielgė taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams.
Aukštesnysis teismas nagrinėjamu atveju ypatingai atkreipia dėmesį į tai, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.
Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad automobilis „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis UAB „M.“ pagal 2014 m. gruodžio 19 d. lizingo sutartį buvo perduotas T. B., taigi nuo 2014 m. gruodžio 19 d. minėto automobilio naudotoju ir valdytoju tapo T. B.. T. B. 2015 m. sausio 12 d. sutartimi aptariamą automobilį išnuomojo UAB „RT.“ ir suteikė teisę juo naudotis. UAB „RT.“ 2015 m. sausio 16 d. sudarė aptariamo automobilio nuomos sutartį su T. M. ir suteikė teisę minėtu automobiliu naudotis T. M. nuo 2015 m. sausio 16 d. 19.00 val. iki 2015 m. sausio 19 d. 19.00 val. Iš šių aplinkybių visumos matyti, kad paskutinis oficialus automobilio „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas buvo T. B., todėl darytina išvada, kad būtent T. B. buvo atsakingas už automobilio „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimą nagrinėjamo įvykio metu, tokią aplinkybę patvirtina ir UAB „M.“ ir T. B. 2014 m. gruodžio 9 d. sudarytos lizingo sutarties 13.1. punkte įtvirtintos nuostatos, kad priėmęs transporto priemonę pagal bendrųjų nuostatų 4.5. Lizingo gavėjas prisiima riziką dėl nelaimingų atsitikimų (transporto priemonės apgadinimas, sugadinimas, sunaikinimas ar praradimas), atsitiktinio transporto priemonės žuvimo ar sugedimo riziką ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę (57 b. l.), taip pat šios sutarties 9.4. punkte įtvirtinta nuostata, kad Lizingo gavėjas neturi teisės nusavinti, įkeisti arba kitais būdais apriboti, apsunkinti ar suvaržyti transporto priemonės arba jos dalių, taip pat be patvarioje laikmenoje pateikto M. sutikimo perduoti transporto priemonę naudoti tretiesiems asmenims. Trečiaisiais asmenimis šio punkto prasme nelaikomi Lizingo gavėjo sutuoktinis, vaikai ir tėvai. Perduodamas transporto priemonę naudoti kitiems asmenims, Lizingo gavėjas yra atsakingas, kad minėtieji asmenys laikytųsi Lietuvos Respublikos teisės aktuose transporto priemonės vairuotojui, naudotojui (valdytojui), ir/ar savininkui nustatytų reikalavimų. Perduodamas transporto priemonę naudoti bet kuriems asmenims, Lizingo gavėjas lieka visiškai atsakingas už sutarties sąlygų vykdymą. Iš šių sutarties nuostatų matyti, kad UAB „M.“ atsakomybę už transporto priemonės „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tinkamą naudojimą perleido T. B.. T. B. pažeisdamas sutarties sąlygas ir neteisėtai perleisdamas aptariamą automobilį UAB „RT.“ jį išnuomoti, nebuvo pakankamai rūpestingas ir sudarė galimybes automobilį panaudoti priešingai visuomenės interesams. Todėl šiuo atveju, UAB „M.“ turi teisę civilinio proceso tvarka reikalauti T. B. atlyginti padarytą žalą dėl automobilio „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) praradimo. Teismo vertinimu, tarp UAB „M.“ ir T. M. susiklostę teisiniai santykiai dėl automobilio „BMW X3“, taip pat aplinkybės, kad UAB „M.“ nebūtų sudariusi Lizingo sutarties su T. M. nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, nes kaip minėta automobiliu „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pasinaudota dėl T. B. neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad skiriamomis administracinėmis nuobaudomis yra siekiama asmenį padariusi administracinį teisės pažeidimą nubausti, siekiant asmenį auklėti, kad jis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Iš Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykio registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus matyti, kad T. M. nuo 2002 m. sausio 29 d. už įvairius Kelių eismo taisyklių ir kitus administracinius teisės pažeidimus baustas 25 kartus, iš jų 6 kartus buvo baustas už transporto priemonių vairavimą būnant neblaiviam. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad T. M. Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarimu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį buvo skirta administracinė nuobauda 20 parų areštas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. birželio 8 d., tačiau T. M. neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, iš UAB „RT.“ išsinuomojo automobilį „Porsche Cayenne S“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį vairavo būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,02 promilių girtumas. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad T. M. yra piktybinis Kelių eismo taisyklių pažeidėjas, jam skiriamos nuobaudos nepasiekia joms keliamų tikslų, jo neauklėja, neužkerta kelio daryti naujų pažeidimų ir T. M. toliau daro itin šiurkščius ir eismo dalyviams ypatingai pavojingus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl jam būtina skirti griežčiausias ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatytas nuobaudas – areštą su transporto priemonės konfiskavimu. Dėl šių priežasčių švelninti T. M. skirtų administracinių nuobaudų nėra pagrindo. Teismo vertinimu, administracinės nuobaudos sušvelninimas šiuo atveju iš esmės prieštarautų ATPK 20 straipsnio nuostatoms, teisingumo ir proporcingumo principams ir sudarytų prielaidą piktybiniam Kelių eismo taisyklių pažeidėjui išvengti neigiamų teisinių padarinių.
Apeliaciniame skunde UAB „M.“ atstovas savo argumentus dėl ATPK 30¹ straipsnio nuostatų grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis administracinių teisės pažeidimų bylose, taip pat kitų teismų sprendimais administracinių teisės pažeidimų bylose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškintis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Nagrinėjamu atveju skunde nurodytose nutartyse nustatytos aplinkybės ir nagrinėjamoje byloje nustatytos esminės aplinkybės iš esmės neatitinka, todėl nurodytose nutartyse išdėstytais teisės normų aiškinimais teismas remtis neturi pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Akmenės rajono apylinkės teismas priimdamas 2015 m. kovo 10 d. nutarimą T. M. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai pripažino T. M. padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, paskyrė administracinę nuobaudą, kuri atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, T. M. asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir todėl keisti šį teismo priimtą nutarimą UAB „M.“ atstovo advokato G. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
netenkinti UAB „M.“ atstovo advokato G. K. apeliacinio skundo ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.