Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Jasulaičio ir nuteistojo J. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (prieš R. D. ir B. D.) laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;

- pagal BK 289 straipsnį (prieš R. D. ir B. D.) laisvės atėmimu 11 mėnesių;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (prieš T. T.) laisvės atėmimu 1 metams 5 mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 8 mėnesiams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas bausmės laikas, jo atliktas pagal Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. balandžio 3 d. ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 15 d. nuosprendžius.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos jas apimant bei iš dalies sudedant ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 4 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį A. B. ir I. B. buvo nuteisti už tai, kad su asmeniu, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, veikdami bendrininkų grupe, kurią 2018 m. balandžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, atliekant laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, neapibrėžtam skaičiui analogiškų nusikaltimų (sukčiavimų) vykdymui, pasiskirsčius užduotimis, subūrė A. B., koordinavo I. B. ir asmens, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, veiksmus ir jiems vadovavo, turint vieningą nusikalstamą tikslą savo ir kitų bendrininkų naudai įgyti svetimą turtą, o būtent :

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6.3.8. Perkvalifikavus nuteistųjų A. B. ir I. B. veikas, jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės griežtinamos, kadangi jie padarė sunkius nusikaltimus, A. B. buvo šių nusikaltimų organizatorius, atitinkamai koreguojant ir jiems nustatytas atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertinus šias bei skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, A. B. laisvės atėmimo bausmės terminas nustatytinas didesnis už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, o I. B. – mažesnis už šį vidurkį.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. J. prašo jam paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 metų; į paskirtą bausmę įskaityti jo atliktos bausmės laiką nuo 2018 m. balandžio 26 d. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jam paskirta galutinė subendrinta bausmė negalėjo viršyti BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyto maksimalaus laisvės atėmimo bausmės termino – 6 metų. Taip pat jis teigia, kad A. B. nepagrįstai buvo nuteistas dėl nusikalstamų veikų prieš nukentėjusiuosius R. D. ir B. D., nes prieš šiuos nukentėjusiuosius jis veikė ne su A. B., o kitu asmeniu. Nuteistojo įsitikinimu, byloje buvo sunaikintas šios nusikalstamos veikos garso įrašas. Be to, nuteistojo manymu, baudžiamojon atsakomybėn turėjo būti patrauktas ir K. S. (K. S.), kuris buvo apklaustas tik liudytoju.

8. Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis J. J. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Kiti nuteistieji bei jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. Jasulaičio ir nuteistojo J. J. apeliaciniai skundai atmetami.

10. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. I. B. apeliacinio skundo dėl paminėto apylinkės teismo nuosprendžio nepadavė, todėl kolegija, laikydamasi apeliacinio proceso ribų, atskirai nevertins jo apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų apie K. S. veiksmus ir vaidmenį neteisėtai disponuojant narkotinėmis priemonėmis, už kurias buvo nuteistas I. B.. Be to, tais pačiais argumentais kolegija netikrins skundžiamo teismo nuosprendžio dėl I. B. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., dėl kurios apeliacinės instancijos teisme šis nuteistasis baigiamųjų kalbų metu paprašė jį išteisinti.

11. Šioje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė prokuroras bei vienas iš nuteistųjų J. J.. Abu jie ginčija skirtingas nuosprendžio dalis - prokuroras prašo pripažinti, kad nuteistieji A. B. ir I. B. prieš nukentėjusiąsias S. R. K., M. M. ir T. T. sukčiavo veikdami organizuotoje grupėje, bei nuteistojo I. B. nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją T. T. perkvalifikuoti kaip pasikėsinimą sukčiauti bei plėšimą. Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas susijęs iš esmės su jam paskirtos bausmės švelninimu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalies), toliau išdėsto išvadas dėl šių skundų esmės.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

13. Organizuotos grupės sąvoka pateikta BK 25 straipsnio 3 dalyje. Pagal ją, organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301/2015, 2K-60-942/2019, 2K-178-303/2019). Prokuroras teisus, kad pagal teismų praktiką nebūtina, jog visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka jų tarpusavio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017). Svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-942/2016, 2K-109-746/2017, 2K-178-303/2019).

14. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, vienas iš būtinų organizuotos grupės požymių yra susitarimas daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Toks susitarimas turi ne tik apimti kelias tokio pobūdžio veikas, bet ir sudarytas turi būti ne vėliau, kaip iki pirmojo nesunkaus nusikaltimo pabaigos. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog organizuotai grupei yra būdingas pastovumas, nevienalaikiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-60-942/2019, 2K-178-303/2019).

15. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji A. B. ir I. B. kartu su asmeniu, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, bendrais veiksmais įvykdė tris baigtas, iš esmės analogiškas, nusikalstamas veikas, kurių metu iš trijų nukentėjusiųjų – S. R. K., M. M. ir T. T. – buvo apgaule pasisavinta atitinkamai 13800 Eur, 2000 Eur ir 2500 Eur (nukentėjusiosios T. T. atveju nuteistasis I. B. veikė už susitarimo su kitais grupės nariais ribų ir svetimus pinigus pagrobė panaudojęs fizinį smurtą, t. y. plėšimo būdu). Šios veikos, išskyrus veiką prieš nukentėjusiąją S. R. K., atmetus organizuotos grupės požymį, atitinka nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kuri yra nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). Ir tik veika prieš nukentėjusiąją S. R. K. atitinka BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau pagal kitą – didelės vertės svetimo turto – ją kvalifikuojantį požymį. Ji priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismo nustatytas šių nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas, kurio apeliantai iš esmės ir neginčija, leidžia spręsti, kad nuteistieji A. B. ir I. B. veikė siekdami bendro tikslo apgaule užvaldyti svetimą turtą, tam buvo pasiskirstę vaidmenimis, o būtent : įkalinimo įstaigoje esantis A. B. skambino nukentėjusiosioms telefonu ir panaudodavo prieš jas apgaulę (išgalvotą istoriją), taip įtikindamas jas perduoti pinigus jų paimti atvykusiam asmeniui. Tuo pat metu A. B. telefonu perduodavo asmeniui, esančiam laisvėje ir galinčiam nuvykti pas nukentėjusiąsias, iš nukentėjusiųjų išgautą informaciją, kokiu adresu turi būti vykstama atsiimti pinigų, nurodydavo, kuo turi būti prisistatoma, kokia kalba kalbama, kokia pinigų suma turi būti paimama. Tuo asmeniu šioje byloje buvo I. B., kuris, iš A. B., o nukentėjusiosios T. T. atveju – iš asmens, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, gavęs minėtus duomenis, nuvykdavo nurodytais adresais, pateikdavo nukentėjusioms A. B. arba kito bendrininko jam nurodytą informaciją ir paimdavo nurodytą pinigų sumą. Byloje nustatyta, kad visų šių trijų asmenų – nuteistųjų A. B., I. B. ir asmens, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, veiksmai buvo koordinuojami keičiantis informacija, t. y. tarpusavyje susižinant A. B. su I. B. ir asmeniu, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, taip pat I. B. susižinant su asmeniu, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą. Visų šių trijų asmenų dalyvavimas padarant veiką tokiu mechanizmu buvo būtinas ir reikšmingas, kiekvienas iš jų atliko dalį veiksmų, be kurių nebūtų pasiektas bendras rezultatas – užvaldyti pinigai. Be to, iš byloje surinktų įrodymų galima spręsti, kad visi jie suprato ne tik savo, bet ir kitų bendrininkų veiksmus, jų indėlį, suvokė bendrai veikiantys sukčiaujant prieš nukentėjusiuosius ir norėjo taip veikti.

16. Tačiau, kolegijos vertinimu, šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismui, kad šioje byloje nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti visus būtinuosius organizuotos grupės požymius. Apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad nusikalstamų veikų mechanizmo sudėtingumas paneigia paprastą bendrininkavimą, tačiau šie prokuroro skundo argumentai nėra pagrįsti. Kaip jau minėta, bendrininkų organizuotumo lygis ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus, taip pat svarbus aspektas vertinant organizuotos grupės požymį. Visų pirma pažymėtina, kad tokio pobūdžio sukčiavimai, kuomet veikos iniciatorius atlieka laisvės atėmimo bausmę, dažniausiai telefonu susisiekia su nukentėjusiais ir panaudoja prieš juos apgaulę, o pinigus realiai užvaldo kiti, laisvėje esantys asmenys, jau savyje turi tam tikrą organizacinį momentą, nes padaryti tokią veiką reikia kelių asmenų pastangų, pats veikos organizatorius tiesiog neturi realios galimybės pabaigti tokią nusikalstamą veiką, jam reikalingi kiti bendrininkai, kurie juos užvaldo ir paskirsto pagal sutarimą. Tačiau tai nereiškia, kad visais panašiais atvejais veika iš karto tampa sudėtingesnė, ir kaip savaime suprantama indikuoja buvus organizuotą grupę. Vien tik kelių bendrininkų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, kurioje jie atlieka tam tikrą vaidmenį, dar negali būti vertinamas kaip padarytas veikiant organizuotoje grupėje. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, šiuo atveju nėra tokių įrodymų, kad nuteistieji tapatintųsi su dalyvavimu organizuotos grupės veikloje, nėra duomenų apie jų nuolatinį ir pastovų tarpusavio ryšį, jų ryšius kitais asmenimis, kurie koordinuotų nuteistųjų veiklą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų apie šios bendrininkų grupės struktūrą, jos pastovumą, bendravimo intensyvumą, organizuotumo lygį, nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumą ir tvirtumą.

17. Kaip matyti iš bylos, nuteistasis A. B. iš esmės viso proceso metu vienodai parodė, kad jis turėjo laisvėje esančių J. J., I. B. ir asmens, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, telefonų numerius, žinojo, kad jiems galima skambinti, kai yra poreikis nuvykti pas nukentėjusiuosius ir iš jų paimti dėl apgaulės perduotus pinigus. Nuteistasis parodė, kad jis sukčiaudavo iš esmės pagal tą patį anksčiau jau aptartą mechanizmą tada, kai jam atliekant bausmę pataisos namuose pritrūkdavo pinigų, visos veikos buvo padarytos spontaniškai, iš anksto nesitariant. Kad tarpusavyje iš anksto nebuvo tartasi, patvirtino ir nuteistasis I. B. bei asmuo, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą. Nuteistasis I. B. taip pat parodė, jog jam buvo pasiūlyta dalyvauti tokiuose sukčiavimuose ir jis dėl piniginių lėšų stygiaus sutiko tai daryti bei davė savo telefono numerį, vyko į jam nurodytas nukentėjusiųjų gyvenamąsias vietas, kad iš jų paimtų pinigus. Taigi, viskas prasidėjo nuo to, kad nuteistieji A. B. ir I. B. siekė neteisėtai įgyti lėšų pragyvenimui bei tam sujungė savo bendras pastangas.

18. Nors nuteistieji A. B. ir I. B. susitarė dėl nusikalstamų veikų, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog jų nusikalstamos veikos buvo daromos spontaniškai. Tokie nuteistųjų parodymai nebuvo paneigti. Nuteistasis I. B. iš anksto nežinodavo, kur jis turės važiuoti bei kada, susitarimai nebuvo griežtai apibrėžti, nes nuteistieji dažniausiai veikdavo pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją. Nuteistasis A. B. parodė, kad pradėjęs skambinti internete surastais telefonų numeriais bei suradęs žmones, kurių pinigus buvo galimybė įgyti apgaule, tuo pat metu ieškodavo laisvėje esančių žmonių, kurie galėdavo nuvažiuoti pas nukentėjusiuosius. Kaip byloje nustatyta, vienu atveju tai buvo nuteistasis J. J. (nukentėjusiųjų R. ir B. D. atveju), visais kitais atvejais – nuteistasis I. B. Taigi, kolegijos vertinimu, iš tiesų visos šios A. B. ir I. B. nusikalstamos veikos buvo padarytos spontaniškai bei iš anksto nesitarus. Be to, šios veikos viena nuo kitos nutolusios ir laike, t. y. buvo padarytos su pakankamai nemažomis pertraukomis – 2018 m. balandžio 21 d., 2018 m. gegužės 3 d. ir 2018 m. gegužės 23 d. Iš nuteistųjų įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinių, visais trimis atvejais nuteistasis I. B. į nukentėjusiųjų namus, esančius (duomenys neskelbtini), važiuodavo tą pačią dieną bei iš (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno – taigi, jis iš anksto nežinodavo apie A. B. jau pradėtas daryti nusikalstamas veikas. Iš viso to, darytina išvada, kad nors nuteistieji suprato savo veiksmų neteisėtumą ir kiekvienas vykdė tam tikras užduotis, t. y. A. B. bendravo su nukentėjusiomis telefonu, I. B. važiuodavo į nukentėjusiųjų namus paimti pinigus, tačiau jie veikė pakankamai spontaniškai, neturėjo išankstinio aptarto ir suderinto plano, veikė pagal aplinkybes, I. B. vykdė momentinius A. B. telefoninius nurodymus. Pats veikų padarymo mechanizmas nebuvo kažkuo tai sudėtingas – jis tiesiog objektyviai turėjo tam tikrus epizodus, kurie buvo būtini padaryti šią nusikalstamą veiką nuo pradžios iki galo.

19. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog vien tik analogiškų tos pačios bendrininkų grupės nusikaltimų padarymas taip pat negali būti besąlygiškai pripažįstamas patvirtinančiu organizuotos grupės požymį. Inkriminuojant bendrininkui veikus organizuota grupe, būtina įrodyti, kad asmuo suprato priklausąs tokiai grupei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012). Šiuo atveju, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, įrodymų, jog nuteistieji A. B. ir I. B. suvokė, jog veikia kaip organizuotos grupės nariai ir savo vaidmenį jos daromuose nusikaltimuose, nėra. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, jog nėra įrodymų, kad grupėje egzistavo kažkokia tai hierarchija, kad nuteistasis I. B., kaip ir kitas nuteistasis J. J., kito nuteistojo A. B. nurodymus vykdė paklusdami nusikalstamai organizacinei struktūrai. Šioje byloje nuteistieji savo laisva valia, dėl galimybės neteisėtai pasipelnyti, sutiko dalyvauti tokio pobūdžio nusikaltimuose.

20. Kolegija pažymi, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis ir jo išvados negali būti grindžiami prielaidomis. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Todėl šioje byloje nesat pakankamai patikimų įrodymų, kad nuteistieji A. B. ir I. B. veikė susitarę padaryti kelis nesunkius nusikaltimus (jau minėta, kad BK 182 str. 1 d. yra būtent tokia veika), kad jų grupė atitiko organizuotai grupei keliamus pastovumo, organizuotumo kriterijus, kilusios abejonės aiškintinos jų naudai ir pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. B. ir I. B. veikė kartu, bendrai, tačiau ne kaip organizuota grupė, o kaip paprasta bendrininkų grupė, atlikusi joje savus vaidmenis. Taigi, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir teisingai nepripažino organizuotos grupės požymio nuteistiesiems A. B. ir I. B., jiems padarant nusikalstamas veikas prieš nukentėjusiąsias S. R. K., M. M. ir T. T.

21. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat prašo nuteistojo I. B. nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją T. T., kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti kaip kvalifikuoto pasikėsinimo sukčiauti (BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d.) ir plėšimo sutaptį (BK 180 str. 1 d.). Nuteistųjų A. B. ir I. B. parodymai patvirtina, kad jų pirminis susitarimas buvo nukentėjusiosios pinigus užvaldyti sukčiaujant, be fizinio smurto. Be to gi, I. B. parodė, jog jo siekis buvo bet kokia kaina užvaldyti nukentėjusiosios pinigus, ką jis ir realiai padarė. Nukentėjusioji T. T. parodė, kad suvokusi, jog kažkas yra negerai, bandė I. B. sulaikyti, tačiau jis prieš ją panaudojo fizinį smurtą, taip iš jos pagrobė pinigus bei pasišalino iš jos buto. Visiškai akivaizdu, kad pinigus užvaldydamas panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, jis savo iniciatyva viršijo susitarimo su A. B. ribas – taigi jis veikė esant vykdytojo ekscesui. Jo veika iš bendrininkavimo sukčiaujant peraugo į pavojingesnį nusikaltimą – plėšimą. Todėl, I. B. veiksmai šiuo atveju pirmos instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti tik kaip plėšimas pagal BK 180 str. 1 d. Pripažinus, kad šią veiką A. B. ir I. B. padarė veikdami bendrininkų, o ne organizuotoje grupėje, jo veiksmus kvalifikuoti dar ir kaip pasikėsinimą padaryti kvalifikuotą sukčiavimą nėra jokio pagrindo. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje pateiktas nuteistojo I. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimas atitinka ir kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011).

22. Esant išdėstytoms aplinkybėms, prokuroro apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl nuteistojo J. J. apeliacinio skundo

23. Kaip galima suprasti iš nuteistojo J. J. apeliacinio skundo, vienas iš esminių šio skundo reikalavimų yra sušvelninti jam paskirtą bausmę, kadangi ji yra per griežta. Teisėjų kolegija tam pagrindo nenustatė.

24. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam skirtinos bausmės rūšies, dydžio ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

25. Už nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki 6 metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. J. už šią nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimą, kurio terminą nustatė mažesnį už vidurkį, t. y. 2 metus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą), į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (neigė veikęs kartu su A. B., taip pat nesutiko su pagrobta pinigų suma), į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Be nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, t. y. kad jis baustas administracine tvarka, nedirba, anksčiau buvo daugybę kartų teistas už įvairias nusikalstamas veikas – vagystes, plėšimus, sukčiavimus, nežymius sveikatos sutrikdymus ir t. t., anksčiau jam paskirtos bausmės, dauguma atvejų – laisvės atėmimas, jam teigiamos įtakos neturėjo, jis vėl nusikalsdavo ir savo nusikalstamų polinkių nekeisdavo. Įvertinęs šiuos nuteistąjį apibūdinančius ir kitus anksčiau minėtus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistajam už nusikaltimą skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis mažesnis už šios bausmės vidurkį. Taigi, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visus nuteistajam J. J. skirtinai bausmei reikšmingus bylos duomenis ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui tiek dėl parinktos nuteistajam bausmės rūšies – laisvės atėmimo, tiek dėl jos dydžio. Švelninti šią bausmę pagrindo nėra.

26. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 6 metams 11 mėnesių. Nuteistasis tai motyvuoja vien tuo, kad ši subendrinta bausmė negalėjo viršyti BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos maksimalios laisvės atėmimo bausmės – 6 metų. Ir šis jo argumentas nepagrįstas.

27. Pagal BK 63 str. 1 d., jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, galutinė subendrinta bausmė negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, išskyrus baudą, – šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio. Kadangi nuteistasis J. J. nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį padarė 2018 m. balandžio 26 d., t. y. iki jam priimant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 15 d. nuosprendį, kuriuo jam buvo paskirta 5 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis ir šiuo nuosprendžiu bei skundžiamu nuosprendžiu jam skirtas bausmes subendrino iš dalies sudedant, t. y. prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirtos 5 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės – 1 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo, taip jam paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams 11 mėnesių. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam J. J. paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu jam paskirta bausme, taikė palankesnį bausmių bendrinimo būdą – šias bausmes ne visiškai, bet iš dalies sudėjo. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta ar neteisinga. Paskirdamas galutinę subendrintą bausmę, viršijančią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą maksimalią 6 metų laisvės atėmimo bausmės ribą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Šiuo atveju nuteistajam J. J. paskirta galutinė subendrinta 6 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė BK 63 straipsnio 7 dalyje nurodytų 20 metų neviršija. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, baudžiamojo įstatymo nepažeidė ir jas subendrino tinkamai.

28. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nuteistajam J. J. paskirtos bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2020 m. lapkričio 11 d., t. y. nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. BK ar BPK nėra normų, reglamentuojančių bausmės pradžios laiko nustatymą. Laisvės atėmimo bausmės pradžia yra faktinio nuteistojo suėmimo momentas. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis J. J. jau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, jam paskirtą ankstesniu nuosprendžiu. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaitė jo pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmę. Taigi, bausmės pradžia nuteistajam J. J. buvo nustatyta tinkamai. Toks sprendimas atitinka ir kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-66/2010, 2A-4-699/2016, 2K-263-689/2018).

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. J. nurodo, kad nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiuosius R. ir B. D. jis padarė ne su A. B., o su kitu asmeniu. Teisėjų kolegija ir su šiuo apelianto skundo argumentu nesutinka. Visų pirma, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tai išsamiai aptarė bei tokius J. J. parodymus motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo nuosprendžio motyvams, pažymi, kad nuteistasis A. B. savo kaltę dėl sukčiavimo prieš nukentėjusiuosius R. ir B. D. pripažino nuo pat pradžių, jo parodymus patvirtina byloje esanti abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) išklotinė, kiti byloje surinkti įrodymai. Antra, pats nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, o kartu ir jame nustatytų faktinių šios nusikalstamos veikos aplinkybių, neskundė ir neginčijo, taigi jis su jomis sutiko. Todėl, daryti priešingą išvadą dėl A. B. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje prieš nukentėjusiuosius R. ir B. D., negu padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pagrindo neturi.

30. Taip pat nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn patrauktas turėjo būti ir K. S.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje K. S. nebuvo kaltinamas jokių nusikalstamų veikų padarymu, todėl spręsti klausimą dėl jo baudžiamosios atsakomybės teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo.

31. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pripažįsta, kad nuteistojo J. J. apeliaciniame skunde nurodytais argumentas keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindo nėra.

32. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistiesiems A. B., I. B. ir J. J. terminuotas laisvės atėmimo bausmes, nustatė, kad jos turi būti atliekamos pataisos namuose. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojo BK 50 straipsnio 3 dalis, numačiusi, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Tačiau byloje nuosprendis priimtas nurodytai įstatymo nuostatai jau nebegaliojant. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65 straipsnį, nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Toks pirmosios instancijos teismo netinkamas BK ir BVK normų taikymas ir aiškinimas iš esmės nedaro įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau, siekiant pašalinti bet kokių neaiškumų atsiradimą nuosprendžio vykdymo stadijoje, ši nuosprendžio dalis patikslinama – iš skundžiamo nuosprendžio pašalinant dalį, kuria nuspręsta A. B., I. B. ir J. J. laisvės atėmimo bausmes skirti atlikti pataisos namuose. Nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui nusiųs kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į jų asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, jų sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

33. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl teisinės pagalbos išlaidų. Šiose pažymose nurodyta, kad nuteistiesiems A. B., I. B. ir J. J. buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba šioje baudžiamojoje byloje, todėl iš jų valstybės naudai išieškotinos atitinkamai 513 Eur, 750,06 Eur ir 459 Eur sumos.

34. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2A-1-788/2021, 2K-67-697/2021). Be to, pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

35. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro ir vieno iš nuteistųjų J. J. apeliacinius skundus. Prokuroro skundu buvo prašoma sunkinti nuteistųjų A. B. ir I. B. teisinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, kad visi trys nuteistieji atlieka laisvės atėmimo bausmes, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, 322 straipsnio 1 dalimi, jų gynėjų dalyvavimas buvo būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kurios sprendimu nuteistiesiems buvo parinkti gynėjai, kurie atstovavo jų interesus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nutarė atmesti abu minėtus apeliacinius skundus, juos pripažinusi nepagrįstais, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti. Bylos duomenimis, nuteistieji A. B. ir J. J. iki nusikalstamų veikų padarymo nedirbo, nuteistasis I. B. – dirbo pataisos namuose. Nuteistieji šiuo metu atlieka ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, skundžiamu nuosprendžiu jiems buvo priteisti ir nemaži civiliniai ieškiniai padarytai žalai atlyginti. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistųjų realią turtinę padėtį. Įvertinus visa tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš nuteistųjų išieškoti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už jiems suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Jasulaičio ir nuteistojo J. J. apeliacinius skundus.

Pašalinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems I. B. (I. B.), J. J. (J. J.) ir A. B. paskirtas laisvės atėmimo bausmes buvo nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų I. B. (I. B.), J. J. (J. J.) ir A. B. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino jų gynėjų dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.