- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-24
- Bylos Nr.
- e2-743-241/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- T. N.
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Suinteresuotas asmuo
- V. N.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T. N. individualios įmonės ir jos savininkės T. N. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-309-198/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl atsakovės T. N. individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotas asmuo – V. N.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydama atsakovei T. N. individualiai įmonei iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad įmonė yra nemoki, įmonės mokestinė nepriemoka 2018 m. gruodžio 21 d. sudarė 17 496,88 Eur. Įsiskolinimo išieškoti nepavyko, nes atsakovė turto ir pajamų neturi. Įmonė kiekvieną mėnesį sumoka tik nedidelę dalį mokestinės nepriemokos. Visos mokestinės nepriemokos sumokėjimas užtruktų 5 – 6 metus. Įmonės savininkės vardu įregistruoti 6 nekilnojamojo turto objektai, kurių vidutinė rinkos vertė 4 225,00 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovė T. N. individuali įmonė ir jos savininkė su ieškovės pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad įmonė nuo 2010 m. gegužės 31 d. turi likviduojamos įmonės statusą. Prasidėjus įmonės likvidavimo procedūrai VMI nutarė atlikti mokestinį patikrinimą, kurio metu buvo priskaičiuota iš viso 23 203,20 Eur mokesčių. Įmonė jokio turto ir pajamų neturi, tačiau įmonės savininkė yra senatvės pensininkė, kuri kiekvieną mėnesį nuo 2013 m. pagal savo finansines galimybes perveda pinigus VMI, taip mažindama įmonės skolą. Kadangi įmonė turi likviduojamos įmonės statusą, mano, kad pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo teisę pateikti ne kreditorius, bet likvidatorius, t. y. įmonės savininkė T. N.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi ieškovės VMI pareiškimą tenkino ir atsakovei T. N. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą.
4. Teismas nustatė, kad T. N. individuali įmonė Juridinių asmenų registre yra įregistruota 2000 m. kovo 8 d., nuo 2010 m. gegužės 31 d. turi likviduojamos įmonės statusą, įmonės likvidatorė yra įmonės savininkė T. N.. Mokesčių informacinės sistemos duomenimis, įmonės mokestinė nepriemoka 2018 m. gruodžio 21 d. sudarė 17 496,88 Eur, 2019 m. vasario 13 d. mokestinė nepriemoka sudarė 17 246,88 Eur. Įsiskolinimas susidarė įmonei nevykdant įstatymų nustatytos pareigos nustatytais terminais mokėti nustatyto dydžio mokesčius.
5. Teismas nurodė, kad įmonės savininkės atliekami mokėjimai, iš dalies mažinant įsiskolinimo VMI dydį, negali būti vertinami kaip tinkamas prievolių vykdymas valstybei. Atsakovė T. N. įmonė jokio turto ir pajamų neturi, įmonės savininkės turtas areštuotas.
6. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad yra kilęs ginčas dėl T. N. įmonės įsiskolinimo dydžio VMI. Atsakovė ir jos savininkė nurodė, kad joms neaiški ir nesuprantama priskaičiuotų delspinigių suma, laikotarpis už kurį paskaičiuoti delspinigiai. Tačiau įmonė ir jos savininkė neginčija įsiskolinimo (delspinigių) 3 312,39 Eur sumos, kuri buvo patvirtinta administracinio teismo sprendimu. Kadangi įmonė turto ir pajamų neturi, veiklos nevykdo, o 17 246,88 Eur įsiskolinimas (pradelsti įsipareigojimai) VMI vertintinas kaip didelis, darytina išvada, kad atsakovė T. N. įmonė yra nemoki. Duomenų, kad atsakovės ekonominiai sunkumai yra laikino, o ne nuolatinio pobūdžio, byloje nėra.
Šalies argumentai
7. Teismas sprendė, jog atsakovės argumentai, kad tik įmonės likvidatorius gali teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, yra nepagrįsti. Teisę pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turi ir kreditorius (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 5 straipsnio 1 dalis). Bankroto bylų nagrinėjimas turi viešąjį interesą iš verslo rinkos pašalinti realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, o taip pat paties skolininko interesus – užkirsti kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atskirajame skunde atsakovė T. N. individuali įmonė ir jos savininkė T. N. prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės pareiškimą atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsakovė likviduojamos įmonės statuso suteikimo metu jokio turto neturėjo ir veiklos nebevykdė, nes buvo ruošiamasi įmonės likvidavimui. Įmonės mokestinis patikrinimas buvo pradėtas po to, kai T. N. kreipėsi į VMI dėl PVM permokos grąžinimo. Dar iki 2012 m. sausio 16 d. mokestinio patikrinimo akto surašymo VMI 2010 m. lapkričio 9 d. areštavo ne tik T. N., bet ir jos buvusio sutuoktinio V. N. turtą, kurio visiškai pakako įvykdyti prievolę. Tačiau VMI tik 2017 m. perdavė sprendimą vykdyti antstoliui ir tą pačią dieną paprašė sustabdyti vykdymo veiksmus, todėl darytina išvada, kad pati kreditorė nesiėmė priemonių, kad jos reikalavimas būtų įvykdytas.
8.2. Pasibaigus mokestiniam ginčui tarp T. N. individualios įmonės ir VMI, T. N., kaip likviduojamos individualios įmonės savininkė, pradėjo dengti įmonės įsiskolinimo sumą (23 203,20 Eur) dalimis ir dengia įsiskolinimą iki šiol iš savo asmeninių lėšų, ką patvirtina tiek pati VMI, tiek ir rašytiniai įrodymai, kuriuos atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui. Maža to, ne tik kiekvieną mėnesį (periodiškai) pervedamos lėšos biudžetui mažinant įsiskolinimą, bet pareiškimo dėl bankroto bylos padavimo teismui dieną įsiskolinimas buvo iš esmės sumažintas, ko irgi neneigia VMI.
8.3. Teismui pateikti dokumentai, įrodantys, kad įmonės savininkė visas savo santaupas (10 000 Lt) pasibaigus mokestiniam ginčui, pervedė VMI, tokiu būdu mažindama įsiskolinimą už savo įmonę. Ji taip pat mažina įsiskolinimą periodinėmis išmokomis, ir šiuo metu įsiskolinimas yra sumažėjęs daugiau kaip 3 kartus – nuo 18 082,43 Eur iki 6 149,43 EUR (bendra sumokėta suma yra 11 933,00 Eur), nes nuo 2018 m. spalio mėn. T. N. papildomai pervedė VMI dar 1 370,00 EUR. Bauda ir delspinigiai, kuriuos patvirtino tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek ir administracinis teismas, nėra mažinami, nes pirmiausia dengiamas mokesčio įsiskolinimas. Realizuoti VMI areštuoto turto įmonės savininkė taip pat negali, o kreditorė VMI savo paties vykdomąjį dokumentą perdavė antstoliui vykdyti tik po 5 metų nuo jo sukūrimo dienos.
8.4. Teismo išvada, kad T. N. dalimis dengdama įmonės įsiskolinimą netinkamai vykdo savo prievolę, yra nepagrįsta, nes prievolę ji vykdo pagal savo finansines išgales, ir priešingai – netinkamai savo, kaip išieškotojo, pareigas vykdo būtent VMI, kuri 2010 m. areštavusi turtą ir priėmusi sprendimą išieškoti nepriemoką iš T. N. individualios įmonės savininkės, nepagrįstai ilgai neperdavė antstoliui vykdymui vykdomojo dokumento, o ji perdavusi vykdymui pati sustabdė vykdymo veiksmus dėl nepriemokos išieškojimo iš areštuoto T. N. asmeninio turto. Ignalinos rajono apylinkės teisme nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, kurioje buvo priimtas dalinis sprendimas ir ne tik nutraukta santuoka, bet ir padalintas T. N. ir jos buvusio sutuoktinio turtas, tokio dalinio sprendimo VMI neginčijo ir apeliacine tvarka jo neskundė. Padalinus sutuoktinių turtą, T. N. turtas nuo santuokos nutraukimo dienos yra jos valdomas asmeninės nuosavybės teisėmis, kaip ir buvusio sutuoktinio.
8.5. Jeigu kreditorius priima prievolės vykdymą dalimis, kaip šiuo atveju – VMI, tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.40 straipsnis nustato, jog prievolė vykdoma tinkamai, juolab, kad prievolės vykdymas dalimis vyko net keletą metų, ir dėl to VMI neprieštaravo. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas VMI teiginys, jog 5 – 6 metų laikotarpis apeliantėms galutinai įvykdyti savo prievolę biudžetui yra per ilgas.
8.6. Teismas neįvertino ne tik atsakovių argumentų, bet ir pačios VMI procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, kad delspinigių suma yra fiksuota ir ji nedidėja, t. y. VMI aiškiai nurodė, kad pasibaigus mokestiniam ginčui po 180 dienų buvo nutrauktas delspinigių skaičiavimas dėl ieškinio senaties termino. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad iškeliant bankroto bylą siekiama iš verslo rinkos pašalinti likviduojamos įmonės statusą turinčią T. N. įmonę, yra tiesiog nelogiška. Įmonei suteikus likviduojamos statusą, ji verslo rinkoje nedalyvauja, o skola VMI tik mažėja.
8.7. Atsakovė turi likviduojamos įmonės statusą, o ĮBĮ 7 straipsnis numato, kad tokiu atveju pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi teisę pateikti ne kreditorius, bet įmonės likvidatorius. Tai, kad to paties įstatymo 5 straipsnis numato abu subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė jau yra įsigijusi likviduojamos įmonės statusą, neturi būti taikomas, nes yra speciali norma.
9. Ieškovė VMI prašo atsakovės T. N. individualios įmonės ir jos savininkės T. N. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atskirojo skundo teiginiai nepagrįsti bei nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto atsakovės nemokumo. Priešingai, yra akivaizdu, jog įmonė, kuri nevykdo veiklos nuo 2010 m., o su kreditoriumi VMI negalėjo atsiskaityti per daugiau nei 5 metus, yra nemoki. Nors įmonė kiekvieną mėnesį ir sumoka nedidelę dalį mokestinės nepriemokos, tačiau taip sumokėti visą mokestinę nepriemoką užtruktų 5 – 6 metus. Be to, įmonės ir jos savininkės turimo turto vertė kelis kartus mažesnė už įmonės skolą.
9.2. Šiuo metu VMI negali vykdyti išieškojimo iš trečiojo asmens V. N. turto. Tai patvirtina apeliančių pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-389-442/2019, kuria panaikintas VMI sprendimas išieškoti įmonės mokestinę nepriemoką iš V. N. turto. Įmonės savininkės ir V. N. santuoka nutraukta Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-16-286/2015, tačiau byloje buvo priimtas dalinis sprendimas ir civilinė bylos dalis dėl reikalavimo T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pagal VMI 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 pripažinti asmenine T. N. prievole sustabdyta iki Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-4337-789/2017 įsiteisės teismo sprendimas. Administracinėje byloje Nr. I-4337-789/2017 priimtas sprendimas įsiteisėjo 2019 m. kovo 13 d., tačiau likusi civilinės bylos Nr. e2-16-286/2015 dalis nėra išnagrinėta.
9.3. Tarp VMI ir įmonės nevyksta ginčas dėl apskaičiuotos delspinigių sumos. T. N. individualios įmonės 9 011,19 Eur delspinigių sumą sudaro 3 312,39 Eur delspinigių suma, apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, ir 5 698,80 Eur delspinigių suma, apskaičiuota už laikotarpį, kol vyko mokestinis ginčas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. priėmė nutartį, kuria atmetė įmonės skundą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Mokesčių administratorius 2014 m. sausio 1 d. įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi, pelno mokesčio delspinigiai buvo skaičiuojami visą mokestinio ginčo laikotarpį iki teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (nuo 2011 m. kovo 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d.). Delspinigių skaičiavimas nutrauktas, nes suėjo įstatyme nustatyta maksimali jų skaičiavimo trukmė.
9.4. VMI 2014 m. birželio 4 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto pagrįstumas buvo apskųstas ir byla baigta nagrinėti tik 2019 m. kovo 13 d. Būtent dėl šios priežasties išieškojimas pagal skundžiamą sprendimą nebuvo vykdomas, tačiau tai nepaneigia pačios įmonės pareigos tinkamai įvykdyti mokestinę prievolę. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nori parduoti VMI areštuotą turtą ir atsiskaityti su kreditoriumi VMI, mokesčių mokėtojas pateikia prašymą leisti parduoti areštuotą turtą ir taip sumokėti mokestinę nepriemoką. T. N. mokesčių administratoriui nebuvo pateikusi tokio prašymo, todėl akivaizdu, kad būtent apeliantė nesiekė per kuo trumpesnį laiką sumokėti įmonės mokestinę nepriemoką.
9.5. Nesutiktina ir su teiginiu, jog VMI neprieštaravo dėl prievolės vykdymo dalimis. Įstatyme yra numatyta galimybė atidėti ir / arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Ši procedūra pradedama tik pačiam mokesčių mokėtojui pateikus prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. Jei toks prašymas patenkinamas, VMI ir mokesčių mokėtojas sudaro mokestinės paskolos sutartį. Įmonė nesikreipė dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, paskolos sutartis nesudaryta, todėl įmonė nepriemoką privalėjo sumokėti ne dalimis, o iš karto. Tai, kad pati įmonės savininkė moka nepriemoką dalimis, nereiškia, kad įmonė tinkamai vykdo šią prievolę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei T. N. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, byloje nėra pagrindo peržengti skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
12. Kartu su atskiruoju skundu apeliantės pateikė naujus įrodymus – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A-389-442/2019, Utenos apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-18-286/2019, sąskaitos išrašą. Po atskirojo skundo padavimo apeliantės pateikė 2019 m. balandžio 4 d. rašytinius paaiškinimus ir priedus – delspinigių skaičiuotę bei prievolių ataskaitą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti rašytiniai paaiškinimai ir dokumentai gali būti reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovei jie yra žinomi, jų prijungimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl priimami.
Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų
13. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovei T. N. individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo sąlygos, t. y. įmonė yra nemoki, neturi turto ir nevykdo veiklos, turi pradelstų įsipareigojimų kreditorei.
14. Pažymėtina, kad pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kuriuo siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-611/2014).
15. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne) mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne) mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi realia į balansą įrašyto turto verte. Be to, sprendžiant šį klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos, o tik pradelstos įmonės skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne) iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018).
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į bylą nėra pateiktas atsakovės balansas, tačiau pagal byloje pateiktus registrų išrašus, įmonė jokio registruotino turto neturi. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantės, nurodydamos, kad įmonė jokiu turtu nedisponuoja. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės pradelstus įsipareigojimus sudaro 17 246,88 Eur įsiskolinimas kreditorei VMI. Pagal į bylą pateiktą naujausią, t. y. 2019 m. kovo 26 d., prievolių ataskaitą, atsakovės T. N. individualios įmonės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui sudaro 15 421,01 Eur (5 827,30 Eur pelno mokestis, 1 808,39 Eur bauda, 7 785,32 Eur delspinigiai), tokia suma išieškoma ir VMI 2019 m. kovo 26 d. sprendimu. Kaip matyti iš apeliančių 2019 m. balandžio 4 d. rašytinių paaiškinimų, nurodytos sumos jos iš esmės neginčija. Nors apeliantės abejoja apskaičiuotų delspinigių sumos teisingumu, tačiau šioje byloje bendrosios kompetencijos apeliacinės instancijos teismas neturi teisės vertinti mokesčių administratoriaus atliktų skaičiavimų, tuo tarpu duomenų, kad dėl nurodytos delspinigių sumos (7 785,32 Eur) būtų inicijuotas atskiras mokestinis ikiteisminis ar teisminis ginčas, nėra.
17. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 47 punktas).
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 50 punktas).
19. Bylos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjimu atveju atsakovė atitinka visus nemokios įmonės požymius, kuriems esant, juridiniam asmeniui keltina bankroto byla. Kaip nustatyta, T. N. individuali įmonė nuo 2010 m. nevykdo veiklos, jokio turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, neturi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliančių teiginiais, kad atsakovė tinkamai vykdo savo įsipareigojimus kreditoriams (kreditorei VMI). Nors atsakovės savininkė, kaip ji nurodo ir kaip matyti iš bylos duomenų, kas mėnesį moka po 250 Eur, siekdama padengti įsiskolinimą valstybės biudžetui, tačiau nurodyti mokėjimai, įvertinus pradelstų įsipareigojimų sumą ir susidarymo laikotarpį (nuo 2012 m.), neužtikrina kreditorės intereso kuo greičiau patenkinti savo reikalavimą, be to, atsakovė pinigų sumas moka savo nuožiūra, o tai neatitinka teisinio apibrėžtumo reikalavimų.
20. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalis, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.
21. Atsakovė (jos savininkė), turėdama teisę kreiptis į mokesčių administratorę (kreditorę VMI) dėl mokestinės prievolės mokėjimo išdėstymo dalimis, tokio prašymo nepateikė, todėl mokėjimas savo nuožiūra (nesant susitarimo dėl mokėjimo išdėstymo dalimis), negali būti laikomas tinkamu prievolės vykdymu ir sudarantys pagrindą spręsti, kad atsakovės sunkumai nėra nuolatinio, o tik laikino pobūdžio ir tokiu būdu yra stabilizuota asmens finansinė padėtis.
22. Nors atskirajame skunde nurodoma, kad dėl ieškovės VMI netinkamo veikimo (pritaikytų areštų) ir neveikimo (nesikreipimo į antstolį) nebuvo laiku realizuotas atsakovės savininkės turtas, iš kurio galėjo būti tenkinamas kreditorės reikalavimus, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pastarosios turto būtų pakakę tik mažai prievolės daliai patenkinti, be to pati įmonės savininkės neinicijavo derybų su kreditore dėl galimo turto realizavimo. Tuo tarpu buvusio savininkės sutuoktinio V. N. turto realizavimas, siekiant patenkinti kreditorės VMI prievolę, nebuvo galimas, kadangi iki šiol nėra priimtas galutinis įsiteisėjęs sprendimas Utenos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-18-286/2019 dėl T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės (skolos) valstybės biudžetui pripažinimo asmenine. Pažymėtina, kad pripažinus nurodytą prievolę bendrąja, atsakovės savininkės buvusio sutuoktinio turto realizavimas bankroto procedūros metu galėtų užtikrinti ne tik įmonės, bet ir jos savininkės bei buvusio sutuoktinio asmeninių kreditorių, apie kuriuos šioje byloje nėra duomenų, interesus.
Dėl teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
23. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pateikti teismui turi teisę, o šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais privalo: kreditorius (kreditoriai), įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys) pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, likvidatorius.
24. ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu tuo metu, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atskirajame skunde nurodydamos šią ĮBĮ nuostata apeliantės tvirtina, kad pareiškimą dėl juridinio asmens, turinčio likviduojamo asmens statusą, bankroto gali pareikšti tik šio juridinio asmens likvidatorius, o kreditoriai tokios teisės esą neturi.
25. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apeliančių pozicija. Sisteminė nurodytų įstatymo nuostatų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog šios nuostatos viena kitai neprieštarauja, bet priešingai – papildo viena kitą. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje išvardintas ratas subjektų, turinčių teisę pareikšti reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šioje normoje taip pat yra pateikta abstrakti nuoroda į kitas ĮBĮ ir kitų įstatymų nuostatas, pagal kurias ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys turi ne tik teisę, bet ir pareigą inicijuoti juridinio asmens bankrotą. Viena tokių normų, į kurią nukreipia ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostata, yra apibrėžta ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje. Taigi, sistemiškai aiškinant ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje ir ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog likviduojamo juridinio asmens atveju pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui gali pateikti visi ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai (be kita ko, ir kreditorius), o esant ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sąlygai, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti juridinio asmens likvidatorius.
26. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo manyti, jog esant ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sąlygai, kuomet likviduojamas juridinis asmuo patenka į tokią būseną, kai tampa aišku, kad jis negalės vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, įmonės kreditoriai, vadovai ar savininkai esą netenka bankroto iniciatyvos teisės. Priešingas vertinimas, kuriuo grindžiama apeliančių pozicija, pažeistų kreditorių interesus ir neatitiktų esminių bankroto proceso tikslų bei principų.
Dėl bylos procesinės baigties
27. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ĮBĮ normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.