- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-1319-460/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė (pirm.), Erika Misiūnienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- G. B.
- Atsakovas
- J. G., R. V.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „BARKLITA“
- Advokatai
- Saulius Sudintas, Arūnas Skuolevičius
- Kategorijos
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1319-460/2011
Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-11265-2010-9)
2011 m. gruodžio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Alvydo Žerlausko, kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-620-639/2011 pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovams J. G. ir R. V., tretiesiems asmenims BUAB „BARKLITA“, antstolei L. P. ir A. K. (A. K.) dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu bei ieškovo (apelianto) G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-21 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams J. G., R. V. bei tretiesiems asmenims UAB „BARKLITA“, antstolei L. P., A. K. (A. K.) dėl buto esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu. Nurodė, kad šį aktą 2010 m. sausio 13 d. nutartimi patvirtino Klaipėdos miesto apylinkės teismas, o Klaipėdos apygardos teismas jo atskirąjį skundą atsisakė tenkinti ir minėtą nutartį paliko galioti. Ieškovas teigė, kad anksčiau minėti teismai, nagrinėdami bylą ne ginčo teisena, neišsamiai ir nevisapusiškai vertino pažeidimus, padarytus parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui, todėl nepagrįstai patvirtino neteisėtą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Paaiškino, kad šiuo aktu buvo pažeista kitų asmenų (iš jų ir jo) pirmumo teisė įsigyti turtą, kadangi CK 4.79 straipsnio l dalyje nustatyta imperatyvi skolininko pareiga informuoti bendraturčius apie parduodamą turtą. CK 1.80 straipsnio l dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Ieškovas teigė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje bylos Nr. 3K-3-464/2007 išaiškino, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkai netenka pirmumo teisės įgyti CPK nustatyta tvarka parduodamas bendrovės akcijas tik viešųjų varžytynių metu, tačiau tais atvejais, kai skolininkas naudojasi CPK 704 str. l d. nustatyta teise, bendrovės akcininkų pirmumo teisė išlieka. <...> Tais atvejais, kai skolininkas naudojasi jam CPK 704 straipsnio l dalyje nustatyta teise, UAB akcininkų pirmumo teisė išlieka, t. y. skolininkui (jokiu būdu ne antstoliui) tenka pareiga CPK 704 straipsnyje numatytu būdu parduodamas UAB akcijas pirmiausia siūlyti UAB akcininkams. Visais atvejais turi būti veikiama taip, kad visi pirmenybės teisės įgyvendinimui skirti veiksmai nepaneigtų tokios teisės, t. y. nustatant teisės įgyvendinimo terminus turi būti sąžiningai siekiama, kad būtų reali galimybė CPK 704 straipsnio 2 dalyje nurodytas sumas į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėti iki varžytynių pradžios). Ieškovo teigimu, paminėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas taikytinas ir šioje byloje, kadangi minėtas teismas įvertinęs tai, kad skolininkas nesilaikė CPK 704 straipsnio nustatytos turto pardavimo iki varžytynių tvarkos bei pažeidė kitų asmenų pirmumo teisę įsigyti turtą, panaikino žemesniųjų teismų nutartis, kuriomis buvo patvirtintas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas ir priėmė nutartį atsisakyti tvirtinti minėtą aktą.
Atsiliepimas
Atsakovas J. G. bylą vedė per savo atstovą advokatą Saulių Sudintą, kuris pateikė atsiliepimą į ieškinį, taip pat teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo atstovaujamasis ieškinio nepripažįsta ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas, pareiškęs, jog nori įsigyti parduodamą dalį, neatliko jokių veiksmų (nesumokėjo pinigų į antstolio depozitinę sąskaitą ar pan.), kurie patvirtintų, jog jis realiai nori ir turi finansinių galimybių įgyti parduodamą dalį. Todėl ši situacija turi būti prilyginama CK 4.79 straipsnio 2 dalyje aprašytai – „kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, ..., tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui“, nes faktiškai ieškovas neįgyvendino šios teisės per vieną mėnesį, nors tokią galimybę turėjo, nagrinėjant bylą dėl akto patvirtinimo. Tokiu būdu ieškovas siekia ne savo, kaip bendraturčio, pirmenybės teisės realizavimo, tačiau vilkina vykdymo procesą ir iš atsakovo J. G. priteistų pinigų sumokėjimą trečiajam asmeniui - BUAB „Barklita".
Atsakovas R. V. bylą taip pat vedė per savo atstovą advokatą Arūną Skuolevičių, kuris taip pat pateikė atsiliepimą į ieškinį, bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo atstovaujamasis ieškinio nepripažįsta ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad iš esmės ginčas šioje byloje vyksta tais pačiais klausimais, dėl kurių esmės jau yra pasisakyta priimtuose teismų sprendimuose minimoje anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje dėl akto patvirtinimo, todėl ieškovas, teikdamas šį ieškinį, aiškiai piktnaudžiauja proceso suteiktomis teisėmis. Kadangi ieškovas neturi galimybių įgyti parduodamos dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tas patvirtina ir jo paties teikiami byloje įrodymai apie sunkią turtinę padėtį, tačiau jis reiškia ieškinį, kuriuo siekiama ne įsigyti jau parduotą turtą, kaip tai numatyta LR CK 4.79 straipsnyje, bet tik panaikinti patį aktą ir grąžinti kitas šalis į pradinę padėtį, nesiekiant daugiau jokio realaus rezultato.
Trečiojo asmens BUAB „BARKLITA“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta. Atsižvelgiant į tai byla išnagrinėta jų atstovui nedalyvaujant. Trečiojo asmens įgaliotas asmuo pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškovo ieškiniu nesutinka, kadangi Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-03-19 nutartimi patvirtino 2009-12-21 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo R. V. buvo parduota 1/3 dalis J. G. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovas G. B. minėtą nutartį apskundė, tačiau Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs skundą, jo netenkino. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-12-21 nutartis, kuria buvo patvirtintas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, yra įsiteisėjusi, prašė ieškovo ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo antstolė Lina Pužienė ieškovo ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad įsiteisėjus nutarčiai, pagal kuria turto pardavimo aktas buvo patvirtintas, ieškovas nepateikė jokių naujų aplinkybių, todėl naikinti aktą, kuris patvirtintas teismo nutartimi, nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-03-21 sprendimu nusprendė: ieškinį atmesti; išieškoti iš ieškovo G. B. į valstybės biudžetą 2179 litus bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidų; priteisti iš ieškovo G. B. atsakovo J. G. naudai 1984,40 litus bylinėjimosi išlaidų; įsiteisėjus sprendimui, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – 1/3 dalies atsakovo J. G. buto (su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis a-3 (1/4) iš 0,95 kv. m), kurio bendras plotas 62,17 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), areštą – panaikinti; įsiteisėjus sprendimui vykdomąją bylą Nr. 0109/09/00934 grąžinti antstolei L. P..
Šalies argumentai
Ieškovas (apeliantas) teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą išspręsti iš esmės ir ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikė šiuos argumentus: 1) parduodant ginčo turtą buvo padaryti esminiai CK 4.79 straipsnio pažeidimai, sudarantys pagrindą pripažinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu; nurodo, jog parduodant turto dalį, priklausančią bendrąja nuosavybe, nebuvo laikytasi bendraturčių informavimo tvarkos, kadangi apie turto pardavimą bendraturtį (apeliantą) informavo ne pardavėjas (atsakovas J. G.), kaip to reikalauja įstatymas, bet teismas ir jau po to, kai antstolė įformino ginčo turto pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui; mano, jog CK 4.79 str. 2 d. įtvirtintos bendraturčio (skolininko) informavimo tvarkos nesilaikymas ir (ar) netinkamas laikymasis ne tik paneigia CPK 704 str. 1 d. nustatytos skolininko teisės realizavimo galimybę, bet ir automatiškai daro turto pardavimo aktą negaliojančiu; 2) teismas, už skolininką įvykdydamas bendraturčių informavimo pareigą, šiurkščiai peržengė teismo kompetencijos ribas; nurodo, jog CK 725 str. 4 d. yra įtvirtinta, jog teisėjas, nustatęs esminius pažeidimus, padarytus parduodant turtą [skolininko pasiūlytam pirkėjui] nutartimi atsisako tvirtinti [pardavimo] aktą ir [turto pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui] pripažįsta neįvykusiu; 3) mano, kad nepaisant to, kad vykdymo procese teismams suteikiama teisė būti aktyviems ir vykdyti antstolio procesinės veiklos kontrolę, tačiau, kai teismai imasi iniciatyvos už skolininką vykdyti imperatyvias pareigas, reiškia teismo kompetencijos ribų peržengimą, civilinio proceso dispozityvumo ir nešališkumo principų pažeidimą bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto negaliojimą (t. 2, b. l. 138–141).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas J. G. prašo: apeliacinį skundą atmesti, palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-21 sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikė šiuos argumentus: 1) faktas, kad parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui jokių esminių pažeidimų nebuvo padaryta, yra įtvirtintas prejudiciškai; 2) apeliantas tik pareiškė, kad nori įsigyti parduodamą dalį, bet neatliko jokių veiksmų, kad jis siekė įgyvendinti pirmenybės teisę įgyti parduodamą dalį; 3) apeliantas nepagrįstai kvestionuoja teismų sprendimus, priimtus kitoje byloje (t. 2, b. l. 15–19).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolė 2009-12-21 turto pardavimo skolininko J. G. pasiūlytam pirkėjui R. V. aktu pardavė už 72 620 Lt 1/3 dalį J. G. priklausančio buto su bendro naudojimo patalpomis, esančio Pievų Tako g. 9–1, Klaipėdoje. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-03-19 nutartimi antstolės prašymą tenkino ir minėtą aktą patvirtino. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 9 d. nutartimi G. B. atskirąjį skundą atmetė ir minėtą teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartį paliko nepakeistą.
Apelianto nuomone, šioje byloje ginčijamas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas yra niekinis ir negalioja, kadangi turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui procedūros metu buvo pažeisti Civilinio kodekso 4.79 straipsnio reikalavimai, o tai savaime sukelia būtinybę tokį turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą pripažinti niekiniu (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis).
Apeliantas savo ieškinį grindė CK 4.79 straipsnio normomis. Šiame straipsnyje yra numatytas specialus pažeistos bendraturčio pirmenybės teisės įsigyti parduodamą turtą gynimo būdas – per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Dėl to, jog įstatyme yra numatyta šis specialus ir išimtinis bendraturčio teisės gynimo būdas ir įstatyme nenumatyta, kad, pažeidžiant informavimo pareigą sudarytas sandoris yra niekinis, matyti, jog tai yra nuginčijamas sandoris, todėl tai negali būti niekinis sandoris, apie kurį kalbama CK 1.80 straipsnyje.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas tokio reikalavimo, koks numatytas CK 4.79 straipsnyje, per įstatymo nustatytą terminą nepareiškė, neprašė ir neprašo perkelti pirkėjo teises jam, o vietoj to pareiškė ieškinį pripažinti 2009-12-21 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą niekiniu ir negaliojančiu, remdamasis tuo, jog sandoris (aktas) buvo sudarytas, pažeidus CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvią bendraturčio informavimo pareigą.
Aktas yra patvirtintas teismo, atsižvelgiant kartu ir į aplinkybes, susijusias su apelianto pirmenybės teise įsigyti dalį turto pagal CK 4.79 straipsnį. Akto sudarymo ir patvirtinimo procedūros atitinka imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimus, juo labiau, kad teismas, patvirtindamas pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ex officio tikrino, ar nėra esminių pažeidimų, padarytų parduodant turtą (CPK 725 straipsnis). Prie nagrinėjamos bylos yra prijungta civilinė byla Nr. 2S-1060-370/2010, kurioje buvo nagrinėjamas akto patvirtinimo klausimas. Minėtoje byloje nustatyta, jog apie turto pardavimą apeliantas buvo informuotas ir apie pageidavimą pirkti parduodamą turtą buvo įpareigotas pranešti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-01-13 nutartimi, tačiau apeliantas jokių realių veiksmų šiam savo ketinimui įgyvendinti nesiėmė. Civilinė byla Nr. 2S-1060-370/2010 yra išnagrinėta, sprendimas joje yra įsiteisėjęs, todėl faktas, kad, parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui, jokių esminių pažeidimų nebuvo padaryta, yra įtvirtintas prejudiciškai. Apelianto minimas atsakovo J. G. „imperatyvios pareigos“ nevykdymas nereiškia, jog 2009-12-21 aktas dėl to tampa niekiniu ir negaliojančiu, nes pats aktas jokioms imperatyvioms įstatymų normoms neprieštarauja, jis buvo sudarytas ir patvirtintas įstatymuose numatyta tvarka, juolab, kad suinteresuotas asmuo dėl tokio pažeidimo gali įgyti tik teisę reikalauti perkelti jam pirkėjo teises.
Tai, kad apeliantas nereiškė ir nereiškia noro įsigyti parduodamą dalį, matyti iš byloje surinktų įrodymų ir paties ieškinio, kuriuo apeliantas siekia kito tikslo – pripažinti 2009-12-21 turto pardavimo aktą niekiniu, bet tik ne parduodamos dalies įgijimo tikslo.
Apeliantas teigia, jog 2009-12-21 turto pardavimo aktas turi būti pripažintas niekiniu nepriklausomai nuo to, ar G. B. šiuo metu turi ketinimų įsigyti minėtą turtą ar ne, kadangi šis sandoris buvo sudarytas pažeidus įstatymo nustatytą tvarką.
Toks apelianto argumentas yra visiškai nepagrįstas, kadangi bendraturčio pirmenybės teisė nėra absoliuti teisė, verčianti bendraturtį būtinai pirkti parduodamą dalį bendroje nuosavybėje. Akivaizdu, kad CK 4.79 straipsnis kalba apie bendraturčio teisę, bet ne pareigą pirkti parduodamą dalį, kuri gali būti realizuojama, jei to pageidauja ir tam turi galimybių bendraturtis.
To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, jei bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Ši įstatymo formuluotė paneigia apelianto argumentus, jog apelianto ketinimai ar galimybės neturėjo būti nagrinėjami, sprendžiant klausimą dėl akto patvirtinimo. Iš šios įstatymo normos aišku, jog bendraturčiai turi ne tik pareikšti ketinimą pasinaudoti pirmenybės teise, bet ir ją įgyvendinti, nes kitaip būtų nepagrįstai suvaržomos dalį parduodančio bendraturčio teisės disponuoti jam priklausančiu turtu. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, jog, net ir pareiškus ketinimą pasinaudoti pirmenybės teise, tačiau neįgyvendinus jos per mėnesį, dalies pardavėjas įgyja teisę parduoti turtą bet kuriam asmeniui, taigi pirmenybės teisė yra apribota jos įgyvendinimo laiku (CK 4.79 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2S-1060-370/2010 dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto patvirtinimo, apeliantui buvo suteikęs galimybę įgyvendinti savo pirmenybės teisę ir įsigyti parduodamą dalį, tačiau apeliantas tokios galimybės neįgyvendino ir nebandė įgyvendinti, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškinio reiškimo metu apeliantas turėjo kokią nors pirmenybės teisę ar nebuvo informuotas apie dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje perleidimą ir negalėjo įgyvendinti turimos pirmenybės teisės (civilinė byla Nr. 2S-1060-370/2010; b. l. 20, 21, 32). Apeliantas tik pareiškė, jog nori įsigyti parduodamą dalį, bet be šio pareiškimo neatliko daugiau jokių veiksmų (nesumokėjo pinigų į antstolio depozitinę sąskaitą ar pan.), kurie patvirtintų, jog jis siekia įgyvendinti pirmenybės teisę įgyti parduodamą dalį (CK 4.79 str., CPK 178 str., CPK 197 str. 1 d.).
Pažymėtina, kad nei civilinės bylos dėl akto patvirtinimo nagrinėjimo metu, nei šioje byloje apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis turėjo kokių nors realių galimybių įsigyti parduodamą dalį. Priešingai – kartu su ieškiniu ir apeliaciniu skundu apeliantas pateikė prašymus atleisti nuo žyminio mokesčio, iš kurių matyti, jog jo pajamos yra itin nedidelės, o jo turimas nekilnojamasis turtas yra areštuotas bei iš jo paties turto yra vykdomas išieškojimas. Šie įrodymai tik patvirtina tai, jog apeliantas ne tik kad neįgyvendino savo pirmenybės teisės, bet ir kad jis neturėjo galimybių ją įgyvendinti (CPK 178 str., CPK 185 str.).
Prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1060-370/2010 dėl turto pardavimo akto patvirtinimo surinkti įrodymai patvirtina, jog faktiškai apeliantas neįgyvendino pirmenybės teisės per daugiau nei vieną mėnesį, nors tokią galimybę turėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą patvirtino, kadangi, remiantis CK 4.79 straipsnio 2 dalimi, bendraturtis savo pirmenybės teisės nustatytu laiku neįgyvendino.
Vadovaudamasi tuo, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų nustatyta tvarka, kaip teigia apeliantas, pažeista nebuvo, o priešingai – apeliantas neįgyvendino savo pirmenybės teisės, kaip to reikalauja CK 4.79 straipsnis, todėl visiškai pagrįstai aktas buvo patvirtintas pirmosios instancijos teismo.
Apeliantas nurodo, jog visgi nepaisant to, kad vykdymo procese teismams suteikiama teisė būti aktyviems ir vykdyti antstolio procesinės veiklos kontrolę, tačiau, kai teismai imasi iniciatyvos už skolininką vykdyti skolininko imperatyvias pareigas, apelianto įsitikinimu, reiškia teismo kompetencijos ribų peržengimą, civilinio proceso dispozityvumo ir nešališkumo principų pažeidimą bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto negaliojimą.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai kvestionuoja teismų sprendimus, priimtus kitoje civilinėje byloje. Klausimas, kurį kelia apeliantas, buvo išnagrinėtas ir įvertintas, kaip ir visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su ieškinyje ginčijamu 2009-12-21 turto perdavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo netvirtinti akto, t. y. leido turtą, esantį dalinėje nuosavybėje, įsigyti atsakovui R. V.. Taigi teismas kitoje civilinėje byloje Nr. 2S-1060-370/2010 jau yra konstatavęs, kad turto pardavimas skolininko pasiūlytam asmeniui (atsakovui R. V.) įvyko tinkamai atsižvelgiant į ieškovo pirmenybės teisę.
Apeliantas nepagrįstai siaurina teismų kompetenciją ir teises, nustatydamas tokias teismų kompetencijos ribas, kurios yra palankios tik jam, neatsižvelgiant nei į civilinio proceso principus, nei į pasekmes su apelianto įsivaizduojama pirmenybės teise, kurios jis taip ir neįgyvendino. Apelianto norimas jo pirmenybės teisės įgyvendinimas, kurio siekia apeliantas, visiškai be pagrindo ir neteisėtai užvilkintų išieškojimą, tuo pažeistų kitų asmenų (išieškotojo BUAB „BARKLITA“ bei pirkėjo/atsakovo R. V. teises) bei prieštarautų tiek proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, tiek ir kooperacijos principams.
Neaišku, kur konkrečiai apeliantas įžvelgė teismo nešališkumo ir dispozityvumo principų pažeidimą, kadangi būtent apeliantas pasirinko neįgyvendinti pirmenybės teisės per įstatymo nustatytą terminą ir dėl to privalo prisiimti su tuo susijusias pasekmes, jau nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas negali patikrinti kitoje civilinėje byloje priimto sprendimo, nesant tam atitinkamo įstatymų numatyto pagrindo.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – areštą 1/3 dalies atsakovui J. G. priklausančio buto (su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis a-3 (1/4) iš 0,95 kv. m), kurio bendras plotas 62,17 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalį.
Priteisti iš apelianto G. B. į valstybės biudžetą 2179 Lt bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidų, kurio sumokėjimas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-04-27 nutartimi buvo atidėtas iki procesinio sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme.