Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nubausta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, vietoj intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, įpareigojimą būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, kartu uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, 66 straipsniu, į I. M. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. spalio 31 d. 22.20 val. iki 2021 m. lapkričio 1 d. 12.22 val. (viena para), vieną sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kardomoji priemonė, paskirta I. M. – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinta.

Pripažinta civilinio ieškovo G. M. teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Priteista G. M. iš J. K. ir I. M. po 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat yra pripažinta kalta ir nuteista J. K., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistosios I. M. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra visų būtinų sąlygų, norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą I. M..

6. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal šias sąlygas asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

7. Visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro formalųjį pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99/2013).

8. Kaip minėta, pirmoji iš būtinų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas (arba teistumas yra išnykęs ar panaikintas įstatymo nustatyta tvarka) ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad I. M. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą ir nors anksčiau ji buvo teista, tačiau teistumas išnykęs (1 t., b. l. 150), todėl teisėjų kolegijos vertinimu nuteistoji išnykus teistumui, pripažįstama neteista.

9. Aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą antrąją atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-307-689/2019, Nr. 2K-81-895/2020, Nr. 2K-7-44-719/2021).

10. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje įvertinęs nuteistosios poziciją dėl padarytos nusikalstamos veikos - tai, kad ji konflikto nepradėjo, gynėsi nuo nukentėjusiojo, o vėliau sudavė jam smūgius vedama emocijų bei jo akinių tikrai nesudaužė, konstatavo, jog I. M. savo kaltę pripažino tik iš dalies ir laidavimo instituto jai netaikė. Nuteistoji su tokiu apylinkės teismo vertinimu nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad ji esmines aplinkybes dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymo pripažino, o jos duoti paaiškinimai yra tik aplinkybių nurodymas ir jų tam tikras paaiškinimas nesudarantis pagrindo išvadai dėl dalinio kaltės pripažinimo, tuo tarpu akinių sudaužymo nepripažinimas negali būti laikytinas esminiu.

11. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir mano, jog šiuo atveju BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta būtina sąlyga nėra išpildyta.

12. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad I. M. pirmosios apklausos metu nurodė, kad ji iš dalies pripažįsta padariusi nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariama. Teigė, kad iš pradžių įvyko kažkoks nesusipratimas ir joms (jai ir kitai nuteistajai J. K.) praėjus pro vyrą jis pradėjo kažką agresyviai sakyti bei smarkiai prieš J. K. užsimojo ranka, vos jai nepataikydamas į veidą. Tuomet vyrą iškeikė necezariniais žodžiais ir kažkuriuo momentu vyras kitą nuteistąją suėmė už rankų ir parvertė ant žemės. Nuteistoji patvirtino, kad po to tarp jos ir nukentėjusiojo įvyko grumtynės bei prisipažino, kad ji nukentėjusįjį apspjovė bei jam sudavė, apspardė, tačiau tvirtino, kad vyras pats pirmas pradėjo konfliktą, jis prieš jas užsimojo ranka, taip išprovokuodamas konfliktą (1 t., b. l. 169-170). Papildomos apklausos metu nuteistoji tvirtino, kad nukentėjusysis jai sudavė vieną smūgį į veido sritį, po ko J. K. su juo susistumdė ir ji parvirto ant žemės, tada nukentėjusysis pradėjo bėgti, o jai pasivijus jis staiga sustojęs bei paėmęs jos mobilųjį telefoną jį sudaužė ir vėl apeliantei sudavė į veido sritį. Pamena, kad pirmojo jai suduoto smūgio metu nukentėjusysis buvo su akiniais, tačiau jai pasivijus jį ji pastebėjo, jog jis yra be akinių. Kur ir kokiu momentu jis pametė ir sudaužė savo akinius I. M. nurodyti negalėjo, ji jokių akinių nedaužė, jų nelietė (1 t., b. l. 175-176). Akistatos su nukentėjusiuoju metu nuteistoji patvirtino papildomos apklausos metu duotus parodymus, kad jai pirmasis trenkė nukentėjusysis ir, kad ji jo akinių nelietė, nenuplėšė nuo veido, mano, kad jie nukrito grumtynių metu (1 t., b. l. 79-80). Dar kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo metu I. M. sutiko su pranešimo apie įtarimą dalimi, kad sudavė G. M. smūgius, tačiau tai buvo gynyba nuo nukentėjusiojo jai suduotų smūgių. Nesutiko, kad ji G. M. nuplėšė akinius nuo veido, juos sudaužė ir padarė jam turtinę žalą (1 t., b. l. 189-190). Apklausiama teisme apeliantė nurodė, kad kuo kaltinama supranta. Neneigė, kad sudavė nukentėjusiajam smūgius į veidą ir spyrė į kojas, kai jį laikė pašalinis žmogus, taip pat apspjovė. Tai padarė būdama šoko būsenoje, užvaldė emocijos dėl sudaužyto telefono ir jai suduoto smūgio. Ji gynėsi, todėl tokie buvo jos veiksmai. Akinių nukentėjusiajam nenuplėšė. Pripažįsta kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, gailisi, nes jai gresia darbo vietos praradimu. Tvirtina, kad nukentėjusiojo akinių nelietė, ką padarė pripažino nuo pirmos minutės (2 t., b. l. 65, 67). I. M. baigiamųjų kalbų metu gailėjosi padariusi nusikaltimą, bet kartu nurodė, kad nukentėjusysis kaltas, nes jis pradėjo. Ir ji neturinti daugiau ką pasakyti. Suteikus paskutinįjį žodį, atsiprašė, kad mušė nukentėjusįjį. Tą vakarą ėjo tik pasivaikščioti, bet nutiko taip, kaip nutiko, dėl to gailisi (2 t., b. l. 130).

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu aukščiau aptarti nuteistosios parodymai apie tai, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis, pirmas smogė jai į veidą, o jos veiksmai buvo tik atsakas į nukentėjusiojo smurtą, nerodo visiško I. M. kaltės padarius viešosios tvarkos pažeidimą pripažinimo. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, įvertinus byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiojo ir liudytojo N. K. parodymus) I. M. elgesį nagrinėjimu atveju vertinti, kaip gynimąsi nuo pavojingo užpuolimo nėra pagrindo, kadangi konflikto iniciatorius buvo ne nukentėjusysis. Ir nors nuteistoji apklausiama apylinkės teisme sutiko, kad galėjo savo veiksmais nukentėjusiajam padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 67), tačiau viso proceso metu, net ir apygardos teismui pateiktame apeliaciniame skunde nepripažįsta kaltinime nurodytų ir pirmosios instancijos teisme nustatytų faktinių aplinkybių, kad nuo jos suduoto smūgio nukentėjusiajam nukrito ir sudužo akiniai. Tuo tarpu BK 284 straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-165-648/2020). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad kaltinimai I. M. pagal BK 187 straipsnį nebuvo pareikšti ir akinių sudaužymo nepripažinimas negali lemti išvados dėl BK 40 straipsnio netaikymo, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, norint pripažinti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą būtina nustatyti ir kaltinamojo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, kuris pagal teismų praktiką turi pasireikšti ne vien deklaratyviu atsiprašymu ar apgailestavimo pareiškimu, tačiau iš nuteistosios duotų parodymų akivaizdu, jog ji savo elgesio kritiškai nevertina, neišgyvena dėl padarytų veiksmų ir net baigiamųjų kalbų metu kaltina nukentėjusįjį bei atsiprašo tik formaliai, o tai teisėjų kolegijai neleidžia įžvelgti nuoširdaus I. M. gailėjimosi.

14. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog skundžiamasis nuosprendis dėl nuteistosios kaltės pripažinimo yra prieštaringas. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad teismas aptardamas nuteistosios poziciją dėl padarytos nusikalstamos veikos konstatavo, jog I. M. kaltę pripažino iš dalies. Skirdamas bausmę apylinkės teismas taip pat nenustatė I. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pripažino dvi jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Aptardamas BK 40 straipsnio taikymą pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad I. M. kaltę pripažino iš dalies, todėl teisėjų kolegija įvertinusi visa tai, prieštaravimų skundžiamame nuosprendyje nenustatė.

15. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie įstatymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje.

16. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad I. M. stengėsi sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padarinius (pervedė 300 Eur nukentėjusiojo patirtiems išgyvenimams kompensuoti) (2 t. b. l. 86a), tačiau prašyme dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nuteistoji nurodė, kad nukentėjusiojo reikalaujama atlyginti turtinė žala yra neįrodyta, nepagrįsta ir negali būti patenkinta (2 t. b. l. 81-82). Apklausiama apylinkės teisme I. M. nurodė, kad civilinio ieškinio atlyginimą lemtų kokią dalį ji turėtų atlyginti ir ar tai leistų jos pajamos (2 t. b. l. 67). Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi šiuos duomenis daro išvadą, kad nuteistoji nors iš dalies ir atlygino padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), tačiau pagrindo manyti, jog ji ją visiškai atlygins ar pašalins, nėra (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kadangi akivaizdu, jog turtinės žalos, susijusios su akinių sugadinimu, nuteistoji nepripažįsta. Pati apeliantė išreiškė abejones, ar ji ateityje sugebės atlyginti žalą ir ar tai padaryti leis jos gaunamos pajamos.

17. Nors baudžiamojoje byloje yra gautas R. M. (nuteistosios mamos) prašymas perduoti I. M. pagal laidavimą be užstato (2 t., b. l. 83-85), tačiau teisėjų kolegija pripažinusi, kad nuteistoji I. M. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų būtinų sąlygų, nepasisako dėl laiduotojos tinkamumo, kadangi nagrinėjamu atveju I. M. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra galimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, neatleisdamas nuteistosios I. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė BK 40 straipsnio nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.