Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Leadex“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2703-603/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Leadex“ ieškinį atsakovėms J. G. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Emplonet“ dėl nesąžiningos konkurencijos, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Headex.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

6. Apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl sprendimo pagrįstumo, tačiau ji grindžiama pirmosios instancijos teisme nenustatytomis aplinkybėmis ir subjektyviomis ieškovės interpretacijomis.

7. Ieškovės nurodoma informacija nelaikoma komercine paslaptimi ir (ar) konfidencialia informacija, kadangi Konkurencijos įstatymas draudžia ir taiko atsakomybę už disponavimą ne bet kokia konfidencialia informacija, o tik tokia, kuri atitinka komercinės paslapties požymius. Nagrinėjamu atveju, duomenų bazė, kurios duomenys, kaip teigia ieškovė, yra komercinė paslaptis, buvo sukurta darbuotojos paskyroje ir joje buvo talpinami ne klientų, o personalo atrankose dalyvavusių asmenų kontaktai

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinius skundus, 2015-10-19 nutartimi (t. 3, b. l. 9-18) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014-12-22 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys atsakovei UAB „Emplonet“, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015-01-12 papildomą sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-03-30 nutartimi (t. 3, b. l. 82-91) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-19 nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2014-12-22 sprendimo dalis atmesti ieškovės ieškinį atsakovei UAB „Emplonet“ bei perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka; kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-19 nutarties dalį paliko nepakeistą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šiuo konkrečiu atveju bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia apeliantės UAB „Leadex“ skundo argumentai (CPK 320 str. 1 d.), susiję su galimai netinkamu atsakovės UAB „Emplonet“ atsakomybės dėl veiksmų, pažeidus Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas nei nuostolių atlyginimo, nustatymu. Atsakovės J. G. civilinės atsakomybės klausimas jau yra išspręstas (ieškinys jos atžvilgiu atmestas) ir ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis jau yra įsiteisėjusi. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi ir nagrinėjamam klausimui aktualius kasacinio teismo 2016-03-30 nutarties (t. 3, b. l. 82-91) išaiškinimus (CPK 362 str. 2 d.), pasisako tik dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti reikalavimai, reikšti UAB „Emplonet“ atžvilgiu, teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus šią civilinės bylos dalį nagrinėti iš naujo, atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus (t. 3, b. l. 97-101), kuriuose pasisakė dėl kasacinės instancijos teismo nurodyto precedento taikymo nagrinėjamoje byloje aktualijų. Apeliantė taip pat teikė rašytinius paaiškinimus bei papildomus įrodymus (t. 3, b. l. 102-120). Teisėjų kolegija prijungia šalių pateiktus rašytinius paaiškinimus, kadangi jie pateikti atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, įgyvendinant CPK 42 straipsnyje įtvirtintą šalių teisę.

Tuo tarpu sprendžiant dėl naujai apeliantės pateiktų įrodymų prijungimo, pažymėtina, jog CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nors apeliantės paaiškinimas, kad pateikiami elektroniniai laiškai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, kadangi atsakovė J. G. juos buvo ištrynusi iš elektroninio pašto dėžutės, nepaneigia buvusios galimybės juos pateikti anksčiau, tačiau šie įrodymai prijungiami, siekiant ištirti visus galimai reikšmingus atsakovės UAB „Emplonet“ veiksmų teisėtumo vertinimui aspektus, o šių duomenų įrodomoji reikšmė nustatytina visų byloje esančių įrodymų kontekste.

Dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos panaudojimo

Asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Taigi, neteisėtais būdais įgytos komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimas CK 1.116 straipsnio 4 dalies prasme sudaro savarankišką neteisėtą veiksmą. Už neteisėtą komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimą teisinė atsakomybė kyla visiems neteisėtai informaciją panaudojusiems asmenims – atsako tiek buvę ir esami komercinės paslapties savininko darbuotojai ir kitokių sutarčių šalys, tiek asmenys, kurių sutartiniai santykiai su informacijos savininku nesaisto. Tais atvejais, kai ūkio subjektas, įgijęs ar naudojantis komercinę paslaptį sudarančią informaciją, siekia nesąžiningai konkuruoti, be CK 1.116 straipsnio 4 dalies, taip pat taikomas ir Konkurencijos įstatymas, konkrečiai – 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis c. b. Nr. 3K-7-6-706/2016). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pažymėtina, jog atsakovės UAB „Emplonet“ atsakomybė galėjo atsirasti savarankiško delikto pagrindu (CK 1.116 str. 4 d.; Konkurencijos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), t. y. kito ūkio subjekto informacijos, turinčios komercinės paslapties statusą, neteisėtas gavimas iš asmens, neturinčio teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant gauti naudos sau arba padarant žalos šiam ūkio subjektui. Pažymėtina, jog vertinant veiksmus, kurie yra savarankiškas deliktas, svarbu nustatyti ūkio subjekto, nagrinėjamu atveju atsakovės UAB „Emplonet“, kaltę – ar ji žinojo, kad informacija, kuri naudojama versle, yra gauta neteisėtu būdu ir ji yra apeliantės komercinė paslaptis.

Pirmiausiai būtina nustatyti, ar atsakovės UAB „Emplonet“ veikloje galimai panaudota informacija yra įgyta iš atsakovės J. G., jai dirbant apeliantės įmonėje, ir ar ji gali būti laikoma komercine paslaptimi. Teismų praktikoje nurodoma, jog informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius. Iš esmės informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami trys reikalavimai: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita. Kasacinė praktika dėl protingų pastangų išsaugoti informaciją standarto jau suformuota – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-317-916/2015).

Apeliantė tiek apeliaciniame skunde, tiek naujai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose tvirtina, kad atsakovė J. G., dirbdama pas apeliantę, disponavo jai patikėta komercinę paslaptį sudarančia informacija, t. y. informacija apie ieškovo klientus, jų poreikius, ieškovo taikytas kainas, pelningumą, kontaktinius asmenis; informacija apie projektų pelningumą bei atsiperkamumą; potencialių, ieškovo klientams siūlytinų darbuotojų (kandidatų) sąrašu, kuris yra esminė priemonė apeliantės paslaugų teikimo užtikrinimui. Apeliantės teigimu, J. G., kuri disponavo šia informacija, perėjus dirbti pas atsakovą UAB „Emplonet“ ir pradėjus eiti direktorės pareigas, neabejotinai šią informaciją ji perdavė atsakovei UAB „Emplonet“, kuri ja pasinaudojo savo veikloje, persiviliodama klientus. Apeliantė tvirtina, jog atsakovė UAB „Emplonet“, turėdama nurodytą informaciją, ne tik pati neturėjo ieškoti klientų, kuriems būtų aktualios ir reikalingos jos paslaugos, bet ir puikiai žinojo jų poreikius, galimybes mokėti už paslaugas, galėjo pasiūlyti mažesnes paslaugų kainas bei juos pervilioti. Taigi, iš esmės nurodoma dvejopo pobūdžio informacija, kuri apeliantės manymu, sudaro komercinę paslaptį, t. y. informacija apie klientus bei informacija apie galimus kandidatus.

Teisėjų kolegija, visų pirma, vertina ir pasisako dėl informacijos apie klientus kvalifikavimo. Kasacinis teismas jau yra išaiškinęs, kad informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingai tokios informacijos apsaugai. Tokiu atveju ji gali būti pripažinta komercine paslaptimi ir atitinkamai saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-317-916/2015). Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir panašiai. Be to, vertinant apeliantės nurodytos informacijos atitikimą nurodytiems požymiams, svarbios yra ir aplinkybės, susijusios su J. G. (t. y. buvusios darbuotojos) veiksmų teisėtumu, nustatytos įsiteisėjusiu jos atžvilgiu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015-10-19 nutartyje pripažino, kad apeliantės ir atsakovės J. G. sudarytoje darbo sutartyje nėra jokių nuostatų, apibrėžiančių apeliantės bendrovės komercinių paslapčių sąrašą ir turinį. Taip pat nėra jokio kito dokumento, kuris įrodytų, kad apeliantė raštu supažindino atsakovę su bendrovės komercinių paslapčių sąrašu ar turiniu ir pastaroji buvo raštu prisiėmusi įsipareigojimą neatskleisti ir saugoti tokią informaciją. Apeliacinės instancijos teismas 2015-10-19 nutartyje sprendė, kad atsakovei netaikytina Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostata, nes ji nepatenka į šioje nutartyje paminėtų subjektų ratą, kadangi jokiame apeliantės ir atsakovės J. G. pasirašytame dokumente nebuvo įtrauktas susitarimas dėl ūkio subjekto tam tikros informacijos konfidencialumo. Taigi, apeliantės reikalavimai, reikšti atsakovei J. G. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies pagrindu, buvo atmesti. Ši teisiškai reikšminga aplinkybė atsakovės UAB „Emplonet“ veiksmų vertinimo kontekste leidžia spręsti, jog konkreti informacija apie klientus, kurios apeliantė aiškiai neapibrėžė kaip komercinės paslapties, negali būti pripažinta atitinkanti slaptumo požymį / kriterijų. Be to, atžvelgiant į šioje civilinėje byloje privalomus nustatytus prejudicinius faktus, spręstina, jog apeliantė jokios reikšmingos informacijos, susijusios su įmonės klientais, nesaugojo, t. y. neįdėjo protingų pastangų šios informacijos išsaugojimui. Fizinių, techninių, teisinių, organizacinių ir kitokių priemonių naudojimas gali būti pripažinti protingomis pastangomis, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodinėjo, jog informacija, susijusi su klientais, būtų buvusi apsaugota kuriuo nors būdu. Akcentuota tik teisinė apsauga, tačiau akivaizdu, jog ji taip pat nebuvo tinkama, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad atsakovė J. G. nebuvo supažindinta su komercinę paslaptį sudarančia informacija ir jokių neteisėtų veiksmų apeliantės atžvilgiu, suponuojančių žalos atlyginimo instituto taikymą, neatliko. Teismų praktikoje pripažįstama, jog informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi.

Siekiant nustatyti, kad tam tikra informacija yra komercinė paslaptis, kaip minėta, būtinas visų trijų požymių konstatavimas. Pripažinus, jog informacija nebuvo slapta bei nebuvo įdėtos protingos pastangos šiai informacijai išsaugoti, vien galimas informacijos vertingumas negalėtų nulemti priešingų išvadų, t. y. informacijos pripažinimo komercine paslaptimi. Apeliantė pateikė naujus įrodymus, t. y. atsakovės J. G. elektroninius laiškus, kurių turinys, apeliantės įsitikinimu, patvirtina kad J. G. buvo žinoma informacija, susijusi su apeliantės klientais, kadangi J. G. rengė pasiūlymus klientams. Laiške, siųstame 2011-05-10 nurodyta, kad siunčiami projektų rezultatai už tris mėnesius; 2011 m. sausio 6 d. laiške, siųstame P. V., prašoma pateikti pastabas dėl pasiūlymo, kuris bus siunčiamas A. A.; iš 2011-04-11 laiško priedų matyti, kad P. V. buvo siunčiamas „pasiulymas Prisma“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pateikti J. G. laiškai yra siųsti iš elektroninio pašto justa.gegznaite@headex.eu., adresuoti P. V. (povilas.variakojis@headex.eu), o aplinkybės, jog šie susirašinėjimai buvo atlikti sprendžiant su apeliantės veikla susijusius klausimus, apeliantė nepagrindė. Todėl darytina labiau tikėtina išvada, jog susirašinėjimas vyko trečiojo asmens UAB „Headex“ veiklos srityje. Be to, apeliantė nepateikė duomenų, kad būtent laiškuose nurodyti klientai yra jos, o ne trečiojo asmens klientai. Taip pat pažymėtina, jog pateiktuose laiškuose ir byloje nurodyti galimai atsakovės pervilioti klientai nesutampa. Kitas svarbus aspektas šiame kontekste yra laiškų kiekis. Apeliantė pateikė tik du laiškus, susijusius su pasiūlymų siuntimu / derinimu, ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog atsakovė valdė saugotiną kaip komercinę paslaptį informaciją apie apeliantės klientus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste prieitina labiau tikėtina išvada, jog informacija apie klientus neatitinka komercinės paslapties kriterijų, todėl nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio nuostatų bei CK 1.116 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų pagrindų. Sutiktina su atsakovės UAB „Emplonet“ atsikirtimais, kad informacija yra lengvai pasiekiama bei neapsaugota, juo labiau kad įsiteisėjusioje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje, priimtoje atsakovės J. G. atžvilgiu, jau yra konstatuotas faktas, kad ji apelianto atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Iš naujo ginčyti jau nustatytus faktus įstatymas draudžia (res judicata principas). Vadinasi, nenustačius neteisėto duomenų, sudarančių komercinę paslaptį, perdavimo, nebūtų galima konstatuoti ir jų neteisėto įgijimo būtent iš atsakovės J. G. kaip privalomos sąlygos CK 1.116 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymui, o kitokių neteisėto įgijimo šaltinių (būdų) apeliantė neįrodinėjo. Kitokio šios situacijos vertinimo nesuponuoja ir apeliantės akcentuojama aplinkybė dėl atsakovės J. G. apeliantės vardu pasirašytų konfidencialumo sutarčių su kitais darbuotojais. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė kasacine tvarka neskundė Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su J. G. veiksmų teisėtumo nustatymu, palikta nepakeista.

Apeliantė taip pat nurodo tokius skundo argumentus, jog atsakovės J. G. informacijos apie galimus kandidatus perdavimas atsakovei UAB „Emplonet“ leido šiai nesąžiningai konkuruoti. Tačiau ir šios informacijos atžvilgiu taikytini visi pirmiau aptarti kriterijai, kurių nustatymas leistų pripažinti, jog informacija yra komercinė paslaptis, už kurios neteisėtą naudojimą kyla atsakomybė. Kita vertus, šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išnagrinėjo atrankos dalyvių duomenų bazės sudarymo aplinkybes, t. y. nustatė, kad būtent J. G. ją sukūrė savo asmeninėje paskyroje ir yra autoriaus neturtinių teisių į šį turėtoja, nors turtinės teisės 5 metams ir pereina jos buvusiam darbdaviui (apeliantei). Apeliantė savo teiginių, kad jos naudojimas suteikia atsakovei nepagrįsta konkurencinį pranašumą, t. y. kad šią duomenų bazę atsakovė J. G. nusikopijavo, persikėlė ir neteisėtai naudojosi, neįrodė ir tokia aplinkybė yra nustatyta jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tokiu atveju nėra pagrindo teigti, jog šia informacija neteisėtai pasinaudojo atsakovė UAB „Emplonet“, atitinkamai, nenustačius informacijos, kurios atžvilgiu galioja Konkurencijos įstatymo draudimai, neteisėto naudojimo, nėra ir atsakovės UAB „Emplonet“ kaltės bei priežastinio ryšio (civilinės atsakomybės taikymo sąlygų) su kuriomis nors apeliantės prarastomis (negautomis) pajamomis. Todėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su nuostolių apskaičiavimo principais bei jų dydžiu, tampa neaktualūs ir nepatarinėtini.

Pirmosios instancijos teismas, lyginamuoju būdu įvertinęs tarp apeliantės ir UAB „Transcom Worldwide Vilnius“ bei atsakovės ir UAB „Transcom Worldwide Vilnius“ sudarytas sutartis – jų objektą, nustatė, kad apeliantė ir atsakovė nėra konkurentės, todėl šioje ginčo dalyje pripažino atsakovę UAB „Emplonet“ nepažeidusia Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto draudimo. Vertindamas su UAB „Smurfit Kappa Baltic“ atsakovės sudarytą sutartį pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog ši sutartis sudaryta daugiau nei po 5 mėnesių po atsakovės J. G. ir apeliantės darbo santykių pasibaigimo, be to, ginčo sutartis buvo sudaryta būtent UAB „Smurfit Kappa Baltic“ iniciatyva, todėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo ir šiuo atveju nekonstatavo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nesant atsakovės J. G. įsipareigojimo nekonkuruoti, vien bendradarbiavimas su darbuotojo buvusio darbdavio klientu nėra nesąžininga konkurencija nurodytos normos taikymo prasme. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartoja, pažymėdama, kad skundo argumentai padarytų teismo sprendime išvadų nepaneigia. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovė UAB „Emplonet“ neteisėtais būdais įgijo apeliantės komercinę paslaptį ir / ar panaudojo ją pažeisdama sąžiningo konkuravimo principus.

Dėl siūlymo konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį

Apeliantė taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įvardinto konkurenciją draudžiančio veiksmo, siūlant konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį, neįrodymo. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pas atsakovę dirbti perėjo ne tik J. G., bet ir pats atsakovas ėmėsi veiksmų dėl kitų darbuotojų perviliojimo, dėl ko su apeliante darbo santykius nutraukė jos buvusi darbuotoja H. B.. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija taip pat negali sutikti.

Teismų praktikoje pasisakyta, jog vien faktas, kad darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, dar neteikia pagrindo išvadai dėl nesąžiningos konkurencijos susiformuoti. Reikalingi ir kiti įrodymai, patvirtinantys kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, kai darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, kurie turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, kai konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgyja pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi. Tik tokioje situacijoje teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų buvimo ar jų nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-447/2014). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad būtent atsakovai būtų siūlę apelianto H. B. nutraukti darbo santykius ir pereiti dirbti į pas atsakovę UAB „Emplonet“. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka. H. B. teisme patvirtino, jog į atsakovę kreipėsi pati, o atsakovės bendrovėje atliko kitas, nei apeliantės bendrovėje, darbo funkcijas. Šios aplinkybės apeliantė nepaneigė. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog pas atsakovę UAB „Emplonet“ įsidarbino vienintelė buvusi apeliantės darbuotoja H. B. ir tai iš esmės nepakeitė konkurencinės aplinkos bei nesuteikė atsakovei konkurencinio pranašumo, lyginant su apeliante, visiškai teisinga ir pagrįsta. Nors papildomai pateiktuose paaiškinimuose apeliantė akcentuoja ir atsakovės J. G. perėjimo dirbti pas atsakovę neteisėtumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, viena vertus, tokiame kontekste šių argumentų pirmosios instancijos teisme apeliantė nenurodė, įrodinėdama neteisėtus pačios J. G. veiksmus, jos turimus ketinimus vilioti apeliantės darbuotojus, klientus, ir netgi vadovauti konkuruojančiai bendrovei (CPK 306 str. 2 d.). Kita vertus, nebuvo paneigti ir šios atsakovės atsikirtimai, ji darbo sutartį su apeliante nutraukė ne dėl siekio nesąžiningai konkuruoti, o dėl apeliantės valia apribotų jos karjeros buvusioje darbovietėje galimybių, neišpildytų darbdavio pažadų, ką patvirtina ir šalių susirašinėjimas (t. 1, b. l. 27).

Dėl įrodymų įvertinimo, nustatant nesąžiningos konkurencijos veiksmus

Apeliantė, pasisakydami dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, argumentavo, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose, netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, taip pat ir netiesioginius įrodymus. Šie skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Bet kuriuo atveju įrodymų vertinimas priskirtas teismo diskrecijai, o vien šalies nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis pats savaime dar nereiškia, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos ar taikytos netinkamai. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau motyvavo, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. Sutiktina su apeliante, kad tokios kategorijos bylose įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi ir / ar perviliojant darbuotojus, atlyginimo iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Tačiau, kaip pirmiau buvo nurodyta, visų pirma nustatytinas tokios informacijos pobūdis ir jos neteisėtas (pažeidžiant įstatymą) panaudojimas, o nagrinėjamos bylos atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Vilniaus apygardos teismo 2015-01-12 papildomas sprendimas, kuriuo buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 191-192), kaip sudėtinė skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2014-12-22 sprendimo dalis buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-19 nutartimi (c. b. Nr. 2A-592-180/2015; t. 3, b. l. 9-18). Teisėjų kolegija, grąžindama bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nutarties motyvuose pasisakė, kad tik išsprendus likusią ginčo dalį (t. y. reikalavimus, pareikštus atsakovei UAB „Emplonet“) bus pagrindas paskirstyti bylinėjimosi išlaidas iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-03-30 nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-201-687/2016; t. 3, b. l. 82-91) grąžino šią ginčo dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismui, nurodęs, kad ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir valstybės patirtų išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui (47 p.), taigi bylinėjimosi išlaidos galutinai paskirstytinos šia teisėjų kolegijos nutartimi.

Apeliantės UAB „Leadex“ ieškinys bei apeliacinis skundas buvo atmesti visa apimtimi, todėl jai ir jos pusėje dalyvavusiam trečiajam asmeniui UAB „Headex“ žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidos nekompensuotinos (CPK 93 str. 1 d.).

Taip pat jau yra įsiteisėjusi, todėl vykdytina, pirmosios instancijos teismo 2014-12-22 teismo sprendimo dalis, kuria šis teismas iš apeliantės UAB „Leadex“ priteisė 10,14 Eur (35 Lt) pašto išlaidų valstybei (t. 2, b. l. 179). Be to, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 9,27 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t. 3, b. l. 92). Šios pašto išlaidos, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, taip pat papildomai priteisiamos valstybei iš apeliantės (CPK 92 str., 96 str.).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Šiuo atveju teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytais maksimaliais dydžiais (toliau - ir Rekomendacijos), patikrina, ar byloje prašomos priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų sumos yra pagrįstos.

Atsakovė UAB „Emplonet“ pateikė įrodymus, jog pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 2 103 Eur (7 260 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų teisine analize ir procesinių dokumentų rengimu (t. 1, b. l. 168-169). Atsakovės yra detalizavusios (t. 2, b.l. 246-248), jog siekdamos apsiginti nuo nepagrįstų ieškovės (apeliantės) ir jos pusėje dalyvavusio trečiojo asmens UAB „Headex“ reikalavimų, teikė atsiliepimą į ieškinį (Rekomendacijų 8.2 p.), tripliką (Rekomendacijų 8.3 p.), papildomus paaiškinimus pagal aktualiausią teismų praktiką (Rekomendacijų 2.7 p, 8.15 p.) bei atsiliepimą į patikslintą ieškinį (8.2 p.), byloje buvo paskirti ne mažiau kaip 5 posėdžiai ( 9 val.) (Rekomendacijų 8.18 p.). Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovių atstovas nagrinėjamoje byloje rengė ir kitus procesinius dokumentus - 2013-10-24 bei 2014-12-30 prašymus (Rekomendacijų 8.16 p.). Tokiu atveju maksimalus kompensuotinas šiai ginčo šaliai bylinėjimosi išlaidų dydis galėtų siekti 2 850 Eur (9 840 Lt). Kadangi ieškinys ir apeliacinis skundas buvo atmesti, atsakovės UAB „Emplonet“ realiai patirtos 2 103 Eur išlaidos CPK 93 ir 98 straipsnių pagrindu priteistinos iš apeliantės UAB „Leadex“. Pažymėtina, kad spręsdama dėl atstovavimo išlaidų kompensuojamosios dalies, teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į minėtose Rekomendacijose nustatytus kriterijus, maksimalius dydžius bei kilusio ginčo pobūdį, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes: atsakovės sąžiningai naudojosi procesinėmis tiesėmis bei sąžiningai atliko procesines pareigas; išlaidų viena iš atsakovių patyrė dėl apeliantės inicijuoto teisminio ginčo, kuriame jos reikalavimai teismo nepripažinti pagrįstais; bylos procesas du kartus vyko apeliacinės instancijos teisme bei kasacinės instancijos teisme, kur taip pat buvo rengiami procesiniai dokumentai (atsiliepimas į apeliacinį skundą bei keli rašytiniai paaiškinimai, kasacinis skundas), kas neabejotinai lėmė advokato darbo laiko sąnaudas, tačiau kompensuoti už šių veiksmų atlikimą atsakovės neprašė. Taigi ir šiuo aspektu, reikalaujant priteisti tik 2103 Eur išlaidas už visą nagrinėjamos bylos procesą, atsakovių elgesys vertintinas kaip protingas ir sąžiningas (CPK 3 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija neatsižvelgia į papildomame pirmosios instancijos teismo 2015-01-12 sprendime, kuris buvo panaikintas bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvusį nustatytą šiek tiek mažesnį kompensuojamąjį atstovavimo išlaidų dydį už pirmosios instancijos teisme atliktus procesinius veiksmus.

Kadangi atsakovė UAB „Emplonet“ yra sumokėjusi žyminį mokestį už kasacinį skundą (t.3, b. l. 37), iš apeliantės atsakovės UAB „Emplonet“ naudai priteistinos ir 992 Eur žyminio mokesčio išlaidos (CPK 93 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai atsakovei UAB „Emplonet“, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Leadex“ (juridinio asmens kodas 300594506) papildomai 9,27 Eur (devynis eurus dvidešimt septynis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovė „Leadex“ (juridinio asmens kodas 300594506) 3 095 Eur (tris tūkstančius devyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Emplonet“ (juridinio asmens kodas 302710450).