- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-672-870/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-48257-2015-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Vladislavas Lenčikas, Leonarda Gurevičienė
- Kaltinamasis
- D. C.
- Nukentėjusysis
- A. Č.
- Civilinis ieškovas
- A. Č.
- Advokatai
- Vidmantas Martyšius, Vaidas Paplovuchinas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vladislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Sigito Jankausko ir nukentėjusiojo A. Č. apeliacinius skundus dėl 2016-10-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Č. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
D. C. buvo kaltinamas tuo, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisyklių 101, 103 punktų reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:
2015-08-28, apie 14.28 val., Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Justiniškių gatvės antra eismo juosta nuo Šešuolių g. pusės link Viršilų g. Ties Justiniškių g. 14-u pastatu, keisdamas važiavimo kryptį ir išvažiuodamas iš Justiniškių g. į Justiniškių g. 14-o pastato teritoriją, buvo neatidus ir neatsargus, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio dešiniau pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusiam motociklui Suzuki (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir su juo susidūrė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų A. Č. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo 2016-10-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį bei pripažinti D. C. kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir paskirti jam 30 MGL dydžio baudą. Taip pat, tenkinti nukentėjusiojo A. Č. pareikštą civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant atitinkamą sumą subsidiariai iš draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“ ir D. C..
Prokuroro teigimu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas, pripažindamas, kad nukentėjusysis A. Č. ištisinę liniją kirto ir į „A“ eismo juostą įvažiavo likus iki posūkio į Justiniškių g. 14 pastato teritoriją apie 20-40 metrų atstumu, nepagrįstai mano, kad nėra pagrindo netikėti kaltinamo asmens parodymais, t.y. kad dešinio posūkio manevrą jis darė įsitikinęs, jog minėta eismo juosta transporto priemonės nevažiuoja. Teismas nevertino to, kad kaltinamas asmuo suinteresuotas palankia sau bylos baigtimi ir linkęs pateisinti savo neatsargius veiksmus.
Prokuroras nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog KET nenumato reikalavimo visą laiką stebėti gretimą „A“ eismo juostą, atliekant posūkio į dešinę manevrą. Cituodamas minėtų taisyklių 101 punkto reikalavimus, prokuroras teigia, kad kaltinamas asmuo privalėjo įsitikinti manevro saugumu. Nei KET, nei kiti teisės aktai nenurodo, kokiu būdu vairuotojas tai turi padaryti. Tai, kad D. C. nematė iš paskos antra eismo juosta važiavusio, po to persirikiavusio į „A“ eismo juostą ir ja motociklu važiavusio A. Č., prokuroro įsitikinimu, patvirtina, jog D. C. nesiėmė visų galimų priemonių įsitikinti savo manevro saugumu.
Teismas, padarydamas išvadą, jog išteisintasis turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad niekas nepažeis KET reikalavimų, nevertino to, kad A. Č. į „A“ eismo juostą įvažiavo ir ja pradėjo važiuoti anksčiau negu kaltinamas asmuo pradėjo posūkio į dešinę manevrą, todėl, pradėdamas šį manevrą iš antros eismo juostos, o ne iš anksto pasitraukęs arčiau pirmos eismo juostos dešinio krašto, kaip to reikalauja KET 106 punktas, jis, kirsdamas pirmą eismo juostą („A“ eismo juostą), sudarė netikėtą kliūtį ja motociklu važiavusiam A. Č., dėl ko šis buvo priverstas staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį, ir motociklo nesuvaldė, šis krito ir slysdamas atsitrenkė į D. C. vairuojamą automobilį. Nors nebuvo gauta pakankamai objektyvių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti automobilio ir motociklo greitį iki susidūrimo bei motociklo buvimo vietą tuo metu, kai automobilis kirto pirmą eismo juostą, ta aplinkybė, kad D. C. vairuojamas automobilis kirto juostą, darydamas posūkio manevrą, prieš pat juosta važiavusį motociklą ir tuo sukėlė grėsmę eismo saugumui, prokuroro nuomone, leidžia pagrįstai manyti, kad tokie automobilio vairuotojo veiksmai pažeidė KET 101 ir 103 punktų reikalavimus ir sąlygojo natūralią motociklo vairuotojo A. Č. reakciją bei privertė jį imtis veiksmų, kad išvengtų susidūrimo.
Prokuroras taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog vien nukentėjusiojo A. Č. padarytas pažeidimas yra pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Nukentėjusiojo padarytas KET 181 punkto pažeidimas, t.y. važiavimas „A“ eismo juosta, kuri skirta maršrutiniam transportui ir kuria draudžiama važiuoti kitoms transporto priemonėms, prokuroro teigimu, savaime nesukelia grėsmės eismo saugumui ir nesukelia jokių pavojingų pasekmių bei, nagrinėjamu atveju, nėra eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi, nes kaltinamam asmeniui iš antrosios eismo juostos nedarant dešinio posūkio manevro ir neišvažiuojant iš kelio į šalia esančią teritoriją, toliau važiuojant ta pačia eismo juosta, kaip iki tol, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis būtų važiavęs „A“ eismo juosta, ar ne. Vien tai, kad D. C. neigia savo kaltę ir negali paaiškinti, iš kur pirmojoje eismo juostoje atsirado A. Č. vairuojamas motociklas, ir kad pastarasis pažeidė KET reikalavimus, važiuodamas šia eismo juosta, nėra pagrindas vertinti, kad dėl eismo įvykio yra kaltas nukentėjusysis.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. Č. prašo 2016-10-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti D. C. kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. A. Č. civilinį ieškinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apelianto nuomone, teismas neteisingai interpretavo surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl neteisingai išsprendė D. C. kaltės klausimą.
Skunde nurodoma, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog D. C., prieš sukdamas į dešinę, nepersirikiavo į kraštinę juostą, tačiau atliko posūkio manevrą tiesiai iš antrosios juostos ties įsukimu į Justiniškių g. 14 namo teritoriją, taip pažeisdamas KET 182 punkto reikalavimus. Apelianto įsitikinimu, išteisintasis pažeidė ir šių taisyklių 109 punkto reikalavimus, įpareigojančius vairuotoją, persirikiuojant, duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi. Jeigu ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės persirikiuoja kartu, vairuotojas privalo duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei. Būtent šie KET reikalavimų pažeidimai, Apelianto įsitikinimu, buvo kilusių pasekmių priežastis. Nukentėjusysis daro išvadą, kad jeigu D. C. būtų laikęsis KET reikalavimų, t.y persirikiuodamas iš antros eismo juostos į pirmą, būtų davęs kelią pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiuojančiam A. Č., būtų išvengęs susidūrimo. Apelianto teigimu, išteisintasis per šoninius veidrodėlius privalėjo matyti iš paskos važiuojančią transporto priemonę, tačiau nebuvo pakankamai atidus ir neišnaudojo visų automobilio techninių galimybių (nežiūrėjo į galinio vaizdo veidrodį), kad įsitikintų, ar ši kliūtis jam netrukdys atliekant persirikiavimo manevro. Nors A. Č. važiavo jam draudžiama eismo juosta, tačiau abi transporto priemonės viena kryptimi skirtingomis eismo juostomis važiavo pakankamai ilgą atstumą – 40 metrų šviesiuoju paros metu, kelias buvo lygus ir tiesus, matomumas geras, todėl D. C. galėjo ir privalėjo pastebėti, kad pirmąja eismo juosta artėja motociklas, ir duoti jam kelią.
Apeliantas skunde analizuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kaip sprendžiamas kaltės bei priežastinio ryšio klausimas, kai kelių transporto priemonių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai. Nukentėjusiojo įsitikinimu, jei D. C. nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, t.y. prieš sukdamas į dešinę būtų įsitikinęs manevro saugumu ir persirikiavęs į dešinę kraštinę eismo juostą, eismo įvykio būtų išvengta. Juo labiau, kad pirmąja eismo juosta yra leidžiama važiuoti tiek maršrutiniam transportui, tiek taksi ir elektromobiliams, taigi šia juosta nuolat vyksta eismas ir D. C. galėjo bei privalėjo tikėtis, kad pirmojoje eismo juostoje gali būti kitų eismo dalyvių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į prokuroro S. Jankausko bei nukentėjusiojo A. Č. apeliacinius skundu, išteisintasis D. C. prašo abu apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti 2016-10-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1460-276/2016. Išteisintojo teigimu, baudžiamojoje byloje nėra nei vieno jo kaltę patvirtinančio įrodymo, o kaltinimas buvo grindžiamas tikėtinumais, spėliojimais ir samprotavimais, kaltė grindžiama tik prieštaringais nukentėjusiojo parodymais bei tik vienu iš dešimties Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo eksperto M. M. išvados punktu, kurioje ekspertas padarė abstrakčią ir niekuo neparemtą išvadą, kad išteisintojo veiksmai, kaip ir nukentėjusiojo veiksmai, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą.
Šalies argumentai
D. C. nesutinka su prokuroro skunde išdėstytu teiginiu, kad teismas neįvertino to, jog išteisintasis suinteresuotas sau palankia bylos baigtimi. Nurodo, kad nukentėjusysis taip pat yra ne ką mažiau suinteresuotas asmuo, kaip ir nusikalstama veika kaltintas asmuo, todėl pirmosios instancijos teismas ir neturėjo aklai pasitikėti prieštaringais parodymais. Be to, skundžiamas nuosprendis grindžiamas ne išteisintojo parodymais, o tuo, kad byloje nėra nei vieno įtikinamo įrodymo, patvirtinančio pastarojo kaltę. Tuo tarpu, kai kurie nukentėjusiojo parodymai net patvirtino faktines aplinkybes, kad darant dešinį posūkį jis fiziškai negalėjo pastebėti nukentėjusiojo, nes motociklininko „A“ juostoje jo stebėjimo metu nebuvo matomumo zonoje.
Išteisintasis nesutinka su prokuroro pozicija, kad tai, jog D. C. nematė motociklininko, patvirtina, kad išteisintasis nesiėmė visų galimų priemonių įsitikinti manevro saugumu. Išteisintasis akcentuoja, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad prieš darant posūkį nukentėjusysis jau buvo „A“ juostos matomumo zonoje, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą. Atsiliepime analizuojama eksperto V. M. pateikta išvada, kas susiję su vairuotojo matymo lauku. Taip pat nurodoma, kad teisme apklaustas nukentėjusysis paaiškino, kad transporto priemonės faktiškai vienu metu pradėjo įvažiavimą į „A“ eismo juostą. Tokie nukentėjusiojo parodymai, D. C. įsitikinimu, patvirtina aplinkybę, jog pastarasis buvo įsitikinęs, kad minėtoje „A“ eismo juostoje jo matomumo zonoje (60 m) jokių transporto priemonių nėra, kadangi pats A. Č., išteisintajam pradedant posūkio manevrą, buvo su juo vienoje juostoje.
Atsiliepimas
Atsiliepime nesutinkama su prokuroro pozicija, kad jis turėjo atspėti, jog iš paskos važiuojantis motociklas nuspręs staigiai kirsti ištisinę liniją ir pradės važiuoti „A“ juostoje, kadangi tai prieštarauja teisingumo, protingumo principams bei kasacinio teismo praktikai, nes, pasak kasacinės instancijos teismo analogiškos situacijos išaiškinimo, jeigu pats nukentėjusysis elgėsi neprognozuojamai, šiurkščiai pažeidė KET, staigiai įvažiuodamas į specialiajam transportui skirtą juostą („A“), tokiu atveju kaltinamasis nekaltai sukelia žalingus padarinius ir tai neleidžia jo traukti baudžiamojon atsakomybėn. Atsiliepime išteisintasis analizuoja kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, teigdamas, jog tokie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai paneigia prokuroro poziciją visais atvejais kaltinti tą vairuotoją, kuris iš techninės pusės, darydamas posūkį, sudaro kliūtį kitam vairuotojui.
Šalies argumentai
Išteisintasis nesutinka su prokuroro skundo argumentais, susijusiais su matomumu, teigdamas, kad matomumas ne visai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, kadangi tam turi įtakos ir kelio reljefas, o kelias eismo įvykio vietoje yra vingiuotas. Analizuodamas nustatytą galimą motociklo važiavimo greitį, D. C. teigia, jog nukentėjusysis „A“ juostos matomumo zonoje galėjo būti daugiausia apie 4 sekundes, nors greičiausiai šioje atkarpoje jis galėjo būti 3 sekundes. Atkreipė dėmesį, kad jo paskaičiavimai iš esmės sutampa su eksperto V. M. paskaičiavimais.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodyta, kad D. C. nesutinka ir su prokuroro argumentu, kad jis netikėtai sudarė kliūtį motociklininkui. Nukentėjusysis parodė, kad matė išteisintojo vairuojamą, priekyje važiavusį automobilį. Tai, išteisintojo nuomone, reiškia, kad jo automobilis negalėjo netikėtai ir nepastebimai iš paskos važiuojančiam motociklui atlikti posūkį. Išteisintasis paaiškino, kad darant posūkio manevrą, jo automobiliui reikėjo keletui sekundžių jį pristabdyti, o stabdymo momentu įsijungia visi stabdymo žibintai. Akivaizdu, kad motociklininkas turėjo pastebėti, kad automobilis mažina greitį, įjungė posūkio signalą, buvo įjungtas stabdymo žibintas ir automobilis praktiškai sustojo tam, kad atliktų dešinį posūkį. Teigia, kad posūkis truko ne mažiau negu 3,4 sekundes, o gal ir daugiau. Kadangi byloje kitų duomenų apie posūkio trukmę nėra, išteisintojo manymu, reikia vadovautis eksperto V. M. paskaičiavimais. Teismo ekspertas V. M. savo išvados 2.6 punkte nurodė, kad nukentėjusysis „sureagavo stabdymui maždaug 1,9 s iki susidūrimo, motociklo priekiu esant apie 34,4 m atstumu iki susidūrimo vietos“. Taigi, kadangi vien tik D. C. automobilio pasirodymas „A“ kelio juostoje truko nemažiau negu 3,4 sekundes, o prieš tai automobilis dar keletą sekundžių buvo stabdomas atlikti posūkį, nesuprantama, kodėl A. Č. sureagavo į automobilio atliekamą posūkį likus mažiau negu 2 sekundėms, nors turėjo tam dvigubai arba net trigubai daugiau laiko. Išteisintojo manymu, taip galimai atsitiko dėl to, kad nukentėjusysis A. Č. važiavo „A“ eismo juosta, ženkliai viršijant leistiną greitį - apie 70 km/h (19 metrų per sekundę), pavėluotai pastebėjo automobilį ir tik dėl to motociklininkas prarado techninę galimybę išvengti transporto priemonių susidūrimo. Atkreipė dėmesį, kad abu teismo ekspertai daugmaž vienodai nustatė saugų atstumą tam, kad nukentėjusysis, važiuodamas 50 km/h greičiu, būtų galėjęs saugiai sustabdyti transporto priemonę ir išvengti susidūrimo. Pabrėžė, kad kelių eismo įvykio apžiūros protokole nurodyta, jog važiuojamosios kelio dalies plotis yra 10,4 m, jo automobilio tik 1,5 metro galinės dalies buvo važiuojamojoje kelio dalyje. Tai, išteisintojo nuomone, reiškia, kad A. Č. turėjo faktiškai 90% laisvo kelio pločio, kad išvengtų susidūrimo, bet tik dėl savo didelio neatsargumo ir motociklo greičio tuo nepasinaudojo. Taip pat atsiliepime nurodė, kad prokuroras tinkamai neišsiaiškino faktiškai nė vienos svarbios eismo įvykio aplinkybės (pvz. kokiu atstumu nuo išteisintojo automobilio buvo A. Č., D. C. pradedant posūkį, kokiu greičiu važiavo A. Č., ar jis turėjo technines galimybes sustabdyti savo transporto priemonę, pamačius automobilį, ar galėjo išteisintasis pamatyti A. Č. pradedant posūki, ar išteisintojo posūkio pradžioje buvo A. Č. matomumo/nematomumo zonoje, kiek laiko praėjo nuo išteisintojo posūkio pradžios iki susidūrimo momento) ir prokurorui iki šiol nėra žinomas jo ir nukentėjusiojo transporto priemonių padėtis prieš automobiliui pradedant posūkį, todėl nesuprantama, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu prokuroras daro išvadą, kad išteisintasis turėjo galimybę pamatyti nukentėjusįjį „A“ juostoje ir taip išvengti susidūrimo.
Šalies argumentai
D. C. nesutinka su prokuroro pozicija, kad A. Č. padarytas KET 181 punkto pažeidimas nėra eismo įvykio kilimo pagrindinė priežastis. Tokia prokuroro išvada, išteisintojo teigimu, prieštarauja abiejų ekspertų išvadoms. O analizuodamas pasitikėjimo principą, nurodė, jog darant leistiną posūkį, jis buvo įsitikinęs ir pasitikėjo, kad joks motociklininkas nekirs ištisinės linijos ir staigiai ir netikėtai „A“ juostoje nevažiuos. Šiuo atveju, minėtas „pasitikėjimo“ principas galiojo išteisintojo atžvilgiu, nes jis, darydamas leistinus veiksmus - posūkį per brūkšninę liniją tinkamoje vietoje, galėjo pasitikėti, kad joks motociklininkas nenuspręs kirsti ištisinę liniją ir neįvažiuos į „A“ kelio juostą. Nukentėjusysis, D. C. teigimu, priešingai – neturėjo pagrindo tikėtis, kad joks vairuotojas nenuspręs daryti posūkį toje vietoje, kurioje toks manevras leidžiamas. Pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras bei teismo ekspertai nekonstatavo, kad automobilio posūkio manevras pats savaime yra neleistinas.
Aptardamas nukentėjusiojo A. Č. apeliacinio skundo argumentus, D. C. teigia, jog nepagrįstas skundo teiginys dėl KET 182 punkto nuostatų nesilaikymo. Pažymėjo, jog toks KET punktas inkriminuotas jam net nebuvo. Kaltinimas jam pareikštas pažeidimus KET 101 ir 103 punktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad eismo įvykio vietoje vidurinė eismo juosta, kurioje jis važiavo, nuo iš dešinės pusės esančios „A“ juostos yra atskirta vientisa ištisine linija, kuri tęsiasi beveik iki pat posūkio į autoserviso „Martonas“ teritoriją pradžios, todėl jis neturėjo jokios galimybės nepažeidžiant KET draudimų - kirsti vientisą ištisinę liniją (kaip tai padarė nukentėjusysis) ir persirikiuoti į „A“ kelio juostą. Išteisintasis neginčija fakto, kad po ištisinės linijos pabaigos jis dar keletą metrų (apie 4 metrus) pavažiavo į priekį, tačiau, pasak jo, tai nelaikoma KET 182 punkto pažeidimu, kadangi KET nenurodoma, kad būtent iškart po ištisinės linijos pabaigos vairuotojas neturi teisės pavažiuoti dar keletą metrų tam, kad paruoštų automobilį patogiam posūkiui. Pabrėžė, kad jo automobilis yra ilgas sedanas (4,65 metrai) ir tam, kad jis, atliekant posūkio manevrą, neužvažiuotų ant ištisinės linijos galiniais ratais, jam būtina šiek tiek pavažiuoti į priekį. Paaiškino, jog teismo eksperto V. M. išvados 4 ir 5 paveikslėlyje (išvados 2.5 ir 2.6 punktai) nurodyta, kad D. C. pradėjo atlikti posūkį tarp 3 ir 4 brūkšnio. Nuo ištisinės linijos pabaigos iki 3 brūkšnio atstumas yra apie 4 metrus, ir šį atstumą važiuojantis automobilis pravažiuoja vos per pora akimirkų. Kadangi 3 ir 4 brūkšnys yra paraleliai bordiūro užapvalinimui dar prieš posūkį autoserviso teritorijos pradžios, tai reiškia, kad jis prieš posūkį į serviso teritoriją nors trumpam, bet persirikiavo į „A“ juostą, nes pats įvažiavimas į serviso teritoriją, kur įvyko eismo įvykis, yra šiek tiek toliau nuo tos vietos, kur jis pradėjo įvažiuoti į „A“ kelio juostą. Iš pateiktų teismo eksperto V. M. paveikslėlių matosi, kad išteisintasis, įvažiuodamas į „A“ juostą, artėjo prie įvažiavimo į serviso teritoriją aštriu kampu, todėl iš jo automobilio judėjimo trajektorijos matosi, kad jis spėjo prieš atliekant posūkį trumpam persirikiuoti i „A“ juostą ir jau iš šios juostos praktiškai pabaigė posūkį. Išteisintojo nuomone, atliktas posūkis ne tik negali būti laikomas KET 182 punkto pažeidimu, bet šis veiksmas neturi jokio teisinio priežastinio ryšio su atsiradusiomis pasekmėmis. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. Č. vairuojamas motociklas pradėjo čiuožti likus vos 9,5 metrų iki susidūrimo. Tai reiškia, kad jeigu išteisintasis būtų įvažiavęs į „A“ juostą dar 3-4 metrais arčiau stabdančio ir čiuožiančio motociklo, nukentėjusysis būtų patyręs dar sunkesnių sužalojimu, o kadangi apeliantas A. Č. visiškai nereagavo nei į automobilio posūkio paruošiamuosius veiksmus, nei į posūkio pradžią, tai įrodo, kad jis apskritai nematė automobilio, kai šis pradėjo kirsti „A“ juostą, todėl abejoja, ar apeliantas būtų spėjęs sureaguoti į automobilio pasirodymą „A“ juostoje 3-4 metrais arčiau važiuojančio motociklo. Dėl A. Č. pavėluotos reakcijos į automobilio posūkį (teismo ekspertas V. M. nurodė, kad sureagavo likus 1,9 sek iki susidūrimo) rodo, kad automobilio posūkio pradžia neturėjo jokios įtakos eismo įvykiui, nes apeliantas sureagavo į automobilį, kai šis faktiškai jau visas buvo „A“ juostoje ir pradėjo įvažiuoti į kelią, vedantį link autoserviso.
Išteisintasis nesutinka ir su nukentėjusiojo skundo argumentu, kad jis pažeidė dar ir KET 109 punkto reikalavimus, kadangi pastaroji taisyklė kalba apie posūkį į kairę, kuris, šiuo atveju, atliekamas nebuvo. Analizuodamas KET 101, 103, 117, 181 punktų reikalavimus, D. C. daro išvadą, jog darant teisiškai nepagristą išvadą, kad, nagrinėjamu atveju, teisės pažeidėjas - motociklininkas A. Č., darantis kelis KET pažeidimus, t. y. važiuojantis draudžiamojoje „A“ juostoje, viršijantis leistiną nustatytą greitį ir pavėluotai stabdantis transporto priemonę, turi pirmenybę prieš vairuotoją, kuris daro leistiną posūkį tinkamoje vietoje, yra pažeidžiamas baudžiamosios teisės principas „iš neteisės negali atsirasti teisė“.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigiama, kad nukentėjusiojo padarytas KET pažeidimas turi tiesioginį priežastinį ryšį su atsiradusiomis pasekmėmis. Šias aplinkybes patvirtino ir abu ekspertai. Pažymėjo, kad nukentėjusysis savo noru, nesant jokio būtinumo, nusprendė kirsti ištisinę liniją ir važiuoti „A“ eismo juosta. Ekspertas V. M. savo ekspertizės išvados 2 punkte nurodo, kad betarpiškai prieš 2015-08-28 eismo įvykį motociklas „Suzuki (duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), judėjo apie 69 km/h greičiu. Ekspertizės 2.10.3 punkte ekspertas V. M. nustatė, kad motociklininkui važiuojant 50 km/h greičiu ir net nestabdant, jam automobilio HONDA vairuotojas, sukant į dešinę, nebūtų sudaręs kliūties. Tokia eksperto išvada, išteisintojo manymu, leidžia teigti, kad nukentėjusiojo greičio viršijimas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis. Pasisakydamas dėl eksperto M. M. nustatyto orientacinio motociklo greičio (45 km/h), nurodė, jog šios transporto priemonės greitis buvo paskaičiuotas nuo motociklo griuvimo momento. Išteisintojo nuomone, savaime suprantama, jog prieš griūnant ant kelio motociklas buvo nors trumpam stabdomas. Todėl, jei motociklo greitis po stabdymo buvo 45 km/h, natūralu, kad iki stabdymo ir griuvimo greitis buvo dar didesnis, o tai neprieštarauja eksperto V. M. padarytai išvadai dėl 69 km/h greičio. Išteisintojo teigimu, nukentėjusysis linkęs pažeidinėti KET normas, kadangi eismo įvykio metu važiavo neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu transporto priemone, važiavo sportiniu motociklu, nevilkėdamas specialios motociklininkams skirtos aprangos.
Atsiliepime išteisintasis atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo A. Č. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, t.y. skiriasi jo parodymai, kuriuo metu jis pastebėjo automobilį – ar važiuodamas pirmoje juostoje, ar jau važiuojant „A“ juostoje. Taip pat, pateikė prieštaringus parodymus apie automobilio darytą posūkį. D. C. daro išvadą, kad, kadangi A. Č. pavėluotai stabdė motociklą, reiškia, kad jis niekaip negalėjo matyti nei pastarojo automobilio posūkio paruošiamųjų veiksmų, nei paties automobilio posūkio pradžios, todėl visi jo prieštaringi ir nenuoseklūs parodymai apie išteisintojo posūkio aplinkybes neatitinka tikrovės.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusysis palaikė savo apeliaciniuose skunduose išdėstytas aplinkybes ir prašė skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė klausimą dėl civilinio ieškinio palikti spręsti civilinio proceso tvarka. Išteisintasis prašė prokuroro bei nukentėjusiojo A. Č. apeliacinių skundų netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
Nukentėjusiojo A. Č. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliaciniai skundai atmestini.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliaciniais skundais, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino, padarė pagrįstą išvadą, kad D. C. nepadarė veikos, turinčios BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo pateiktuose apeliaciniuose skunduose suformuluoti iš esmės tapatūs reikalavimai, todėl paduotus skundus teismas vertina ir dėl jų pasisako kartu.
D. C. buvo kaltinamas tuo, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisyklių 101, 103 punktų reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, ir dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2015-08-28, apie 14.28 val., Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Justiniškių gatvės antra eismo juosta nuo Šešuolių g. pusės link Viršilų g. Ties Justiniškių g. 14 pastatu, keisdamas važiavimo kryptį ir išvažiuodamas iš Justiniškių g. į Justiniškių g. 14-o pastato teritoriją, buvo neatidus ir neatsargus, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio dešiniau pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusiam motociklui Suzuki (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir su juo susidūrė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų A. Č. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla, jeigu transporto priemonę vairavęs asmuo padaro kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kurie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais, ir kai nustatoma eismo įvykį bei dėl jo atsiradusius kitus padarinius sukėlusio vairuotojo kaltė.
Šioje baudžiamojoje byloje ginčo dėl eismo įvykio fakto nėra, tačiau prokuroras bei nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. C. nepažeidė KET reikalavimų, nesukėlė eismo įvykio ir nepadarė nusikalstamos veikos, kuria yra kaltinamas.
Pagal eismo įvykio metu galiojusią KET redakciją, šių taisyklių 101 punktas numatė, jog prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Vertindamas D. C. veiksmų atitikimą KET 101 punkto reikalavimams, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nukentėjusysis A. Č. į „A“ eismo juostą įvažiavo iki posūkio į Justiniškių g. 14 pastato aikštelę likus 20 – 40 metrų, o D. C. dešinį posūkį darė įsitikinęs, kad minėta eismo juosta transporto priemonės nevažiuoja ir pakaks laiko baigti manevrą. Teismas taip pat akcentavo, kad išteisintasis turėjo pagrįstą teisę tikėtis, jog niekas, pažeisdamas KET reikalavimus, nekirs draudžiamos plačios ištisinės linijos ir nepradės važiuoti jam neskirta eismo juosta, ką, šiuo atveju, padarė A. Č.. Su tokia skundžiamo nuosprendžio argumentacija teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai prokuroro skundo teiginiams, buvo vertinti ne tik nusikalstamos veikos padarymu kaltinto asmens, bet ir nukentėjusiojo parodymai, duoti teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo parodymai, vadovautasi specialisto M. M. bei privataus eksperto V. M. pateiktomis išvadomis, jų teismo posėdžio metu duotais parodymais, taip pat rašytiniais bylos duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir vadovavosi jais priimant nuosprendį. Teismas pagrįstai neabejojo išteisintojo parodymais vien tuo pagrindu, kad D. C. yra suinteresuotas duoti sau palankius parodymus. Išteisintojo parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo logiški, nuoseklūs, o juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Išteisintasis D. C. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos nuosekliai neigė. Apklaustas teisme nurodė, kad važiavo Justiniškių gatve, antra eismo juosta (pirmoji buvo skirta važiuoti visuomeniniam transportui). Jam reikėjo sukti į 14 numeriu pažymėto pastato teritoriją, todėl sulėtino greitį, įjungė dešinio posūkio signalą. Per galinį ir dešinės pusės šoninį veidrodėlį stebėjo „A“ eismo juostą ir, įsitikinęs, kad šia juosta transporto priemonės nevažiuoja, stabtelėjęs prie punktyrinės linijos, darė posūkio manevrą į dešinę. Automobiliui pervažiavus „A“ juostą ir priekiu esant įvažiavime, pajuto stiprų smūgį į galinę dešinę automobilio dalį (2 t., b.l. 111-112). Iš esmės analogiškas eismo įvykio aplinkybės nurodė ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 43-44, 48-49).
KET 103 punkto nuostatos numato, jog išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms). Nustatyta, jog D. C. darydamas dešinio posūkio manevrą, kirsdamas maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą, įvažiavo į posūkį, vedantį Justiniškių g. 14 esančią teritoriją. Reikalavimas vairuotojui, prieš persirikiuojant ar kitaip keičiant važiavimo kryptį, duoti kelią kitiems eismo dalyviams, numatytas ir aukščiau aptartame KET 101 punkte. Taigi dar ir KET 103 punkto inkriminavimas D. C. buvo perteklinis.
Nepagrįsti nukentėjusiojo A. Č. skundo argumentai, kad D. C., vairuodamas transporto priemonę, pažeidė ir KET 182 bei 109 punktų reikalavimus. Šių KET puntų reikalavimų pažeidimas D. C. ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotas net nebuvo, todėl skundą nagrinėjantis teismas išteisintojo veiksmų šių taisyklių nuostatų kontekste nevertina ir dėl jų nepasisako.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo A. Č. veiksmai neatitiko KET reikalavimų: jis už KET 181 punkto (kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta draudžiama) pažeidimą buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam paskirta administracinė nuobauda. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-01-08 specialisto M. M. pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, jog buvusioje kelio eismo situacijoje motociklo Suzuki (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. Č. privalėjo nevažiuoti eismo juosta, skirta maršrutiniam transportui, o iškilus grėsmei eismo saugumui, stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę. D. C. veiksmai – keisdamas važiavimo kryptį ir sukdamas į dešinę sudarė kliūtį dešiniau jo eismo juosta skirta maršrutiniam transportui, motociklo vairuotojui A. Č., - buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir turėjo būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-251-693/2015).
Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad D. C. automobiliu važiavo Justiniškių gatve link Laisvės prospekto, pirmąja eismo juosta į automobilių servisą, esantį adresu Justiniškių g. 14. Išteisintasis nurodė, jog į „A“ juostą iš pirmosios eismo juostos suko jau pravažiavęs ištisinę liniją, kurią kirsti draudžiama pagal KET reikalavimus, mažino greitį bei stabtelėjo, kadangi dar praleido „A“ juosta važiuojančią transporto priemonę, ir tik tuomet, pro automobilio galinio vaizdo veidrodėlius nematydamas artėjančių transporto priemonių ir taip įsitikinęs saugumu, darė dešinio posūkio manevrą. Iš prie 2015-08-28 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų matyti, kad punktyrinė linija prasideda visai greta įsukimo į minimą teritoriją prie Justiniškių g. 14 esančio pastato.
Logiška, kad vairuotojas, nekirsdamas ištisinės kelio ženklinimo linijos, norėdamas pasukti į dešinę, į „A“ eismo juostą per punktyrinę liniją persirikiuoja pakankamai staiga, praktiškai tą akimirką, kada reikalinga atlikti patį posūkį, dėl ko automobilis juda gana stačiu kampu. Vis dėl to, teismo vertinimu, objektyvių ir nekeliančių abejonių duomenų, kad D. C. šį manevrą atliko nesilaikydamas KET reikalavimų, byloje surinkta nebuvo. Specialistas M. M. pateiktoje specialisto išvadoje nurodė, kad nesant galimybės apskaičiuoti automobilio važiavimo greičio, negalima nustatyti kokiu atstumu nuo susidūrimo vietos buvo motociklas automobiliui įvažiuojant į eismo juostą maršrutiniam transportui. Taip pat negalima nustatyti ir tikslesnio motociklo važiavimo greičio prieš pėdsako susiformavimo pradžią, vadovautasi orientaciniu 45 km/h greičiu.
Specialisto M. M. pateikta išvada atitinka faktines bylos aplinkybes, išvados yra logiškai susijusios, buvo aiškiai nurodyta, kokias metodikas naudoja tyrime, todėl šią specialisto išvadą teismas vertina kaip patikimą, atitinkančią BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Privataus eksperto V. M. išvada iš esmės neprieštarauja dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo, tačiau nėra aišku kokiomis aprobuotomis metodikomis vadovaujantis buvo nustatytas motociklo greitis iki susidūrimo (69 km/h). Nesant objektyvių duomenų dėl transporto priemonių greičio ir motociklininko padėties kelyje automobiliui pradėjus daryti manevrą, negalima kategoriška išvada, kad D. C. turėjo objektyvią galimybę pamatyti A. Č. vairuojamą motociklą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikslų eismo įvykio kilimo mechanizmo nustatymą apsunkino nenuoseklūs nukentėjusiojo parodymai.
Atkreiptinas dėmesys į pirminius nukentėjusiojo parodymus. A. Č. teigė, jog priekyje jo, t.y. apie 25 m, važiavo pilkos spalvos automobilis. Kai iki įvažiavimo į Justiniškių g. 14 pastato teritoriją liko apie 20-40 m, jis, kirtęs dvigubą ištisinę liniją, įvažiavo į „A“ juostą. Tuo pat metu, gal vieną sekundę vėliau, prieš tai priekyje jo pirma eismo juosta važiavęs automobilis irgi įsuko į tą pačią juostą ir pradėjo sukti į minėtą teritoriją (t. 1, b. l. 80-81). Esant tokiai nurodytai situacijai, kai nukentėjusysis praktiškai iki pat eismo įvykio važiuoja paskui išteisintojo automobilį, teismo vertinimu, D. C. automobilio šoniniame veidrodėlyje net ir negalėjo pamatyti A. Č. vairuojamo motociklo, važiuojančio visuomeniniam transportui skirta eismo juosta, kadangi jie abu į šią juostą įsuko praktiškai vienu metu. Tuo tarpu, stebint transporto priemones pro galinio vaizdo veidrodį, numanyti bei tikėtis, kad kuri nors iš jų staiga kirs ištisinę liniją ir įvažiuos į minimą eismo juostą, išteisintasis neturėjo visiškai jokio pagrindo. Be to, pastebėtina ir tai, kad motociklas dėl savo kur kas mažesnių gabaritų nei lengvasis automboilis, yra sunkiau pastebimas automobilių vairuotojams, todėl motociklo vairuotojai kelyje turi būti itin atidūs bei, dalyvaudami viešajame eisme, laikytis KET reikalavimų. Kaip pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, kiekvienas eismo dalyvis turi pagrįstą teisę tikėtis, kad ir kiti eismo dalyviai laikytis KET reikalavimų bei nesukels grėsmės eismo saugumui. Taigi prokuroro argumentai, kad D. C. nesiėmė visų galimų priemonių įsitikinti manevro saugumu, yra nepagrįstas.
Pažymėtina, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, išteisintasis nurodė, jog po eismo įvykio paklausė kartu su nukentėjusiuoju važiavusio vaikino, kodėl jie važiavo „A“ juosta. Vaikinas atsakė, kad „A“ juosta jie nevažiavo, važiavo paskui išteisintąjį, t.y. pirma eismo juosta, o po to D. C. pradėjo staigiai stabdyti ir sukti į dešinę. Kai, anot šio vaikino, išteisintasis staigiai stabdė, nukentėjęs motociklininkas, vengdamas susidūrimo su juo, persirikiavo į „A“ juostą ir vis tiek atsitrenkė į išteisintojo vairuojamą automobilį (1 t., b.l. 48-49). Esant situacijai, kuomet nukentėjusysis motociklu važiuoja paskui išteisintojo vairuojamą automobilį, kuris, pasak nukentėjusiojo pirminių parodymų bei su juo važiavusio vaikino paaiškinimų, staiga stabdė ir pradėjo dešinio posūkio manevrą, visiškai nelogiškas nukentėjusiojo pasirinkimas automobilį, sukantį dešinę, lenkti iš dešinės pusės. KET reikalavimai leidžia aplenkti dešinį posūkio manevrą darančią transporto priemonę iš kairės, nesukeliant pavojaus eismo saugumui. Tuo tarpu, priešingi vairuotojo veiksmai – lenkti automobilį iš dešinės, kuomet jis daro posūkį būtent į šią pusę, tik padidina eismo įvykio kilimo riziką.
Teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusysis patvirtino pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, tačiau teigė priešingai, jog jis iš paskos D. C. automobilio nevažiavo, jis kurį laiką motociklu važiavo „A“ eismo juosta, nes bijojo, kad latvis gali pasimesti ir nežinoti, kur sukti. Važiuodamas šia juosta, pamatė Hondą Accord, kuris, nukentėjusiojo teigimu, per vėlai jį pastebėjo ir staigiai pradėjo stabdyti, tik tuo metu įjungė posūkio signalą, kuris vieną kartą mirktelėjo. Teismas pastebi, jog, darant prielaidą, kad motociklininkas apie 40 m. važiavo „A“ juosta, atsižvelgiant į D. C. šoninio vaizdo veidrodėlio matymo lauką, į tai, kad toje vietoje yra kelio vingis, nėra pagrindo neabejotinai teigti, kad išteisintasis, prieš sukdamas į dešinę, matė į „A“ juostą įvažiavusį nukentėjusįjį. Be to, kaip minėta, nesant duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie transporto priemonių greičius, taip pat, kur buvo motociklas, kada D. C. pradėjo sukti į dešinę, negalima daryti ir kategoriškos išvados, kada motociklininkas pateko į išteisintojo automobilio galinių veidrodėlių matymo lauką, ir dėl to negalima neabejotinai teigti, kad D. C. galėjo ir turėjo matyti A. Č. vairuojamą motociklą ir jį praleisti, t.y. imtis visų atsargumo priemonių, kad jo daromas posūkio manevras nesukeltų grėsmės eismo saugumui.
Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001 ir kt.).
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad 2016-10-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, keisti jį dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Sigito Jankausko ir nukentėjusiojo A. Č. apeliacinius skundus atmesti.