Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui.

pareiškėja I. D. pateikė teismui patikslintą skundą (I t., b.l. 8-11), kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų: 1) 10 556,31 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2018-12-31 dėl darbo krūvį viršijančios veiklos; 2) 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies; 3) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3 690,62 Eur laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2018-12-31; 4) 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos; 5) atlyginti 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, jog atsakovas neapskaičiavo ir nesumokėjo jai pagal įstatymą priklausančios visos atlyginimo dalies. Apskaičiuota bendra nepriemokos suma už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2018-12-31 yra 10 556,31 Eur. Atsakovas pradėjo neapskaičiuoti ir nemokėti jai pagal įstatymą priklausančio darbo užmokesčio priedo nuo 2011 metų, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Darbo užmokesčio dalis turėjo būti paskirta ir sumokėta laiku, kartu su atlyginimu. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nurodytus delspinigius, taikytini 0,07 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną. Anot pareiškėjos, darbai faktiškai buvo atlikti, o iš atsiskaitymo lapelių aiškiai matyti, kad kintamoji darbo užmokesčio dalis nebuvo apskaičiuota ir sumokėta, t. y. nebuvo skiriamas priedas prie pareiginės algos. Pagrindinė problema pašalpų skyriuje yra labai didelis darbo krūvis, kuris išaugo sumažinus etatų ir padidinus darbų skaičių.

Sodros Vilniaus skyriuje pašalpų skaičiaus didėjimo pagrindinės priežastys: darbuotojų skaičiaus ženklus sumažėjimas ir elektroninių nedarbingumo pažymėjimų ir kitų darbų ženklus padidėjimas.

Pašalpų skyriaus specialistų darbas idealiai tinka normavimui, todėl pašalpų skyriuje taikomas vieningas etatų apskaičiavimo pagal darbo krūvį modelis.

Darbo krūvis patvirtintas direktoriaus įsakymu (tai yra oficialus dokumentas, kuris privalomas vykdyti). Yra tiksliai nustatyta koks turėtų būti optimalus darbo krūvis, kad specialistas galėtų išsamiai susipažinti su pašalpos medžiaga (kiekvienu atveju), objektyviai ją išspręstų, nagrinėdamas, tiek ligos, tiek motinystės, tėvystės, Motinystės(tėvystės) atvejus, užtikrintų bylų nagrinėjimą laiku, vadovaujantis įstatymų nustatytais terminais. Darbo normavimas yra sudėtinė darbo organizavimo dalis, tačiau labai svarbi organizuojant pašalpų ir nedarbingumo skyriaus darbą - planuojant pašalpų specialistų poreikį, vertinant atliekamus veiksmus, apskaičiuojant darbo procesų trukmę. Pagaliau darbo normos naudojamos atlyginimo ir skatinimo sistemai parengti. Viena iš svarbiausių organizacinių priemonių tai darbo laiko sąnaudų normomis pagrįstas darbuotojų darbo krūvio nustatymas.

Per didelis darbo krūvis, darbo laiko normų viršijimas sukelia emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būseną, kuri susidaro veikiant ilgalaikiams stresams, kylantiems įvairiose darbo situacijose.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytais atvejais įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo mokėti priedus ir priemokas, taip pat apmokėti už darbo krūvi viršijančią veikla, viršvalandini darbą, tai negali būti įstaigos vadovo pasirinkimo laisvė. Už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, valstybės tarnautojams mokama priemoka.

Atsakovai iš esmės pateikė analogiškus atsiliepimus į skundą (IV t., b.l. 8-11), kuriais prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodo, jog pareiškėja I. D. ginčo laikotarpiu ėjo VSDFV Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas ir turėjo vykdyti funkcijas, nustatytas (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) lygio (duomenys neskelbtini) kategorijos valstybės tarnautojo) pareigybės aprašyme, patvirtintame VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011-12-19 įsakymu Nr. V-99, 2015-11-19 įsakymu Nr. V-108, 2016-01-20 įsakymu Nr. V-8, 2017-11-27 įsakymu Nr. V-267.

Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus darbą planuoja, organizuoja ir kontroliuoja šio skyriaus vedėjas, kuris yra pareiškėjos tiesioginis vadovas, ir viena iš jo funkcijų yra užtikrinti tolygų darbų pasiskirstymą skyriaus specialistams. Tiesioginis vadovas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymus neskirti jai papildomų darbų, jos gebėjimus bei susiklosčiusias aplinkybes, ne tik nepavesdavo pareiškėjai atlikti papildomų užduočių, bet ir nereikalaudavo iš jos, kad būtų vykdomos visos pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos, todėl pagrindinė funkcija, kurią ginčo laikotarpiu vykdė pareiškėja, buvo išmokų skyrimas. Kitų pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų pareiškėja nevykdė, todėl pareiškėjos paskirtų pašalpų/išmokų kiekis statistiškai gali skirtis, lyginant su kitais skyriaus specialistais, tačiau tai nereiškia, kad ji dirbo didesniu krūviu. Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus specialistų darbo krūvį analizuoja jų tiesioginis vadovas, kuris, esant pagrindui, siūlo VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriui skirti priemokas specialistams. Pareiškėja ginčijamu laikotarpiu nedirbo didesniu krūviu, nei kiti (duomenys neskelbtini) skyriaus specialistai, kurie vykdė ir kitas pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nebuvo pagrindo mokėti pareiškėjai priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą.

Pareiškėja jau buvo inicijavusi teisminį ginčą dėl laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2013-11-30 neišmokėtos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės. Pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio. Ginčo laikotarpiu nuo 2014 iki 2018 metų pareiškėja ir toliau ėjo tas pačias, t. y. (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas; tiesioginio vadovo, atsižvelgusio į pareiškėjos prašymus neskirti jai papildomų darbų ir į jos gebėjimus, pavedimu vykdė tik pagrindines pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, susijusias su pašalpų/išmokų skyrimu, ir nevykdė kitų pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų. Taigi, šiuo laikotarpiu teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus buvo lygiai tokie patys, kaip ir laikotarpiu, kuris buvo aktualus nagrinėjant ginčą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-10-789/2017.

Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjai darbo užmokestį, netinkamai taikė minėtus teisės aktus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl laikotarpiu nuo 2014 iki 2018 metų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (dėl sumažinimo) priteisimo.

Pareiškėja skunde nurodė tik bendro pobūdžio paaiškinimus dėl neturtinės žalos atsiradimo ir nepateikė pagrįstų įrodymų, kad VSDFV Vilniaus skyrius atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, iš kurių galėtų būti kildinama neturtinė žala, taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį. VSDFV Vilniaus skyrius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o nesant valstybės neteisėtų veiksmų ir iš to kylančios žalos, nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, vadinasi, nėra nei vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei atsirasti, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Atsakovė pažymi, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, todėl tokiu atveju taikytinas Darbo kodekse nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2014 metų, vadovaujantis Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalimi, daliai pareiškėjos reikalavimų dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies taikytina ieškinio senatis. Trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėja iš esmės palaikė patikslintame skunde nurodytus motyvus, prašė skundą tenkinti. Papildomai nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019-01-14 nutartis yra „akivaizdus melas“. Mano, jog atsakovas piktnaudžiauja, kai nemokamas darbo užmokestis - priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, ženkliai padidėjus darbų mastui.

Teismo posėdžio metu atsakovų atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdžio metu liudininkė B. B. parodė, jog ji yra VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėja, pareiškėjos tiesioginė vadovė. Anot liudininkės, pareiškėja savotiškai supranta situaciją ir neatlieka visų (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašyme numatytų funkcijų. Mano, jog pareiškėjos darbo krūvis neviršija. Pareiškėja nustatytu laiku ateina ir išeina iš darbo, be to, nemažą laiko dalį nedirba tiesioginio darbo, kadangi renka informaciją susijusią su bylų iškėlimu. Viena iš pagrindinių pareiškėjos funkcijų yra pašalpų skyrimas, tačiau pareigybės aprašyme yra nustatytos kitos funkcijos, kurias ji taip pat turi atlikti. Nuo prašymo gavimo iki sprendimo projekto priėmimo naudojant programą užtrunka nuo 5 iki 15 min. Maksimalios trukmės prašymų išsprendimas tesudaro 10 proc., o gal ir mažiau, užtenka tik kelių mygtukų paspaudimų. Pareiškėja neatlikdavo tam tikrų funkcijų: neperduodavo dokumentų į archyvo/ inventorizavimo skyrių; netikslindavo apdraustųjų sąskaitų, kai reikėdavo pervesti pinigines lėšas; neatlikdavo sprendimų perskaičiavimo ir kt. Pareiškėja tiesiog neidavo atlikti kitų jai pagal pareigybes priskirtų funkcijų. Mano, jog nespėja atlikti darbo, kadangi neproduktyviai išnaudoja darbo laiką, nes jai reikia daug ką užsirašyti į asmeninius užrašus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai, laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2018-12-31, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies – neišmokėtos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, jog pareiškėja I. D. tiek ginčo laikotarpiu, tiek dabar eina VSDFV Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Laikotarpiu nuo 2007-12-04 iki 2012-02-29 pareiškėja turėjo vykdyti šios pareigybės funkcijas, nustatytas (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) (pašalpoms) pareigybės aprašyme ((duomenys neskelbtini) lygio (duomenys neskelbtini) kategorijos), o laikotarpiu nuo 2012-03-01 pareiškėja vykdo šios pareigybės funkcijas, nustatytas (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašyme ((duomenys neskelbtini) lygio (duomenys neskelbtini) kategorijos). Minėtos pareigybės aprašymai, patvirtinti VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011-12-19 įsakymu Nr. V-99, 2015-11-19 įsakymu Nr. V-108, 2016-01-20 įsakymu Nr. V-8, 2017-11-27 įsakymu Nr. V-267. Pareiškėja yra tiesiogiai pavaldi (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjui. Pareiškėja, eidama (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas turėjo pareigą vykdyti (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Reikalavimą dėl laikotarpiu nuo 2014 iki 2018 metų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies –priemokos priteisimo pareiškėja grindžia tuo, kad ginčo laikotarpiu ji dirbo padidintu darbo krūviu, kurį nuolat viršijo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2018-12-31; redakcija Nr. XI-53), kurio VI skyriuje yra reglamentuotas valstybės tarnautojo darbo užmokestis. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai (už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas).

Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: 1) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės; 2) už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu; 3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 4) statutiniams valstybės tarnautojams už darbą, jei jis tiesiogiai susijęs su tarnybinių gyvūnų priežiūra ir parengimu tarnybinėms pareigoms atlikti (Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 2 d. nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. 1 ir 2 p. nurodytos priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 d. 1 ir 2 p. nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 12 d. nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 d. 1 ir 2 p. nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 1 d. 3 ir 4 p. nurodytos priemokos dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjos teisės į priemoką aktuali Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta pirmoji priemokos mokėjimo sąlyga (įprastą darbo krūvį viršijanti veikla).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir, inter alia, konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principai (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d, nutarimai). Į šią konstitucinę doktriną, atsižvelgiama ir šioje byloje nagrinėjamo ginčo aspektu.

Pagal minėtą teisinį reguliavimą sprendžiant, ar pareiškėja turi teisę į minėtą priemoką, būtina nustatyti, ar ji atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Aplinkybę, kad ji atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, pareiškėja grindžia atsakovės patvirtintomis darbo normomis vienam valstybės tarnautojui (vyriausiajam specialistui (pašalpoms).

Pažymėtina, jog iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-10-789/2017 pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybės tarnybos departamentas, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo, 2017-03-20 sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-01-14 nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir panaikino tą sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjos skundas. Minėtoje byloje buvo kilęs ginčas dėl pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai, laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2013-11-30 neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės) priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šioje byloje pareiškėja iš esmės ginčija tas pačias aplinkybes tik nurodydama kitą ginčo laikotarpį, t.y. nuo 2014-01-01 iki 2018-12-31. Atsakovė taip pat akcentavo, jog iš esmės jokios faktinės aplinkybės susijusios su nagrinėjama byla yra nepakitusios, susiklostę darbiniai teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui. Kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas. Res judicata principas suponuoja, kad šalys negali reikalauti galutinio sprendimo peržiūrėjimo, vien tik dėl naujo ginčo įvertinimo (LVAT 2012-09-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2263/2012). Iš administracinės bylos Nr. I-860-320/2016 duomenų matyti, kad pareiškėja minėtoje administracinėje byloje kelia iš esmės tuos pačius klausimus kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012-05-31 sprendimu byloje E. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 50208/06) konstatavo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. aiškinama atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama. Situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių, panaši į situaciją, kai po bylos atnaujinimo privalomas ir vykdytinas sprendimas yra visa apimtimi panaikinamas. Taigi tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 str. 1 d. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą EŽTT ir LVAT praktiką, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-10-789/2017 bei LVAT 2019-01-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018 buvo nustatytos aplinkybės, kurios ginčijamos ir šioje administracinėje byloje. LVAT 2019-01-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018 nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių tiek proceso šalys, tiek ir teismas negali nagrinėti iš naujo. Esant šioms aplinkybėms, teismas šiame sprendime pakartotinai nepasisakys ir nevertins pareiškėjos argumentų, kurie buvo išnagrinėti įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-10-789/2017 ir apeliacine tvarka peržiūrėto LVAT.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 394 ,,Dėl didžiausio leistino valstybės Tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus patvirtinimo”, 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-788 ,,Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų pareigybių skaičiaus“, be kita ko, patvirtino ir valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų pareigybių skaičiaus nustatymo normatyvus. Vienai vyresniojo specialisto (pašalpoms) pareigybei nustatytas 214 pašalpų skyrimo atvejų per mėnesį (be žalos atlyginimų) ir 171 žalos atlyginimo atvejų normatyvas. VSDFV direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-291 ,,Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-788 <...> pakeitimo“ vienai vyresniojo specialisto (pašalpoms) pareigybei nustatytas 336 pašalpų ir kitų išmokų skyrimo atvejų per mėnesį (16 per dieną) ir klientų priėmimo normatyvas.

Nustatyti Normatyvai reglamentuoja leistiną Fondo valdybos teritorinių skyrių atskirų pareigybių skaičių, o ne konkretaus valstybės tarnautojo darbo krūvį ar mastą. Į Normatyvuose nurodytų vienam atitinkamos pareigybės valstybės tarnautojui priskirtinų konkrečių funkcijų vykdymą, be abejonės, atsižvelgtina, valstybės tarnautojo vadovui vertinant tarnautojo atliekamą darbą, tačiau tai nėra vienintelė ir išskirtinė aplinkybė, apibūdinanti valstybės tarnautojui tenkančio darbo krūvį ir mastą. Įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, konstatavimui būtina atsižvelgti ir į kitų valstybės tarnautojo atliekamų funkcijų, nustatytų jo pareigybės aprašyme, apimtį ir intensyvumą.

Nagrinėjamoje atveju byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad pareiškėjai buvo padidintas visų pagrindinių jai pareigybės aprašymu priskirtų funkcijų kiekis, todėl atsakovo patvirtintuose Normatyvuose nurodytas vyresniojo specialisto pašalpų skyrimo atvejų per mėnesį ir žalos atlyginimo atvejų kiekio viršijimas bei pašalpų ir kitų išmokų skyrimo atvejų per mėnesį kiekio viršijimas (pakeistas 2011 m. liepos 20 d. įsakymu), visiškai nevykdant kitų (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pareigybės aprašymuose nustatytų funkcijų, suponuoja darbo krūvį viršijančią veiklą. Šiuo atveju aplinkybę, kad buvo viršijamos ir kitos pareiškėjos pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos, įrodyti ir pateikti tai patvirtinančius duomenis turi pareiškėja, o ne VSDFV Vilniaus skyrius.

Pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pareigybės aprašyme nustatytų tik dalies funkcijų atlikimas, nors ir didesniu nei Normatyvuose numatytu šiai pareigybei kiekiu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tai yra įprastą darbo krūvį viršijanti veikla. Iš Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos normos matyti, kad nagrinėjamoje byloje teisiniu požiūriu reikšminga aplinkybė, nuo kurios buvimo priklauso pareiškėjos teisė gauti priemoką prie pareiginės algos, yra įprastos darbo krūvį viršijančios veiklos buvimo faktas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą pareiškėjai tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius minėtą aplinkybę. Pareiškėjos į bylą pateikti išmokėtų pašalpų /kompensacijų kontrolinių žiniaraščių kopijos ir formavimo grafikai, pareiškėjai nukreiptų prašymų dėl ligos pašalpų atitinkamomis dienomis sąrašai, duomenys apie pareiškėjos atliktas pareigybės užduotis ginčui aktualiu laikotarpiu nesuteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėjos veikla byloje ginčijamu laikotarpiu nuolat viršijo įprastinį darbo krūvį (kaip teigia pareiškėja), už ką atsakovas turėjo mokėti priemoką Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįsti. Pažymėtina, jog ir liudininkė VSDFV Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėja B. B. nurodė, jog pareiškėja visada darbą pabaigia nustatytu laiku – 17.00 val ir ne darbo valandomis nedirba, kas tik patvirtina, jog pareiškėjos darbo krūvis yra normalus ir netenka dirbti ne darbo valandomis. Taigi, įvertinus faktinių bylos aplinkybių ir pateiktų įrodymų bei liudininkės B. B. paaiškinimus, konstatuotina, kad pareiškėja vykdė tik dalį pareigybės aprašymu jai priskirtų funkcijų, tačiau dalies funkcijų pareiškėja nevykdė - neatlikinėjo išmokų gavėjų bylų inventorizacijos ((duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 7.9 punktas), nerengė sprendimų dėl išmokų perskaičiavimo projektų (7.6 punktas) ir kt. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos tiesioginė vadovė, atsižvelgdama į pareiškėjos prašymus neskirti jai papildomų darbų, jos gebėjimus bei susiklosčiusias aplinkybes, ne tik nepavesdavo pareiškėjai atlikti papildomų užduočių, bet ir nereikalaudavo iš jos, kad būtų vykdomos visos pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos, todėl pagrindinė funkcija, kurią ginčo laikotarpiu vykdė pareiškėja, buvo išmokų skyrimas. Kitų pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų pareiškėja nevykdė, todėl pareiškėjos paskirtų pašalpų/išmokų kiekis statistiškai gali skirtis, lyginant su kitais skyriaus specialistais, tačiau tai nereiškia, kad ji dirbo didesniu krūviu.Taigi, aplinkybę dėl atliktos įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, pareiškėja siejo tik su Normatyvais ir ginčijamu laikotarpiu jos parengtų sprendimų projektų skaičiumi, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjai nebuvo pavesta atlikti kitų pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, šis kriterijus yra akivaizdžiai netinkamas ir objektyviai neatspindi pareiškėjos faktiško darbo krūvio.

Kaip minėta pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio. Ginčo laikotarpiu nuo 2014 iki 2018 metų pareiškėja ir toliau ėjo tas pačias, t. y. (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas; tiesioginio vadovo, atsižvelgusio į pareiškėjos prašymus neskirti jai papildomų darbų ir į jos gebėjimus, pavedimu vykdė tik pagrindines pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, susijusias su pašalpų/išmokų skyrimu, ir nevykdė kitų pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų. Taigi, šiuo laikotarpiu teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus buvo lygiai tokie patys, kaip ir laikotarpiu, kuris buvo aktualus nagrinėjant ginčą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-10-789/2017 (nuo 2011-07-01 iki 2013-11-30). Reikalavimą dėl priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kaip ir jau minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-10-789/2017, pareiškėja vėl grindžia atsižvelgdama tik į skirtų pašalpų/išmokų kiekį, nurodo, kad dirbo labai dideliu krūviu, kurį nuolat viršijo, ir remiasi tais pačiais Normatyvais, kurie, pasak apeliacine tvarka tarp tų pačių šalių ginčą išnagrinėjusio LVAT, reglamentuoja tik leistiną Fondo valdybos teritorinių skyrių pareigybių skaičių, o ne konkretaus valstybės tarnautojo darbo krūvį ar mastą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjos reikalavimai priteisti laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2018-12-31, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį - priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą 10 556,31 Eur bei neišmokėtą darbo užmokesčio dalį - 3 690,62 Eur, 0,07 proc. dydžio delspinigius bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja taip pat prašo skundu priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismui padarius išvadą, jog pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) atliekama veikla neviršijo įprastinio darbo krūvio ir atmetus pareiškėjos aukščiau minėtus pagrindinius skundo reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismui atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą teismas papildomai nepasisako dėl atsakovės reikalavimo taikyti senatį, kas taip pat būtų savarankiškas pagrindas skundui ar jo daliai atmesti.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pažymėtina, jog pareiškėja teismui 2019-11-19 pateikė papildomus dokumentus (papildomus paaiškinimus ir kt.) (registuota NR. DOK-23972), tačiau teismas dėl jų nepasisako ir jų nevertina, kadangi minėtus dokumentus pareiškėja pateikė šią bylą išnagrinėjus iš esmės, t.y. jau po teismo posėdžio ir likus tik vienai dienai iki teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo (2019-11-20).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos I. D. skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.