Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-09-06 · Administracinė byla Nr. A-4873-261/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-06-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-09-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-06
Bylos Nr.
A-4873-261/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01215-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
K. M.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-4873-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01215-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. (K. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. M. (K. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-307(165) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas skundą grindė argumentais:Lietuvos Respublikos ambasadoje Gruzijos Respublikoje pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 58 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti minėtą leidimą, neatitinka tikrovės bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 58 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatomis, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo momentu užsienietis turi ketinti dirbti, o ne būti įdarbintas. Įstatymas taip pat neįtvirtina reikalavimo dėl filialo veiklos vykdymo prašymo pateikimo ir nagrinėjimo metu. Filialas gali pradėti vykdyti veiklą, kai jo vadovas gauna leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl Departamento pavedimu atliktas patikrinimas dėl veiklos vykdymo ir Migracijos valdybos išvada yra neteisėti bei negali būti laikomi pakankamu įrodymu atsisakant išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nei Departamentui, nei kitoms institucijoms nebuvo nurodyta, kad Exotica Flowers L. L. C. Vilniaus filialo (toliau – ir Įmonės Vilniaus filialas) biuras (darbuotojų darbo vietos) yra adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas nesiekė gauti patvirtinimo, ar šiuo adresu yra įregistruota tik filialo buveinė, ar ten yra filialo biuras. Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo pateikta nuomos ar panaudos sutartis ar išrašas apie filialui priklausantį nekilnojamąjį turtą adresu: (duomenys neskelbtini), o darbuotojos I. K. darbo sutartyje nurodyta, kad ji dirba nuotoliniu būdu.Departamento pavedime atlikti Įmonės Vilniaus filialo patikrinimą buvo prašoma apklausti pareiškėją, pateikti finansinius dokumentus, verslo planą ir kitus dokumentus, patvirtinančius, jog filialas vykdo veiklą, tačiau pareiškėjas apklaustas nebuvo. Taigi atsakovas nesiėmė visų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 68 punkte nurodytų priemonių. Pareiškėjas pats 2018 m. sausio 3, 15 ir 18 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovą, tačiau su pareiškėju vis tiek niekas nesusiekė, todėl argumentas, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ar dokumentų, negali būti vertinamas kaip sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindžianti aplinkybė. Be to, atsakovas iki šiol nenurodė, kokie duomenys ar dokumentai detalizuotų veiklos aprašymą bei būtinybę būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip suinteresuotas asmuo, pateikė visus būtinus dokumentus, Exotica Flowers L. L. C. ir jos Vilniaus filialo veiklos aprašymą. Jeigu atsakovas manė, kad toks patvirtinimas yra nepakankamas, turėjo nurodyti, kokia informacija ir (ar) dokumentai turi būti papildomai pateikti, kaip yra nurodyta Tvarkos aprašo 68 punkte, o šių veiksmų neatlikimas negali sukelti neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui. Departamento darbuotoja 2016 m. gruodį nurodė du konkrečius dokumentus, kuriuos pareiškėjas turi pateikti, kad įrodytų darbo santykius su Exotica Flowers L. L. C., t. y. legalizuotą pažymą, kuri patvirtintų, kada prasidėjo darbo santykiai, arba banko išrašą, kuriame matytųsi kas mėnesį gaunamas darbo užmokestis. Pareiškėjo atstovė Departamentui paaiškino, jog prašoma pažyma negali būti išduota, kadangi ją išduoda ne valstybės institucija, o privatus asmuo, be to, notaras tvirtina parašų, o ne faktų tikrumą. Atsakovui taip pat buvo paaiškinta, kad Exotica Flowers L. L. C. direktorius darbo užmokestį gauna vieną kartą per metus kartu su dividendais. Atsižvelgiant į tai, kad kitokie dokumentai, įrodantys pareiškėjo darbo santykius, atsakovo darbuotojai netiko, 2016 m. sausio 15 d. darbo sutartis anksčiau pateikta nebuvo, o prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2016 m. gruodžio 28 d. buvo atsiimtas. Todėl atsakovo teiginys, kad 2016 m. sausio 15 d. darbo sutartis yra sudaryta atgaline data, yra atmestinas. Lietuvos Respublikos ambasada Gruzijos Respublikoje pareiškėjui išdavė Šengeno vizą, galiojančią vienus metus. Tai tik patvirtina, kad pareiškėjo ketinimai dirbti ir darbas Lietuvos Respublikoje yra realūs, pateikti duomenys atitinka tikrovę, o nelegalios migracijos grėsmė negali kilti.Įmonės Vilniaus filialo darbuotoja I. K. apklausos nevengė, į ją atvyko nedelsdama ir žodžiu pateikė visą jai žinomą informaciją. Pagal I. K. paaiškinimus surašytas apklausos protokolas dėl neatitikimų tarp darbuotojos paaiškinimų ir protokolo teksto buvo perrašytas du kartus. Tai, kad darbuotoja nežino tikslios filialo vadovo gyvenamosios vietos, yra laikytina normalia praktika, kadangi ši informacija yra asmeninė ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą. Iš I. K. darbo funkcijų taip pat matyti, kad ji tiesiogiai su klientais nebendrauja, todėl klausimas apie filialo klientus jai negalėjo būti užduodamas, o neatsakymas į jį negali būti vertinamas kaip filialo veiklos nevykdymas. Be to, I. K. apklausos metu buvo daromas psichologinis spaudimas, nurodant, kad pareiškėjas yra teroristas. Departamentas Sprendime vadovaujasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4758-580/2015, tačiau šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas neformuoja teismų praktikos. Atsakovas peržengia teisės aktų taikymo kompetencijos ribas, kadangi teisės normas aiškina per plačiai ir taiko papildomus teisės aktuose nenustatytus reikalavimus dėl socialinių, ekonominių ar kitokių ryšių susiklostymo. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto d papunktį išduoti leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jei darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, nevykdo ekonominės veiklos. Darbdavys privalo vykdyti veiklą tiek prašymo pateikimo, tiek jo nagrinėjimo momentu. Visuose pareiškėjo Departamentui pateiktuose dokumentuose yra nurodytas Įmonės Vilniaus filialo adresas: (duomenys neskelbtini). Jokių kitų duomenų, kad filialo veikla vykdoma kitu adresu, Departamentui nebuvo (nėra) pateikta. Pareiga pagrįsti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tenka užsieniečiui, t. y. visus dokumentus, pagrindžiančius, kad jo įmonė vykdo veiklą, pareiškėjas turėjo pateikti kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi. Teisės aktai nenustato pareigos Departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kviesti užsienietį į apklausą. Be to, pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, jis nepateikė jokių dokumentų ar paaiškinimų, galinčių patvirtinti, kad Įmonės Vilniaus filialas vykdo veiklą, arba galinčių paneigti kitas ginčijamo Sprendimo išvadas. Įmonės Vilniaus filialo darbuotoja I. K. negalėjo paaiškinti, kokią veiklą vykdo filialas, ar jis turi klientų, kur jis vykdo veiklą. Pareiškėjo teiginiai dėl psichologinio smurto filialo darbuotojos apklausos metu naudojimo nepagrįsti įrodymais. Tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl Šengeno vizos išdavimo, savaime nepatvirtina jo ketinimų dirbti Įmonės Vilniaus filiale. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką yra siunčiamas ne dirbti Įmonės Vilniaus filiale, o kitu su darbu nesusijusiu tikslu, t. y. siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, ir kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. 2016 m. sausio 15 d. Exotica Flowers L. L. C. darbo sutartis su pareiškėju sudaryta atgaline data, kadangi pirmą kartą kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (2016 m. rugpjūčio 31 d.) pareiškėjas šios darbo sutarties nepateikė, nenurodė to priežasčių, be to, 2016 m. rugpjūčio 29 d. išduotame patvirtinime Exotica Flowers L. L. C. nurodė, jog pareiškėjas šios įmonės direktoriumi dirba nuo 2012 m. lapkričio 25 d. Departamentas atsiliepime taip pat pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi jokių ekonominių, socialinių ar šeimyninių ryšių, nebuvo pagrindas ginčijamam Sprendimui priimti, šios aplinkybės buvo įvertintos kaip papildomos, nustatant priimamo sprendimo proporcingumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos Respublikos ambasadai Gruzijos Respublikoje pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašymą grindė ketinimu dirbti Įmonės Vilniaus filialo direktoriumi, kuriuo buvo paskirtas nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d., prie prašymo pareiškėjas pridėjo pagrindžiančius dokumentus (paso kopiją; Įmonės Vilniaus filialo nuostatus; Juridinių asmenų registro elektroninį sertifikuotą išrašą; Exotica Flowers L.L.C. 2017 m. rugpjūčio 7 d. tarpininkavimo raštą, pasirašytą bendrovės direktoriaus K. M., kuriame prašoma išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams; Exotica Flowers L.L.C akcininkų 2016 m. birželio 27 d. sprendimo, kuriame nuspręsta įsteigti Exotica Flowers L.L.C. filialą Lietuvos Respublikoje, o jo vadovu paskirti pareiškėją, kopiją; Exotica Flowers L.L.C. raštą dėl K. M. darbo; 2016 m. rugpjūčio 29 d. darbo sutartį Nr. 1, sudarytą tarp Įmonės Vilniaus filialo ir K. M., kurioje nustatyta, kad pareiškėjas dirbs filialo vadovu 3 metus, terminą skaičiuojant nuo darbo pradžios momento, darbuotojas pradeda dirbti nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. 1 valandą per savaitę, o gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – darbo laikas bus 8 val. per dieną, 5 darbo dienos per savaitę; 2017 m. rugpjūčio 2 d. darbo sutartį Nr. 2, sudarytą tarp Įmonės Vilniaus filialo ir I. K., kurioje nustatyta, kad I. K. nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. dirbs filiale vadybininke, jos darbo vieta namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), naudojant asmenines darbo priemones (kompiuterį), darbo sutartyje darbuotojos darbo funkcijos nenustatytos; pažymą apie I. K. nuo 2016 m. gruodžio 14 d. vykdomą individualią draudimo tarpininkavimo veiklą; Įmonės Vilniaus filialo 2017 m. rugpjūčio 14 d. pažymą, kurioje pateiktas patvirtinimas, kad pareiškėjas visą jo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį (išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpį) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka bus apdraustas privalomuoju socialiniu (sveikatos) draudimu; pareiškėjo išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; (duomenys neskelbtini) Vyriausybės Generalinio baudžiamųjų tyrimų departamento 2017 m. liepos 3 d. policijos pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas pažymos išdavimo dieną nėra teistas; darbo sutartį, sudarytą tarp Exotica Flowers L.L.C. ir pareiškėjo, kurioje nurodyta atsiskaitymo su direktoriumi (pareiškėju) atlyginimo mokėjimo tvarka ir dydis; Exotica Flowers L.L.C. 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštą dėl šios įmonės direktoriaus; Exotica Flowers L.L.C. 2016 m. rugpjūčio 29 d. raštą, kuriame patvirtinama, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 25 d. dirba Exotica Flowers L.L.C. direktoriumi); Departamentas 2018 m. sausio 22 d. raštu Migracijos valdybos Užsienio reikalų skyriaus prašė nuvykti į Įmonės Vilniaus filialą (duomenys neskelbtini), patikrinti, ar filialas šiuo adresu vykdo veiklą (yra iškaba, kurioje nurodytas atstovybės pavadinimas, įrengtos darbo vietos ir pan.), dėl filialo veiklos Lietuvos Respublikoje apklausti pareiškėją ir paprašyti pateikti minėtos atstovybės veiklą patvirtinančius dokumentus (ūkinės-komercinės veiklos sutartis, finansinės veiklos dokumentus, verslo planą ar kitus dokumentus, kurie patvirtina deklaruotos veiklos vykdymą), apklausti Įmonės Vilniaus filialo darbuotoją I. K.; Migracijos valdyba 2018 m. kovo 29 d. raštu Departamentui pateikė vyresniojo specialisto 2018 m. kovo 28 d. Tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-13522, kuriame nurodyta, kad atlikus Įmonės Vilniaus filialo patikrinimą nustatyta, jog filialas jokios veiklos nevykdo, darbuotoja apie filialo bei savo veiklą nieko papasakoti negali, filialas biuro neturi; Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus, įvertinęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos atlikto Įmonės Vilniaus filialo patikrinimo rezultatus, filialo darbuotojos paaiškinimus, kitą surinktą medžiagą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 2018 m. kovo 30 d. priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. (15/4-I) 3I-307(165), kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Įstatymo (iki 2017 m. rugsėjo 1 d. galiojusi redakcija) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 58 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvoje turi veikti realiai dirbanti įmonė, jos filialas ar atstovybė, nes kitaip užsieniečiui nebūtų kur įsidarbinti. Tokią poziciją suponuoja sisteminis Įstatymo nuostatų aiškinimas, nes, pavyzdžiui, šio įstatymo 44 straipsnio ir 57 straipsnio nuostatos reiškia, kad užsieniečiai turi gauti leidimą dirbti Lietuvoje realiai veikiančiose Lietuvos įmonėse su darbdavių patvirtinimu. Todėl pareiškėjo skundo argumentus, jog Departamentas nepagrįstai kreipėsi į Migracijos valdybą dėl Įmonės Vilniaus filialo patikrinimo, teismas laikė nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Įmonės Vilniaus filialas be direktoriaus realiai Lietuvoje veikti negalėjo, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, atsakovas nustatė, kad I. K. nelabai gaudosi savo darbinėse funkcijose, o Įmonės Vilniaus filialo veikla yra įforminta formaliai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas surinktus duomenis tinkamai kvalifikavo teisės aktų kontekste, o pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, jis nepateikė jokių dokumentų, galinčių patvirtinti, kad Įmonės Vilniaus filialas vykdo veiklą, arba galinčių paneigti kitas ginčijamo Sprendimo išvadas. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento Sprendimą bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

III.

Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylos medžiagą ir aplinkybes, kadangi byloje esančios medžiagos nepakanka nustatyti, ar įmonė vykdo savo veiklą. Ginčijamas teismo sprendimas yra pagrįstas neobjektyviais faktiniais duomenimis, jame yra nurodyta iš esmės ta pati informacija kaip Departamento Sprendime, o pareiškėjo argumentai nenagrinėti. Teismas nevertino aplinkybių, kad Departamento Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas bei kad Departamentas nesiėmė jokių įmanomų priemonių tam, kad būtų patikrinta įmonės veikla. Siekdamas patikrinti įmonės veiklą, Departamentas paklausimą išsiuntė vienintelei institucijai – Migracijos valdybai, nors turėjo kreiptis ir į pagrindinę įmonę. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Exotic Flowers L. L. C. yra veikianti įmonė, kurios veiklos principus pagrindžia byloje pateikti duomenys, tačiau jos veiklos niekas netikrino. Pareiškėjas pažymi, jog įmonei sėkmingai vystant verslą nėra pagrindo steigti filialą siekiant nelegalios migracijos. Pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog pagal Įstatymą prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir nagrinėjimo metu Įmonės Vilniaus filialas dar galėjo būti nepradėjęs vykdyti veiklos. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad darbuotojų darbo vietos ir Įmonės Vilniaus filialo registracijos vieta yra skirtingi adresai, kurių Departamentas neprašė patikslinti. Teigti, kad įmonės veikla yra fiktyvi vien dėl to, jog registracijos adresu nėra darbuotojų, yra neteisėta, kadangi įmonės biuras neprivalo sutapti su registracijos adresu. I. K. žinių apie įmonės veiklą stoka taip pat nelaikytina argumentu dėl fiktyvios įmonės veiklos, kadangi ši darbuotoja dirba namuose ir rūpinasi tik jai pavestomis funkcijomis. Teismas taip pat nieko nepasisakė dėl Departamento paskleistos melagingos informacijos, kad pareiškėjas yra teroristas, nevertino aplinkybių, kad pareiškėjas nebuvo apklaustas. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Departamento 2018 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-307(165) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Vadovaujantis Įstatymo (2017 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. XIII-219 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostatomis, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis pagal šio Įstatymo 58 straipsnio 5, 6 punktus yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Įstatymo 58 straipsnio 5 punkte nustatyta, jog užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti užsienio valstybės įmonės atstovybėje, filiale ar įmonėje, kuri priklauso tai pačiai įmonių grupei, įsteigtoje (įsteigtame) Lietuvos Respublikoje, kaip vadovas arba kaip specialistas, jeigu iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos užsienietis ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje užsienio valstybės įmonėje ir jo dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai reikia Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės, atstovybės ar filialo veiklai.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 58 straipsnio 5 punktą, taip pat neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, kad byloje esančios medžiagos nepakanka nustatyti, ar Įmonės Vilniaus filialas vykdo veiklą, o Departamentas nesiėmė jokių priemonių tam, kad tokia veikla būtų patikrinta, nesikreipė į pagrindinę įmonę – Exotic Flowers L. L. C., kuri yra veikianti įmonė ir kurios veiklos principus pagrindžia byloje pateikti duomenys. Be to, pagal Įstatymą pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo ir nagrinėjimo metu Įmonės Vilniaus filialas esą dar galėjo būti ir nepradėjęs vykdyti veiklos. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, jog Lietuvoje turi veikti realiai dirbanti įmonė, jos filialas ar atstovybė, nes kitaip užsieniečiui nebūtų kur įsidarbinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada, kadangi tai, kad užsieniečio darbdavys (šiuo atveju – užsienio valstybės įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje) turi būti nelikviduojamas, nebankrutuojantis bei privalo vykdyti ekonominę veiklą, yra imperatyviai įtvirtinta Įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Tai, kad pareiškėjas dėl savo padėties (t. y. dėl to, kad formaliai yra Įmonės Vilniaus filialo vadovas) yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, savaime nereiškia, kad jo darbdaviui nėra taikomi Įstatyme nustatyti reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl realaus ekonominės veiklos vykdymo.

17. Skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat akcentuoja aplinkybę, kad sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nebuvo organizuota jo apklausa ir šiuos savo argumentus grindžia Tvarkos aprašo 189 punktu. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini, kadangi Tvarkos aprašo 189 punkto nuostatos yra taikomos tik tiems atvejams, kai leidimas laikinai gyventi neišduodamas (panaikinamas) dėl to, jog priimanti įmonė yra fiktyvi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p., 50 str. 1 d. 7 p.). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto normoje yra apibrėžtos kelios (skirtingos) situacijos, kai leidimas laikinai gyventi neišduodamas: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamentas atsisakė išduoti dėl to, kad siekdamas gauti minėtą leidimą pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, taip pat dėl to, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 12 p.). Todėl Tvarkos aprašo 189 punkto nuostatos dėl pareiškėjo apklausos organizavimo nagrinėjamu atveju netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3163-442/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3162-525/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad Įmonės Vilniaus filialo veikla nėra fiktyvi, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nevertina.

18. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas neobjektyviais faktiniais duomenimis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie bylos duomenys yra neobjektyvūs ar neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl su juo turėjo pateikti visus turimus prašyme nurodytą informaciją pagrindžiančius dokumentus. Todėl Įmonės Vilniaus filialo ekonominės veiklos vykdymą (įskaitant duomenis apie faktinę filialo buveinės vietą) turėjo pagrįsti pats pareiškėjas, o ne Departamentas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde pats pripažįsta, kad pakankamų duomenų atsakovui nepateikė.

19. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nevertina.

20. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pagal šio straipsnio 3 dalį skundus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 13 d. sprendimo mokėtinas 11,25 Eur dydžio žyminis mokestis. Iš kartu su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateikto žyminio mokesčio kvito matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 3,75 Eur. Žyminį mokestį nustatyta tvarka grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. M. (K. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui K. M. (K. M.) 3,75 Eur (tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysGintaras KryževičiusArūnas Sutkevičius