Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovų) V. J. ir V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovams V. J., V. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 12 d. buvo sudaryta rašytinė Paskolos sutartis tarp paskolos davėjo R. R. (ieškovo), paskolos gavėjo V. J. (atsakovo) ir laiduotojos V. J. (atsakovės). Pagal Paskolos sutarties 2 punktą, visą paskolos sumą atsakovas V. J. privalėjo grąžinti ieškovui ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 12 d. Ieškovas 2018 m. gegužės 17 d. Paskolos sutartyje padarė įrašą, jog tai dienai negrąžinta skola sudaro 28 000 Eur, o paskolos grąžinimo terminas pratęsiamas iki 2018 m. gruodžio 31 d. Į bylą taip pat yra pateikta 2016 m. sausio 29 d. Paskolos sutartis, pasirašyta ieškovo ir atsakovo V. J., kurioje nurodyta paskolos suma 5 000 Eur, jos grąžinimo terminas 2016 m. kovo 29 d., taip pat 2018 m. spalio 15 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis 7 000 Eur sumai, kuriuo vekselio davėjas V. J. įsipareigojo ieškovui iki 2018 m. lapkričio 15 d. sumokėti 7000 Eur. Ieškovas teigia, jog šios sumos buvo paskaičiuotos, kaip delspinigiai pagal pagrindinę 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį. Atsakovas V. J. teigia, jog paskola pagal 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį buvo grąžinta, o vėliau pagal jo 2016 m. sausio 29 d. Paskolos sutartį ir 2018 m. spalio 15 d. pasirašytą vekselį iš ieškovo buvo skolinamasi papildomai.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo R. R. ieškinį tenkino, konstatuodamas, jog skolos suteikimo faktas nustatytas, ir ieškovas įrodė, kad skola negrąžinta, o jos sugrąžinimo aplinkybės, sudariusios atsakovo V. J. atsikirtimų esmę, nepatvirtintos į bylą pateiktais įrodymais; taip pat teismas, atsižvelgęs, jog pagrindinė prievolė nepasibaigė (t. y. prievolė grąžinti ieškovui paskolos sumą nėra įvykdyta iki šiol), sprendė, jog atsakovė V. J., kaip laiduotoja pagal 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį, atsako ieškovui tiek pat kaip ir skolininkas – atsakovas V. J.; be to, atmesdamas atsakovų argumentą dėl senaties taikymo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes - 2016 m. pasirašytą papildomą paskolos sutartį tarp ieškovo ir atsakovo V. J. bei 2018 m. V. J. išduotą vekselį ieškovui, - sprendė, kad ieškinio senaties eiga nutrūko ir ieškinio senatis šioje byloje nėra taikoma.

15. Kaip matyti iš apeliantų – atsakovų V. J. ir V. J. – apeliacinio skundo turinio, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir laikosi pozicijos, jog (i) atsakovė V. J. apskritai nesudarė laidavimo sutarties su ieškovu: laidavimo sutartis neatitinka būtinųjų laidavimo sąlygų; visi vėlesni laidavimo sutarties pakeitimai / pratęsimai turėjo būti rašytinės formos, kurios nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia; laiduota buvo tam tikram laikui – t. y. iki 2014 m. vasario 12 d., ir kreditoriui (ieškovui) per 3 mėnesius nuo laidavimo termino pabaigos nepateikus ieškinio, laidavimas pasibaigė; (ii) pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino 2016 m. ir 2018 m. sutarčių sąsają su 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartimi: byloje nėra duomenų, jog šios vėlesnės sutartys būtų susijusios su 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartimi. Anot atsakovo, šiomis sutartimis, jau padengus įsiskolinimą pagal 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį, buvo papildomai skolinamasi iš ieškovo; (iii) ieškinio senaties terminas pasibaigė 2024 m. vasario 13 d., todėl ieškiniui, teismui pateiktam 2024 m. birželio 4 d. (t. y. praleidus 4 mėnesius ir nenurodžius praleidimo priežasčių), turi būti taikoma ieškinio senatis.

16. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).

Dėl paskolos (ne)grąžinimo fakto

19. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad paskola pagal 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį yra negrąžinta ir ją priteisė solidariai iš atsakovų, nepagrįstai vertino 2016 m. Paskolos sutartį ir 2018 m. vekselį kaip su 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartimi susijusius dokumentus, konkrečiai – kaip delspinigių pagal šią sutartį mokėjimą patvirtinančius įrodymus, kadangi šios vėlesnės sutartys niekaip nesusijusios su 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartimi, apie tai nėra jokių įrašų nei pačioje Paskolos sutartyje, nei minėtuose dokumentuose, ir visiškai nelogiška, kad 2013 m. gruodžio 12 d. numatyti 0,10 proc. delspinigiai nuo negrąžintos paskolos sumos, kurie už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d. sudarytų 28560 Eur, būtų ieškovo altruistiškai sumažinti iki 12 000 Eur (5000 Eur pagal 2016 m. paskolos sutartį + 7 000 Eur pagal 2018 m. vekselį). Su šiais apeliantų teiginiais apeliacinės instancijos teismas, kompleksiškai įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, visus byloje esančius įrodymus – tiek rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, tiek žodinius ginčo šalių – ieškovo ir abiejų atsakovų - paaiškinimus, duotus 2024 m. rugsėjo 17 d. ir 2024 m. lapkričio 5 d. teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu, tiek rašytinius įrodymus, neturi pagrindo sutikti.

20. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas).

21. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tenka ginčo šalims. Teismas nėra įrodinėjimo subjektas ir negali už šalis įvykdyti įrodinėjimo pareigos (CPK 178, 179 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-99/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

22. Visų pirma, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atsakovo V. J. prievolių pagal jo su ieškovu sudarytą 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį neįvykdymo, kaip pagrindo priteisti iš atsakovų negrąžintą paskolos sumą bei palūkanas, kadangi byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog gauta 100 000 Lt, t. y. 28 962 Eur paskola atsakovo, o taip pat už jo prievoles laidavusios atsakovės V. J., ieškovui nei per Paskolos sutartyje numatytą terminą, nei kada nors vėliau, nei iki šiol nebuvo ir nėra grąžinta. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti tai, jog:

22.1. nei vienas iš atsakovų teismo proceso metu iš esmės neneigė 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutarties sudarymo, rašytinio susitarimo pasirašymo bei Sutartyje nurodytų pinigų gavimo iš ieškovo fakto, tuo pačiu neneigė šia Sutartimi atsakovo, kaip paskolos gavėjo, prisiimto įsipareigojimo grąžinti gautus pinigus per 2 mėnesius, t. y. iki 2014 m. vasario 12 d., taip pat mokėti 0,10 proc. dydžio delspinigius laiku negrąžinus paskolos, faktų;

22.2. nors atsakovas V. J. tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad per Sutartyje numatytą terminą grynais pinigais, prieš tai juos per kelis kartus išėmęs iš banko sąskaitos, grąžino visą paskolos sumą ieškovui, tačiau byloje nėra iš esmės jokių šiuos subjektyvius atsakovo paaiškinimus ir jo nurodomas aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų, t. y. pakankamų įrodymų, kurie leistų teismui konstatuoti itin tikėtiną paskolos grąžinimo ieškovui faktą, nors pareigą įrodyti gautos paskolos grąžinimo faktą turi būtent paskolos gavėjas;

22.3. pačioje Paskolos sutartyje nėra jokių nei ieškovo, nei atsakovo įrašų apie paskolos ar jos dalies grąžinimą, tokio grąžinimo datą, sumas. Priešingai, Paskolos sutartyje yra ieškovo, kaip paskolos davėjo, 2018 m. gegužės 17 d., t. y. gerokai pasibaigus Sutartyje numatytam terminui, padarytas įrašas apie negrąžintą paskolos sumą – 28 000 Eur; atsakovas nepateikė teismui ir jokių kitų pakvitavimų, raštelių, banko sąskaitos išrašų ar kitų įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo pastangas grąžinti paskolą, ir juo labiau – apie visos paskolos sumos grąžinimą ieškovui (tiek grynais pinigais, tiek banko pavedimu);

22.4. pati Paskolos sutartis, kuri, kaip pripažino šalys, buvo sudaryta ir pasirašyta tik vienu egzemplioriumi, tebėra pas ieškovą, nėra grąžinta atsakovui, atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad neprašė ieškovo grąžinti jam Sutartį, padaryti įrašus apie neva atliktą atsiskaitymą, suplėšyti dokumentą ir pan., kas, teismo nuomone, nesuprantama ir nelogiška, neatitinka bonus pater familias, t. y. rūpestingo ir apdairaus asmens tokiomis aplinkybėmis elgesio standarto (jeigu iš tikrųjų tokio dydžio paskola buvo grąžinta), juo labiau, kad pats atsakovas akcentavo, kad esant tokio dydžio paskolai turėtų būti tinkamai įformintas tiek jos suteikimas, tiek grąžinimas, atsakovas yra verslininkas, turėjęs įvairių santykių su kitais asmenimis, vykdęs individualią veiklą ir pan., t. y. nėra ir nebuvo silpnesnioji santykių šalis;

22.5. pagal kasacinio teismo praktiką (jau cituotą šios nutarties 18 punkte) paskolos dokumento buvimo pas kreditorių faktas rodo ir patvirtina tebeegzistuojant prievolę, t. y. leidžia spręsti apie tai, kad paskola nėra grąžinta, ir priešingai, paskolos dokumento buvimo pas skolininką / paskolos gavėją faktas leidžia spręsti apie prievolės įvykdymą / paskolos grąžinimą;

22.6. kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų ir kaip patvirtina nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai, prieš kreipdamasis į Klaipėdos apylinkės teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pats atsakovas V. J. dar 2024 m. gegužės 6 d. siuntė ieškovui R. R., kaip kreditoriui, pranešimą dėl fizinio asmens bankroto bylos inicijavimo, kaip yra reikalaujama Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, o teismui pateiktame pareiškime šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2FB-1816-980/2025 tarp kitų savo turimų kreditorių, kurių bendra reikalavimų suma 178 802,15 Eur, nurodė ir ieškovą R. R. su 35 928 Eur kreditoriniu reikalavimu, kylančiu būtent iš 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutarties;

22.7. taip pat ir iškėlus nagrinėjamą civilinę bylą dėl paskolos priteisimo, ieškovui R. R. buvo atsiųstas Taikos sutarties, kuriuo būtų užbaigta nagrinėjama civilinė byla, bei prašymo ją patvirtinti projektas, pagal kurį atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 30 000 Eur skolą per 60 mėnesių; taigi, tokie paties atsakovo veiksmai, teismo nuomone, rodo prievolių ieškovui tebeegzistavimo pripažinimą, ir nors atsakovas neigė rengęs ir siūlęs ieškovui sudaryti minėtą taikos sutartį, taip pat teigė įtraukęs ieškovą į kreditorių sąrašą dėl advokato patarimo, siekiant palengvinti fizinio asmens bankroto procesą ir pan., tačiau šie paaiškinimai, turint omenyje, kad taikos sutarties projektas buvo ieškovui atsiųstas iš atsakovo / jo atstovo el. pašto adresų, kuriais buvo šalių bendraujama ir kitais klausimais, vertintini kaip nelogiški ir deklaratyvūs, kaip atsakovo gynybinė pozicija.

23. Antra, ieškovo pozicija byloje, kurią pagrindžia jo pateikti rašytiniai įrodymai, apie tai, kad vėliau – 2016 m. sausio 29 d. ir 2018 m. spalio 15 d. atsakovo pasirašytais dokumentais – atitinkamai Paskolos sutartimi ir paprastuoju vekseliu – buvo įformintas dalies palūkanų / delspinigių pagal 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį grąžinimas / įsipareigojimas gražinti, kas rodo, jog atsakovas prievolę pripažino, priešingai nei teigia atsakovas, negali būti laikoma nelogiška, nenuoseklia ir neįrodyta. Priešingai, būtent atsakovo pozicija byloje negali būti laikoma logiška, nuoseklia ir įrodyta, kadangi išklausius teismo posėdžių garso įrašus apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog 2024 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus atsakovas teigė, kad po pinigų pagal 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį grąžinimo iki joje numatyto termino pabaigos daugiau su ieškovu jokių santykių neturėjo, jokių dokumentų nesudarė ir nepasirašė, tuo tarpu į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – paties atsakovo 2016 m. sausio 29 d. ir 2018 m. spalio 15 d. pasirašyti ieškovo naudai ir ieškovui perduoti dokumentai, pavadinti atitinkamai Paskolos sutartimi ir paprastuoju vekseliu, kuriais pats atsakovas V. J. per pakankamai trumpus terminus (atitinkamai 2 mėnesius ir 1 mėnesį) įsipareigoja ieškovui sumokėti atitinkamas pinigų sumas (5 000 Eur ir 7 000 Eur), kurie nėra ir niekada nebuvo atsakovo ginčijami, prašomi pripažinti negaliojančiais ir pan., buvo pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti, kaip itin tikėtina, susiję būtent su 2013 m. gruodžio 12 d. sudarytos Paskolos sutarties vykdymu.

Dėl ieškinio senaties termino

24. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas.

25. CK 1.130 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Laikas iki senaties termino į naują terminą neįskaičiuojamas.

26. Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai. Skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008).

27. Apeliantų teigimu, ieškovas, pareikšdamas ieškinį teisme 2024 m. birželio 4 d., praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš paskolos sutarties pareikšti, kuris prasidėjo 2014 m. vasario 13 d., kuomet turėjo būti grąžinta paskola pagal 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį, ir pasibaigė 2024 m. vasario 13 d., kadangi minėtos 2016 m. ir 2018 m. sutartys niekaip nesusijusios su 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartimi, nėra įrodymų, kad Paskolos sutartis būtų pratęsta, nėra priežasčių senaties termino atnaujinimui. Sutikti su tokiu apeliantų vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

28. Kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje ankščiau, 2016 m. ir 2018 m. atsakovo pasirašyti ieškovo naudai dokumentai vertintini, kaip savo turtinių prievolių ieškovui pripažinimą patvirtinantys įrodymai, o pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį, kaip visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.

Dėl laidavimo sutarties

31. Per visą laiką nuo 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartis ir faktas, kad už pagrindinį skolininką – V. J., laidoja V. J. niekada atsakovų nebuvo ginčijami, nebuvo prašoma sandorį pilnai ar iš dalies pripažinti negaliojančiu, nesudarytu ir pan. Taigi, 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartyje yra expresis verbis įvardinta ir laiduotoja, ir kreditorius, ir skolininkas, ir pati prievolė, už kurią laiduojama.

32. Nors teismo proceso metu atsakovė akcentavo, kad neįsigilino į pasirašomą dokumentą, t. y. uždėjo parašą neįsigilinusi į dokumento turinį ir pan., tačiau tai, teismo nuomone, negali sudaryti pagrindo paneigti prisiimtas prievoles. Teismas pažymi, kad vertinant civilinės teisės pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius, visuomet taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus ir atidaus žmogaus elgesį esant analogiškoms aplinkybėms. Ši sąžiningumo pareiga reiškia, jog pirmiausia pats asmuo (šiuo atveju - apeliantė), sudarydamas sandorį ar atlikdamas vieną ar kitą teisinį veiksmą, turi būti pakankamai rūpestingas ir atidus, elgtis, kaip bonus pater familias, nes kiekvienas civilinių santykių dalyvis, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pirmiausia privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą jis turi apsvarstyti galimus jo teisinius padarinius, o abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Jeigu jis to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir aplaidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus savo veiksmų padarinius. Dėl to ir nagrinėjamu atveju atsakovė V. J., pasirašydama 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartyje kaip laiduotoja, laikytina prisiėmusi visas šios sutarties rizikas.

33. Apeliantų teigimu, jeigu būtų teismo vertinama, kad laidavimo sutartis sudaryta, laidavimo prievolė turėtų būti laikoma pasibaigusia pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kadangi laiduota buvo tik tam tikram laikui – iki Paskolos sutartyje nurodytos jos grąžinimo termino, t. y. 2014 m. vasario 12 d., ir kreditorius per 3 mėnesius nuo laidavimo termino pabaigos nepareiškė laiduotojui ieškinio, o vien Paskolos sutarties pratęsimas (jeigu ir būtų įrodytas) savaime nereiškia laidavimo sutarties pratęsimo, nes jokia rašytinė sutartis / susitarimas šiuo atveju sudaryti nebuvo, nei viename iš ieškovo pateiktų dokumentų, įskaitant 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį tarp ieškovo ir atsakovo bei 2018 m. spalio 15 d. paprastąjį vekselį, nenurodyta, kad laidavimo sutartis su atsakove pratęsiama. Su tokiu vertinimu ir teiginiais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

34. CK 6.76 straipsnio 2 dalyje ir 6.87 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bendrasis principas, jog laidavimas pasibaigia tuomet, kai pasibaigia pagrindinė prievolė. Kita vertus, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatyta speciali nuostata, jog tuo atveju, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinio teismo praktikoje išaiškina, jog pagal savo esmę bei paskirtį nurodytas terminas yra naikinamasis materialiosios teisės terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga (CK 1.117 straipsnio 6 dalis). Taigi, aptariamos normos taikymui reikalinga nustatyti dvi faktines aplinkybes, t. y. faktą, kad laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, ir faktą, kad kreditorius per tris mėnesius nuo dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškė laiduotojui ieškinio. Nustačius šias faktines aplinkybes konstatuojama, kad laidavimas baigėsi, t. y. pasibaigus laidavimo terminui, baigiasi kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti prievolės vykdymo iš laiduotojo bei atitinkamai laiduotojo pareiga atsakyti kreditoriui. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas tik kai skolininkas nustatytu terminu prievolės neįvykdė, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015; 2023 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-381/2023).

35. Nagrinėjamu atveju ieškovo R. R. ir atsakovo V. J. 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartyje numatyta turtinė prievolė, už kurią laidavo atsakovė V. J., buvo terminuota (paskola turėjo būti grąžinta per 2 mėnesius, t. y. iki 2014 m. vasario 12 d.); byloje nėra pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie leistų konstatuoti buvus kreditoriaus ir laiduotojos susitarimą dėl laidavimo galiojimo iki visiško paskolos gavėjo prievolės įvykdymo (šalių paaiškinimai šiuo klausimu prieštaringi ir nevienareikšmiai, o rašytinių įrodymų šiuo aspektu apskritai nėra); byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog ieškovas per tris mėnesius nuo dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas (2014 m. vasario 12 d.) būtų pareiškęs atsakovei V. J., kaip laiduotojai, pretenzijas ir/ar ieškinį (jie buvo pareikšti tik prieš pat kreipimąsi į teismą su ieškiniu nagrinėjamoje byloje), todėl darytina išvada, jog atsakovės V. J. laidavimo prievolė ieškovo R. R. atžvilgiu ir atitinkamai ieškovo, kaip kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojos yra pasibaigusios. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia faktai dėl 2016 m. sausio 29 d. ir 2018 m. spalio 15 d. atsakovo dokumentų pasirašymo, kadangi, priešingai nei teigia ieškovas, šiais dokumentais (pavadintais Paskolos sutartimi ir paprastuoju vekseliu), kaip jau buvo konstatuota šios nutarties 23 punkte, buvo įformintas dalies palūkanų / delspinigių pagal 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartį grąžinimas / įsipareigojimas grąžinti, bet ne pačios pirminėje 2013 m. gruodžio 12 d. Paskolos sutartyje numatyto prievolės įvykdymo termino pratęsimas.

36. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atsiranda pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant jį dalyje dėl negrąžintos paskolos, palūkanų, skolos išieškojimo išlaidų ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės V. J., kaip laiduotojos, ir minėtas pinigų sumas priteisiant ieškovui R. R. tik iš paskolos gavėjo – atsakovo V. J..

Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų ir kitų procesinių klausimų

37. Apibendrindama anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu didžiąja dalimi tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir pritaikė ginčo teisingam išsprendimui aktualias teisės normas bei pagrįstai nusprendė patenkinti ieškovo ieškinį atsakovo – paskolos gavėjo atžvilgiu. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą pakeisti sprendimą tik dalyje dėl atsakovės – laiduotojos atsakomybės pagal prievolę, konstatuojant jos pasibaigimą / nebuvimą. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pakeistinas, panaikinant jį dalyje dėl skolos, palūkanų, skolos išieškojimo išlaidų ir ieškovo patirtų procese bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės V. J., visas šias sumas priteisiant vien iš atsakovo V. J. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

38. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, parskirstymas. Pilna apimtimi atmetus ieškovo R. R. ieškinį atsakovės V. J. atžvilgiu, iš jo atsakovei priteistinos pastarosios patirtos 1 900 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir kurių dydis neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių už tokio pobūdžio teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

39. Apeliacinės instancijos teisme atsakovai V. J. ir V. J. bendrai patyrė viso 2152 Eur bylinėjimosi išlaidų (752 Eur žyminis mokestis ir 1 400 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai ruošiant apeliacinį skundą apmokėti), tuo tarpu ieškovas patyrė 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.

40. Iš dalies patenkinus atsakovų apeliacinį skundą (patenkinta apie 50 proc. jo reikalavimų), iš ieškovo apeliantams turėtų būti priteista ½ dalis jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 076 Eur, tuo tarpu ieškovui iš atsakovų turėtų būti priteista ½ dalis jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 726 Eur. Pritaikius šalių tarpusavio reikalavimų, kylančių iš bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įskaitymą, galutinai iš ieškovo R. R. atsakovams lygiomis dalimis priteistina 350 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 076 Eur -726 Eur).

41. Atmetus ieškinį atsakovės V. J. atžvilgiu, vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, naikintinos jos atžvilgiu Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. ir 2024 m. liepos 29 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei V. J. priklausančio turto ir piniginių lėšų areštas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nusprendė:

Apeliantų (atsakovų) V. J. ir V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą dalyje dėl negrąžintos paskolos, palūkanų, skolos išieškojimo išlaidų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės V. J. ir sprendimą išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 28 000 Eur (dvidešimt aštuonis tūkstančius eurų 00 ct) negrąžintos paskolos, 7 000 Eur (septynis tūkstančius eurų 00 ct) palūkanų, 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą 00 ct) skolos išieškojimo išlaidų, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos – 35 000 Eur nuo bylos iškėlimo teisme – 2024-06-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 3 447,30 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 30 ct) ieškovui R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. kiekvienam po 175 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus).

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. ir 2024 m. liepos 29 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės V. J. atžvilgiu – atsakovei V. J. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turtas ir (ar) turtinių teisių, esančių pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, jų nesant ar nepakankant - piniginių lėšų, priklausančių atsakovei ir esančių pas ją ir/ar pas trečiuosius asmenis, areštą pareikšto reikalavimo ribose – 35 121 Eur, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitoje esančių piniginių lėšų atsakovei leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams bei atsiskaityti su ieškovu, disponuoti piniginėmis lėšomis, kurios yra reikalingos atsakovės būtiniausiems poreikiams (pragyvenimui) tenkinti, pavedant antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota ne tik kaip lėšos, iš kurių turi būti mokami privalomieji mokėjimai valstybės ir savivaldybės biudžetams bei atsiskaitoma su ieškovu, bet ir būtiniesiems atsakovės poreikiams tenkinti.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registrui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.