Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jūratės Jakubonienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – 90 MGL dydžio (3389,40 Eur) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. G. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) (dėl kurstymo piktnaudžiauti tarnyba, dokumentų klastojimo ir realizavimo N. K. ir D. J. statinius pripažįstant tinkamais naudoti) ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 5 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (dėl kurstymo J. J. piktnaudžiauti tarnyba ir iššvaistyti svetimą turtą) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau apeliacinių skundų dėl šios nuosprendžio dalies negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 2 d. už 1 500 Lt (434,43 Eur) kyšį pažadėjo paveikti A. M. – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėją ir Nuolatinės statybos komisijos pirmininką, kad šis teisėtai veiktų siekiant D. J. statinį Kauno r., Lapių sen., Tauralaukio k., SB (duomenys neskelbtini) pripažinti tinkamu naudoti.Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, kad jo veika be pagrindo buvo kvalifikuota kaip nusikalstama, nors jokio nusikaltimo nėra padaręs. Jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas iki galo nepašalino, o kai kuriais atvejais - iš viso nė nebandė šalinti, tačiau tokias nepašalintas prielaidas traktavo jo nenaudai. Kriminalinės žvalgybos duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą nuosprendžio dalį, neatitinka įrodymų sampratos BPK 20 straipsnio prasme, juolab jie nebuvo patikrinti atliekant baudžiamojo proceso veiksmus. Svarbu yra ir tai, kad jo atžvilgiu buvo atliekami ir operatyviniai veiksmai, ir ikiteisminis tyrimas, kas, jo manymu, yra grubiausias baudžiamojo proceso pažeidimas. Mano, kad apkaltinamojo nuosprendžio dalis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremta visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu. Be jau paminėtų, padaryta net keletas esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, ir kiekvienas iš tokių pažeidimų sudaro savarankiškus apeliacijos pagrindus. Kaltinamasis aktas neatitiko jam keliamų reikalavimų, tačiau, nors jis iš dalies teisminio bylos nagrinėjimo metu ir buvo keičiamas, tačiau esminiai prieštaravimai nebuvo panaikinti ar patikslinti tiek, kad tokį kaltinamąjį aktą jau būtų galima nagrinėti teisme. Juo labiau, jis yra nuteistas pagal kitokią veikos kvalifikaciją (buvo kaltinamas BK 226 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, o nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, netgi įstatymo redakcijos nenurodant), nors jam nebuvo nei pranešta apie tokio nuteisimo galimybę, nei buvo keičiamas kaltinimas šioje dalyje. Po to, kada jo baudžiamoji byla buvo išskirta iš kitos baudžiamosios bylos, tos pačios sudėties teismas nebegalėjo nagrinėti jo bylos, kadangi kaltinimai A. M., kuris buvo pripažintas kaltu minėtoje byloje, buvo bent jau iš dalies susiję, o teismas jau buvo susiformavęs savo teisinę nuomonę minėtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Duomenis, kuriuo gynyba ginčijo jo byloje kaip neatitinkančius įrodymų sampratos, tos pačios sudėties teismas jau buvo pripažinęs tinkamais ir leistinais įrodymais. Tai reiškė teismo šališkumą dėl išankstinės nuomonės išreiškimo kitoje anksčiau išnagrinėtoje ir apkaltinamuoju nuosprendžiu pabaigtoje byloje (mano, kad šiuo atveju neturi reikšmės, kad teismas išteisino A. M. ir kitus bylos kaltinamuosius iš dalies kaltinimų), dėl ko bylą nagrinėjančiam teismui buvo pareikštas nušalinimas. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nušalinimo netenkino ir nuo tolimesnio bylos nagrinėjimo nenusišalino, kas leidžia teigti, jog nuosprendį priėmė šališkas teismas. Tai reikštų kelių galimų procesinių sprendimų priėmimo galimybe apeliacinės instancijos teisme, tačiau labiausiai apelianto interesus atitiktų apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ir išteisinamojo nuosprendžio priėmimas.Skunde taip pat nurodoma, kad teismas toje nuosprendžio dalyje, kurioje jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, jo kaltę ir nuteisimą grindžia iš esmės dviejų liudytojų – D. J. ir R. P. parodymais. Tokie liudytojai baudžiamojo proceso prasme nėra neutralūs, kadangi jiems anksčiau toje pačioje baudžiamojoje byloje yra pranešta apie įtarimą (t. y. jie buvo įtariamaisiais), abu jie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tokiems asmenims turėjo būti išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus teisiamajame posėdyje, kas nebuvo padaryta. Bet kuriuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo tokių liudytojų (kurie proceso prasme yra kaltinamieji) parodymus vertinti itin atidžiai, t. y., taip, kaip tą įpareigoja tiek nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. D. J., kuris baudžiamajame procese atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, buvo apklaustas liudytoju (kaip minėta, jo neįspėjus dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau nesuteikiant jam galimybės atsisakyti duoti parodymus). Šis liudytojas parodė, kad pinigus R. P. perdavė per du kartus. Toliau apklausiamas teisme D. J. paneigė dalį savo anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė šio asmens parodymus. Taigi, net ir teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo šio asmens parodymų nenuoseklumas, kas turėjo pirmosios instancijos teismą įpareigoti itin atidžiai tikrinti tokius duomenis, juolab asmuo yra vyresnio amžiaus bei parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jį ištiko tragedija – per labai trumpą laiką mirė žmona ir sūnus. Be kita ko, asmuo nurodo, kad jo apklausą atliko pati ikiteisminį tyrimą organizavusi ir kontroliavusi prokurorė, kas kelia didžiulių abejonių. Tokios abejonės tik stiprėja tuo aspektu, kad pagal tokią poziciją, kokią parodymuose dėstė D. J., jo R. P. užklijuotame voke esą perduoti pinigai jokiu būdu nebuvo skirti neteisėtiems veiksmams, t. y. pareigūnų ar valstybės tarnautojų papirkimui kaip kyšis, kadangi D. J. parodymuose nurodo apie teikiamą paslaugą, kurią galėjo teikti ir firma; tokia pozicija visiškai logiška kadangi pripažįstant statinį tinkamu naudoti, yra atliekami matavimai, brėžiniai, skaičiavimai, kiti inžinerinio-techninio pobūdžio ir teisiniai veiksmai, paprastai teikiami už atlygį, nors pats D. J. teigia, kad už matavimus jis nemokėjo. Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad toks proceso veiksmas, kaip liudytojo apklausa, paties D. J. teigimu, atlikta prokuratūroje, kas prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, be to, D. J. nurodo, jog tada, kai jį apklausinėjo, jam neišaiškino teisės turėti atstovą. Šio asmens suvokimas apie jo atžvilgiu vykusį baudžiamąjį persekiojimą yra gana ribotas, ką jis pats parodė pirmosios instancijos teisme. Apelianto manymu, pats pranešimas apie įtarimą, jog, esą, D. J. papirko valstybės tarnautoją, yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas, kadangi net ir pagal tokius parodymus, kokius šis asmuo davė būdamas įtariamuoju, jo pozicija niekaip neatskleidžia jo subjektyviosios pusės papirkti valstybės tarnautoją, kadangi, visų pirma, D. J. nenurodo, kad jo perduodami pinigai turėtų būti naudojami neteisėtiems tikslams (kaip kyšis), antra, netgi nėra identifikuotas joks asmuo, kurį gi tokiu būdu per R. P. siekia paveikti D. J. – ar tai yra pats R. P., ar dar koks nors kitas asmuo, bet net pagal kaltinimo versiją toks asmuo nėra jis, apeliantas A. G., ir kaip galima suprasti, tai yra nebent A. M.. Minėtuose D. J. parodymuose minimas tik R. P..Apeliantas nurodo, jog R. P. parodymai pirmosios instancijos teisme buvo teikiami 2014 m. rugsėjo 15 d. Šis asmuo, kaip ir minėta, nebuvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, tačiau teisė neduoti parodymų jam nebuvo išaiškinta. Čia itin reikšminga jo parodymų dalis, kad jis net nežino, ar sutvarkė tuos (t. y. D. J.) dokumentus, be to, R. P. parodė, kad negali pasakyti, kad tiesiogiai tam žmogui skirti pinigai, gal kažkokiems reikalams. Galiausiai, bet kokią kaltinimo versiją paneigia ir užkerta galimybę šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį R. P. parodymai apie tai, kad kai jis gavo voką iš J., pinigų neperskaičiavo, nebuvo atplėšęs voko, pasitikėjo, kad tai pinigai voke. Lygiai taip pat R. P. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas įtariamuoju. Esant tokiems parodymams, iš viso nėra jokių patikimų duomenų, kad voke galėjo būti pinigai ar juo labiau, konkreti suma pinigų, negana to, duodamų netgi su konkrečiu neteisėtu tikslu, ko pats D. J. nepripažino. Nors D. J. nurodė, kad pinigus, esą, perdavė per du kartus, tačiau R. P. šią svarbią aplinkybę neigia, teigdamas, kad suma nedidėjo ir nemažėjo, kada buvo prašoma ir nurodė, kad nežino, ar A. G., ar kiti savivaldybės asmenys būtų gavę kokius nors pinigus paskatinimui už dokumentų tvarkymą. R. P. netgi nežino, kokia buvo dokumentų apyvarta. Taip pat R. P. netgi nežino savo procesinio statuso, jį painioja. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas būtinybės tokių asmenų parodymus vertinti itin kruopščiai, minėtus išaiškinimus pažeidė ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.Apelianto teigimu apkaltinamajame nuosprendyje nėra nustatytas nei laikas, nei vieta, nei netgi asmuo, kuriam jis, esą, pažadėjo paveikti A. M.. Ar toks pažadas buvo išsakytas D. J. (šią versiją pats D. J. kategoriškai paneigė), ar R. P., galima tik spėlioti, nes šis kaltinimas yra visiškai neapibrėžtas ir neaiškus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino liudytojų parodymų tiek vidinio prieštaringumo, tiek ir jų neatitikimo kitoje byloje nuteisto asmens – A. M. parodymams. Nors baudžiamoji byla, kurioje jis yra nuteistas, buvo išskirta iš kitos baudžiamosios bylos, kurioje dalis ar net visi kiti kaltinamieji buvo nuteisti tos pačios sudėties teismo anksčiau, tačiau apie tai nėra nurodoma, taip pat nenurodoma, kad jį iki advokato Rimanto Bučmos gynė dar ir kiti gynėjai, tarsi jų nė nebūtų buvę.Taip pat skunde nurodoma, kad teismas, aptardamas prekybos poveikiu, kaip nusikalstamos veikos, sudėtį, išeina iš tinkamo teisės taikymo ribų ir, apelianto manymu, sudaro plečiamąjį materialiosios baudžiamosios teisės (baudžiamojo įstatymo) aiškinimą, kas yra neleistina teismų praktikos požiūriu. Pirmosios instancijos teismas teigia, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formali bei nurodo, jog kyšio davėjui turi susidaryti įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai. Tačiau šios konkrečios baudžiamosios bylos kontekste pabrėžtina, kad D. J. (kuris tik ir vienintelis gali būti pripažintas kyšio davėju) niekuomet neteigė, kad jis kažkam duoda kyšį. Priešingai, aukščiau cituoti jo parodymai gali ir turi būti interpretuojami vienareikšmiškai, kad jis mokėjęs už paslaugą, tačiau jokiu būdu ne davęs kyšį. Šiuo aspektu įtarimų šiam senyvam, didelį stresą patyrusiam asmeniui pareiškimas neturėjo susilaukti pritarimo pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl jo kaltės. Kita vertus, toks įstatymo aiškinimas ir taikymas reikštų visišką objektyvų kaltinimo pagrindimą prielaidomis, nes taip sureikšminama kyšio davėjo (nors D. J. tokiu ir negali būti laikomas) veikos subjektyvioji pusė ir netgi teisėtas kitų asmenų veikimas gali būti pripažįstamas neteisėtu ir baustinu. D. J. toks įspūdis, kad jis perduoda pinigus būtent kaip kyšį, nesusidarė, o R. P. subjektyviojo manymo pirmosios instancijos teismas net ir nesiaiškino. Kaip jau minėta, R. P. pinigų iš viso nematė, jų neskaičiavo, todėl net ir negalėjo žinoti, ar voke, kurį jis, esą, gavo iš D. J., iš viso buvo pinigų, koks jų kiekis buvo ir kam jie galėjo būti naudojami, jeigu iš viso jis tokius pinigus iš ko nors būtų gavęs. Šios konkrečios baudžiamosios bylos specifika yra ta, kad nei R. P. D. J. aiškiai išdėstė, jog jis už pinigus (kurių nė nematė) ketina paveikti kokį nors sprendimus priimantį subjektą, nei jis taip nurodė R. P., o D. J. pagal visų asmenų parodymus (tiek paties D. J., tiek jo, tiek ir R. P.) jis iš viso nepažinojo ir nėra su juo bendravęs, taigi, ir jokio pažado, juolab aiškaus, konkretaus ir suprantamo, kad jis ketina paveikti sprendimus priimantį subjektą, negalėjo išsakyti ar kitu būdu išreikšti. Apeliantas ir jo gynėjas kėlė klausimą, kad toks kaltinamasis aktas, koks jis buvo surašytas ir perduotas nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, neatitiko kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų. Kauno apygardos teismas nurodė, kad kaltinamojo akto trūkumai gali būti taisomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Deja, tokie trūkumai iš esmės taisomi nebuvo, o taisymai, susiję su veikos kvalifikavimu, neišsprendė tokio kaltinamojo akto netinkamumo. Šio skundo apimtyje aktualu yra tai, kad kaltinimai (įtarimai) D. J., R. P., kitoje (išskirtoje) baudžiamojoje byloje nuteistam (dalimi nuosprendžio išteisintam) A. M. ir jam, apeliantui A. G., tarpusavyje nėra suderinti. Pažymėtina, kad R. P. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kaip asmuo, padaręs BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nors nei jis D. J. nurodė, kad ketina papirkti kokį nors asmenį, nei tokiu būdu veikė kaip papirkėjas. Faktiškai analizuojant kaltinimo versiją (su kuria nesutinka) R. P. ir jo veiksmų kvalifikacija neturėtų skirtis. Tokia kaltinimo versija yra visiškai nenuosekli, kadangi, susipažinęs su D. J. ir R. P. reikštais įtarimais, mano, jog pagal tokią kaltinimo versiją esą jis (už kyšį) pats turėjo atlikti teisėtą veikimą - statinio pripažinimą tinkamu naudoti, kas yra nonsensas ir ką bent jau iš dalies galėtų (kaip specialios komisijos, turinčios įgaliojimus tokiame procese, narys) R. P., bet ne jis.Apelianto manymu baudžiamojo proceso pažeidimas yra ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu grindė ir operatyvinės veiklos (dabartinio įstatymo redakcijos terminologija – kriminalinės žvalgybos) veiksmų metu rinktais duomenimis. Itin reikšminga yra tai, kad bent jau iš pradžių tokie veiksmai buvo atliekami ne prieš jį, o prieš A. M., kas matyti, pvz., iš liudytoja apklaustos ikiteisminio tyrimo pareigūnės R. M. parodymų. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tirti faktinį ir teisinį pagrindą tokiems veiksmams pradėti ir tęsti, todėl mano, kad šiuo požiūriu turi būti atnaujintas įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme ir patikrintas operatyvinių veiksmų pradėjimo prieš A. M. ir prieš jį teisinis ir faktinis pagrindas. Mano, kad šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės praktikos išaiškinimų ir grindė apkaltinamąjį nuosprendį tokiais duomenimis, kurie neatitinka įrodymų sampratos BPK 20 straipsnio prasme.Pirmosios instancijos teismas daro grubią esminę baudžiamojo proceso klaidą, kada jį nuteisia pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu buvo kaltinamas. Teismas perkvalifikuoja jo veiką taikydamas švelnesnę (teismo požiūriu) baudžiamąją atsakomybę numatančią įstatymo redakciją, tačiau pažymėtina, kad kaltinimas teisme keičiamas nebuvo, taip pat jam nebuvo pranešta apie tokią galimybę. Juo labiau, nuosprendyje netgi nėra nurodyta BK 226 straipsnio 2 dalies įstatymo redakcija. Dėl ko teismas pripažįsta jį kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, o ne 1 dalį, jeigu jau renkamasi vėlesnė baudžiamojo įstatymo redakcija, taip pat visiškai nemotyvuota. Mano, kad BK 226 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuoto nusikaltimo sudėtį, ir kvalifikuoja tokį nusikaltimą pasinaudojimas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina ar galima įtaka. Kaip gi jis pasinaudojo savo visuomenine padėtimi ar kitomis išvardintomis alternatyvomis, netgi nebuvo įrodinėjama, kas irgi yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, o vertinant šį pažeidimą kartu su pažeidimu, kad nebuvo keičiamas kaltinimas, kad nebuvo pranešta apie tokio nuteisimo galimybę, kad nėra nurodyta įstatymo redakcija, visi šie pažeidimai sudaro svarų apeliacijos pagrindą.Dar vienas baudžiamojo proceso pažeidimas apelianto manymu yra padarytas dėl to, kad teismas nenusišalino po to, kada išskyrė baudžiamąją bylą jo atžvilgiu ir, tęsdamas nagrinėjamą išskirtos bylos dalyje, priėmė nuosprendį byloje Nr. 1-2-743/2017 A. M., mirusiojo J. J., J. A., A. K. atžvilgiu. Jam apie tokį nuosprendį yra žinoma, tačiau byloje, kurioje priimtą nuosprendį skundžia, nė žodžio nėra pasisakoma, kad jo byla būtų išskirta iš kokios nors kitos baudžiamosios bylos, nevardijami jį anksčiau gynę gynėjai. Mano, kad tokia situacija negalima mažų mažiausiai dėl to, kad, pvz., teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį (šiuo atveju tai galėtų būti ir išteisinamasis nuosprendis), jame išdėsto, kokius duomenis pripažįsta tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, ir vien jau tokio pripažinimo pakanka teigti, kad teismo nuomonė jau yra išsakyta ir įtvirtinta baigiamajame procesiniame dokumente dar iki priimant procesinį baigiamąjį aktą jo baudžiamojoje byloje. Mano, kad toks teismas yra šališkas ir tai sudarė pagrindą jam reikšti nušalinimą po to, kada apie tokį nuteisimą išskirtoje bylos dalyje jam tapo žinoma. Įrodymų tyrimo atnaujinimo apeliacinės instancijos teisme metu prasme turėtų būti tiriama visa baudžiamosios bylos Nr. 1-2-743/2017 medžiaga, kokia ji buvo surinkta pirmosios instancijos teisme jau po to, kada baudžiamosios bylos buvo išskirtos, įskaitant pirmosios instancijos teismo (tos pačios sudėties) priimtą 2017 m. vasario 3 d. nuosprendį.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino A. G. kaltu padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, tai sąlygojo neteisėtą jo nuteisimą, taip pat, kad teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes ir įrodymus, rėmėsi iš esmės vien tik kaltinimui palankiais parodymais, kitų parodymų nevertindamas. Tačiau pažymėtina, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.Šioje baudžiamojoje byloje A. G. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 2 d. už 1 500 Lt (434,43 Eur) kyšį pažadėjo paveikti A. M. – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėją ir Nuolatinės statybos komisijos pirmininką, kad šis teisėtai veiktų siekiant D. J. statinį Kauno r., Lapių sen., Tauralaukio k., SB (duomenys neskelbtini) pripažinti tinkamu naudoti.BK 226 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.Nors nuteistasis A. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu tvirtindamas, jog jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto keliamą versiją. Tokie įrodymai yra liudytojų D. J. ir R. P. parodymai, kita bylos medžiaga.BPK 276 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai ankstesnis teismo nuosprendis ar nutartis yra panaikinti ar kitais atvejais, kai byla nagrinėjama teisme iš naujo, liudytojai ir nukentėjusieji, apklausti anksčiau šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, pakartotinės apklausos nekviečiami, jeigu to nereikia teisingumo interesais, o jų parodymai, duoti pirmiau teismo posėdžio metu, paskelbiami ir ištiriami šio Kodekso 290 straipsnyje nustatyta tvarka. Liudytojai D. J. ir R. P., kurių parodymai turi lemiamos reikšmės šioje baudžiamojoje byloje, buvo apklausti baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-743/2017, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pakartotinai apklausti šių liudytojų būtinybės nėra.Liudytojas D. J. patvirtino, kad SB (duomenys neskelbtini) jis buvo pasistatęs namelį, tačiau jis nebuvo tinkamai įteisintas. Kadangi jis pats nežinojo kaip jį įteisinti, paprašė, kad jam padėtų kaimynystėje gyvenantis R. P.. Šis pasakė, kad žino žmogų, kuris gali šiuo dokumentus sutvarkyti, todėl visus sodo namelio dokumentus perdavė R. P.. Po kurio laiko R. P. jam pasakė, kad tam žmogui, kuris įteisins namelį reikia duoti 1 500 Lt, todėl jis paprašytus pinigus įdėjo į voką ir perdavė R. P., kad šis juos perduotų tam žmogui. Jo sodo namelis buvo įteisintas, duotų pinigų jam niekas negrąžino (t. 12, b. l. 124–129). Liudytojas R. P. patvirtino, kad jo sodo kaimynas D. J. 2010 m. pavasarį kreipėsi į jį ir paprašė padėti sutvarkyti sodo namelio įteisinimo dokumentus. Jis tuo metu buvo Nuolatinės statybos komisijos narys, pažinojo A. G., todėl pas jį paprašė sutvarkyti šiuos dokumentus ir A. G. sutiko. Po kažkiek laiko A. G. už šį sutvarkymą paprašė pinigų, jis apie tai pasakė D. J.. Netrukus D. J. jam perdavė voką, pasakė, kad ten yra jo nurodyta suma ir jis šį voką perdavė A. G.. Kadangi šis įvykis buvo seniai, jis tiksliai neprisimena kokios sumos paprašė A. G., jam atrodo, kad buvo paprašyta 1 000 Lt, bet tyrėja jį apklausdama patikslino, kad buvo 1 500 Lt. Jis D. J. jam įduoto voko neplėšė ir nežiūrėjo, ar ten tikrai yra pinigai. Dokumentų tvarkymo metu A. G. jo teiravosi, koks yra D. J. asmens kodas (t. 13, b. l. 30–32).Apeliantas teigia, jog D. J. nenurodo, kad jo perduodami pinigai turėtų būti naudojami neteisėtiems tikslams (kaip kyšis), be to, nėra identifikuotas joks asmuo, kurį tokiu būdu per R. P. siekia paveikti D. J. – ar tai yra pats R. P., ar dar koks nors kitas asmuo. Tačiau iš liudytojų parodymų akivaizdžiai matyti, jog R. P. D. J. pasakė, kad tam žmogui, kuris įteisins namelį reikia duoti 1 500 Lt, ir kad tas žmogus, kuris už šį sutvarkymą paprašė pinigų, yra būtent A. G.. Šiame kontekste pažymėtina, kad apie subjektyviųjų požymių, inter alia, tyčios buvimą asmens veikoje sprendžiama pagal veikos objektyviuosius požymius: veiksmų pobūdį, mastą, kryptingumą ir pan. A. G. veiksmai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo nustatyti remiantis liudytojų parodymais, slapto sekimo ir kratos protokolais, ir kitais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina tai, kad A. G. suvokė, jog jis neteisėtai, t. y. už piniginį atlygį pažadėjo R. P., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimis ar kita tikėtina įtaka, paveikti A. M., kad šis teisėtai veiktų siekiant D. J. statinį Kauno r., Lapių sen., Tauralaukio k., SB (duomenys neskelbtini) pripažinti tinkamu naudoti, ir šį atlygį (1 500 Lt) priėmė. Nustatytų aplinkybių kontekste laikytina niekuo neparemta apelianto versija, kad D. J. užklijuotame voke R. P. esą perduoti pinigai jokiu būdu nebuvo skirti neteisėtiems veiksmams, t. y. pareigūnų ar valstybės tarnautojų papirkimui kaip kyšis, kadangi D. J. parodymuose nurodo apie teikiamą paslaugą, kurią galėjo teikti ir firma. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. G. už atlygį, kaip jis nurodo, siekiant pripažinti statinį tinkamu naudoti, būtų atlikęs matavimus, brėžinius, skaičiavimus, kitus inžinerinio-techninio pobūdžio ir teisinius veiksmus ar tokius veiksmus organizavęs, taigi šios aplinkybės laikytinos tik apelianto versija siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Priešingai – baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad A. G. atlygio paprašė ir jį priėmė už konkretų veiksmą – poveikį A. M., kad šis teisėtai veiktų siekiant D. J. statinį Kauno r., Lapių sen., Tauralaukio k., SB (duomenys neskelbtini) pripažinti tinkamu naudoti. Be to, pažymėtina tai, kad nesvarbu, ar A. G. darė poveikį A. M., ar visai neketino daryti tokio poveikio.Apelianto teigimu liudytojai D. J. ir R. P. baudžiamojo proceso prasme nėra neutralūs, kadangi jiems anksčiau toje pačioje baudžiamojoje byloje yra pranešta apie įtarimą (t. y. jie buvo įtariamaisiais), abu jie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tokiems asmenims turėjo būti išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus teisiamajame posėdyje, kas nebuvo padaryta. Bet kuriuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo tokių liudytojų (kurie proceso prasme yra kaltinamieji) parodymus vertinti itin atidžiai.BPK 272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad po kaltinamojo atsakymų dėl kaltinimo teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškina jam teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar atsisakyti tai daryti. Nagrinėjamoje byloje nei D. J., nei R. P. baudžiamojoje byloje nebuvo kaltinamieji, jie buvo apklausiami dėl kitų asmenų padarytų veikų, taigi vien tai, kad jie dėl susijusių nusikalstamų veikų savo kaltę pripažino ir dėl to buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, savaime nesuteikia jiems kaltinamojo statuso ar galimybės liudijant atsisakyti duoti parodymus. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai neišaiškino liudytojams teisės atsisakyti duoti parodymus teisiamajame posėdyje, kadangi tokios teisės nagrinėjamuoju atveju jie neturėjo. Pažymėtina ir tai, kad BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Tačiau, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju asmenys, kurie buvo apklausti kaip liudytojai, kituose procesuose savo kaltę pripažino, o minėto BPK 80 straipsnio paskirtis yra apsaugoti asmenį nuo jo paties parodymų, kurie galėtų pasunkinti jo teisinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų D. J. ir R. P. parodymais, nes jie visi buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, visos esminės aplinkybės dėl nuteistajam A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo patvirtintos. Teisėjų kolegija vertina tą aplinkybę, kad liudytojams D. J. ir R. P. apkalbėti A. G. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu nebuvo jokios priežasties ar pagrindo – tokiu būdu, jie nors ir buvę įtariamieji dėl susijusių nusikalstamų veikų, niekaip negalėtų palengvinti sau teisinės padėties. Priešingai – D. J. ir R. P. pripažino padarę nusikalstamas veikas, paaiškino šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, todėl netikėti šių liudytojų parodymais teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Apeliantas nurodo, kad R. P. pinigų iš viso nematė, jų neskaičiavo, todėl net ir negalėjo žinoti, ar voke, kurį jis esą gavo iš D. J., iš viso buvo pinigų, koks jų kiekis buvo ir kam jie galėjo būti naudojami, jeigu iš viso jis tokius pinigus iš ko nors būtų gavęs.Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal formuojamą teismų praktiką prekybos poveikiu sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų. Kaltininko pažadas kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas bei aiškus. Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai. Taigi, šiuo atveju nėra svarbu, ar A. G. paėmė pinigus, kadangi nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, sudėtis yra formali, t. y. nereikalauja padarinių, o nusikaltimas yra padaromas jau tuo momentu, kai pažadama paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad A. G. šioje baudžiamojoje byloje taip pat buvo nuteistas ne už kyšio paėmimą, o dėl to, kad už 1 500 Lt (434,43 Eur) kyšį pažadėjo paveikti A. M. kad šis teisėtai veiktų (prekyba poveikiu).Apelianto teigimu šioje baudžiamojoje byloje teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu grindė ir operatyvinės veiklos veiksmų metu rinktais duomenimis, tačiau, bent jau iš pradžių, tokie veiksmai buvo atliekami ne prieš jį, o prieš A. M.. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tirti faktinį ir teisinį pagrindą tokiems veiksmams pradėti ir tęsti.BPK 162 straipsnyje nustatyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame Kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Tačiau ši įstatymo nuostata taikoma tik būtent šiame straipsnyje nurodytu atveju, kai informacija yra gaunama skirtingose, tarpusavyje nesusijusiose baudžiamosiose bylose, o ikiteisminio tyrimo sujungimo ar atskyrimo atveju ši nuostata nėra taikoma. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutartimi leista slapta sekti A. M. nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2010 m. spalio 12 d. (t. 1, b. l. 6). Iš Slapto sekimo protokolo bei operatyvinio veiksmo atlikimo garso ir vaizdo įrašo matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 2 d. 11.17 val. į A. M. darbo kabinetą įeina A. G. ir J. J.. A. G. pasako A. M., kad turi sutvarkyti dokumentus, pamini R. P. pavardę. A. G. nurodymu J. J. užpildo D. J. vardu prašymą pripažinti statinį tinkamu naudoti ir pasirašo. Dokumentus ir prašymą A. M. pasilieka. Vėliau Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartimi leista nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2010 m. spalio 15 d. klausytis A. G. pokalbių telefonu (t. 12, b. l. 68). Nagrinėjamuoju atveju ši informacija buvo gauta toje pačioje baudžiamojoje byloje, kuri ir perduota teismui, tačiau dėl A. G. ligos išskirta į atskirą bylą, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką. Taigi, šiuo atveju A. G. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo gali būti grindžiama slapto sekimo metu gautais duomenimis, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, juolab, kad tokius duomenis patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo įvertinti duomenys, pripažinti įrodymais.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančių duomenų visuma, konstatuodamas, jog nustatytos faktinės aplinkybės paneigia A. G. poziciją, kad jis už kyšį nežadėjo paveikti A. M., kad šis teisėtai veiktų siekiant D. J. statinį pripažinti tinkamu naudoti. Apelianto argumentai, jog apylinkės teismo nuosprendis yra grindžiamas nevisapusiškai išnagrinėtais įrodymais ir prieštaringais parodymais, laikytini deklaratyviais. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nustatydamas šioje byloje faktines aplinkybes, rėmėsi ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet jų visuma, nesuteikdamas prioriteto nei vienam iš jų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant skundžiamą nuosprendį buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.Apelianto teigimu teismas perkvalifikavo jo veiką taikydamas švelnesnę (teismo požiūriu) baudžiamąją atsakomybę numatančią įstatymo redakciją, tačiau pažymėtina, kad kaltinimas teisme keičiamas nebuvo, taip pat jam nebuvo pranešta apie tokią galimybę, juo labiau, nuosprendyje netgi nėra nurodyta BK 226 straipsnio 2 dalies įstatymo redakcija. Dėl ko teismas pripažįsta jį kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, o ne 1 dalį, jeigu jau renkamasi vėlesnė baudžiamojo įstatymo redakcija, taip pat visiškai nemotyvuota.BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, šio prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.Aukštesnysis teismas nagrinėjamuoju atveju pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo keičiamos nei kaltinamajame akte nurodytos A. G. padarytos veikos aplinkybės, nei jos kvalifikacija. A. G. buvo perduotas teismui kaltinant jį prekyba poveikiu (BK 226 straipsnio 1 dalis), tačiau teismo buvo nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ne dėl to, kad pasikeitė kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės ar netinkamai kvalifikuota veika, o dėl to, kad už tuos pačius veiksmus naujojoje BK 226 straipsnio redakcijoje buvo numatyta švelnesnė atsakomybė. Pažymėtina ir tai, kad tiek BK 226 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek BK 226 straipsnio 2 dalyje, galiojusioje nuosprendžio priėmimo metu, numatytos analogiškos nusikalstamos veikos, kadangi pasikeitė tik straipsnio pavadinimas – ši veika nuo 2011 m. liepos 5 d. yra vadinama nebe tarpininko kyšininkavimu, o prekyba poveikiu. Taigi šiuo atveju teismas, pritaikydamas švelnesnę įstatymo redakciją, kuomet nebuvo keičiamos nei veikos faktinės aplinkybės, nei kvalifikacija (vertinant ją ta prasme, kad tie patys veiksmai atitiktų kitokią nusikalstamą veiką, nei nurodyta kaltinime), ir nepranešdamas kaltinamajam apie tokią galimybę, BPK 256 straipsnio nuostatų nepažeidė. Naujoji BK 226 straipsnio 2 dalies redakcija iš esmės atitinka nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 226 straipsnio 1 dalies redakciją, todėl nelaikytina, kad teismas A. G. veiką perkvalifikavo į kitokią, dėl kurios kaltinamasis turėtų būti informuojamas ir jam suteikiama teisė pasiruošti gynybai. Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas straipsnio redakcijos, klaidos taip pat nepadarė, kadangi A. G. buvo nuteistas pagal šiuo metu galiojančią BK 226 straipsnio 2 dalies redakciją, o tokiais atvejais nurodyti straipsnio redakcijos nebūtina. A. G. manymu kaltinimai (įtarimai) D. J., R. P., kitoje (išskirtoje) baudžiamojoje byloje nuteistam (dalimi nuosprendžio išteisintam) A. M. ir jam, apeliantui A. G., tarpusavyje nėra suderinti. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad A. G. ir asmenys, padarę nusikalstamas veikas, veikė ne bendrininkaudami, o darydami atskirus nusikaltimus, kurie buvo inkriminuoti kiekvienam atskirai. Sutiktina su prokurorės nuomone, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios yra kaltu pripažintas nuteistasis A. G., niekas kitas daugiau nebuvo kaltinamas, todėl nėra jokio pagrindo kaltinimus jam ir kitiems asmenimis suderinti. Baudžiamojo proceso pažeidimas, apelianto manymu, taip pat yra padarytas dėl to, kad teismas nenusišalino po to, kada išskyrė baudžiamąją bylą jo atžvilgiu ir, tęsdamas nagrinėjamą išskirtos bylos dalyje, priėmė nuosprendį byloje Nr. 1-2-743/2017 A. M., J. J., J. A. ir A. K. atžvilgiu. Teismo nuomonė jau yra išsakyta ir įtvirtinta baigiamajame procesiniame dokumente dar iki priimant procesinį baigiamąjį aktą jo baudžiamojoje byloje, todėl mano, kad toks teismas yra šališkas ir tai sudarė pagrindą jam reikšti nušalinimą po to, kada apie tokį nuteisimą išskirtoje bylos dalyje jam tapo žinoma.Nagrinėjamuoju atveju A. G. nuteistas už tai, kad už 1 500 Lt (434,43 Eur) kyšį pažadėjo paveikti A. M. – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėją ir Nuolatinės statybos komisijos pirmininką. Tačiau Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-743/2017 A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje, kuris šiuo metu jau yra įsiteisėjęs, konstatuota, kad A. M. nesuklastojo D. J. vardu surašyto prašymo pripažinti statinį tinkamu naudoti ir jo nerealizavo, todėl jo veiksmai, kai jis padėjo J. J. užpildyti šį prašymą, negali būti pripažinti piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, nes jis teisėtai veikė vykdydamas jam suteiktas tarnybines funkcijas. Teismas, nagrinėjęs A. M. baudžiamąją bylą, šioje kaltinimo dalyje nepasisakė dėl A. G. veiksmų, todėl nėra pagrindo manyti, kad teismo nuomonė jau yra išsakyta ir įtvirtinta baigiamajame procesiniame dokumente dar iki priimant procesinį baigiamąjį aktą A. G. baudžiamojoje byloje. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju A. M. ir A. G. nebuvo kaltinami bendrai atlikę nusikalstamą veiką, todėl jų veiksmai pagrįstai buvo analizuojami ir vertinami kaip atskirų asmenų, padariusių savarankiškas nusikalstamas veikas. Dėl šios priežasties A. G. veiksmai baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-743/2017 nebuvo vertinami, kadangi bylos dalis jo atžvilgiu buvo išskirta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nuosprendyje aprašytos šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės atitinka ir sudaro visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi baudžiamasis įstatymas dėl prekybos poveikiu A. G. pritaikytas tinkamai.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje ne kartą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarta ir išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. G. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.