- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-22
- Bylos Nr.
- eA-2955-552/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05808-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- J. M.
- Trečiasis asmuo
- H. K., A. S.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, H. K. (H. K.) ir A. S. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į A. K. (A. K.), gimusio 1902 m., nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus rajono Trakų apskrities Mickūnų valsčiaus Dvarčionių kaime valdytas 2 dešimtines (2,185 ha) žemės (toliau – ir žemė).
2. Pareiškėja nurodė, kad aplinkybę, jog jos senelis A. K. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdė žemę, patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. balandžio 29 d. pažyma apie nekilnojamąjį turtą. Jos senelis mirė būdamas jaunas, jos tėvai mirė taip pat labai jauni, kai pareiškėja ir jos brolis bei sesuo buvo dar vaikai, todėl ji apie žemę nieko nežinojo, t. y. pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės apie žemę sužinoti iš savo šeimos narių. Pareiškėja po savo tėvo S. K. (S. K.) mirties (duomenys neskelbtini), kartu su broliu ir seserimi paveldėjo ½ dalį valstybinėje žemėje stovinčio gyvenamojo namo su kitais ūkiniais pastatais. Valstybinių institucijų darbuotojai ją žodžiu informavo, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad A. K. ar kiti jos giminaičiai iki nacionalizacijos nuosavybės teise būtų turėję žemės. Tik 2011 m. balandžio 29 d. gavusi pažymą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ji sužinojo apie senelio A. K. šeimos sudėtį bei apie jo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Taigi, tik nuo šio momento ji galėjo imtis aktyvių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
3. Pareiškėjos žiniomis, į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) niekas daugiau nesikreipė dėl A. K. valdytos žemės. Pati pareiškėja po informacijos gavimo du kartus kreipėsi į NŽT, tačiau tik 2016 m. gruodžio 2 d. gavo atsakymą, jog ji turi kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja pažymėjo, kad užtruko informacijos ieškojimas archyvuose, taip pat jai būti aktyvesnei neleido sveikatos būklė .
Atsiliepimas
4. NŽT atsiliepime prašė pareiškėjos prašymo netenkinti.
Šalies argumentai
5. NŽT paaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatė terminą, iki kada buvo galima pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į konkretaus žemės savininko turėtą žemę, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., bei terminą, iki kada buvo galima pateikti nuosavybės teises patvirtinančius ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius dokumentus, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d.
6. NŽT nuomone, teismas turėtų spręsti, ar pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido Atkūrimo įstatymo terminus, laikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis svarbiomis priežastimis. Nežinojimas apie teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jei pareiškėja būtų siekusi atkurti nuosavybės teises nuo pat šio proceso Lietuvos Respublikoje pradžios, t. y. 1991 m., ir būtų ėmusis visų priemonių gauti reikalingą informaciją, tačiau jos negavo dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Šiuo atveju pareiškėja aktyviai siekė atkurti nuosavybės teises tik nuo 2011 m.
Šalies argumentai
7. NŽT vertinimu, pareiškėja nebuvo aktyvi teisinių santykių dalyvė dėl subjektyvių priežasčių, ji nepakankamai rūpinosi savo teisių įgyvendinimu, todėl laikytina, kad terminas pateikti prašymą buvo praleistas ne dėl svarbių priežasčių, todėl neturėtų būti atnaujinamas.
Atsiliepimas
8. Tretieji suinteresuoti asmenys H. K. ir A. S. atsiliepime nurodė, kad sutinka su pareiškėjos prašymu, ir prašė jį tenkinti.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino ir atnaujino jai praleistą terminą pateikti NŽT Vilniaus miesto skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus rajono Trakų apskrities Mickūnų valsčiaus Dvarčionių kaime valdytas 2 dešimtines (2,185 ha) žemės, nustatant šiems dokumentams pateikti trijų mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei nurodė, kad įstatyme nenustatyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl sprendžiant šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, teismų praktika, o taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
11. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2011 m. balandžio 29 d. pažymoje „Dėl duomenų apie A. K. pateikimo“ nurodė jo šeimos sudėtį bei iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą, t. y. 2 dešimtinės (2,185 ha) žemės Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini). Šioje pažymoje nurodyta, kad Vilniaus–Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus–Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) piliečių sąrašų 1925 m. byloje įrašytas (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas K. A., M. s., g. 1903 m. (duomenys neskelbtini) kaime; skiltyse „Ar turi skirtinės žemės“ ir „Ar turi kitą nekilnojamąjį turtą arba yra ilgamečiu nuomininku“ atitinkamai įrašyta: „Po motinos turi 2 deš.“ ir „Ne“. Taigi, pareiškėja aplinkybę, jog A. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos (1940 m.) valdė žemę, sužinojo tik 2011 m. balandžio 29 d., kai gavo pažymą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Pareiškėja kreipėsi į archyvą siekdama identifikuoti A. K. kapavietę, t. y. ji privalėjo atitinkamai valstybės institucijai pateikti dokumentus, patvirtinančius pastarojo mirtį.
12. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, jog pareiškėja, atsižvelgus į tai, kad tuo metu, kai mirė jos tėvas (1977 m.), jai buvo 18 metų, o jos brolis ir sesuo buvo dar jaunesni, objektyviai galėjo nežinoti aplinkybės, jog jos senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos elgesys negali būti vertinamas kaip neatsakingas ar aplaidus. Pareiškėja, gavusi reikšmingos informacijos, turėjo įregistruoti senelio mirties faktą, kurį įregistruoti buvo atsisakyta, todėl pareiškėja 2011 m. lapkričio mėn. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog A. K. mirė (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją nurodyti visus A. K. vaikus ir įtraukti juos į bylą, pateikti kapinių įrašus apie palaidotą asmenį A. K., tačiau pareiškėja nežinojo tikslaus jo vaikų skaičiaus, todėl jų nurodyti teismui negalėjo, dėl to trūkumai nebuvo ištaisyti, o pareiškimas paliktas nenagrinėtas. Teismas nustatė, kad pareiškėja, surinkusi daugiau informacijos, 2016 m. dar kartą kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-37234-1012/2016 nustatė juridinį faktą, jog A. K. mirė (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
13. Teismas nurodė, kad pareiškėja su 2015 m. rugpjūčio 28 d. prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą kreipėsi į NŽT, 2016 m. kreipėsi pakartotinai, tuomet gavo atsakymą, jog ji turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl terminų atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad A. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 30 d., t. y. buvo nustatyta, jog A. K. mirė (duomenys neskelbtini). Tuomet pareiškėja 2017 m. vasario 8 d. kreipėsi į teismą dėl praleisto termino pateikti prašymą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 26 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-9302-599/2018, kuria pareiškėjos prašymą tenkino. Šią teismo nutartį apskundus apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-262-340/2019 nurodė, kad buvo pažeistos teismingumo taisyklės, todėl atitinkamus pareiškėjos pareiškimo reikalavimus paliko nenagrinėtus, o civilinės bylos dalį pagal pareiškėjos pareiškimą dėl termino atnaujinimo pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises perdavė pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šioje byloje būtent ir yra nagrinėjamas pareiškėjos pareiškimas atnaujinti terminą paduoti prašymą atkruti nuosavybės teise į senelio turėtą žemę.
15. Teismas įvertino, kad prieš tai nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises ir atliko aktyvius veiksmus, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių užtruko atliekamų veiksmų įgyvendinimas. Pareiškėja negali būti laikoma aplaidžia ar netinkamai įgyvendinusia teisę atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atliekamų veiksmų įgyvendinimas užtruko ir dėl pareiškėjos sveikatos problemų. Teismas šias aplinkybes įvertino kaip tiesiogiai nulėmusias termino praleidimą. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti įstatymų nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teise, nes pareiškėjos veiksmai buvo nulemti ne jos pačios netinkamo elgesio ar neveikimo, o susiklosčiusių išskirtinių gyvenimiškų aplinkybių.
16. Teismas, atsižvelgęs į Atkūrimo įstatymo preambulėje išsakytą poziciją, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, bei įvertinęs visumą susiklosčiusių faktinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises NŽT, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad tikslinga atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises.
III.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti.
18. NŽT nurodo, jog tam, kad teismas atnaujintų praleistą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, lėmusios termino praleidimą, taip pat svarbios priežastys, sutrukdžiusios laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
19. Šiuo atveju pareiškėja turėjo nurodyti svarbias priežastis, kodėl delsė kreiptis į teismą dėl Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pateikti prašymą atnaujinimo, nors informaciją apie jos senelio turėtą žemę gavo dar 2011 m. Pareiškėja tais pačiais metais kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, tačiau nepašalino teismo nutartyje nustatytų pareiškimo trūkumų, dėl ko teismas pareiškėjos pareiškimą paliko nenagrinėtą. Pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus apie jos atliktus veiksmus nuo 2011 m., tačiau Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad prašymas nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai turėjo būti pateiktas iki 2001 m. gruodžio 31 d. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjos neįgalumas buvo tokio pobūdžio, jog jai sutrukdė įgyvendinti savo teises nuosavybės atkūrimo procese ar pasirūpinti atstovavimu.
20. NŽT pažymi, kad pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, galėjo suvokti, kad jos artimiesiems neturint informacijos apie iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, tokia informacija yra saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, į kurį ji kreipėsi tik 2011 m., į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi tik 2015 m., todėl nėra aišku, dėl kokių svarbių priežasčių pareiškėja neįgyvendino savo subjektinės teisės nuo 2001 m. iki 2011 m., o taip pat nuo 2011 m. iki 2015 m., juo labiau, kaip nurodyta NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 49SJ-338-(14.49.105.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, Vilniaus miesto skyriuje nėra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko A. K. iki 1940 metų nacionalizacijos Vilniuje turėtą žemę, nes pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas tik pagal suinteresuotų asmenų pateiktus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Atsiliepimas
21. Pareiškėja atsiliepime prašo NŽT apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
22. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išanalizavo ir įvertino visas faktines aplinkybes, lėmusias Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimą.
23. Pareiškėja po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo ne kartą kreipėsi į NŽT specialistus, kurie tvirtino, kad jokių planų ir duomenų apie pareiškėjos senelio turėtą žemę nėra. Iki įstatyme nustatyto termino pareiškėja neturėjo jokio pagrindo kreiptis į NŽT, nes pagrįstai manė, kad nėra jokios žemės, dėl kurios nuosavybės teisių atkūrimo ji turėtų pagrindą tokį procesą pradėti. Apie senelio turėtą žemę pareiškėja sužinojo 2011 m., bet neturėjo jokių galimybių iš karto kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į NŽT, nes pareiškėjos senelio mirties faktas nebuvo registruotas. Todėl NŽT argumentas, jog pareiškėja galėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2011 m., yra nepagrįstas, nes pareiškėja negalėjo pradėti jokio proceso dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kol A. K. mirties faktas nebuvo įregistruotas.
24. NŽT argumentas, kad pareiškėja galėjo suvokti, jog informacija apie iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę yra saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, taip pat yra nepagrįstas, nes pareiškėja neturėjo jokio motyvo ieškoti informacijos apie senelio valdytą žemę, nes buvo įsitikinusi, jog tokios žemės nebuvo. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą tik siekdama identifikuoti senelio kapavietę.
25. Pareiškėja pažymi, kad teismas skundžiamą sprendimą grindė nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne jos sveikatos būkle. Pareiškėjos sveikatos būklė įvertinta kaip taip pat lėmusia termino praleidimą, tačiau ne kaip esminė priežastis.
26. Tretieji suinteresuoti asmenys H. K. ir A. S. atsiliepime prašo NŽT apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui atnaujinimo.
28. Pareiškėja J. M. kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti praleistą terminą prašymui nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui į jos senelio A. K. (A. K.), nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini)valdytas 2 dešimtines (2,185 ha) žemės, paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
29. Pirmosios instancijos teismas pripažino priežastis, dėl kurių pareiškėja praleido įstatyme nustatytą terminą tokiam veiksmui atlikti, svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios, todėl tenkino prašymą.
30. Apeliaciniu skundu NŽT kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės tuo aspektu, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjos elgesį viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu.
31. Akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
33. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, vaikams (įvaikiams). Tačiau Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti
34. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl aplinkybės, egzistavusios po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėtinos. (LVAT 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012 ,2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-792/2014 ir kt.)
36. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.
37. Be to, teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, t. y. kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012).
38. Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti iš esmės grindė tuo, kad šį terminą praleido dėl to, jog iki 2011 metu neturėjo objektyvios galimybės sužinoti apie senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą ir ši informacija paaiškėjo tik jai renkant dokumentus dėl senelio kapavietės identifikavimo, mirties laiko.
39. Apeliantas nėra pateikęs jokių duomenų, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo būtų turėjusi ar galėjusi paprastai gauti kokios nors informacijos apie jos giminaičių valdytą žemę ar nepateisinamai delsusi kreiptis į žemėtvarkos institucijas iki 2001 metų.
40. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjos atveju susiklostė išskirtinės gyvenimiškos aplinkybės – ankstyva senelio ir pareiškėjos tėvų mirtis, tarpusavio ryšių su kitais giminaičiais stoka, objektyvus negalėjimas gauti informacijos apie valdytą iki nacionalizacijos nekilnojamąjį turtą - ir jas įvertino kaip nepriklausiusias nuo pareiškėjos valios. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėja terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti praleido dėl svarbių priežasčių.
41. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėja, 2011 metais sužinojusi apie senelio turėtą žemę, buvo pakankamai aktyvi ir, kiek leido jos teisinis išprusimas bei sveikatos būklė, ėmėsi priemonių, kad galėtų įgyvendinti savo teises ir pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Be to, kaip jau minėta, esminį vaidmenį, vertinant termino praleidimo priežastis, vaidina pareiškėjos elgesys iki šio termino pasibaigimo, o ne po jo. Taigi apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjos elgesiu po 2011 metų, nėra teisiškai reikšmingi.
42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
43. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, patirtas išlaidas grindžia jos su advokate 2017 m. sausio 6 d. sudaryta Atstovavimo sutartimi, taip pat 2020 m. sausio 13 d. Pinigų priėmimo kvitu, kuriame nurodyta, kad J. M. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pagal sutartį advokatei G. G. grynaisiais pinigais sumokėjo 670 Eur.
44. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Byloje pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjai palankų sprendimą. Tai jai suteikė teisę į bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą yra tas procesinis dokumentas, kurio surašymą sąlygoja priešingos šalies paduotas apeliacinis skundas. Tai lemia, kad ir šios išlaidos atsiranda dėl šalies, kuri paduoda apeliacinį skundą, veiksmų. Todėl palankaus galutinio teismo sprendimo atveju, šalis pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, įgyja teisę į šių išlaidų atlyginimą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-424-662/2019). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
45. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų nuostatas, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 1,3 (8.11 p.). Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į Departamento apeliacinį skundą advokato parengtas ketvirtąjį 2019 metų ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2019 metų antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 289 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 675,70 Eur (1,3 × 1 289 Eur). Pareiškėja už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 670 Eur, t. y. ženkliai mažesnę sumą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos prašoma priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra adekvati ir proporcinga, todėl priteistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.