- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-23
- Bylos Nr.
- e2A-262-340/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05808-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, H. K., A. S., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- J. M.
- Kategorijos
- 3.4.5.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
- 3.4.5.19Bylų dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo nagrinėjimas
- 3.3.1.18Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. pareiškimą dėl praleisto termino pateikti prašymą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo bei juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys H. K., A. S., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja J. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir nurodė, kad jos senelis A. K., miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdė 2 dešimtines (2,185 ha) žemės. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. balandžio 29 d. pažyma apie nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad senelis mirė jauno amžiaus, jos tėvai – S. K. (A. K. sūnus) ir G. K. taip pat mirė labai jauni, kai pareiškėja ir jos brolis H. K. ir sesuo A. S. buvo dar vaikai, todėl ji nesužinojo aplinkybės apie senelio iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja po tėvo S. K. mirties (1977 m. balandžio 30 d.) kartu su broliu ir seserimi paveldėjo valstybinėje žemėje stovinčių ½ dalį gyvenamojo namo su kitais ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad pareiškėja valstybinių institucijų darbuotojų žodžiu buvo informuota, jog duomenų apie tai, kad A. K. ar kiti jos giminaičiai iki nacionalizacijos nuosavybės teise būtų turėję žemės, nėra. Tik 2011 m. balandžio 29 d. gavusi pažymą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ji sužinojo apie A. K. šeimos sudėtį bei apie jo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės plotą. Tuo tarpu Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyrius pareiškėjai išduotoje 2011 m. balandžio 26 d. pažymoje nurodė, kad duomenų apie A. K. mirtį mirties aktų įrašų knygose nebuvo rasta. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, tačiau ši atsisakė įregistruoti senelio A. K. mirties faktą. Pareiškėja du kartus kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau tik 2016 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi nustatė juridinį faktą, jog A. K. mirė (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėja du kartus kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, tačiau tik 2016 m. gruodžio 2 d. buvo gautas atsakymas, kad pareiškėja turi kreiptis dėl terminų atnaujinimo į teismą bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pažymėjo, jog užtruko ne tik informacijos ieškojimas archyvuose, būti aktyvesnei pareiškėjai neleidžia sveikatos būklė – 2011 m. nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, šiuo metu jos darbingumo lygis – 35 proc. Remdamasi pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis ir pridedamais dokumentais pareiškėja prašė jai atnaujinti terminą paduoti prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K., gim. 1902 m., nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytas 2 dešimtines (2,185 ha) žemės, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. K., gim. 1902 m., nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdė 2 dešimtines (2,185 ha) žemės.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad įstatymas nustatė terminą, iki kada buvo galima pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į konkretaus žemės savininko turėtą žemę – 2001 m. gruodžio 31 d., bei terminą, iki kada buvo galima pateikti nuosavybės teises patvirtinančius ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius dokumentus – 2003 m. gruodžio 31 d. Neaišku, dėl kokių svarbių priežasčių pareiškėja neįgyvendino savo subjektinės teisės iki 2011 m. Teismas turėtų spręsti, ar pareiškėjos nurodytos priežastys: ankstyva senelių ir tėvų mirtis, tikslios informacijos apie A. K. vaikus nebuvimas, neįregistruotas A. K. mirties faktas, informacijos valstybės institucijose apie A. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę nebuvimas, nuo 2011 metų ilgas informacijos archyvuose ieškojimas ir atitinkami teisminiai procesai bei nuo 2011 metų pablogėjusi pareiškėjos sveikatos būklė, dėl kurių ji praleido pirmiau nurodytus įstatymo terminus, laikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis svarbiomis priežastimis. Nurodė, kad pareiškėjos nežinojimas apie teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai ji siekė atkurti nuosavybės teises nuo pat šio proceso Lietuvos Respublikoje pradžios 1991 m. ir ėmėsi visų priemonių informacijai gauti, bet negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Šiuo atveju pareiškėja aktyviai siekė atkurti nuosavybės teises tik nuo 2011 m.
3. Suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad sutinka su pareiškimu ir prašė jį tenkinti pilnai.
4. Suinteresuotas asmuo H. K. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad sutinka su pareiškimu ir prašė jį tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjos J. M. pareiškimą tenkino: atnaujino pareiškėjai J. M. terminą paduoti prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K., gim. 1902 m., nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytas 2 dešimtines (2,185 ha) žemės; nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. K., gim. 1902 m., nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdė 2 dešimtines (2,185 ha) žemės.
6. Teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškimas yra tenkintinas pilnai, nes pareiškėja įrodė visas faktines aplinkybes, t. y. jog ji nuo pat to momento, kai tik sužinojo apie valdytą žemę, ėmėsi aktyvių veiksmų įgyvendinat savo teises, tokiu būdu ji kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl dokumentų gavimo, į teismą dėl faktų nustatymo ir kt., kas suponuoja pareiškėjos tinkamą elgesį realizuojant ir tinkamai įgyvendinant savo procesines teises.
7. Teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentą apie tai, kad pareiškėjos nežinojimas apie teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai ji siekė atkurti nuosavybės teises nuo pat šio proceso Lietuvos Respublikoje pradžios 1991 m. ir ėmėsi visų priemonių informacijai gauti, bet negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėja aktyviai siekė atkurti nuosavybės teises tik nuo 2011 metų, nes ji net nežinojo apie valdytą žemę ir šį faktą ji sužinojo tik 2011 metais. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareiškėja apie valdytą žemę jau žinojo ankščiau.
8. Teismas taip pat padarė išvadą, kad šioje civilinėje byloje yra įrodytas faktas, jog A. K., gim. 1902 m., nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdė 2 dešimtines (2,185 ha) žemės ir šį faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai bei šalių paaiškinimai. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pareiškėjos pareiškimą tenkino (CPK 444 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
9. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. M. pareiškimą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
9.1. Remiantis 1980 m. sausio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą (registro Nr. 1-354) duomenimis, S. K. turėtą gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), dalį paveldėjo jo vaikai, be kita ko ir pareiškėja, todėl manytina, kad pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, atsižvelgdama į tai, kad nuosavybės teise valdo dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kurie šiuo metu yra valstybinėje žemėje, nuo 1991 m. turėjo galimybę veikti aktyviai ir kreiptis ne tik į Nacionalinę žemės tarnybą, bet ir į pvz.: Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl to, ar jos šeima ginčo teritorijoje nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdė ne tik minėtus pastatus, bet ir po pastatais esančią žemę, tačiau pareiškėja į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi tik 2011 m., į Vilniaus miesto skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi tik 2015 m., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, dėl kokių svarbių priežasčių pareiškėja neįgyvendino savo subjektinės teisės, pavyzdžiui, nuo 1991 m. iki 2011 m.
9.2. Terminas prašymui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti galėtų būti atnaujintas tik tokiam asmeniui, kuris dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų, todėl, sprendžiant dėl pareiškimo pagrįstumo, būtina vertinti, ar pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus pateikti nurodytus dokumentus, laikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis svarbiomis priežastimis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vertino tik pareiškėjos aktyvius veiksmus nuo 2011 m., ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja turėjo galimybę nuo 1991 m. kreiptis raštu į nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusią instituciją, nes, kaip nurodoma pareiškime, ji ne kartą iki 2001 m. gruodžio 31 d. žodžiu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyrių ir kitas valstybines institucijas, siekdama nustatyti, ar po namu ir kitais ūkiniais pastatais, adresu (duomenys neskelbtini), esanti žemė iki 1940 m. nacionalizacijos nepriklausė jos šeimai, ir ar nėra galimybės atkurti nuosavybės teises, t. y. darytina prielaida, kad pareiškėja dar iki 2011 m. galėjo gauti Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomą informaciją apie A. K. nuosavybės teise valdytą žemę ir pastatus, kuriuos paveldėjo pareiškėja ir suinteresuoti asmenys. Apeliantės manymu, pareiškėja dėl subjektyvių priežasčių nebuvo aktyvi teisinių santykių dalyvė, nepakankamai rūpinosi savo teisių įgyvendinimu, todėl nelaikytina, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir neturėtų būti atnaujinamas. Teismas, priėmęs ginčijamą sprendimą, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai taikė CPK 185 straipsnį.
Atsiliepimas
10. Pareiškėja J. M. atsiliepimu prašo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:
10.1. Byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, jog pareiškėja apie teisės į nuosavybės atkūrimą įgijimą žinojo iki 2001 m. gruodžio 31 d. ar kitu laiku anksčiau nei gavo Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. balandžio 29 d. pažymą Nr. R4-650, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjos senelio iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Pažymi, jog pareiškėjos tėvai mirė jauni, pareiškėja taip pat buvo labai jauno amžiaus, todėl nei pareiškėjos tėvai, nei tuo labiau senelis, papasakoti apie pareiškėjos senelio nuosavybę negalėjo. Objektyvios galimybės sužinoti apie šeimos valdytą žemę iki 1940 m. nacionalizacijos pareiškėja neturėjo.
10.2. Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad iš visos bylos medžiagos turinio matyti, jog pareiškėja net nežinojo apie valdytą žemę ir šį faktą ji sužinojo tik 2011 metais, be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tą aplinkybę, jog visgi pareiškėja apie valdytą žemę jau žinojo ankščiau. Atitinkamai teismas sprendė, jog pareiškėja nuo pat to momento, kai tik sužinojo apie valdytą žemę, ėmėsi aktyvių veiksmų įgyvendinat savo teises, tokiu būdu ji kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl dokumentų gavimo, į teismą dėl faktų nustatymo ir kt., kas suponuoja pareiškėjos tinkamą elgesį realizuojant ir tinkamai įgyvendinant savo procesines teises. Taigi, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais bei suformuota teismų praktika, pagrįstai vertino pareiškėjos veiksmus siekiant įgyvendinti savo teisę nuo sužinojimo apie tokios teisės egzistavimą momento, o ne nuo 1991 m., kai pareiškėja nežinojo ir net negalėjo žinoti apie A. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę.
11. Suinteresuoti asmenys H. K. ir A. S. atsiliepimu prašo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:
11.1. Suinteresuoti asmenys patvirtina pareiškėjos teiginius, jog ankstyva senelio ir tėvo mirtis lėmė, jog apie senelio A. K. valdytą žemę iki 1940 m. nacionalizacijos nebuvo jokios informacijos. Tėvas S. K. apie šias aplinkybes su pareiškėja ir suinteresuotais asmenimis nekalbėjo, kadangi tiek pareiškėja, tiek H. K., tiek A. S. buvo labai jauno amžiaus. Kitų giminių, kurie galėtų papasakoti apie A. K. valdytą žemę, taip pat nebuvo. Taigi, pareiškėja tikrai negalėjo žinoti apie A. K. valdytą žemę anksčiau. Be to, NŽT nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikia jokių objektyvių įrodymų, jog galėjo būti kitaip ir pareiškėja apie A. K. valdytą žemę sužinojo anksčiau nei 2011 m. Teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja iki 2011 m. balandžio 29 d., kai gavo Lietuvos centrinio vyriausiojo archyvo pažymą, negalėjo žinoti apie A. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, o vos gavusi šią informaciją, pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų dėl informacijos surinkimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
12. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
13. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškėjos J. M. pareiškimas dėl praleisto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo bei juridinio fakto nustatymo.
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias rūšinio teismingumo taikymo taisykles.
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pareiškimą priėmė ir išnagrinėjo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis civilinio proceso įstatymo nuostatomis teismas spręsdamas ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, privalo ex officio patikrinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir jos tinkamo įgyvendinimo sąlygos, t.y. ar suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai, laikydamasis proceso taisyklių.
16. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, 2014-07-08 nutartyje, nurodė, kad Specialioji teisėjų kolegija ne kartą yra pažymėjusi, kad Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme 10 straipsnyje įtvirtintų terminų prigimtis nėra vienoda. Minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jeigu minėtas terminas neatnaujinamas, asmuo nėra pretendentu, t. y. kitų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu (tarp jų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu) nėra galimas, nes nesukels teisinių pasekmių. Tik išsprendus klausimą (administracinės teisenos tvarka) dėl minėto termino atnaujinimo, ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Reikalavimai dėl Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tokiu atveju gali būti nagrinėjami kartu bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau klausimas dėl Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, su kitais reikalavimais (dėl 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo) negali būti sujungiamas ir bendrosios kompetencijos teisme negali būti nagrinėjamas. Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad reikalavimas atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti yra teismingas administraciniam teismui, o reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo kartu nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 8 d. nutartis byloje Nr. T-89-2014).
17. Nagrinėjamu atveju įvertinęs išdėstytas įstatymų nuostatas ir Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimus ginčo klausimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad vienas iš pareiškėjų reikalavimų yra teismingas administraciniam teismui, vadovaudamasis CPK 36 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turėjo spręsti dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo ar perdavimo nagrinėti administraciniam teismui klausimą. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti nagrinėti šiuos pareiškėjos reikalavimą kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 443 straipsnio 1 dalis), o priėmus juos nagrinėti, išskirti bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinus reikalavimus į atskirą bylą ir perduoti ją pagal teismingumą nagrinėti administraciniam teismui (CPK 36 straipsnio 1 dalis).
18. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėdamas iš esmės pareiškėjos reikalavimą dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti, pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). CPK 36 straipsnio 1 dalis numato, kad iškelta civilinė byla negali būti nutraukta arba pareiškimas negali būti paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad byla teisminga administraciniam teismui, šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą; Pareiškėjos reikalavimas dėl praleisto įstatymo nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo perduodamas nagrinėti administraciniam teismui.
19. Pareiškėja prašė ne tik atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), bet ir atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis) bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie žemės sklypo valdymą nuosavybės teise.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos buvusio savininko valdytą turtą, iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Specialioji teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje pažymėjo, kad Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jeigu minėtas terminas neatnaujinamas, asmuo nėra pretendentu, tai yra kitų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu (iš jų 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu) nėra galimas, nes nesukels teisinių pasekmių. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neturėdamas subjektinės teisės į nuosavybės atkūrimą, asmuo neturi teisės ar įstatymų saugomo intereso (CPK 5 straipsnis), kuris turi būti apgintas, todėl prašymas dėl praleisto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisme negali būti nagrinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008).
21. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos reikalavimus dėl praleisto termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis), o pareiškimą priėmus, šią bylos dalį palikti nenagrinėtą kadangi prašomo fakto nustatytas nesukels juridinių pasekmių (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
22. Pareikšti reikalavimai buvo be pagrindo nagrinėjami iš esmės pirmosios instancijos teisme; dėl išdėstyto apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl byloje kilusio ginčo esmės, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl ginčo esmės nevertinami ir dėl jų nepasisakoma.
Teisėja vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4,5 punktais ir 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjos J. M. pareiškimo reikalavimus dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo palikti nenagrinėtus.
Civilinės bylos dalį pagal pareiškėjos J. M. pareiškimą dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti perduoti pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.