Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį I. B. dėl turtinės žalos regreso tvarka priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Į teismo posėdį, vykusį 2023 m. balandžio 25 d., ieškovo įgaliotas atstovas bei trečiasis asmuo neatvyko; ieškovas prašė bylą nagrinėti ieškovo atstovui nedalyvaujant pagal ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

5. Ieškinys tenkinamas visiškai.

6. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovei kaip transporto priemonės savininkei gali kilti civilinė atsakomybė atlyginti eismo įvykio metu sukeltą žalą, kuomet eismo įvykį sukėlęs asmuo vairavo valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustą transporto priemonę.

Dėl atsakovės kaip transporto priemonės savininkės civilinės atsakomybės

7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis); už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis); Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka nukentėjusiam išmoką, kai kaltininkas padaro žalą kitoje Europos Sąjungos valstybėje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu atveju Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį asmuo grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

8. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo 7 punkte pacituotas teisės normas, yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą, nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 41 punktas). TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai (tos pačios kasacinio teismo nutarties 51 punktas). Tačiau aplinkybė, kai transporto priemonės savininkas praranda transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, galėtų būti pagrindas atleisti transporto priemonės savininką nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti. Pastaroji pasekmė galėtų kilti tik tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas elgėsi itin atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti transporto priemonę. Šios aplinkybės, be kita ko, turėtų būti vertinamos kartu su aplinkybėmis, dėl kurių transporto priemonės savininkas neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę (tos pačios kasacinio teismo nutarties 59 punktas).

9. Vadinasi, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, aktualiais byloje kilusiam ginčui, atsakovė, siekdama būti atleista nuo civilinės atsakomybės kaip transporto priemonės (didesnio pavojaus šaltinio) savininkė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 3 dalį, turi patekti įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, kad ji transporto priemonės valdymą prarado prieš savo valią, nepaisant to, kad elgėsi itin rūpestingai ir atidžiai, kad neprarastų transporto priemonės valdymo (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

10. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė ne tik kad nekėlė teismo sprendimo 9 punkte nurodytos prielaidos, bet priešingai atsiliepime patvirtino, kad transporto priemonę savo sūnui atidavė valdyti laisva valia sudariusi žodinį susitarimą. Taigi, atsakovė CK 6.270 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės, neįrodė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

11. Teismas pažymi, kad įstatymo leidėjas CK 6.253 straipsnyje yra įtvirtinęs pavyzdinį sąrašą aplinkybių, kurioms egzistuojant asmeniui gali būti netaikoma civilinė atsakomybė; jis gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės. Kaip matyti iš CK 6.253 straipsnyje įtvirtintų teisės normų turinio, pastarosios aplinkybės yra siejamos su įvykiais, kurie nepriklauso nuo asmens valios ar negali būti asmens įtakojami arba siejamos su įvykiais, kuomet asmuo yra priverstas daryti žalą, siekdamas apginti didesnį gėrį. Tuo tarpu tokios aplinkybės, kurias įvardino atsakovė (pasitikėjimas sūnumi ar įstatymo nežinojimas) yra išimtinai susijusios su atsakovės laisva valia priimtais sprendimais, nulemtais nepakankamo rūpestingumo. Vadinasi, priešingai nei teigia atsakovė, pastarosios faktinės aplinkybės neatitinka įstatymo leidėjo suformuluotų kriterijų, kuriais remiantis atsakovės civilinė atsakomybė galėtų būti netaikoma ar/ir mažinama.

12. Atsižvelgiant į išdėstyta (plačiau žr. teismo sprendimo 7-11 punktus), teismas atmeta kaip nepagrįstas atsakovės iškeltas prielaidas, kad jai kaip transporto priemonės savininkei neturėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu sukeltą žalą.

Dėl byloje vykstančio ginčo (nagrinėjimo dalyko) apimties

13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas).

14. Bylos šalių iškeltų prielaidų įrodinėjimas procese vyksta pagal imperatyvias proceso taisykles. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis visi argumentai bei įrodymai, kuriais remiantis šalys įrodinėja savo iškeltas prielaidas, turi būti pateikti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje (CPK 230 straipsnio 1 dalis), o bylos nagrinėjimo iš esmės metu įrodymai yra tik ištiriami (CPK 235 straipsnio 1 dalis); pildyti savo procesines pozicijas ar/ir pateikti naujus įrodymus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bylos šalys gali tik prašymų pateikimo stadijoje ir tik teismo leidimu (CPK 245 straipsnis).

15. Nagrinėjamu atveju atsakovė pasirengimo nagrinėti bylą metu atsiliepime kėlė prielaidas, susijusias tik su tuo, kad ji turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykyje padarytos žalos; parengiamajame teismo posėdyje, vykusiame 2023 m. kovo 1 d. atsakovė nedalyvavo, atsakovės atstovė tikslinti atsiliepimo ar/ir pildyti bylos medžiagos nepageidavo; teismo posėdžio metu taip pat atsakovo atstovė nepateikė prašymų dėl naujų įrodymų prijungimo ar išreikalavimo. Tačiau teismo posėdyje duodama žodinius paaiškinimus atsakovės atstovė advokato padėjėja Santa Černiūtė pradėjo kelti naujas prielaidas, jog atsakovė nėra tikra apie sūnaus ir jo valdytos transporto priemonės dalyvavimą eismo įvykyje Vokietijoje; jog byloje nėra pakankamai įrodymų apie Vokietijos vidaus teisę; atsakovės atstovė taip pat iš pradžių kėlė prielaidą, jog žalos dydis neįrodytas, bet vėliau patvirtino priešingai, kad žalą ieškovas įrodė.

16. Teismas, įvertinęs procesinę aplinkybę, kad atsakovė atsiliepime bei pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje nekėlė jokių prielaidų bei neteikė jokių įrodymų, susijusių su aplinkybėmis, apie kurias žodinių paaiškinimų metu abstrakčiai užsiminė atsakovės atstovė, dėl atsakovės atstovės abstrakčių prielaidų pagrįstumo atskirai nepasisako kaip pateiktų pažeidžiant įrodinėjimo procese taisykles bei bylos šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 12 straipsnis, 17 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis, 235 straipsnio 1 dalis).

Dėl byloje kilusio ginčo galutinės baigties

17. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalimi ir 17 straipsnio 5 dalimi tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pastaroji išmoka mokama atsižvelgiant į Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatus (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

18. Vadovaujantis 2002 m. gegužės 30 d. Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biuru susitarimo (toliau - Bendradarbiavimo nuostatai) sąlygomis eismo įvykyje nukentėjęs asmuo dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, nacionalinį draudikų biurą; pastarasis atlieka eismo įvykio tyrimą bei visas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje taikomais įstatymais; biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu; kai biuras sureguliuoja visas žalas ir išmoka per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims išmokas, jis siunčia atitinkamam draudikų biurui prašymą atlyginti išlaidas (1 papildymo „Biurų tarybos vidaus nuostatai“ I skirsnio „Bendrosios taisyklės (privalomosios nuostatos)“ 3 straipsnio „Žalos administravimas“ 1, 4 dalys, 5 straipsnio „Išlaidų atlyginimo sąlygų“ 1 dalis) (el. dok. Nr. CBP-20516 priedas pavadinimu „I. B. ieškinys 2202090203.pdf“).

19. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Vokietijoje. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, gautus iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro apie eismo įvykį, tai yra nuotraukas, iš kurių matyti eismo įvykio vaizdas: nuversti kelio ženklai ir atitvarai, prie jų besimėtantis transporto priemonės valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat sąskaitas ir pretenzijas, gautas iš viešojo juridinio asmens, atsakingo už Vokietijos valstybinius kelius, kuriose užfiksuotos išlaidos, patirtos dėl sugadintų kelio ženklų ir atitvarų remonto; Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pretenziją, kurioje atsispindi išmoka bei žalos administravimo mokestis (el. dok. Nr. CBP-20516 priedas pavadinimu „I. B. ieškinys 2202090203.pdf“). Teismas pažymi, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktuose dokumentuose nurodyta ir informacija, kad eismo įvykį fiksavo policija; taip pat nurodyta, kad pretenzija dėl išmokos buvo pareikšta vadovaujantis Vokietijos įstatymu „Dėl užsienio šalių piliečių privalomojo draudimo“ (AuslPflVG) ir žaliosios kortelės sutarties nuostatomis.

20. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.).

21. Atsižvelgiant į išdėstyta (plačiau žr. teismo sprendimo 17-20 punktus), teismas iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų daro labiausiai tikėtiną išvadą, kad atsakovės vardu registruota transporto priemonė, nuo kurios nukritęs valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra užfiksuotas eismo įvykio nuotraukose, sukėlė eismo įvykį Vokietijoje, sulaužydama kelio atitvarus bei kelio ženklus. Atitinkamai teismas daro ir kitą labiausiai tikėtiną išvadą, kad vadovaujantis Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktuose rašytiniuose įrodymuose paminėtais teisės aktais (pagal Vokietijos vidaus teisę) būtent eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės savininkui kyla civilinė atsakomybė atlyginti dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims kilusią žalą.

22. Teismas pažymi, kad atsakovės atstovė (tik žodinių paaiškinimų metu) iškėlusi prielaidą apie tai, kad ieškovo pateiktų įrodymų (nuotraukų, kuriose užfiksuotas tik nuo transporto priemonės nukritęs valstybinis) pagal Vokietijos vidaus teisę nepakanka faktui, kad būtent atsakovės vardu registruota transporto priemonė sukėlė eismo įvykį, nustatyti, nepateikė jokių šia savo prielaidą patvirtinančių įrodymų ir/ar neprašė jų išreikalauti (pavyzdžiui, neprašė iškviesti apklausti trečiąjį asmenį, kuris, atsakovės žiniomis, yra sulaikytas Lietuvoje, ir kt.).

23. Teismas taip pat pažymi, kad (kaip aukščiau teismo sprendimo 13-16 punktuose konstatuota) atsakovės atstovė tik teismo posėdyje žodinių paaiškinimų metu pradėjo kelti klausimą dėl ginčui taikytinos Vokietijos vidaus teisės turinio nepakankamumo, pati nepateikdama jokių savo pavėluotai iškeltą prielaidą patvirtinančių įrodymų ir/ar neprašydama jų išreikalauti.

24. Taigi, teismui priėjus labiausiai tikėtiną išvadą, kad atsakovei priklausančios ir neapdraustos transporto priemonės vairuotojas sukėlė eismo įvykį, atsakovei kyla civilinė pareiga (atsakomybė) apmokėti ieškovui turtinę žalą regreso tvarka, pastarojo patirtą, išmokėjus išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, kuris atlygino žalą nukentėjusiajam per eismo įvykį asmeniui (CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246-6.248 straipsniai, 6.249 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalis ir 17 straipsnio 5 dalis). Tokiu atveju ieškinys tenkinamas ir ieškovui iš atsakovės priteisiama 3 141,90 Eur dydžio turtinė žala regreso tvarka.

25. Tenkinus ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo regreso tvarka, ieškovui iš atsakovės priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už bendrą priteistą 3 141,90 Eur sumą, skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. spalio 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

26. Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 71,00 Eur žyminis mokestis ir 176,87 Eur bylinėjimosi išlaidos dėl vertimo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

27. Ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamos 11,12 Eur teismo patirtos pašto išlaidos dėl procesinių dokumentų siuntimo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į. k. 125709291) ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į. k. 125709291) iš atsakovės I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 141,90 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą ir 90 ct) turtinę žalą regreso tvarka, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 141,90 Eur), skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. spalio 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 247,87 Eur (du šimtus keturiasdešimt septynis eurus ir 87 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 11,12 Eur (vienuolika eurų ir 12 ct) teismo patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5662. Sumokėjus išlaidas, teismui (raštinei) būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.