- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-102-334/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43002-2019-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daina Vaidachavičienė, Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė
- Kaltinamasis
- V. Š.
- Advokatai
- Paulis Jablon
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Rašinsko apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kompaktinis diskas, kuriame yra teisiamojo posėdžio, vykusio 2018-09-24 baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), garso įrašas, paliktas prie baudžiamosios bylos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu, būdamas liudytoju, davė melagingus parodymus: 2018 m. balandžio 6 d., (duomenys neskelbtini)., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, laikotarpiu nuo 16.53 val. iki 17.30 val. duodamas parodymus kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjai D. M., tyčia melagingai parodė, kad 2017 m. liepos 3 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas.
2. Be to, jis, baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) teisiamojo posėdžio metu davė melagingus parodymus: 2018 m. spalio 25 d., (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas, tyčia melagingai parodė, kad 2017 m. liepos 3 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu prokuroras M. Rašinskas prašo Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021-03-03 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. Š. kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 80 MGL (4000 Eur) dydžio baudą. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinį diską su 2018-09-24 teismo posėdžio garso įrašu palikti saugoti prie bylos (BK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas apsiribodamas tik įvykio vietos nustatymu ir fizine galimybe matyti įvykio vietą, padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, kad V. Š. davė melagingus parodymus. Prokuroro įsitikinimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, tiek 2018-12-20 Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų nuosprendyje nustatytos aplinkybės (joms pritarė ir 2019-04-29 Panevėžio apygardos teismas savo nutartimi) įrodo, jog V. Š. davė melagingus parodymus tiek nurodydamas įvykio vietą, kurios jis iš savo buvimo vietos matyti negalėjo, tiek nurodydamas neva matyto įvykio aplinkybes, t. y. kad A. J. susižeidė pats griūdamas nuo riedžio tuo metu kai gaudė šunį.
5. Prokuroras nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vertino tik nukentėjusiojo A. J. parodymus, jų patikrinimą vietoje ir neįsigilino į V. Š. parodymų turinį, apsiribodamas tik konstatavimu, jog prieštaravimas tarp A. J. parodymų ir V. Š., V. P. ir R. P. parodymų neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog V. Š. nematė įvykio ir tyčia davė melagingus parodymus. Prokuroro teigimu, tokia teismo išvada prieštarauja Panevėžio apygardos teismo 2019-04-29 nutartyje nustatytoms aplinkybėms, jog teisėjų kolegija neįžvelgia jokio objektyvaus pagrindo abejoti nuoseklių nukentėjusiojo A. J. parodymų patikimumu, kurie kartu su liudytojų E. J., G. M., J. Š., S. V. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis jungiasi nuoseklia įrodymų grandine leidžiančia daryti išvadą, jog V. P. tyčia vieną kartą ranka sudavė nepilnamečiui A. J. į kairę veido pusę sukeldamas jam fizinį skausmą.
6. Prokuroro vertinimu, teismas nesigilino ir į V. Š. parodymų turinį. Nors V. Š. nurodė, kad A. J. nukrito nuo riedžio, tačiau nukentėjusysis A. J. nei vienos apklausos metu nenurodė, jog būtų nukritęs nuo riedžio, priešingai apklausos metu jis nurodė, jog 2017-07-03, apie 20 val. (duomenys neskelbtini) vyras dešine ranka jam trenkė į kairę veido pusę, į žando viršų; nurodė, kad smūgis sukėlė jam fizinį skausmą. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimo ir nagrinėjimo metu surinkti duomenys, kuriais vadovavosi tiek Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų teisėjas 2018-12-20 priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu, tiek Panevėžio apygardos teismas 2019-04-29 nutartimi atmesdamas nuteistojo V. P. gynėjo P. J. apeliacinį skundą.
7. Prokuroras taip pat nurodo, kad teismo išvados dėl V. Š. galimybės matyti A. J. sužalojimo vietą taip pat prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktai medžiagai, bei ankstesniuose teismų sprendimuose padarytoms išvadoms. Nors įvykio vieta iš karto po įvykio tiksliai nustatyta nebuvo, nukentėjusysis įvykio vietą parodė po 3,5 mėnesių po įvykio, vietovės apžiūros metu tikslūs atstumai nustatyti nebuvo, vėliau davė kitokius parodymus, tačiau 2020-02-18 vietovės apžiūros protokole aiškiai ir neginčytinai užfiksuota, jog nuo A. J. nurodytos vietos nesimato įėjimo į stovyklą, kadangi ji yra už kelio vingio ir jį užstoja medžių šakos. Be to, teismas mini tą aplinkybę, jog perėjus į kitą kelio pusę įėjimas į stovyklą, prie kurios vartų nurodo buvęs kaltinamasis V. Š., yra matomas, tačiau niekas iš apklaustų liudytojų, nukentėjusiųjų ar kaltinamųjų nenurodo, jog įvykio vieta buvo kitoje kelio pusėje nei nurodo A. J.. Priešingai, kaltinamojo V. Š. nurodyta įvykio vieta, kuri beje sutapo su V. P. ir R. P. nurodyta įvykio vieta yra už 45-50 metrų nuo A. J. nurodytos įvykio vietos, o šių liudytojų parodymais teismai nesivadovavo priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir nagrinėdami apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje dėl A. J. sužalojimo.
8. Prokuroras sutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo tikrinami nukentėjusiojo parodymai, kurie dar nebuvo užfiksuoti, tačiau prokuroras pažymi, kad BPK nedraudžia ir praktikoje tai dažnai sutinkama, jog parodymų patikrinimo vietoje metu fiksuojami liudytojo duodami parodymai ir nurodomos aplinkybės, kurių liudytojas nenurodė apklausos metu. Savo ruožtu tai nedaro šių parodymų neteisėtais ar melagingais ir netiksliais. Pažymi ir tai, jog įvykio aplinkybės nurodytos parodymų patikrinimo metu ir liudytojo apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, sutapo, bei sutiktina su apygardos teismo argumentais, jog A. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo galėjo sąžiningai klysti nurodydamas atstumus. Savaime suprantama jog retas žmogus gali tiksliai nurodyti atstumą metrais, juo labiau šiuo atveju tai darė nepilnametis ir neabejotina, jog A. J. fizinis skausmas buvo sukeltas būtent toje vietoje, kurią ir nurodė A. J. parodymų patikrinimo metu.
9. Prokuroro įsitikinimu, byloje esančių aplinkybių visuma, sujungta nuoseklia ir logiška grandine, nedvejotinai pagrindžia, kad V. Š. apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo pareigūno ir duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, melagingai parodė matęs įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir V. Š. atžvilgiu priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
10. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokuroro M. R. apeliacinis skundas tenkinamas
Žemesnės instancijos teismas
11. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, kad V. Š. davė melagingus parodymus.
12. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai.
13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus bei prokuroro apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį yra priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai kvestionavo įsiteisėjusį teismo sprendimą, neįvertino įrodymų visumos, tarpusavio sąsajų ir padarė neteisingas bei nepagrįstas išvadas, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadoms dėl V. Š. kaltės. Atitinkamai, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. kovo 3 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
14. Visų pirma, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip nei įstatyme numatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)) priimdami 2018-12-20 apkaltinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu nustatė, jog V. P. 2017-07-03, apie 20.50 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) pažymėtu namu, kilusio konflikto dėl nepririšto šuns metu, vieną kartą dešine ranka sudavė A. J. į kairę veido pusę, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės. Tokiais savo veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patvirtino Panevėžio apygardos teismas 2019-04-29 nutartimi, kuri įsiteisėjo jos priėmimo dieną. Įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvai ir išvados pagrindžia, kad aptariamo įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) pažymėtu namu, t. y. už kelio vingio, kaip nurodė nukentėjusysis A. J., o ne arčiau link stovyklos, kaip nurodė nuteistasis V. P. ir liudytojai V. P. bei V. Š.. Čia reikia pažymėti, kad nors įvykio vieta iš karto po įvykio tiksliai nustatyta nebuvo, nukentėjusysis A. J. įvykio vietą parodė po daugiau nei 3 mėnesių po įvykio, vietovės apžiūros metu tikslūs atstumai nustatyti nebuvo, vėliau davė kitokius parodymus, tačiau objektyvaus pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. J. parodymais neįžvelgė nei pirmosios instancijos teismas nei teisėjų kolegija atmesdama nuteistojo V. P. gynėjo P. J. apeliacinį skundą. Panevėžio apygardos teismas 2019-04-29 nutartyje nurodė, kad 2017-10-17 nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu jis aiškiai nurodė vietą, kurioje jam buvo suduotas smūgis į veidą, o vien tai, kad nukentėjusysis 2017-12-12 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš atminties nurodydamas įvykio vietą ir įvardindamas metrus iki tam tikrų objektų nurodė kitaip nei parodymų patikrinimo vietoje jo parodyta įvykio vieta, nukentėjusiojo A. J. parodymų nedaro nepatikimais. Vertino, kad iš atminties įvykio vietą ir atstumus iki tam tikrų objektų apibūdindamas metrais, nepilnametis nukentėjusysis galėjo sąžiningai klysti. Taigi, V. P. neteisėti veiksmai nustatyti ne tik ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) surinktais duomenimis, bet ir priimtu bei įsiteisėjusiu teismo sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018-12-20 nuosprendis), kuriam pritarė ir Panevėžio apygardos teismas 2019-04-29 nutartimi. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas vertindamas V. Š. veiksmų atitikimą BK 235 straipsnio 1 dalies požymiams, visiškai nepagrįstai įsiterpė į įsiteisėjusio teismo nuosprendžio turinį ir iš naujo nustatinėjo V. P. inkriminuoto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių dalį – įvykio vietą. Kaip jau minėta, V. P. inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai yra nustatyti ir nepaneigti, todėl negali būti kvestionuojami.
15. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.
16. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – melagingų parodymų davimas – padaroma tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir duota liudytojo priesaika. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, nustatomi ne tik išaiškinant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Nusikalstamos veikos motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-616/2006, 2K-455/2010, 2K-505/2013 ir kt.).
17. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų – 2018 m. balandžio 6 d. liudytojo V. Š. apklausos protokolo (1 t. b. l. 24-25) – matyti, kad jis šios apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas laikantis BPK 183 straipsnyje nustatytos liudytojo apklausos taisyklių ir tvarkos; jam buvo išaiškintos BPK 81, 83 straipsniuose nustatytos liudytojo teisės bei pareigos, kartu ir pareiga duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Taigi V. Š., būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas davė parodymus apie tai, kad 2017 m. liepos 3 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) jis išleido stovyklos auklėtoją R. P. su jos vyru V. P. pro stovyklos vartus, o pats išėjo 5-7 m nuo stovyklos vartų parūkyti. Tuo metu išgirdo, kaip jiems (R. P. ir V. P.) nueinant nuo stovyklos vartų miesto link, ties (duomenys neskelbtini) namu, kur baigiasi namų teritoriją juosianti tvora, jie sustojo, išgirdo kaip V. P. garsiai šaukė „patrauk šunį“. Matė, kad link jų atbėga lodamas didelis, palaidas šviesios spalvos šuo, o V. P. bandydamas nuvyti palaidą šunį, mojavo rankomis. Taip pat matė kaip jaunuolis (A. J.), važiuodamas su riedžiu paskui šunį, bando jį pagauti ir nepriartėjęs prie jų (R. P. ir V. P.) 1,5-3 m atstumu nugriūna ant žvyruoto kelio, atsikelia ir pasiėmęs riedį nueina į (duomenys neskelbtini) kiemą. V. Š. apklausos protokolas surašytas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų, jo pasirašytas.
18. Be to, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. spalio 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas, garso įrašas ir priesaika (1 t., b. l. 21-22, 32, 93), patvirtina, jog liudytojas V. Š., būdamas prisaikdintas ir įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, teismo posėdžio metu parodė, kad 2017 m. liepos 3 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) jis išlydėjo pro stovyklos vartus R. P. ir jos vyrą V. P., o pats liko rūkyti prie vartų. Rūkydamas išgirdo triukšmą ir žodžius „patrauk šunį“. Matė kaip vaikas važiavo riedžiu, V. P. surėkė „paimk šunį“. Vaikas gaudydamas šunį, nukrito nuo riedžio. Įvykis įvyko 100 m nuo stovyklos.
19. Taigi, remiantis V. Š. parodymais, įvykio, apie kurį davė parodymus, metu jis stovėjo apie 100 m atstumu ir matė kaip nukentėjusysis A. J. bandydamas pagauti šunį nukrito nuo riedžio. Tačiau šios aplinkybės, kaip minėta, yra paneigtos įsiteisėjusiu Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018-12-20 nuosprendžiu (Panevėžio apygardos teismo 2019-04-29 nutartis), kuriame visiškai įrodyta, jog V. P. 2017-07-03, apie 20.50 val. (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtu namu, kilusio konflikto dėl nepririšto šuns metu, vieną kartą dešine ranka sudavė A. J. į kairę veido pusę, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės. Šiuo nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad įvykio vieta ((duomenys neskelbtini) miestas, ties (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtu namu), yra apie 50 m už kelio vingio ir dvigubai toliau, nei parodymų patikrinimo metu parodė V. P. ir liudytojai V. P. bei V. Š.. Maža to, vietovės apžiūros protokolas ir foto lentelės patvirtina, jog nuo įėjimo į stovyklą, kurioje neva stovėjo V. Š., nesimato A. J. nurodytos vietos, nes ji yra už kelio vingio ir jį užstoja medžių šakos.
20. Iš 2020-02-18 vietovės apžiūros protokolo ir foto lentelių matyti, kad atvykus į (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) pusės matomas žvyrkelis, kelio plotis yra maždaug 6 metrai. Pavažiavus nuo staigaus kelio vingio 50 m., kaip 2017 m. spalio 17 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole ir foto lentelėje nurodė A. J., dešinėje kelio pusėje matomas prasidedantis miškelis, kairėje kelio pusėje matomi mediniai kuolai, medžiai ir už jų ežero pakrantė. Priekyje, kairėje pusėje, už maždaug 25-30 metrų, matomas keliukas, kuris veda į (duomenys neskelbtini) pažymėto namo kiemą. Namas nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės yra aptvertas medine tvora su betoniniais baltos spalvos dekoratyviniais stulpais. Įvažiavime vartų nesimato. Namas aptvertas tvora (duomenys neskelbtini) pažymėto namo sklypo. Dešinėje kelio pusėje matomi medžiai, o toliau priekyje, kelio vingis į dešinę pusę, o taip pat nedidelė įkalnė. Įėjimo į stovyklą, nuo A. J. nurodytos vietos, nesimato, kadangi jis už kelio vingio ir jį užstoja medžių šakos. Nuėjus į kitą kelią pusę ir nuo kelkraščio žiūrint į stovyklos pusę, tolumoje matosi įėjimas į stovyklą. Nuo A. J. nurodytos įvykio vietos paėjus link stovyklos pusės (duomenys neskelbtini) gatve 45-50 metrų, atsiduriame prie (duomenys neskelbtini) namo teritorijos juosiančios tvoros pradžios, kur V. P. ir R. P. 2018 m. gegužės 11 d. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose ir foto lentelėse nurodė, kad buvo įvykio vieta. Žiūrint nuo šios vietos link stovyklos pusės, tolumoje matomas įėjimas į stovyklą, kuris yra maždaug už 150 metrų nuo šios vietos. Žiūrint į (duomenys neskelbtini) gatvės pradžią, priekyje matomas kelio vingis į kairę pusę ir nedidelis kelio nuolydis žemyn. Vietos, kurią kaip įvykio vietą nurodė A. J. gerai nesimato dėl kelio vingio ir medžių. Nuo V. P. ir R. P. nurodytos įvykio vietos, paėjus link stovyklos pusės apie 130 metrų, matoma stovyklos teritorija, kuri yra aptverta skirtingais atitvarais. Dešinėje pusėje matoma raudonų plytų sienos dalis, ant kurios yra mėlyna iškaba su užrašu (duomenys neskelbtini), šalia kurios, palei siena, yra žalios spalvos medinis suoliukas. Toliau nuo sienos matomas kelio ženklas, o už jo žalios spalvos metaliniai vartai, kurie apžiūros metu yra uždaryti ir ant jų yra pakabinta pakabinama spyna. Kairiau matoma akmeninė sienelė/pakyla, o ant jos yra juodos spalvos traukinio lokomatyvas, kuris yra aptvertas žalios spalvos metaline tvorele, priekyje jo yra išdrožta iš medžio iškaba su užrašu (duomenys neskelbtini). Nuo tos vietos, kurią parodymų patikrinimo vietoje protokole 2018 m. balandžio 6 d. nurodė V. Š. yra matoma beveik visa (duomenys neskelbtini), tačiau nuėjus gatve tolyn link (duomenys neskelbtini) pradžios, maždaug 100-110 m atstumu, yra nedidelė nuokalnė ir kelio vingis į kairę pusę, todėl iš šios vietos nesimato įvykio vietos, kurią nurodė A. J., o dėl nedidelės nuokalnės yra sunkiai matoma ir įvykio vieta, kurią nurodė V. P. ir R. P.. Atstumai matuoti naudojantis www.regia.lt žemėlapio funkcijomis (1 t., b. l. 112-120).
21. Vertinant V. Š. parodymus itin svarbu tai, kad jis kategoriškai nurodė matęs įvykio vietą ir įvykio aplinkybes, t. y., kad ties (duomenys neskelbtini) namu, kur baigiasi namų teritoriją juosianti tvora, A. J. nukrito nuo riedžio gaudydamas šunį, o ne nuo V. P. suduoto smūgio. Tačiau atsižvelgiant į Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018-12-20 nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, nukentėjusiojo A. J. 2017-10-17 parodymų patikrinimo vietoje protokolą, vietovės apžiūros protokolą ir foto lenteles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo tos vietos, kurioje V. Š. nurodė buvęs, įvykio vieta nėra matoma dėl kelio vingio ir medžių, todėl neabejotina, kad V. Š. negalėjo matyti įvykio vietos ir visų įvykio aplinkybių, t. y. kokiu būdu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Priešingai apylinkės teismo argumentams, jog perėjus į kitą kelio pusę įėjimas į stovyklą, prie kurios vartų nurodo buvęs kaltinamasis V. Š., yra matoma A. J. nurodoma įvykio vieta, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje jokių duomenų, kad aptariamas įvykis būtų įvykęs kitoje kelio pusėje, nėra. Tokių aplinkybių nenurodė nei vienas iš apklaustų proceso dalyvių.
22. Tai, kad V. Š. nebuvo žinomos įvykio aplinkybės, patvirtina ir liudytojų J. J., D. M. bei D. Š. parodymai. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų (1 t., b. l. 20-23) - 2018-10-25 teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje liudytoja apklausta J. J. parodė, jog iš sutuoktinio sužinojo, kad sūnus A. J., 2017-07-03 patyrė fizinį smurtą nuo nepažįstamo asmens. Praėjus 2-3 dienoms po to, kai nukentėjo sūnus, į jos namus atvyko liudytojas V. Š., kuris įkyriai klausinėjo jos apie sūnaus sumušimo aplinkybes. Jis neminėjo jokių jam žinomų smurto prieš jos sūnų A. J. aplinkybių. Liudytojas D. Š. (1 t., b. l. 17) – (duomenys neskelbtini) viršininkas parodė, kad jam yra žinoma, jog 2017-07-03, (duomenys neskelbtini) buvo smurtauta prieš nepilnametį. Iš esmės, konfliktas kilo dėl palaido šuns. Praėjus keletui dienų po konflikto, pas jį buvo atvykęs liudytojas V. Š., kuris papasakojo apie palaidą šunį, kuris priklauso nukentėjusiojo šeimai. V. Š. pokalbio metu siūlė tartis dėl šuns priežiūros. V. Š. nieko nesakė apie 2017-07-03 įvykio aplinkybes, kurio metu galimai buvo smurtauta A. J. atžvilgiu. Čia svarbu pažymėti tai, kad tarp V. Š. ir E. J. (A. J. tėčio) yra susiklostę gana konfliktiški santykiai - E. J. priklausantis šuo laksto palaidas, atbėga į V. Š. vadovaujamos stovyklos teritoriją, trukdo vaikų poilsį, o E. J. turi priekaištų V. Š. dėl triukšmo, garsiai leidžiamos muzikos, automobilių statymo prie jo tvoros ir pan. Byloje pateiktas 2017-07-18 pareiškimas patvirtina, kad V. Š. kreipėsi į Utenos apskrities VPK dėl E. J. priklausančio šuns, kuris 2017-07-08, 2017-07-09 lakstė palaidas, nepriežiūros (1 t., b. l. 43). Tačiau ir šiame pareiškime, V. Š. išdėstęs visas minėtomis dienomis (2017-07-08, 2017-07-09) įvykusias įvykių aplinkybes, apie 2017-07-03 įvykio aplinkybes, kuomet tarp V. P. ir A. J. kilo konfliktas dėl to paties nepririšto šuns, ko pasėkoje A. J. atžvilgiu buvo smurtaujama, nieko neužsiminė. Nors V. Š. viso proceso metu tvirtino, kad apie įvykio aplinkybes iškart po įvykio jis pranešė J. J. bei D. Š. ir jis nežinąs, kodėl jį apklausė tik praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams, tačiau tokius jo parodymus paneigia ne tik aukščiau minėtų liudytojų J. J. ir D. Š. parodymai, jog V. Š. neminėjo jokių to įvykio aplinkybių, bet ir liudytojos D. M. parodymai, jog V. Š. kaip liudytojas atsirado tik po įtariamojo V. P. papildomos apklausos.
Žemesnės instancijos teismas
23. Iš 2018-10-25 teismo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja D. M., kuri nurodė, jog ji atliko ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir apklausė proceso dalyvius. Liudytoja D. M. parodė, kad neprisimena kiek kartų buvo apklaustas įtariamasis V. P., tačiau V. Š., kaip liudytojas, atsirado tik po įtariamojo (V. P.) apklausos, kurios metu pats įtariamasis nurodė apklausti V. Š.. Nors nagrinėjant šią baudžiamąją bylą (Nr. (duomenys neskelbtini)), teismo posėdyje liudytoja apklausta D. M. parodė, kad įtariamasis (V. P.) neprašė apklausti liudytojo V. Š. ir, kad tai buvo bendras jos ir kontroliuojančios prokurorės sprendimas, tačiau tai nepaneigia liudytojos D. M. parodymų, jog V. Š., kaip liudytojas, atsirado, tik įpusėjus ikiteisminiam tyrimui ir tik įtariamajam, ar pasak liudytojos D. M., įtariamojo advokatui nurodžius, kad V. Š. galėjo matyti įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 20-21, 100-101, 192-193).
24. Teisėjų kolegijos manymu, aukščiau išanalizuotos aplinkybės, kelia pagrįstų abejonių, ar įvykio metu V. Š. iš tiesų buvo už stovyklos vartų. Kaip matyti, viso proceso metu, tiek įtariamasis V. P., tiek ir liudytoja R. P. parodė, kad pro stovyklos vartus juos išleido stovyklos viršininkas V. Š., kuris jiems išėjus, vartus užrakino. Jokių aplinkybių, kad juos išleidęs pro vartus, V. Š. pasiliko už vartų parūkyti, nei kaltinamasis V. P., nei liudytoja R. P. nenurodė (1 t., b. l. 52-53, 54, 56-57, 88-92). Iš šių duomenų akivaizdu, kad nuo pat 2017-07-03 įvykio ir net praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio, V. P.nenurodė tokios ypatingai svarbios aplinkybės, kad visą įvykį matė ir stovyklos viršininkas V. Š., kuris tuo metu dirbo su jo žmona R. P.. Tik 2018-04-06 V. Š. pradėjo liudyti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kad matė 2017-07-03 apie 21 val. įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 24-25).
25. Taigi, apeliacinės instancijos teismas įvertinus tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad V. Š.ikiteisminio tyrimo 2018-04-06 apklausos metu apklausiamas kaip liudytojas bei Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018-10-25 vykusiame teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus apie įvykį, kurio metu buvo A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas.
26. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad duoda melagingus parodymus ir nori taip veikti (kasacinė nutartis Nr. 2K-21 7/2011). Kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) V. P.nuteistas už tai, kad kilusio konflikto dėl nepririšto šuns metu, vieną kartą dešine ranka sudavė A. J. į kairę veido pusę, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės. Tai yra už nusikaltimo padarymą, kuomet nepilnamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas. Konstatuojant, kad V. Š.davė melagingus parodymus, reikia pažymėti, jog jo parodymai patvirtino kaltinamojo V. P. gynybinę poziciją bei jo duotus parodymus. Nors apylinkės teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad V. Š. būtų turėjęs kokį nors tikslą, motyvą padėtį V. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokia apylinkės teismo pozicija nesutinka. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. P. dirba (duomenys neskelbtini), o jo žmona R. P. – stovykloje kartu su V. Š.. Pats V. P. 2020-01-20 apklausos metu pripažino, kad V. Š. yra senas jo pažįstamas (1 t., b. l. 109). Atsižvelgiant į P. siejančius santykius su V. Š., V. P. užimamas pareigas, kurios reikalauja nepriekaištingos reputacijos, teisėjų kolegija neabejoja, kad V. Š. suprato, jog melagingai duodamas parodymus gali palengvinti kaltinamojo (V. P.) teisinę padėtį, t. y. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. Š. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato savo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus, tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą jis patvirtino savo parašu ir suvokė, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.
27. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog anksčiau aptartais įrodymais patikimai nustatyta, kad V. Š. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas bei teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus, t. y. V. Š., ikiteisminio tyrimo metu, būdamas liudytoju, davė melagingus parodymus: 2018 m. balandžio 6 d., (duomenys neskelbtini) būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, laikotarpiu nuo 16.53 val. iki 17.30 val. duodamas parodymus kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjai D. M., tyčia melagingai parodė, kad 2017 m. liepos 3 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. V. Š., baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) teisiamojo posėdžio metu davė melagingus parodymus: 2018 m. spalio 25 d., (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas, tyčia melagingai parodė, kad 2017 m. liepos 3 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) matė įvykį, kurio metu A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų visumą, V. Š. veika kvalifikuojama pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
28. Pripažinus V. Š. kaltę padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, sprendžiamas bausmės skyrimo klausimas. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę V. Š., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. V. Š. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. Š. neteistas, praeityje baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos negalioja, dirba. Įvertinus šias aplinkybes, V. Š. skirtina BK 235 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda, mažesnė už BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą vidurkį. Teisėjų kolegijos manymu, būtent tokia bausmės rūšimi ir dydžiu bus įgyvendinta bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje.
29. Papildomai pažymėtina, kad BPK 257 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Nors V. Š. advokatas P. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad apylinkės teismas išspręsti klausimą dėl V. Š. galimai padarytos nusikalstamos veikos, t. y. priimti motyvuotą nutartį informuoti prokurorą, turėjo priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu, tačiau teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka tik dalies. Visų pirma pažymėtina, kad nei BPK 257 straipsnyje, nei kituose straipsniuose nėra detalizuota kurios instancijos teismas ir kokiais terminais turėtų priimti tokias nutartis. Kita vertus, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018-12-20 nuosprendyje konstatuotos aplinkybės, t. y. jog V. Š. parodymai yra nepatikimi ir jais remtis nėra pagrindo buvo patvirtintos Panevėžio apygardos teismo 2019-04-29 nutartyje. Nors apeliacinės instancijos teismas 2019-04-29 nutartyje dėl V. Š. galimai padarytos nusikalstamos veikos nepasisakė, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas V. Š. pateiktus parodymus kaip galimai melagingus parodymus, iš esmės turėjo pagrindo išlaikyti apskundimo terminus, tuo pačiu sulaukti ir kasacinio teismo sprendimo (2019-08-08) ir tik tada priimti nutartį (2019-09-23). Nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas vyko logiškai ir nuosekliai, todėl vien tai, kad nutartis pranešti prokurorui dėl V. Š. galimai padarytos nusikalstamos veikos, priimta praėjus devyniems mėnesiams nuo nuosprendžio paskelbimo, bylai grįžus iš kasacinės instancijos teismo, neleidžia spręsti apie baudžiamojo proceso normų pažeidimą.
30. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį iš naujo išspręstini daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kompaktinis diskas, kuriame yra teisiamojo posėdžio, vykusio 2018-09-24 baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), garso įrašas, paliekamas saugoti byloje, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. kovo 3 d. nuosprendį dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
V. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 80 MGL (4000 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsniu, nustatyti šešių mėnesių laikotarpį per kurį nuteistasis V. Š. privalo sumokėti paskirtą baudą.
Išaiškinti V. Š., kad paskirta bauda turi būti sumokėta per šešis mėnesius į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 6801), skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Sumokėjęs baudą, V. Š. turi pateikti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų teismo raštinės tarnautojui banko kvitą.
Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.
Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kompaktinį diską, kuriame yra teisiamojo posėdžio, vykusio 2018-09-24 baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), garso įrašas, palikti prie baudžiamosios bylos.