- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-19
- Bylos Nr.
- 1A-33-873/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12667-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
- Kaltinamasis
- E. N.
- Advokatai
- Romualdas Mikliušas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Marinos Orlovos (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. E. N. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad įgijo ir realizavo nusikalstamu būdu gautą didelės vertės turtą: jis, laikotarpyje nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. vasario 16 d., Vilniuje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš nenustatyto asmens, užpildęs vokiečių kalba atspausdintus blankus „Naudoto automobilio pirkimo pardavimo sutartis“, ranka įrašęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilių pardavėją – „D. D., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)“, įgijo SIA „duomenys neskelbtini“ Lietuvos filialo vardu registruotą, UAB „duomenys neskelbtini“ priklausantį ir UAB „duomenys neskelbtini“ naudojamą didelės, 27 130 eurų, vertės automobilį „Hyundai Tucson“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), 2016 m. gruodžio mėn. gamybos, bei UAB „duomenys neskelbtini“ priklausantį 4 800 eurų vertės automobilį „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), 2011 m. gamybos, žinodamas, kad pardavėjas šias transporto priemones gavo nusikalstamu būdu, nes abi transporto priemonės iš savininko ir naudotojo UAB „duomenys neskelbtini“, registruotos Vilniuje, adresu (duomenys neskelbtini), buvo pasisavintos nuo 2017 m. lapkričio 15 d. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nusikalstamu būdu gautą svetimą didelės vertės turtą – automobilį „Hyundai Tucson“, VIN: (duomenys neskelbtini), realizavo Vokietijoje, Kiolno mieste, 2018 m. vasario 16 d. už 27 000 eurų ir automobilį „Volvo V50“, VIN: (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 17 d. už 3 500 eurų.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: E. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 150 MGL dydžio baudą; kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Prokurorės teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai įvertino visus bylos nagrinėjimui reikšmingus duomenis, teismo išvados yra neteisingos, nepagrįstos, neatitinka formuojamos teismų praktikos, o sprendimas išteisinti E. N. yra priimtas neatsižvelgus į visas faktines bylos aplinkybes bei netinkamai įvertinus visus bylos nagrinėjimui reikšmingus duomenis.
2.2. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl E. N. išteisinimo priėmė vienpusiškai vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, suteikdamas reikšmę kaltinamojo parodymams. Pabrėžiama, jog vien tik E. N. parodymai ar net pateikti turto pirkimo pardavimo dokumentai savaime neleidžia spręsti, kad turtas įgytas nežinant apie jo nusikalstamą kilmę. Pasak prokurorės, vertinant kaltinamojo versiją turi būti analizuojamas jo parodymų nuoseklumas, vengimas ar padėjimas nustatyti asmenį, iš kurio įgytas turtas, tokio turto pobūdis, įgijimo kaina, rinkos vertė ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-583-139/2015, Nr. 2K- 279/2014 ir kt.).
2.3. Prokurorės teigimu, baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad E. N. žinojo ir suvokė, jog automobiliai „Hyundai Tuscon“ ir „Volvo V50“ įgyti nusikalstamu būdu, tuo tarpu išteisintojo parodymai, kad jam nekilo abejonių dėl automobilių įgijimo teisėtumo, vertintini kaip jo gynybinė pozicija, kadangi nustatytų aplinkybių kontekste prieštarauja elementariai logikai.
2.4. Prokurorė pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog pardavęs asmuo turėjo automobilių originalius raktelius, originalius registracijos liudijimus, nėra pakankamas pagrindas vertinti, kad pardavėjas automobilius turi teisėtais pagrindais. Atkreipiamas dėmesys, jog iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad minėti automobiliai buvo išnuomoti A. B., kuris juos neteisėtai perdavė kitiems asmenims, t. y. iššvaistė, todėl abiejų automobilių dokumentų ir raktelių buvimas pas automobilių pardavėją šiuo atveju automobilio įgijimo nusikalstamu būdu nepaneigia.
2.5. Nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog E. N. žinojo, kad toks turtas gautas nusikalstamu būdu, ir norėjo tokį nusikalstamu būdu gautą turtą įgyti ir vėliau realizuoti. Pasak prokurorės, automobilio „Hyundai Tuscon“ transporto priemonės registracijos liudijime (toliau – TPRL) nurodyta, kad automobilio savininkas yra SIA „duomenys neskelbtini“ Lietuvos filialas, valdytojas – UAB „duomenys neskelbtini“, automobilio „Volvo V50“ TPRL – valdytojas ir savininkas UAB „duomenys neskelbtini“. Akcentuojama, kad abu automobiliai priklauso juridiniams asmenims, tuo tarpu E. N. pateiktose naudotų automobilių pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta, jog automobilių pardavėjas yra fizinis asmuo D. D., neturėjęs šių juridinių asmenų įgaliojimų pardavinėti automobilius ir kuris iš viso neegzistuoja. Pasak prokurorės, E. N. akivaizdžiai matė (ką patvirtina ir savo parodymais), kad automobiliai buvo registruoti įmonių vardu, tačiau pasirašydamas sutartį su fiziniu asmeniu ne tik nepatikrino asmens dokumentų, bet ir neišsiaiškino, ar jis automobilius valdo teisėtai, t. y. ar turi tam įgaliojimą. Šiuo konkrečiu atveju automobilių pardavėjas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu patyręs pirkėjas galėtų neabejoti sandorio teisėtumu.
2.6. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. N. elgesį, kai jis nepaprašė automobilių pardavėjo jo asmens dokumento ir įgaliojimo parduoti įmonės vardu registruotą turtą, vertino kaip paprastą nerūpestingumą ir neatsakingumą. Pažymima, kad išteisintasis pagal savo amžių – 35 metai, brandą ir 20 metų patirtį automobilių pardavimo srityje, žinantis įvairias šio verslo detales ir specifiką, turėjo suvokti ir suvokė, jog neteisėtai, t. y. ne iš teisėto valdytojo perka privalomai registruotiną daiktą. Prokurorės teigimu, automobilio pardavėjo asmens dokumento ir įgaliojimo parduoti juridinių asmenų vardais registruotą turtą nepateikimas, nepatikrinimas, nesiaiškinimas, ar pardavėjas yra įgaliotas parduoti automobilius, ar automobiliai iš tikrųjų nepriklauso transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytoms įmonėms, viena iš kurių lizingo bendrovė, kodėl yra tik vienas tiek automobilio „Hyundai Tuscon“ , tiek automobilio Volvo raktas, negali būti vertinama kaip E. N. nerūpestingas ir neatsakingas elgesys.
2.7. Prokurorės teigimu, neįtikinami išteisintojo parodymai, kad jis patikėjo automobilių pardavėjo žodžiais, jog automobiliai įmonėms nepriklauso, nors įsigyjant automobilius buvo gauti dokumentai, kuriuose buvo nurodyti automobilio savininkai – juridiniai asmenys.
2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad automobilio „Hyundai Tuscon“ pirmos registracijos data – 2016 m. gruodžio 28 d., o E. N. jį įgijo 2018 m. sausio 12 d. Pabrėžiama, kad išteisintasis įgijo iš fizinio nenustatyto asmens apynaujį lizingo bendrovei priklausantį automobilį su vienu automobilio rakteliu už ženkliai mažesnę – 20 000 Eur nei jo vertė (27 000 Eur) kainą. Pasak prokurorės, kritiškai vertintinas teismo argumentas, kad teisme apklaustas UAB „duomenys neskelbtini“ atstovas nurodė, jog tuo metu, kai šis automobilis dingo, jo vertė buvo apie 22 000 eurų, kadangi tokia kaina nurodyta įvertinus jau sumokėtas įmokas pagal lizingo sutartį. Tuo tarpu byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad automobilio „Hyundai Tucson“, 2016 metų laidos, rinkos vertė yra didesnė, t. y. kaina su PVM 27 130 Eur.
2.9. Pasak prokurorės, byloje taip pat nustatyta, kad E. N. nusikalstamu būdu gautą svetimą didelės vertės turtą – automobilį „Hyundai Tuscon“ realizavo Vokietijoje už 27 000 Eur, automobilį „Volvo V50“ už 3 500 Eur. Prokurorė daro išvadą, kad išteisintasis, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, įgyto turto vertę, specifiką, turimą gyvenimišką patirtį, suvokė, jog automobiliai gauti neteisėtu būdu ir juos realizavo Vokietijoje.
2.10 Akcentuojama, kad objektyviosios bylos aplinkybės – automobiliai pirkti iš nenustatyto fizinio asmens D. D., nors automobilių registracijos liudijimuose automobilių savininkais nurodyti juridiniai asmenys, vienas iš savininkų – lizingo įmonė, už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, esant tik vienam automobilio „Hyundai Tuscon“ raktui – sudaro logišką grandinę, leidžiančią dalyti išvadą, jog E. N. suvokė, kad įgyja nusikalstamu būdu įgytą turtą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė savo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis E. N. ir jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, nenustačius esminių BPK pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prokurorė nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Skunde yra keliami teismo atlikto įrodymų vertinimo ir subjektyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio (kaltės) nustatymo klausimai. Prokurorės nuomone, teismas neišsamiai ištyrė visus byloje surinktus duomenis, išteisinamajame nuosprendyje priėjo prie nepagrįstų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai prieštaraujančių, išvadų, lėmusių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus.
6. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.
7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė. Priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jame teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje esančius duomenis, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė motyvuotą išvadą, kad E. N. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
8. E. N. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinimas dėl to, kad jis iš nenustatyto asmens įgijo ir realizavo didelės vertės turtą – automobilius „Hyundai Tuscon“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), ir „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog šis turtas gautas nusikalstamu būdu.
9. Iš skundžiamo nuosprendžio galima matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. N. išteisinimo padarytos įvertinus šiuos įrodymus: 1) E. N. pateiktas automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių kopijas, pagal kurias jis 2018 m. sausio 12 d. iš asmens, įvardinto D. D., pirko automobilius ir po to juos realizavo Vokietijoje, Kelne (sutartyse nurodyta, kad E. N. automobilis „Volvo V50“ parduotas už 2 500 Eur, o automobilis „Hyundai Tuscon“ – už 20 000 Eur) (t. 1, b. l. 95-99, 112-116); 2) 2018 m. gruodžio 11 d. tarnybinį pranešimą, kad automobilio pardavėju įrašyto D. D. policijos informacinėje bazėje nėra, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas neegzistuojantis adresas (t. 3, b. l. 35); 3) minėtų automobilių registracijos ir jų tarptautinės paieškos dokumentus, patvirtinančius, jog automobiliai Lietuvoje buvo registruoti juridinių asmenų vardu, Vokietijoje jų pirkimas- pardavimas įvyko iki paieškos 2018 m. liepos 5 d. paskelbimo (t. 1, b. l. 26, 28, 30-31, 76, 78, 81-84); 4) E. N. parodymus teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 192-194), atitinkančius duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 130, 140), kad jis nežinojo ir nesuprato, jog Lietuvoje įgyti ir vėliau Vokietijoje realizuoti automobiliai buvo jį pardavusio asmens gauti nusikalstamu būdu. Taip pat išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-44-497/2020, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – automobilius „Hyundai Tuscon“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 52-59), nustatytas aplinkybes. Šių byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo teiginius, kad apylinkės teismas E. N. palankų procesinį sprendimą priėmė vienpusiškai vertindamas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. suteikdamas reikšmę išteisintojo parodymams. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad teismas ne tik išdėstė E. N. parodymus, tačiau ir atliko jų vertinimą, nurodomas aplinkybes gretino tarpusavyje, analizavo kartu su kitais bylos duomenimis, o taip pat argumentuotai pasisakė, kodėl vadovaujasi kaltinamojo įvykių versija dėl automobilių suradimo ir jų įgijimo aplinkybių.
10. E. N. viso baudžiamojo proceso metu savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, pateikė pakankamai nuoseklius, byloje surinktiems duomenims neprieštaraujančius parodymus. Išteisintasis bylą nagrinėjat apylinkės teisme paaiškino, kad skelbimą apie parduodamą „Hyundai“ automobilį jis rado internete, su žmogumi, iš kurio pirko automobilį, susisiekė paskambinęs nurodytu telefonu, susitarė dėl automobilio apžiūros Gariūnų turguje. Automobilių dokumentus, identifikacinius numerius, ridos skaičių patikrino, visi duomenys atitiko. Kiek atsimena, automobiliai „Hyundai“ ir „Volvo“ buvo registruoti įmonių vardu, tačiau tai nesukėlė jokių įtarimų. Jis „whatsapp“ programėle išsiuntė dokumentus, patikrino, ar automobiliai nevogti, dėl „Hyundai“ automobilio ridos skambino ir į servisą. Perkant automobilius jam buvo svarbiausia, ar jie nėra paieškomi, automobilis „Volvo“, be to, buvo netvarkingas, buvo neskirtas Europai, turėjo du raktelius, dar ir dėl to nesukėlė jokių įtarimų. Asmens, iš kurio pirko automobilius, jis neklausė, iš kur juos gavo, jo dokumentų netikrino, automobilius pirko su vokiška pirkimo-pardavimo sutartimi, nes vykdo verslą Vokietijoje, ten lietuviška sutartis negalioja. Automobilius į Vokietiją atgabeno autovežiu, juos realizavo (t. 2, b. l. 192-194). Analogiškai išteisintasis paaiškino ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat nurodė, jog praktika, kai perkami automobiliai, įregistruoti įmonių vardu, yra įprasta. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinti šiuos E. N. parodymus kaip melagingus, kuriais siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės, pakankamo pagrindo nėra. Kaip atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, svarbu yra tai, jog E. N. parodymus ir įvykio versiją, kad jis galėjo ir nežinoti apie įgyjamų automobilių nusikalstamą gavimo būdą, iš dalies patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog 2018 m. sausio 12 d. automobilių pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaryti iki minėtų transporto priemonių tarptautinės paieškos paskelbimo (automobilis „Hyundai Tuscon“ registruotas Vokietijoje 2018 m. vasario 20 d. (t. 1, b. l. 76), automobilis „Volvo V50“ – 2018 m. gegužės 17 d. (t. 1, b. l. 81), o paieška paskelbta 2018 m. liepos 5 d. (t. 1, b. l. 30-31).
11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje visgi buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog E. N. žinojo apie automobilių „Hyundai Tuscon“ ir „Volvo V50“ neteisėto įgijimo aplinkybes, tačiau su šia prokurorės išvada negalima sutikti. Pažymėtina, kad byloje nebuvo nustatytas ir dėl turto įgijimo bei pardavimo aplinkybių liko neapklaustas galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo – automobilių pardavėjas, su kuriuo E. N. sudarė kaltinime nurodytus sandorius. Sutartyse nurodyto asmens (D. D.) policijos informacinėje duomenų bazėje nėra, sutartyse nurodytas adresas: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neegzistuoja. Byloje taip pat nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, kad E. N. anksčiau turėjo kokius nors santykius bei nusikalstamus ryšius su transporto priemonių arba jų dalių vagystes (arba kitas savanaudiškas nusikalstamas veikas) vykdančiais asmenimis ir padėjo jiems įgyti, naudotis arba realizuoti neteisėtu būdu gautą turtą. Kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog nurodytų automobilių teisėti savininkai, t. y. UAB „duomenys neskelbtini“ bei UAB „duomenys neskelbtini“, šį turtą prarado dėl kito asmens – nuteistojo A. B. nusikalstamų veiksmų, yra nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas už turto iššvaistymą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Minėtame apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinamos versijos, jog A. B., bendrininkaudamas su D. K., asmeniu vardu „A“, nenustatytu asmeniu, prekiaujančiu automobiliais Gariūnų turgavietėje, ir E. N., išsinuomotus automobilius neteisėtai išregistravo iš Lietuvos, išvežė ir pardavė Vokietijoje, tačiau jokios A. B. sąsajos su paminėtais asmenimis nenustatytos, kaltinimai dėl nurodyto turto realizavimo, jį neteisėtai išvežant ir parduodant Vokietijoje, A. B. nebuvo pareikšti.
12. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nustatant asmens kaltę pagal BK 189 straipsnį baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-697/2017, 2K-56-788/2019, 2K-99-628/2020, 2K-110-1073/2020, 2K-103-788/2020). Vis dėlto minėtas teismų praktikos aiškinimas nereiškia, jog šiuo konkrečiu atveju E. N. elgesio kriminalizavimas įgyjant automobilius „Hyundai Tuscon“ ir „Volvo V50“ gali būti pagrįstas neįtikinamais, tam tikrų abejonių keliančiais duomenimis. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
13. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą teismų praktiką bei šioje nutartyje aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai svarių įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl kaltinime aprašyto nusikaltimo buvimo. Prokurorės apeliaciniame skunde akcentuotos aplinkybės, kad išteisintasis, pasirašydamas automobilių „Hyundai Tuscon“ ir „Volvo V50“ pirkimo-pardavimo sutartis, matė, kad šis turtas buvo registruotas įmonių vardu, tačiau nepatikrino asmens dokumentų bei nesiaiškino, ar automobiliai valdomi teisėtai, nors pagal savo amžių, brandą ir patirtį automobilių pardavimo srityje turėjo suvokti ir suvokė, kad perka privalomai registruotinus daiktus ne iš teisėto jų valdytojo – nelaikytinos svariais įrodymais, kategoriškai patvirtinančiais subjektyvaus (kaltės) BK 189 straipsnio 2 dalies sudėties požymio buvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų prokurorės argumentų pagrindu galima būtų ne konstatuoti, o tik daryti prielaidą, kad E. N. sąmoningai, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia, įgijo ir realizavo nusikalstamu būdu įgytą turtą – automobilius „Hyundai Tuscon“ ir „Volvo V50“. Dėl šios priežasties iš esmės pritartina skundžiamo nuosprendžio motyvams, kad E. N., kaip besiverčiančio automobilių pirkimu ir jų pardavimu asmens, elgesys, kuomet jis nepaprašė automobilių pardavėjo jo asmens dokumento ir įgaliojimo parduoti įmonės vardu registruotą turtą, yra išties nerūpestingas ir neatsakingas, tačiau, nesant kitų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, to nepakanka išvadai, jog išteisintasis, pirkdamas kaltinime nurodytus automobilius, žinojo, jog tokie automobiliai gauti nusikalstamu būdu ir norėjo taip veikti.
14. Nesutikdama su skundžiamu nuosprendžiu, prokurorė apeliaciniame skunde taip pat argumentuoja, kad išteisintasis iš nenustatyto asmens įgijo apynaujį lizingo bendrovei priklausantį automobilį su vienu automobilio rakteliu už ženkliai mažesnę – 20 000 Eur nei jo vertė (27 000 Eur) kainą. Pasak prokurorės, byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad automobilio „Hyundai Tuscon“, 2016 metų laidos, rinkos vertė yra didesnė, t. y. kaina su PVM 27 130 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie prokurorės argumentai E. N. kaltės neįrodo, nes jais kategoriškai nepaneigiami išteisintojo parodymai, kad jam perkamų automobilių kaina pasirodė adekvati. Šioje byloje tiksli E. N. nupirktų automobilių („Hyundai Tuscon“ ir „Volvo V50“) vertė nėra nustatyta. Prokurorė E. N. tyčią įgijus nusikalstamu būdu gautą turtą – už pernelyg mažą kainą, iš esmės įrodinėja VšĮ „Emprekis“ pateiktais duomenimis (t. 1, b. l. 27). Tačiau pažymėtina, kad VšĮ „Emprekis“ žinyne nurodomos vidutinės kainos nustatomos įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu (žr. http://www.emprekis.lt/about.php). Taigi, VšĮ „Emprekis“ pateikiama informacija tik apie tos pačios rūšies automobilių bendrą vidutinę kainą. Tai reiškia, kad vidutinė analogiško Hyundai Tuscon 2.0 CRDi 4WD Premium automobilio kaina, kuria nurodo prokurorė, nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai buvo vertas E. N. 2018 m. sausio 12 d. įgytas turtas, taip pat, automobilius parduodantys asmenys kainą nustato savo nuožiūra.
15. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas galioti, o prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.