Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Telšių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „G. S. firma“ ieškinį atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam komisariatui, trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Byloje kilo ginčas dėl konfiskuotų transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

11. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad atsakovas visiškai nenurodo, kodėl būtina jų apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Šalys procesiniuose dokumentuose yra pateikusios išsamų savo ginčo situacijai taikytinos teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos esmė gali būti atskleista ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2013 m. rugpjūčio 29 d. buvo sudaryta priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti, pervežti ir saugoti transporto priemones Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, bei esant neatidėliotinam būtinumui, (duomenys neskelbtini) savivaldybių teritorijose (Sutarties 1.1. ir 1.2 punktai). Sutartyje nustatyta, kad vykdytojas (ieškovė) atlyginimą už priverstinai nuvežtas ir saugotas transporto priemones savarankiškai išsiieško iš trečiųjų asmenų, kai už šias paslaugas turi sumokėti administracine tvarka baudžiami asmenys už pažeidimus. Kai transporto priemonės priverstinai nuvežamos ir saugojamos Lietuvos Respublikos Saugaus eismo keliais įstatymo 33 straipsnyje 2 dalyje numatytais atvejais, kai saugomos ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtos transporto priemonės, o taip pat tais atvejais, kai teismo sprendimu transporto priemonės yra konfiskuojamos (nuvežamos, perkeliamos, saugojamos), moka užsakovas (atsakovas) (Sutarties 2.6.1. ir 2.6.2. punktai). Ieškovė už suteiktas paslaugas išrašė PVM sąskaitas-faktūras ir 2016 m. spalio 14 d. jas pateikė atsakovui. Byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 32 055,55 Eur įsiskolinimą už 178 transporto priemonių. Pažymėtina, jog šioje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovės suteiktų paslaugų, už kurias yra reikalaujama atsiskaityti, apimties, nei dėl jų įkainių, nei dėl to, jog visos transporto priemonės, už kurių nuvežimą ir saugojimą yra prašoma atsakovo atsiskaityti buvo konfiskuotos. Tarp šalių yra kilęs dėl to, kam tenka pareiga atsiskaityti už paslaugas, kurias ieškovė suteikė 2013 m. rugpjūčio 29 d. sutarties pagrindu.

13. Apelianto teigimu, įsiteisėjus teismo nutarimui dėl automobilio konfiskavimo, jis tapo valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu, todėl pagal Taisyklių 5 punktą, VMI prie LR FM yra subjektas, turintis apmokėti už transporto priemonių saugojimą susidariusias išlaidas.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento. Tai nustatyta CK 4.47 straipsnio 10 punkte, 4.67 straipsnyje, BK 72 straipsnyje, ATPK 26 straipsnyje. Valstybei perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą (CK 4.47 straipsnio 10 punktas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktas) valstybei atstovauja VMI prie LR FM (CPK 638 straipsnio 2 dalis).

15. Pagal Taisyklių 5 punkto nuostatas, tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys. Valstybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patirtos išlaidos, susijusios su šio turto saugojimu, pripažinimu atliekomis ir kitais veiksniais, apmokamos iš joms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Pažymėtina, kad Taisyklės reglamentuoja turto perdavimo valstybei organizavimo tvarką, o ne turto, esančio valstybės nuosavybėje, perdavimo valdyti vienai ar kitai institucijai tvarką. Pagrindinė Taisyklių nuostata yra ta, kad valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.

16. Pagal aptartą reglamentavimą valstybė, kaip konfiskuoto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Šias išlaidas apmoka mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus Taisyklių 22 punkte nurodytus atvejus.

17. Taigi sutiktina su apeliantu, kad, įsiteisėjus teismo nutarimui dėl automobilio konfiskavimo, jis tampa valstybės nuosavybe ir, kad valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu, tačiau nesutiktina, jog nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti ne atsakovas, o trečiasis asmuo VMI prie LR FM.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, kam kyla pareiga atlyginti už ieškovės suteiktas saugojimo paslaugas, turėtų būti sprendžiama pagal konkrečios sutarties nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog visų pirma, būtina įvertinti, kam kyla pareiga atlyginti už ieškovės suteiktas paslaugas pagal ieškovės ir atsakovo sudarytą Sutartį, o nustačius, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (policijos komisariatui), aktualus ir viešosios teisės normų, numatančių kompetentingų valstybinių institucijų pareigą apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas, aiškinimas.

19. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Sutarties 2.6.2 punkte numatyta, kad atlyginimą už priverstinai nuvežtas ir saugotas transporto priemones privalo mokėti užsakovas (atsakovas) kai: priverstinis transporto priemonių nuvežimas ir saugojimas vykdomas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnyje 2 dalyje numatytais atvejais; saugomos ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtos transporto priemonės, teismo sprendimu transporto priemonės yra konfiskuojamos. Taigi Sutarties 2.6.2. punkto nuostatos patvirtina šalių valią, kad atsakovas atlyginimą už priverstinai nuvežtas ir saugotas transporto priemones privalo mokėti kai teismo sprendimu transporto priemonės yra konfiskuojamos.

20. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, vertintina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šio ginčo šalių santykius reguliuoja ir tarp šalių sudarytos Sutarties nuostatos, pagal kurias atsakovas įsipareigojo mokėti už transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą jų konfiskavimo atvejais. Sutarties 2.6.2. punkto nuostatų netaikymas prieštarautų sutarties privalomumo ir vykdytinumo principui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tai, kad ginčo transporto priemonių saugojimo metu jų atžvilgiu buvo priimti nutarimai dėl jų konfiskavimo ir jų savininku tapo valstybė, neatleidžia atsakovo nuo pareigos įvykdyti sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas.

21.Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, pagal šalių sudarytą Sutartį, padengęs ieškovei įsiskolinimą, įgis teisę patirtas išlaidas išsiieškoti iš konfiskuotų transporto priemonių savininkės.

22. Apeliantas teigia, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas Sutarties galiojimo laikotarpiu buvo pasyvus ir elgėsi nerūpestingai. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

23. Sutartyje šalys nebuvo nustačiusios termino, per kiek laiko turi būti išrašyta PVM sąskaita-faktūra už suteiktas transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, tačiau sutiktina su apeliantu, kad ieškovė Sutartimi buvo įsipareigojusi kas mėnesį raštu informuoti jį apie suteiktas paslaugas ir jų įkainius. Ieškovė byloje neneigė, kad nurodytos pareigos tinkamai nevykdė, tačiau byloje konstatuota, kad atsakovas Sutarties galiojimo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. nereiškė ieškovei pretenzijų dėl netinkamo Sutarties vykdymo.

24. Sutarties 2.7. punkte numatyta, kad ieškovė įsipareigojo užsakovui ar jo atstovui iškvietus, miestuose ne vėliau kaip per 30 min., o rajonuose ne vėliau kaip per 60 min. atvykti į nurodytą vietą priverstinai nuvežti sulaikyta transporto priemonę. Sutarties 3.1 punkte užsakovas įsipareigojo kviesti vykdytoją transporto priemonėms priverstinai nuvežti vykdytojo nurodytais telefono numeriais.

25. Iš aptartų Sutarties nuostatų matyti, jog paslaugos pagal Sutartį buvo teikiamos pagal atsakovo pateikiamus užsakymus/iškvietimus, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsakovas turėjo žinoti kokios transporto priemonės ieškovės buvo priverstinai nuvežtos ir saugomos, kada tai buvo padaryta.

26. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas, kurio paties užsakymu ieškovė teikdavo paslaugas, visą Sutarties galiojimo laikotarpį buvo pasyvus, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nesidomėdamas, kodėl ieškovė nepateikia PVM sąskaitų-faktūrų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos ir nepriteisiamos. Ieškovė IĮ „G. S. firma“ prašo iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Į bylą ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 560,71 Eur išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad yra pagrindas ieškovei iš atsakovo priteisti 560,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, juridinio asmens kodas 190547027, priteisti individualiai įmonei „G. S. firma“, juridinio asmens kodas 180347284, 560,71 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt eurų 71 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.