Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui L. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės I. B. ieškinys atsakovui L. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku nustatymo ir išlaikymo priteisimo paliktas nenagrinėtas, pagrįstumo ir teisėtumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas parengiamojo teismo posėdžio metu, nustatęs, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, remdamasis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, preambulės 12 punktu ir 8 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad ieškinio reikalavimas dėl bendravimo tvarkos nustatymo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl 2017 m. birželio 22 d. nutartimi ieškovės I. B. ieškinį paliko nenagrinėtą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė I. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Tiek ieškovė, tiek ir vaikas bei atsakovas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nors ieškovė su vaiku yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, tačiau daug laiko praleidžia Lietuvoje, čia turi nekilnojamojo turto, todėl civilinė byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.Nagrinėjamu atveju egzistuoja Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punkte nurodytas jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismui pagrindas – pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o visi Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje įtvirtinti bendrosios jurisdikcijos ir pagalbinės (šalutinės) jurisdikcijos pagrindai yra lygūs, alternatyvūs, nesuteikiant nė vienam iš jų prioriteto, todėl teismas neteisingai sprendė, kad ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo priteisimo nepriklauso Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijai.Atsiliepimu i ieškovės atskirąjį skundą atsakovo L. B. atstovas advokatas V. M. prašė atskirojo skundo netenkinti, o Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad bylos teismingumas nustatytas pagrįstai, sutinkamai su įstatymo reikalavimais, motyvuota teismo nutartimi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi paliko nenagrinėtą ieškovės I. B. ieškinį atsakovui L. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku nustatymo ir išlaikymo priteisimo, motyvuodamas tuo, kad pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“), 8 straipsnio 1 dalį ieškinio reikalavimas dėl bendravimo tvarkos nustatymo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigdama, kad teismas turėjo pagrindą vadovautis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnyje numatyta specialia alternatyvia jurisdikcijos taisykle, taip pat Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu, nes tiek bylos šalys, tiek jų vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, be to, atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Kad bylos su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas turi būti taikomas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Jungtine Karalyste), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl reikalavimų nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo su juo tvarką teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis, o dėl reikalavimų priteisti vaikui išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nėra esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 str.) ir Reglamente „Briuselis II bis“ naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės ir jos sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Taigi, vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalimi, ieškinio reikalavimai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo su juo tvarką yra teismingi Jungtinės Karalystės teismams.Visgi, atsižvelgiant į ginčo šalių ir vaiko turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę, pagrindžiant reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016 konstatavo, kad tikrasis ES teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp paminėto straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, todėl spręstina, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (a punkte). Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškinio reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo jam neteismingas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė visos bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus.Kaip minėta, viena iš reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų reikalauja, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritartų visos bylos šalys. ESTT yra pažymėjęs, kad taikant minėtą normą reikalaujama nustatyti, ar egzistuoja aiškus ar bent nedviprasmiškas visų bylos šalių pritarimas šiai jurisdikcijos prorogacijai vėliausiai tuo momentu, kai pasirinktam teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L prieš M, C-656/13, 56 punktas). Atsižvelgęs į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 konstatavo, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą teismui nagrinėti pareikštus reikalavimus pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 ir 12 straipsnius, privalo egzistuoti bylos iškėlimo teisme momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento 16 straipsnį. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos teismui nustatant bylos iškėlimo teisme momentą reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio prasme ir vertinant, ar tuo momentu egzistavo jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento 8 arba 12 straipsnius, šis momentas sietinas su ieškinio pateikimo teismui data. Remdamasis šiais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu pripažįsta atskirojo skundo argumentą, kad atsakovo nuomonė dėl pareikšto ieškinio jurisdikcijos galėjo paaiškėti tik teismui priėmus bylą savo žinion, kadangi atsakovo nuomonė nurodytu klausimu teismui turi būti žinoma ieškinio pateikimo teismui metu. Tuo atveju, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovei pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju su ieškiniu teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog atsakovas pritarė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nurodydamas ieškovei pateikti atitinkamus įrodymus. To nepadaręs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį ir CPK 138 straipsnį.Kita vertus, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme parengiamojo teismo posėdžio metu išreiškė poziciją, jog šioje byloje jurisdikcija priklauso Jungtinės Karalystės teismams. Duomenų, kad atsakovas anksčiau būtų aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritaręs Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, byloje nėra. Atsakovui aiškiai pareiškus nesutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, akivaizdu, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo principu, siekdamas, kad šalys nepatirtų papildomų laiko ir finansinių sąnaudų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, nepaisant padaryto proceso teisės normų pažeidimo (teismas neišsiaiškino dėl visų sąlygų, būtinų sprendžiant jurisdikcijos klausimą pagal reglamento “Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, egzistavimo), nėra pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria išspręstas ieškinio reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teismingumo klausimas.Kaip nurodyta šios nutarties 7 punkte, nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimų dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimas spręstinas vadovaujantis Išlaikymo reglamente įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimą, nepagrįstai nepasisakė dėl galimybės šiuo atveju dėl nurodytų ieškinio reikalavimų teismingumo spręsti remiantis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu. Pirmosios instancijos teismas aptariamų reikalavimų neteismingumą iš esmės grindė ieškinio reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo neteismingumu Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgdamas į ieškinio turinį ir kartu su ieškiniu pateiktus duomenis apie atsakovo pilietybę, jo deklaruotą gyvenamąją vietą, turimą turtą ir darbovietę Lietuvos Respublikoje, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad tarp reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio. Be to, vienų ieškinio reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja teismo negalėjimo nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip, tačiau Išlaikymo reglamento nuostatų analizė nesudaro pagrindo spręsti, kad reikalavimų dėl išlaikymo vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas būtų neatsiejamas nuo reikalavimo dėl tėvų pareigų (vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo) teismingumo.Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą, turi būti nustatyta atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė aplinkybių, susijusių su atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos nustatymu. Pažymėtina, kad, nesant ESTT praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente įtvirtintą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ nurodyta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata.Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo nutartis ta apimtimi, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, naikintina, ir ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti 2017 m. birželio 22 d. nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės I. B. reikalavimas atsakovui L. B. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo.