Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

žodiniu nuotoliniu būdu viešame teisiamajame posėdyje sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. V., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, išsiskyrusi, nedirbanti, neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. V. 2020 m. rugsėjo 23 d., apie 14.35 val., Vilniuje, vairuodama automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo P. Lukšio gatve link Žirmūnų g., artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties P. Lukšio g. 32 pastatu, buvo neatidi ir neatsargi, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į jos važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje įėjusį pėsčiąjį, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir automobiliu partrenkė bei sužalojo pėsčiųjų perėja iš dešinės pusės į kairę ėjusį pėsčiąjį A. M., kuriam dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais A. V. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Dėl bausmės skyrimo

Teismas, skirdamas bausmę A. V., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (dėl nusikalstamo nerūpestingumo padarytas neatsargus nusikaltimas), į kaltinamosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltinamąją charakterizuojančius duomenis – neteista (b. l. 84), nebausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 85), atsiprašė nukentėjusiojo.

Atsižvelgiant į tai, kad ši byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kaltinamoji visiškai prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, taikytinos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir jai skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės

BK 67 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš tokių priemonių yra uždraudimas naudotis specialia teise, kuri gali būti skiriama kartu su bausme (BK 67 str. 2 d. 1 p., 3 d.). BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-366/2008; 2014 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121/2014). BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų.

Atsižvelgiant į tai, kad A. V. nagrinėjamu atveju buvo blaivi, padarė neatsargų nusikaltimą, savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo, yra (duomenys neskelbtini) amžiaus, neteista, nebausta administracine tvarka, prokurorui siūlant neskirti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo skirti A. V. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones.

Dėl civilinio ieškinio

Bylos teisminio nagrinėjimo metu (iki įrodymų tyrimo pradžios) nukentėjusiojo A. M. atstovas advokatas Linas Kuprusevičius atstovaujamojo vardu pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti: 1) solidariai iš kaltinamosios ir AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir Draudikas) 3183,99 Eur turtinės žalos ir 3000 Eur neturtinės žalos; 2) iš kaltinamosios bylinėjimosi išlaidas.

Draudikas atsiliepimu į nukentėjusiojo civilinį ieškinį prašo jį atmesti. Nurodo, kad nukentėjusiojo reikalavimas dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo jau yra patenkintas, taip pat iš dalies yra patenkintas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, t. y. nukentėjusiajam yra išmokėta 1934,45 Eur, todėl šioje dalyje ginčo byloje nebeliko. Draudiko vertinimu, kitos nukentėjusiojo nurodytos išlaidos yra nekompensuotinos.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis atsisakė civilinio ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir dalies reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią Draudikas, išnagrinėjęs nukentėjusiojo pretenziją, iki posėdžio atlygino. Be to, nukentėjusysis atsisakė dalies reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurios draudimas neatlygino, tačiau atsiliepime pateikė atsisakymo motyvus. Teisiamajame posėdyje, siekiant nustatyti ginčo dėl civilinio ieškinio reikalavimo atlyginti turinę žalą ribas, nukentėjusysis ir jo atstovas nurodę palaikantys civilinio ieškinio reikalavimus: 1) dėl 1001 Eur už apgyvendinimą ir maitinimą viešbutyje „Gradiali“; 2) 54 Eur už skalbimo paslaugas, gyvenant minėtame viešbutyje; 3) 79,95 Eur už „Dormeo“ antčiužinį; 4) 112 Eur už gydytojo urologo konsultaciją ir šlapimo organų echoskopiją, iš viso 1246,95 Eur, o likusios dalies civilinio ieškinio reikalavimų atsisakė. Nukentėjusysis ir jo atstovas patvirtino, kad dalies civilinio ieškinio reikalavimų atsisakymo teisinės pasekmės yra žinomos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsniu, civilinio ieškinio dalies priimtinas ir ši bylos dalis nutrauktina.

Reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nedarbingas daugiau kaip pusę metų, iki 2021 m. balandžio 9 d. Nukentėjusysis patyrė išlaidas, susijusias su eismo įvykio metu jam padaryta žala sveikatai. Kadangi iš karto po įvykio nukentėjusysis negalėjo savarankiškai judėti, jam buvo paskirtas 3,5 mėnesių gulėjimo režimas. Nukentėjusysis buvo priverstas įsigyti vežimėlį neįgaliesiems, vaikštynę, kaklo-krūtinės įtvarus, antčiužinį, kulkšnies-pėdos įtvarą, specialią kojinę. Be to, nukentėjusysis nuolat turėjo lankytis gydymo įstaigose konsultacijoms, atlikti įvairius tyrimus, pirkti vaistus. Po gydymo nukentėjusysis buvo nukreiptas į privalomą reabilitaciją. Dėl visų šių, susijusių su eismo įvykiu, gydymo procedūrų nukentėjusysis patyrė išlaidų.

Nukentėjusiojo atstovas teisiamajame posėdyje papildomai paaiškino, kad nesutinka su Draudiko pozicija dėl maitinimo ir pragyvenimo reabilitacijos įstaigoje „Gradiali“, kadangi ji prieštarauja teismų praktikai, teisės aktams ir jų pozicijai. Pažymi, kad reabilitacijos įstaigą siūlo šeimos gydantys gydytojai. Jo atstovaujamajam buvo pasiūlytos kelios galimos vietos: Druskininkai, Palanga, Birštonas, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) nebuvo pasirinktas, nes gyvenant (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam būtų tekę kiekvieną dieną vykti į reabilitacijos įstaigas, vaikščioti po įvairias procedūras ir grįžti atgal. Tuo metu nukentėjusysis dar sunkiai vaikščiojo, savarankiškai negalėjo nuvykti ir parvykti, todėl iš pokalbio su gydančiu gydytoju buvo akivaizdu, kad buvo būtina pasirinkti tokią reabilitacijos įstaigą, kurioje būtų viskas vienoje vietoje. Palanga buvo pasirinkta, nes tiek iš pokalbių su gydytoju, tiek iš viešos informacijos, rekomendacijų, kuriomis dalinasi asmenys, A. M. susidarė nuomonę, kad Palangoje yra geriausi gydytojai, esant tokiomis traumomis, kurias jis patyrė. Žmogus norėjo pasirinkti valstybinę reabilitacijos įstaigą, esančią Palangoje, tačiau tuo metu nebuvo vietų ir reikėjo laukti apie mėnesį. Akivaizdu, kad, esant tokiomis traumomis, mėnesį laiko laukti yra nepagrįsta ir negalima, todėl buvo pasirinkta reabilitacijos įstaiga „Gradiali“, kurioje jis gyveno, maitinosi ir atliko reabilitaciją. Akivaizdu, kad šitos išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos (cituoja kasacinio teismo praktiką Nr. 3K-3-38/2007; Nr. 3K-3-127/2012; cituoja apeliacinės instancijos teismo nutartį Nr. 1A-679-873/2019). Nukentėjusiajam gyventi (duomenys neskelbtini) savo namuose ir kiekvieną dieną vykti į reabilitacijos centrą, kai jis pats negalėjo apsitarnauti, nebūtų nei pagrįsta, nei nukentėjusysis turėtų tokią pareigą siekiant sumažinti draudimo išlaidas, kenkti savo sveikatai ir reabilituotis ne ten, kur yra galima pagal jo sveikatos būklę. Gydantis šeimos gydytojas nukentėjusiajam leido rinktis reabilitacijos įstaigas, kuriose gali būti atlikta reabilitacija. Byloje nėra ginčo, kad gydantis gydytojas paskyrė ambulatorinę reabilitaciją. Jis nurodė savo kalboje teismų praktikos nuostatas, kad, jeigu yra paskirta ambulatorinė reabilitacija, tai nereiškia, kad nukentėjusiajam negali būti stacionarinės reabilitacijos ir kad jam už tai neturėtų būti atlyginta. Palangoje valstybinėje ligoninėje būtų reikėję laukti mėnesį. Valstybinėje reabilitacijos įstaigoje nukentėjusiajam būtų buvusi stacionari reabilitacija ir už gyvenimo ir gydymo išlaidas jam būtų tekę mokėti. Kadangi valstybinė ligoninė, galbūt būtų buvusios mažesnės išlaidos negu reabilitacijos centre „Gradiali“. Nesutinka su Draudiko pozicija dėl 54 Eur, patirtų už skalbimo paslaugas reabilitacijos centre, nes nukentėjusysis reabilitacijoje praleido 13 dienų. Suprantama, kad dėl higienos neįmanoma nesiskalbti drabužių dvi savaites. Kadangi nukentėjusysis dėl savo sveikatos pats negalėjo atlikti šių procedūrų, teko naudotis reabilitacijoje esančiomis skalbimo paslaugomis. Palaiko reikalavimą dėl „Dormeo“ antčiužinio, nes nukentėjusysis po patirto eismo įvykio apie 1,5 mėn. galėjo gulėti tik ant nugaros, dėl tokio ilgalaikio gulėjimo vienoje pozoje jam prasidėjo nugaros skausmai, šią problemą pastebėjo gydytojai, kurie paaiškino, kad tai yra susiję su nuolatiniu gulėjimu, sutrikusiu gyvenimo ritmu, dėl to medicinos specialistai patarė gulėti ant kietesnio pagrindo. Tam buvo reikalinga įsigyti kietesnį čiužinį. Nesutinka su Draudiko pozicija dėl gydytojo urologo konsultacijos ir šlapimo organų sistemos echoskopijos, nes praėjus maždaug apie savaitę laiko po eismo įvykio nukentėjusysis pajuto lengvus šlapimo pūslės skausmus ir sulėtėjo šlapinimasis, taip prisidėjo netinkama higiena, kadangi savarankiškai žmogus negalėjo savęs aptarnauti. Intymiose vietose atsirado darinių, dėl ko teko kreiptis urologo konsultacijos. Urologas konsultacijos metu pašalino tuos darinius, taip pat atliko šlapimo organų sistemos echoskopiją.

Draudiko atstovė teisiamajame posėdyje papildomai paaiškino, kad ambulatorinė reabilitacija yra tokia, kai ji suteikiama lankantis poliklinikoje ar ligoninėje, būna, kad išmoksta žmogus atlikti pratimus ir atlikinėja namuose. Į ambulatorinės reabilitacijos paslaugas neįeina nei apgyvendinimas, nei gydymas, nes natūralu, net jeigu žmogus būtų nepatekęs į eismo įvykį, jis turėtų mokėti apgyvendinimo paslaugas, kiekvieną dieną valgytų maistą. Tai yra išlaidos, kurias žmogus taip ar taip patirtų. Jų įsitikinimu, tos patirtos išlaidos dėl to, kad buvo pasirinkta reabilitaciją atlikti šitame viešbutyje-sanatorijoje neatitinka reikalavimų, kad jos yra būtinos, priverstinės ir protingos. Net pats viešbutis-sanatorija savo internetiniame puslapyje yra nurodęs, kad čia gali būti siunčiami gydytis žmonės tiek stacionariai, tiek ambulatorinei reabilitacijai, kai stacionariai ligonių kasos apmoka ir paskui draudikas atitinkamai kompensuoja visas procedūras bei medikamentus, gydymą, išgyvenimą ir maitinimą, o jeigu siunčiama ambulatorinei reabilitacijai, už gyvenimą ir maitinimą reikia susimokėti asmeniui. Pasiklausius rekomendacijų, kurios nėra atsispindinčios medicininiuose dokumentuose, kad buvo pasirinktas būtent šitas viešbutis-sanatorija Palangoje, jie yra įsitikinę, jog apgyvendinimas ir maitinimas joje, nesant paskirtai stacionariai reabilitacijai, neturi būti atlygintas. Atkreipia dėmesį, kad kiekvieną kartą teismai vertina individualias aplinkybes. Vienas iš svarbiausių dalykų yra, koks sveikatos sutrikdymo mastas, kokie nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai. Atstovo cituotoje nutartyje asmeniui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, žymiai ryškesni sveikatos sužalojimai. Teismo ekspertas išskyrė, kad čia yra sunkus, o čia yra nesunkus sužalojimas. Nesunkus sužalojimas nuo sunkaus tikrai skiriasi. Jų nuomone, šitos bylos aplinkybės tikrai neparodo, kad apgyvendinimas ir maitinimas Palangoje, turint tik ambulatorinę reabilitaciją, buvo būtina ir privalomos išlaidos, kurias draudikas turėtų atlyginti. Tas pats pasakyta ir apie skalbimo paslaugas – asmuo, nepatekęs į jokį eismo įvykį, naudotųsi skalbimo paslaugomis. Tai yra išlaidos, kurios tiesiogiai su eismo įvykiu nesusijusios. Kadangi žmogus 14 dienų buvo toje reabilitacijoje, galima buvo įsidėti daugiau drabužių. Šitos išlaidos neatitinka būtinų reikalavimų ir nesusijusios su eismo įvykiu. Dėl „Dormeo“ antčiužinio, jeigu būtų specialių medicininių priemonių poreikis, šiuo atveju to nebuvo, tai nustato gydytojas. „Dormeo“ nurodo, kad antčiužinys patobulina čiužinį, suteikia papildomo minkštumo, jei čiužinys yra per kietas. Tai yra komforto siekis, bet neatitinka reikalavimų, kada yra atlyginama pagal privalomos civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Šitos išlaidos nėra būtinos, protingos ir tiesiogiai susijusios su įvykiu. Lygiai tas pats su urologo konsultacija. Su tais dokumentais, kurie jiems buvo pateikti, susipažino jų gydytoja ekspertė. Ji įvertino, kad atsižvelgiant į sužalojimus, kokie buvo ieškovui nustatyti, nėra tiesiogiai susiję su eismo įvykiu ir tos išlaidos nėra būtinos, priverstinės ir neturi būti atlyginamos.

Pažymėtina, kad byloje neginčijamai (t. y. šias aplinkybes patvirtina arba byloje surinkta rašytinė medžiaga, arba patys proceso dalyviai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 str.) nustatyta, kad A. V., vairuodama automobilį, kurio valdytojo civilinė atsakomybė apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu, pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punktą ir partrenkė nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje iš dešinės pusės į kairę pusę ėjusį nukentėjusįjį, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu pėsčiajam dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Civilinio ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo nukreipti į du asmenis, t. y. eismo įvykį sukėlusį asmenį (kaltinamąją) ir Draudiką. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis. Žalą padariusio asmens (draudėjo) ir draudiko draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytos teisės ir pareigos, jų apimtis turi įtakos nukentėjusio (trečiojo asmens) teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui. Jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys TPVCAPD sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turi pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Tokiais atvejais, kai draudimo išmokos suma mažesnė už padarytą žalą nukentėjusiajam, pastarasis turi teisę neatlygintos žalos dalies reikalauti iš kalto asmens (CK 6.254 str. 2 d., TPVCAPDĮ 13 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).

Byloje nėra ginčo, kad nukentėjusiajam gydytojo buvo paskirta būtent ambulatorinė reabilitacija, tiksliau, nėra ginčo, jog nukentėjusiajam nebuvo paskirta stacionarinė reabilitacija. Esminis skirtumas tarp šių reabilitacijos rūšių yra tai, kad pastaruoju atveju asmuo gyvena ir maitinasi reabilitacijos įstaigoje, t. y. į stacionarinę reabilitaciją šios paslaugos įeina. Ambulatorinės reabilitacijos atveju asmuo nėra apgyvendinamas ir maitinamas reabilitacijos įstaigoje, tiesiog jam paskirtu laiku ateina į reabilitacijos įstaigą atlikti procedūras. Teismo vertinimu, Draudiko atstovė teismo posėdyje nevisiškai pagrįstai suabsoliutino aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju gydytojas nebuvo paskyręs nukentėjusiajam stacionarinės reabilitacijos. Sutiktina su atstove, kad byloje nėra tokių duomenų. Kita vertus, būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiojo eismo įvykio metu patirtų traumų pobūdį. Be kitų patirtų sužalojimų, jam buvo nustatytas kairės čiurnos abiejų kulkšnių lūžis (b. l. 33). Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad praėjus beveik keturiems mėnesiams po eismo įvykio, t. y. 2021 m. sausio 12 d., nukentėjusysis pas gydytoją atvažiavo vežimėliu, kojos visiškai nemina, „šokuoja“, koja imobilizuota, bijo minti, riboti visi judesiai, silpnumas kairės kojos raumenyse, apsunkintas stovėjimas ant vienos kojos; gydytojas rekomenduoja reabilitaciją po 1,5 mėn. ir neminti kojos (b. l. 39). Atvykęs pas kitą gydytoją 2021 m. sausio 8 d., nukentėjusysis sėdi kėdėje, kairės kojos čiurną kasdien mankština nuėmęs įtvarą, nemina kairės kojos svoriu, rekomenduojama palaipsniui minti kaire koja, palaipsniui didinant svorį, po 6-8 savaičių rekomenduojama radiologinė kontrolė (b. l. 40). Turint omeny šias aplinkybes, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo atstovo teismo posėdyje išsakytais teiginiais, kad tuo metu nukentėjusiajam buvo pasiūlytos kelios reabilitacijos galimos vietos (Druskininkai, Palanga, Birštonas, (duomenys neskelbtini)), tačiau (duomenys neskelbtini) nebuvo pasirinktas, nes nukentėjusiajam būtų tekę kiekvieną dieną vykti į reabilitacijos įstaigą, vaikščioti po procedūras ir grįžti atgal, nors tuo metu jis dar sunkiai vaikščiojo, savarankiškai negalėjo nuvykti ir parvykti, būtent dėl šių priežasčių buvo pasirinkta reabilitacijos įstaiga, kurioje viskas būtų vienoje vietoje, t. y. stacionarinė. Viena vertus, nukentėjusiojo atstovo nurodyta teismų praktika, kurioje nukentėjusiojo patirtos išlaidos stacionariai reabilitacijai, nors gydytojo buvo paskirta ambulatorinė, pripažįstamos pagrįstomis, nelabai tinka nagrinėjamojoje byloje, kadangi skiriasi sveikatos sužalojimo mastas. Kita vertus, iš šios teismų praktikos matyti, kad tokie atvejai iš principo yra galimi. Taigi, priešingai nei nurodė Draudiko atstovė, nukentėjusiojo patirtos išlaidos pragyvenimui ir maitinimui, savo pasirinkimu dalyvaujant stacionarinėje reabilitacijoje, nagrinėjamu atveju buvo būtinos ir protingos, todėl nukentėjusiojo reikalavimas dėl 1001 Eur išlaidų už apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas reabilitacijos centre tenkintinas.

Nepaisant to, kad teismas pripažino nukentėjusiojo dalyvavimą stacionarioje reabilitacijoje pagrįstu, reikalavimas dėl 54 Eur išlaidų, patirtų už skalbimo paslaugas, kurios, nukentėjusiojo teigimu, buvo būtinos gyvenant reabilitacijos įstaigoje ilgesnį laiko tarpą, netenkintinas. Visų pirma, kaip teisingai nurodyta Draudiko atsiliepime į civilinį ieškinį, iš pateikto kvito nėra galimybės nustatyti, už kokias konkrečias prekes ar paslaugas buvo gautas apmokėjimas. Antra, darant prielaidą, kad buvo apmokėtos būtent skalbimo paslaugos, jos negali būti pripažintos būtinomis. Suprantama, kad nukentėjusysis gyveno reabilitacijos įstaigoje dvi savaites, tačiau šis terminas nelaikytinas pakankamai ilgu. Neabejotina, kad nukentėjusysis žinojo reabilitacijos trukmę, todėl galėjo iš anksto pasiruošti ir pasiimti su savimi tiek drabužių, kad jų užtektų minėtam laikotarpiui.

Teismas netenkina reikalavimo dėl 79,95 Eur už „Dormeo“ antčiužinį, kadangi jis nėra pakankamai pagrįstas. Nors viename iš byloje pateiktų medicininių dokumentų užsimenama apie nukentėjusįjį varginančius skausmus juosmens-kryžmens srityje, gydytojo rekomendacija įsigyti antčiužinį nepateikta (b. l. 39). Be to, kaip matyti iš kvito, patvirtinančio antčiužinio įsigijimo faktą, nukentėjusysis turėjo papildomos naudos įsigydamas konkretų antčiužinį, t. y. jis dovanų gavo rankšluostį. Teismui kyla pagrįstų abejonių, dėl nukentėjusiojo tikrų tikslų pasirenkant konkretų antčiužinį ir apskirtai dėl jo įsigijimo.

Reikalavimas dėl 112 Eur išlaidų už gydytojo urologo konsultaciją ir šlapimo organų sistemos echoskopiją netenkintinas, nes nėra pagrįstas medicininiais dokumentais. Teismas neabejoja, kad nukentėjusysis susidūrė su nepatogumais, kai jam reikėjo ilgą laiką gulėti, dėl ko buvo apribota jo galimybė laikytis higienos reikalavimų. Taip pat neabejoja, kad nukentėjusysis turėjo minėtą sveikatos problemą, dėl kurios jis buvo priverstas kreiptis į gydytoją urologą. Visgi byloje nėra pateikta konkrečių duomenų, kad ši problema atsirado būtent kaip eismo įvykio metu patirtų traumų pasekmė.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas, advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos priteistinos būtent iš kaltinamosios, o ne Draudiko. Spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, teismas pažymi, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš esmės susijusios su jo pareikštu civiliniu ieškiniu, todėl šiuo atveju aktualios CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teismas, įvertinęs byloje kilusio civilinio ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, advokato nukentėjusiajam teikiamų paslaugų pastovumą ir Rekomendacijose nurodytus dydžius, daro išvadą, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 1321,32 Eur pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl priteistinos nukentėjusiajam iš kaltinamosios.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – vokas su CD laikmena, kurioje įrašyti vaizdo įrašai, prisegtas prie bylos viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303–305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

A. V. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 30 MGL dydžio baudą, t. y. 1500 Eur, baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir A. V. skirti galutinę bausmę – 20 MGL dydžio, t. y. 1000 (vieno tūkstančio) Eur, baudą.

Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajam M., a. k. (duomenys neskelbtini) 1001 Eur išlaidų, patirtų už apgyvendinimą ir maitinimą reabilitacijos centre, atmesti civilinio ieškinio reikalavimus dėl 54 Eur išlaidų, patirtų už skalbimo paslaugas, 79,95 Eur išlaidų, patirtų įsigyjant antčiužinį, 112 Eur išlaidų, patirtų už gydytojo urologo konsultaciją ir šlapimo organų sistemos echoskopiją. Priimti civilinio ieškinio atsisakymą nuo kitų reikalavimų ir bylą šioje byloje nutraukti.

Priteisti iš kaltinamosios A. V. nukentėjusiajam A. M. 1321,32 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt vieną eurą ir 32 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – voką su CD laikmena, kurioje įrašyti vaizdo įrašai, prisegtą prie bylos viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti byloje.

1. Paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801. Baudos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui (Vilnius, Laisvės pr. 79A);

2. Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė antstolio vykdoma priverstinai. Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybės ją išieškoti, teismas antstolio teikimu gali baudą pakeisti areštu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.