Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Departamentas 2025 m. rugsėjo 19 d. gavo VSAT išvadą Nr. 14PR-1854, kurioje nurodoma, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

4.2. Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1. Uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). 2. Įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, nes asmuo gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nustačius, kad asmuo buvo nuteistas už apysunkį nusikaltimą, susijusį su disponavimu suklastotu dokumentu, todėl jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei dėl jos įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas draudžiant atvykti ir apsigyventi.

6. Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi, kuri numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Taigi Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nenumato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dėl grėsmės valstybės saugumui yra būtinas sprendimas panaikinti leidimą gyventi. Šiuo atveju pakanka nustatyti, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir tai nėra siejama su privalomu leidimo gyventi panaikinimu prieš priimant sprendimą uždrausti atvykti.

Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).

Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), kuri, be kita ko, taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 5 ar 6 dalyje nustatytu pagrindu (2 punktas).

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1 papunktyje taip pat numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas draudimo atvykti laikotarpis - 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis numato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024 ir kt.) yra išaiškinęs, kad taikant apribojimus užsieniečiams privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024). Be kita ko, gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai ir formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

7. Pareiškėjos teigimu, ji kaip Rusijos Federacijos pilietė neturinti jokio kriminalinio įrašo, baudžiamojo persekiojimo ar kitų problemų, kurios galėtų būti laikoma kaip grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai, kas atitinka Įstatymo reikalavimams.

Sprendžiant užsieniečių atvykimo ir jų gyvenimo Lietuvos Respublikoje klausimą nacionalinio saugumo aspektu, taip pat svarbu pažymėti tai, jog tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024; kt.). Dėl to šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Teismas pareiškėjos anksčiau nurodytus argumentus, kad ji neturinti jokio kriminalinio įrašo, baudžiamojo persekiojimo ar kitų problemų, kurios galėtų būti laikoma kaip grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai, atmeta kaip visiškai nepagrįstus, nes byloje esantys duomenys patvirtina, jog Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2024 m. gegužės 6 d. baudžiamuoju įsakymu pripažino E. V. kalta už BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas bei už tai jai paskyrė piniginę baudą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šis baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2024 m. birželio 11 d. ir pareiškėjai teistumas šiai dienai neišnykęs. Vertindamas tokią informaciją ir vadovaujantis Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir užsieniečio neteisėtos migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinto VSAT vado 2024 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 4-139 „Dėl duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 27.1. papunkčiu, pagal kurį užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius padarė pagrįstą išvadą, kad Rusijos Federacijos pilietė E. V. kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Byloje nėra pateikta duomenų paneigiančių šias išvadas.

8. Taip pat, pareiškėjos teigimu, Sprendimas yra formalus, priimtas remiantis bendra informacija, neatlikus pareiškėjos aplinkybių individualaus vertinimo. Pareiškėja teigia, kad turi nekilnojamojo turto Ispanijoje, be to, ji anksčiau buvo gavusi Šengeno vizą iš Ispanijos, tačiau atsakovas visų reikšmingų aplinkybių nesiaiškino.

Paminėtina, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Teismas, pasisakydamas dėl šių pareiškėjos argumentų, pažymi, kad atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir visus byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su Departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Pati pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, atsveriančių VSAT išvadą Nr. 14PR-1854 nurodytus faktus, todėl teismo vertinimu, skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam valstybės saugumui dėl realios grėsmės, kad dėl dokumentų suklastojimo ar suklastoto dokumento panaudojimo gali būti skatinami ar finansuojami kiti nusikaltimai, įskaitant ir neteisėtą migraciją, tokiu būdu, atsiranda neigiamų socialinių ekonominių padarinių. Taigi siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą bei tuo pačiu efektyvią užsieniečių kontrolę, būtina apriboti tokių užsieniečių, keliančių ir galinčių kelti riziką, laikiną atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje galimybę. Skundžiamo Sprendimo turinys patvirtina, kad nors esminis jo pagrindas yra VSAT išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, jog Departamentas atliko ir individualų pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu, jos elgesio naudojantis migracijos procedūromis aspektu. Iš atsakovo Sprendimo matyti, kad esminis jo priėmimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta minėta informacija, tačiau, iš Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas, skirtingai nei teigia pareiškėjas, atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. nustatė, jog pareiškėjai nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi, taip pat nėra duomenų apie jos įdarbinimą Lietuvos Respublikoje; Departamentas nenustatė, kad ji turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl turimo nekilnojamojo turto ir tai, kad ji anksčiau yra gavusi Šengeno vizas niekaip neįtakoja priešingoms išvadoms nei padarytos Sprendime, t. y. pareiškėja vien dėl šių aplinkybių negali būti laikoma patikimu asmeniu, kaip minėta, esant nustatytam faktui, kad ji padariusi nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas bei jos atžvilgiu teistumui neišnykus. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu, be to, priešingai nei tvirtina pareiškėja, jame yra individualiai įvertintas pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir reikšmė, todėl pareiškėjos argumentai, kad nebuvo atliktas individualus paties atsakovo situacijos vertinimas, o remtasi tik bendro pobūdžio pateiktomis prielaidomis dėl galimos grėsmės, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, atliko analizę ir vertinimą ir, juos įvertinęs kartu su VSAT pateikta Išvada, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, o šios aplinkybės neturi įtakos uždraudimui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas pažymi, kad pareiškėjo vykdyta nusikalstama veikla, susijusi su dokumentų suklastojimo ar suklastoto dokumento panaudojimo teisingai įvertinta kaip grėsmės pagrindas. Taigi Sprendimo teisėtumui paneigti nėra pakankami pareiškėjos skundo argumentai (dėl turimo nekilnojamojo turto Ispanijoje ir anksčiau turėtų vizų Šengeno zonoje), nes, kaip minėta, grėsmė viešajai tvarkai kyla dėl pareiškėjos padarytos nusikalstamos veiklos, dėl kurios grėsmę keliantys asmenys ne tik realiai gali pasinaudoti galimybe patekti į Lietuvą, taigi tokie jos padaryti veiksmai veikla gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Teismas pažymi ir tai, kad pareiškėjos grėsmė viešajai tvarkai konstatuota įvertinus turimus duomenis taip pat ir šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste.

9. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus viešajai tvarkai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė viešajai tvarkai, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

10. Pareiškėja taip pat teigia, kad perspėjimo Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) įtraukimas yra neteisėtas. Teismas su tuo taip pat nesutinka ir pažymi, kad pagal SIS reglamento 24 str. 1 d. a papunktį valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamos trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Taigi pareiškėjai ginčijamu Sprendimu uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką ir siekiant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, įvedamas įspėjimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą.

Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

11. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad priimdamas Sprendimą atsakovas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra pagrindo jo panaikinti skunde nurodomais argumentais.

12. Nustačius, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

13. Pareiškėja teismo prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas netenkintinas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, pareiškėjas neįgijo teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.