Teisora
Registruotis

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2021-12-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-364-1020/2021

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNuosprendis · 2021-12-10Lietuvos apeliacinis teismas
  2. T-46-334/2022Nutartis · 2022-06-02Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-12-10
Bylos Nr.
1A-364-1020/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-35931-2020-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Čepukėnienė, Alenas Piesliakas, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis
E. B., A. Š., ir A
Advokatai
Remigijus Rinkevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-364-1020/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35931-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.9.2; 1.1.8.11; 1.2.23.2.1; 1.2.23.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Antanui Stepučinskui,nuteistajam E. B. ir jo gynėjui advokatui Remigijui Rinkevičiui,nuteistajam A. Š. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Remigijaus Rinkevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

– pagal BK 261 straipsnį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme jas iš dalies sudedant ir E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitytas E. B. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. sausio 10 d. iki 2020 m. sausio 12 d. (2 dienos).

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir A. Š. , tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. B. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis), psichotropinę medžiagą – MDMA, psichotropinę medžiaga – amfetaminą, dalį kurių pardavė nepilnamečiui, o likusias narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai laikė neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti (skirtos sau vartoti), o būtent: tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2020 m. sausio 9 d. apie 13.00 val., Vilniaus mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo, ne mažiau kaip 9,337 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 16,2 %, ne mažiau kaip 1,752 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ne mažiau kaip 0,254 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurias nuo įsigijimo momento neteisėtai atgabeno ir laikė pas save namuose adresu (duomenys neskelbtini), iki kol dalį – ne mažiau kaip 0,197 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 2020 m. sausio 9 d. apie 13.00 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Norfa“, adresu (duomenys neskelbtini), žinant, kad A. Š., (gim. (duomenys neskelbtini)), yra nepilnametis, neteisėtai už 10 Eur pardavė A. Š. , o kitą dalį – 0,057 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 9,337 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 16,2 %, 1,752 g psichotropinės medžiagos – MDMA, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė pas save namuose adresu (duomenys neskelbtini), iki 2020 m. sausio 10 d. apie 17.50 val. kuomet šios narkotinės ir psichotropinės medžiagos kratos metu buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo E. B. gynėjas advokatas Remigijus Rinkevičius apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalį dėl E. B. pripažinimo kaltu pagal BK 261 straipsnį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – E. B. pagal BK 261 straipsnį išteisinti, o už BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą E. B. paskirti švelnesnę nei įstatyme nustatyta bausmę, neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės.

2.1. Apeliantas nesutinka su apygardos teismo nuosprendžio dalimi dėl E. B. nuteisimo pagal BK 261 straipsnį, nes nuteistasis nežinojo apie A. Š. nepilnametystę. Apygardos teismas, nepagrįstai atmesdamas nuteistojo parodymus ir vadovaudamasis vien deklaratyviais ikiteisminio tyrimo metu apklaustų A. U. ir A. Š. parodymais, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog E. B. žinojo apie tai, kad A. Š. yra nepilnametis. Tačiau apygardos teismas neįvertino ir neatsižvelgė į pirmosios instancijos teisme apklausto A. Š. parodymus, kuriuose jis teigė, kad su nuteistuoju E. B. jie nebuvo labai geri draugai, buvo tik pažįstami, todėl E. B. galėjo jo amžiaus ir nežinoti, nes jis pats E. B. to nesakė. Be to, A. Š. taip pat parodė, kad apklausos vykusios pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu davė teisingus parodymus, tačiau suabejojo ar E. B. žinojo kiek jam metų, bet vis tiek pasakė, kad žinojo. Pasak gynėjo, iš A. Š. parodymų matyti, kad jie yra prieštaringi, nes jis pats nebuvo tikras ar E. B. žinojo kiek jam metų.

2.2. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, jog E. B. su A. Š. buvo pažįstamas tik apie pusę metų, jie nebuvo geri draugai ir susitikdavo iš esmės retkarčiais parūkyti; kad tiriamo įvykio metu – 2020 m. sausio 9 d. A. Š. buvo (duomenys neskelbtini), t. y. iki pilnametystės jam trūko tik 5 mėnesių; kad A. Š. yra aukšto ūgio (aukštesnis už E. B.), todėl E. B. objektyviai galėjo nežinoti, kad A. Š. yra nepilnametis bei turėjo pagrindą manyti, kad jie yra bendraamžiai. Nuteistasis E. B. savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ į draugų sąrašą buvo įtraukęs A. Š., tačiau niekada nežiūrėjo ir netikrino jo profilio bei asmeninės informacijos, ar jo amžiaus. Be to, E. B. nors ir nežinojo kuo užsiima A. Š., tačiau suprato, kad jis mokyklos nelanko, taip pat ne kartą matė, kaip jis parduotuvėje pirko cigaretes, todėl buvo tikras, kad A. Š. yra pilnametis. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta šiuos teiginius paneigiančių duomenų, o pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-363/2013, 2K-429/2013, 2K-476/2013 ir kt.) visi neaiškumai, prielaidos ir abejonės yra aiškinami kaltinamojo naudai ir draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Gynėjo teigimu, visos šios aplinkybės objektyviai patvirtina, kad E. B. nežinojo, jog A. Š. yra nepilnametis, todėl jis dėl BK 261 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo turi būti išteisintas.

2.3. Gynėjas nurodo, kad apygardos teismas neteisingai kvalifikuodamas E. B. veiksmus pagal BK 261 straipsnį, paskyrė jam akivaizdžiai per griežtą bausmę. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Pagal formuojamą teismų praktiką, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014), t. y. turi būti paskirta baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkanti, individualizuota – atitinkanti kaltininko asmenybės pavojingumą, adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir teisinga bausmė.

2.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir atsižvelgti į: E. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jog, jis pripažino savo kaltę ir labai gailėjosi dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo; į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių; į jo padarytos nusikalstamos veikos nesukėlė didelių pasekmių; į tai, kad A. Š. platintas psichotropinių medžiagų kiekis buvo nedidelis; inkriminuoti nusikaltimai nėra smurtiniai, turtinės ir fizinės žalos niekam nepadarė. Apygardos teismas taip pat turėjo įvertinti nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes – E B. dirba, dalyvauja labdaros ir paramos fondo „Jokūbo kopėčios“ veikloje, savanoriavo globos namuose, artimųjų ir pažįstamų charakterizuojamas teigiamai, jį neigiamai charakterizuojančių duomenų negauta, psichiatrinio ir priklausomybių kabineto įskaitoje neregistruotas. Gynėjas pažymi, kad E. B. suprato savo elgesį, kritiškai jį įvertino, dėl to labai gailisi ir pasižada ateityje daugiau nenusikalsti. Taip pat suvokė, kad jo elgesys yra nepateisinamas ir nori gyventi dorą gyvenimą – mokytis, dirbti, sukurti šeimą. Be to, šiuo metu E. B. dalyvauja reabilitacijos programoje, kadangi nori visiškai atsisakyti žalingų įpročių. Gynėjo teigimu, atsižvelgus į tai, kad E. B. nepadarė labai sunkaus BK 261 straipsnyje nustatyto nusikaltimo (jo veika galėtų būti vertinama tik pagal BK 260 straipsnio 1 dalį), į nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes yra pakankamas pagrindas E. B. paskirti švelnesnę, negu įstatyme nustatytą bausmę, nes visos nurodytos aplinkybės atitinka BK 62 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų reikalavimus ir BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas, kurios leidžia E. B. paskirti galutinę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

2.5. Gynėjas cituodamas LAT praktiką (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-259/2011, 2K-365/20112) dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo sąlygų ir teisingumo principo taikymo skiriant bausmes nurodo, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Minėtos baudžiamojo įstatymo nuostatos gali būti taikomos atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vien nubaudimo tikslą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-340-648/2017).

2.6. Apeliantas pažymi, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirdamas laisvės atėmimo bausmę E. B. nevertino, ar padaryta žala socialiniams ryšiams nebus didesnė nei tokia bausme pasiekta nauda. Dėl paskirtos itin ilgos laisvės atėmimo bausmės, kurią turėtų atlikti su kitais nuteistaisiais, E. B. nebegalės dirbti, užbaigti reabilitacijos kurso, sukurti šeimos, o tai labai pakenktų nuteistojo socialinei aplinkai ir neturėtų jokios teigiamos įtakos jo asmenybei. Pasak gynėjo, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo paskirta bausme iš esmės nebus pasiekti bausmei keliami tikslai.

2.7. Gynėjas, apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nemotyvuota, ar itin griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas E. B., atsižvelgiant į dėl tokios bausmės atlikimo kilsiančius padarinius, yra būtinas bausmės tikslams pasiekti ir teisingumo principui įgyvendinti. Iš esmės paskirta bausme būtų įgyvendintas tik nubaudimo tikslas, nes dėl bausmės atlikimo nuteistajam kilsiantys padariniai bus nepalyginamai sunkesni už dėl nusikaltimų kilusius padarinius.

3. Teismo posėdyje nuteistasis E. B. ir jo gynėjas advokatas Remigijus Rinkevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sutinka su nuteistojo gynėjo pozicija, kad nagrinėjamoje byloje negalima daryti kategoriškų ir tvirtų išvadų, jog nuteistasis E. B. žinojo apie A. Š. nepilnametystę, todėl nuteistojo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 261 straipsnį – jie atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Šioje dalyje teismo nuosprendis turi būti pakeistas, o dėl to keistina ir nuteistajam paskirta bausmė.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo veiksmų perkvalifikavimo

5. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad E. B. neteisėtai įgijo ir laikė šios sprendimo 1 pastraipoje nurodytas narkotines ir psichotropines medžiagas, kad dalį jų laikė siekdamas jas pats suvartoti, kad dalį psichotropinės medžiagos pardavė už 10 Eur A. Š. . Apeliaciniu skundu iš esmės ginčijama tik viena pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta aplinkybė, t. y. tai, kad E. B. parduodamas psichotropinę medžiagą A. Š. žinojo apie jo nepilnametystę. Ši faktinė aplinkybė turi esminę reikšmę sprendžiant dėl nuteistojo veiksmų kvalifikacijos, nes LAT praktikoje pripažįstama, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis (LAT 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-788/2016, Teismų praktika, Nr. 46, p. 406–417). Taigi teismo išvados dėl nuteistojo E. B. suvokimo apie A. Š. nepilnametystę turi būti paremtos jokių abejonių nekeliančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinkti duomenys leidžia daryti tik prielaidą (keltį versiją), kad E. B. galėjo suvokti, jog psichotropinę medžiagą išplatino nepilnamečiui, t. y. jog parduodamas minėtą medžiagą A. Š. jis žinojo apie jo nepilnametystę, tačiau kategoriškų išvadų šiuo klausimu daryti negalima. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas priešingai, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, o tai nulėmė nepagrįstą E. B. nuteisimą pagal BK 261 straipsnį.

6. LAT, aiškindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

7. Nuteistojo E. B. poziciją, jog jis nežinojo apie A. Š. nepilnametystę, pirmosios instancijos teismas atmetė vadovaujamasis nuteistojo A. Š. ir liudytojo A. U. parodymais, aplinkybe, jog E. B. ir A. Š. ilgai bendravo gyvai ir socialiniuose tinkluose bei argumentu, jog nuteistieji gyveno mažame mieste, kuriame visi vieni kitus pažįsta.

8. Apklaustas įtariamuoju iškart po sulaikymo A. Š. nurodė, kad E. B. žinojo, jog jis yra nepilnametis, nes jie 2019 m. vasarą leido laiką kartu (t. 1, b. l. 193–194). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. Š. taip pat patvirtino, kad E. B. žinojo jo amžių (t. 2, b. l. 6–8). Paskutinėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu A. Š. nurodė, kad, nors su E. B. kartais leisdavo laiką, nežino ar E. B. žinojo apie jo nepilnametystę. Apie savo nepilnametystę E. B. nėra sakęs, todėl tikrai nežino ar apie tai jis žinojo. Paklaustas kodėl ankstesnėse apklausose nurodė kitaip, A. Š. nurodė, kad nežino (t. 2, b. l. 12–14). Apklaustas teisiamajame posėdyje A. Š. nurodė, kad E. B. iki įvykio pažinojo, jie nebuvo labai geri draugai, daugiau pažįstami, kurie kartais susitikdavo ir kartu pabūdavo. Įvykio metu E. B. galėjo jo amžiaus nežinoti, nes jis niekada E. B. apie savo amžių neminėjo. A. Š. teigimu, socialiniuose tinkluose jis yra nurodęs tikrą savo amžių, bet jo profilio niekas nežiūri. Tuo metu, kai bendravo su E. B., jis mokėsi ir tuo pačiu dirbo statybose. Apklaustas teisme A. Š. galiausiai nurodė manąs, jog E. B. nežinojo kiek jam metų. Posėdyje perskaičius jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, A. Š. nurodė, kad juos atsimena ir jie yra teisingi. Visgi nuteistasis nurodė, kad minėtos apklausos metu suabejojo dėl to, ar E. B. žinojo kiek jam metų, bet, nepaisant to, pasakė, kad jis tai žinojo. Teisiamajame posėdyje A. Š. taip pat teigė, kad apie mokslus ir darbus su E. B. nebendravo bei jo draugų nepažinojo. A. Š. patvirtino, kad pirkdavo cigaretes pardavėjui nepateikdamas savo asmens dokumento. A. Š. teigimu, E. B. parodymai apie jį yra teisingi ir jis jo neapkalbėjo (t. 3, b. l. 176).

9. Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu A. U. nurodė, kad E. B. žinojo, jog A. Š. yra nepilnametis, nes jie jau seniai yra draugai ir vienas kitam pardavinėja narkotines medžiagas (t. 1, b. l. 124–127). Apklaustas liudytoju teisiamajame posėdyje A. U. nurodė manantis, kad E. B. žinojo, jog A. Š. nėra pilnametis, nes jie dažnai susitikdavo pakalbėti ir matydavo juos bendraujant. A. Š. savo duomenis buvo paskelbęs socialiniuose tinkluose, kur buvo nurodyti jo gimimo metai. Liudytojas mano, kad A. Š. ir E. B. buvo tiesiog pažįstami – nebuvo labai geri, neišskiriami draugai (t. 3, b. l. 174–176).

10. Jau aptarti A. Š. ir A. U. parodymai aiškiai rodo, jog jie, bent jau dalyje dėl E. B. suvokimo apie A. Š. nepilnametystę, nebuvo nuoseklūs ir tvirti, juose gausu spėjimų ir prielaidų, nes tiek nuteistasis A. Š. , tiek A. U. papasakodami apie aptariamas aplinkybes, net ir iki jų parodymų teisme, išreiškė tik savo nuomonę, manymą, bet nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios aiškiai liudytų, jog E. B. tikrai žinojo apie A. Š. amžių.

10.1. Antai, tyrimo pradžioje A. Š. nurodė, jog E. B. jo amžių žinojo, o tyrimo pabaigoje – jog tikrai nežino ar pastarasis galėjo žinoti jo amžių, nes jam nėra nurodęs savo amžiaus. Teisminio nagrinėjimo metu A. Š. pozicija šiuo klausimu vėlgi kito. Iš pradžių jis teigė, kad E. B. galėjo jo amžiaus nežinoti, o vėliau – manantis, jog E. B. nežinojo kiek jam metų. Perskaičius ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, A. Š. teigė minėtos apklausos metu suabejojęs ar E. B. žinojo kiek jam metų, tačiau pasakė kitaip. Taigi akivaizdu, kad A. Š. pozicija nagrinėjamu klausimu buvo prieštaringa, todėl turėjo būti vertinama itin atsargiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirminė A. Š. pozicija, tvirtinant, kad E. B. žinojo apie jo nepilnametystę, buvo pakankamai spekuliatyvi, nes A. Š. nenurodė iš kokių konkrečių įvykių ir aplinkybių E. B. galėjo būti žinoma apie A. Š. amžių. Apklausas atlikę pareigūnai jokių kontrolinių klausimų apie šias aplinkybes neuždavė, jos apklausų protokoluose atspindėtos labai lakoniškai, vienu sakiniu, todėl vėlesnio proceso metu teisme išreikštų A. Š. abejonių teisėjų kolegija atmesti neturi faktinio pagrindo.

10.2. Ikiteisminio tyrimo metu A. U. nurodė, kad E. B. žinojo, jog A. Š. yra nepilnametis, o apklaustas teisiamajame posėdyje jau nurodė tik manantis, kad apie tai pastarasis žinojo. Teisiamajame posėdyje A. U. kitaip nei tyrimo metu apibūdino ir E. B. bei A. Š. siejusius santykius. Tyrimo metu A. U. nurodė, kad A. Š. ir E. B. yra seni draugai, vienas kitam pardavinėję narkotines medžiagas, o teisme – jog šie asmenys buvo tiesiog pažįstami, susitikdavę pakalbėti. Taigi ir A. U. iš esmės niekaip negalėjo patvirtinti E. B. žinojimo, jog narkotines medžiagas jis pardavė nepilnamečiui, ir tik kėlė galimą tokio žinojimo versiją. Svarbu pažymėti ir tai, jog tyrimo metu A. U. buvo apklaustas įtariamuoju, o teisiamajame posėdyje – liudytoju, t. y. būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o tai taip pat turi įtakos jo pirminės pozicijos vertinimui.

11. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nuteistojo A. Š. ir liudytojo A. U. parodymų visumos ir rėmėsi tik kaltinimui palankia šių asmenų parodymų dalimi, kurios patikimumo pats kaltinimas rimtai nevertino bei neatliko išsamių tyrimo veiksmų, siekiant įvertinti ar asmenų nurodytas aplinkybes ir jų nuomonę gali patvirtinti kokie nors abejonių nekeliantys faktiniai duomenys. Tokių išvadų nepaneigia ir duomenys apie E. B. paskyros socialiniame tinkle duomenis, bei faktas, kad nuteistasis E. B. ir A. Š. bendravo socialiniuose tinkluose.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apygardos teismas E. B. suvokimą apie A. Š. nepilnametystę grindė aplinkybe, jog pastarieji ilgai bendravo tiek fiziškai, tiek socialiniuose tinkluose. Visgi A. Š. ir E. B. santykiai nebuvo itin glaudūs: tiek A. Š., tiek A. U. nurodė, kad A. Š. ir E. B. nebuvo geri draugai. Be to, A. Š. teigė, kad jie su E. B. kiek žymiau bendravo tik 2019 m. vasarą, tačiau niekada nekalbėjo apie mokslus, darbą ir panašiomis temomis, iš kurių, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, asmens amžių buvo galima sužinoti. Be to, nuteistųjų bendravimas neretai buvo susijęs su draudžiamų medžiagų įgijimu, todėl neatmestina, kad pokalbių, iš kurių galima nustatyti ar sužinoti asmens amžių, galėjo ir nebūti. Taip pat vertintina ir teismo išvada, jog A. Š. amžių buvo galima nustatyti iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros. Teisėjų kolegija negali paneigti racionalios nuteistojo E. B. pozicijos, kad tokių A. Š. duomenų tinkle „Facebook“ jis galėjo ir nepastebėti. Be to, šiame kontekste pirmosios instancijos teismas itin sureikšmino aplinkybę, jog nuteistieji gyveno mažame mieste, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Net jei taip ir būtų, vienas kito pažinojimas dar nereiškia, kad asmenys žino apie kitų asmenų tikslų amžių ir panašius duomenis. Taigi, toks argumentas yra pakankamai spekuliatyvus ir pagrįstas spėjimais, todėl niekaip nesustiprina byloje keliamos versijos apie tai, jog E. B. suvokė, kad narkotikus platina nepilnamečiui.

13. Analizuotų bylos duomenų ir aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo E. B. versija, kad jis nežinojo, jog veikos padarymo metu A. Š. buvo nepilnametis, viso proceso metu išliko nuosekli (žr. t. 2, b. l. 57–59, 65–66, 71–73; t. 3, b. l. 175–176). Be to, E. B. apklausų metu nurodė konkrečius argumentus ir aplinkybes, kodėl neturėjo pagrindo manyti, kad A. Š. gali būti nepilnametis: 1) jo žiniomis, A. Š. niekur nesimokė; 2) iš išvaizdos, jis buvo panašus į vyresnį, buvo aukštesnis už jį; 3) matydavo, kaip A. Š. pirkdavo cigaretes – jos jam buvo parduodamos neprašant parodyti asmens dokumento; 4) jie kartu mokyklos nelankė; 5) A. Š. jis matė kitų asmenų vairuojamuose automobiliuose; 6) jie su A. Š. buvo tik pažįstami ir pan. Pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis A. Š. nurodė, kad E. B. duoti parodymai yra teisingi ir šis jo (A. Š.) neapkalbėjo (t. 3, b. l. 176–177). Be to, A. Š. pripažino, jog jam, nepateikiant asmens amžių patvirtinančio dokumento, buvo parduodamos cigaretės; jog tuo metu, kai jie su E. B. bendravo, jis dirbo statybose; jog su E. B. buvo tik pažįstami, o ne labai artimi draugai ir pan. Taigi byloje yra duomenų, kurie atitinka nuoseklią E. B. gynybinę poziciją šiuo klausimu (E. B. nuosekliai neigė tik žinojimą, jog veikos padarymo metu A. Š. buvo nepilnametis ir neginčijo jokių kitų jam inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių) ir jos kategoriškai paneigti nėra galimybės.

14. Turėdama omenyje jau minėtų aplinkybių visumą bei byloje neginčijamus faktus, jog A. Š. ir E. B. daugiausia bendravo 2019 m. vasarą, t. y. ne mokslo metais, ir jog veikos padarymo metu A. Š. iki pilnametystės buvo likę tik keli mėnesiai (jis buvo (duomenys neskelbtini) amžiaus), teisėjų kolegija primena, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti jokiais kitais procesiniais veiksmais, vertintinos E. B. naudai (lot. in dubio pro reo), todėl šiuo atveju konstatuotina, jog byloje neįrodytas būtinasis BK 261 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – suvokimas narkotinę medžiagą išplatinti nepilnamečiui.

Žemesnės instancijos teismas

15. Atsižvelgiant į visa tai, iš Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų ir pripažintų įrodytomis faktinių aplinkybių, kurios nurodytos ir šio sprendimo pastraipoje Nr. 1, šalintinos aplinkybės apie psichotropinės medžiagos pardavimą nepilnamečiui, ir žinojimą, kad A. Š. yra nepilnametis – „žinant, kad A. Š., (gim. (duomenys neskelbtini)), yra nepilnametis“.

16. Turėdama omenyje pakitusias veikos faktines aplinkybes, o taip pat, jog, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis“ (aktuali redakcija galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 18 d.), E. B. neteisėtai turint tikslą platinti disponuotas psichotropinės medžiagos kiekis buvo nedidelis, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su gynybos pozicija, konstatuoja, kad E. B. nusikalstama veika, išplatinant šią medžiagą A. Š. ir nežinant apie jo nepilnametystę, iš BK 261 straipsnio perkvalifikuotina į BK 260 straipsnio 1 dalį (šio nusikaltimo sudėtį sudarantys objektyvieji ir subjektyvieji požymiai teisėjų kolegijai abejonių nekelia – byloje nėra ginčo dėl to, jog E. B. išplatino inkriminuotą psichotropinę medžiagą A. Š. ). Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl nuteistojo E. B. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, todėl nagrinėjamoje byloje kaip įrodytos pripažintos tokios BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje nusikalstamų veikų aplinkybės:

Žemesnės instancijos teismas

17. E. B. neteisėtai įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis), psichotropinę medžiagą – MDMA, psichotropinę medžiaga – amfetaminą, dalį kurių pardavė, o likusias narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai laikė neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti (skirtos sau vartoti), o būtent: tiksliau nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2020 m. sausio 9 d. apie 13.00 val., Vilniaus mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo, ne mažiau kaip 9,337 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 16,2 %, ne mažiau kaip 1,752 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ne mažiau kaip 0,254 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurias nuo įsigijimo momento neteisėtai atgabeno ir laikė pas save namuose adresu (duomenys neskelbtini), iki kol dalį – ne mažiau kaip 0,197 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 2020 m. sausio 9 d. apie 13.00 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Norfa“, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai už 10 Eur pardavė A. Š. , o kitą dalį – 0,057 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 9,337 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 16,2 %, 1,752 g psichotropinės medžiagos – MDMA, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė pas save namuose adresu (duomenys neskelbtini), iki 2020 m. sausio 10 d. apie 17.50 val. kuomet šios narkotinės ir psichotropinės medžiagos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Dėl nuteistajam E. B. paskirtos bausmės

18. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

19. Pirmosios instancijos teismas už BK 261 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą E. B. paskyrė 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas E. B. bausmę pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, teismas konstatavo, jog šioje dalyje nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, o dėl psichotropinės medžiagos išplatinimo nepilnamečiui jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. E. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nuosprendžiu nenustatytos. Už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu E. B. paskirta neatlikta laisvės atėmimo bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Minėtų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šiuo teismo sprendimu E. B. inkriminuota veika iš BK 261 straipsnio (labai sunkus nusikaltimas) buvo perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 1 dalį (sunkus nusikaltimas). Atsižvelgdama į tai bei įvertindama nuoseklią nuteistojo poziciją proceso metu pripažįstant psichotropinės medžiagos išplatinimą kitam asmeniui, teisėjų kolegija pripažįsta, jog ir BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo atveju E. B. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

20. Nuteistojo gynėjas su E. B. paskirta bausme nesutinka ir teigia, jog visi BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti jam BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmę. Be to, gynėjo įsitikinimu, minėti tikslai galėtų būti pasiekti ir apskritai be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teisme E. B. gynėjas taip pat teigė, kad jo ginamajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė negalėjo būti bendrinama su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, nes šią bausmę, kurios vykdymas buvo atidėtas, E. B. atliko dar 2021 m. sausio 10 d., kai buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmenų registro pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui.

21. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. B. praeityje teistas 3 kartus, o ankstesni jo teistumai taip pat buvo susiję neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Antai, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu E. B. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme už tai, kad neturėdamas tikslo platinti disponavo nedideliu narkotinių medžiagų kiekiu. Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartimi, atsižvelgiant į tai, kad E. B. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotikų platinimo nepilnamečiui ir, jog namuose jis rastas apsvaigęs, laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista arešto bausme, ją atliekant poilsio dienomis (t. 2, b. l. 190; t. 4, b. l. 44–48; teistumas išnykęs). Visgi, nepaisydamas laisvės apribojimo bausmės pagrindu vykdomos jo priežiūros, E. B. padarė dar dvi iš esmės identiškas nusikalstamas veikas. Antai, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu E. B. pagal BK 261 straipsnį nuteistas už tai, kad 2016 m. gegužės 10 d. kitam nepilnamečiui už atlygį išplatino nedidelį psichotropinės medžiagos – MDMA kiekį. Už tai, E. B. buvo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 92 straipsniu, atidėtas 3 metams bei E. B. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė, įpareigojimai bei draudimai (nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. sausio 10 d., 2018 m. sausio 17 d. E. B. įtrauktas į probuojamųjų asmenų registrą; t. 2, b. l. 195–198, t. 4, b. l. 30–31). Pažymėtina, jog Utenos apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartimi dėl probacijos vykdymo sąlygų nesilaikymo (nebuvimo namuose nurodytu laiku, alkoholio vartojimo viešoje vietoje) E. B. buvo paskirta papildoma auklėjamojo poveikio priemonė – 6 mėnesių trukmės elgesio apribojimas, jį įpareigojant nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (t. 3, b. l. 14–15). Be to, Utenos apylinkės teismo 2018 m. sausio 5 d. nuosprendžiu E. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. balandžio 12 d. padėjo kitam asmeniui įgyti nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių. Už tai E. B. buvo paskirta 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda (nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. kovo 26 d.; bauda sumokėta; teistumas išnykęs; t. 3, b. l. 1–13, t. 4, b. l. 31–32). E. B. taip pat ne kartą baustas ir administracine tvarka. Be kita ko, jis ne kartą baustas už alkoholinių gėrimų vartojimą viešoje vietoje, už tai, kad būdamas nepilnamečiu neteisėtai disponavo tabako gaminiais, už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, kartą ir už alkoholinio gėrimo pagrobimą (t. 2, b. l. 177, 185–189).

22. Taigi šioje byloje nustatytus BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus E. B. padarė nepaisydamas ankstesnių iš esmės analogiškų teistumų ir baustumų, jo atžvilgiu anksčiau taikytų beveik visų įmanomų švelnesnių nei laisvės atėmimas bausmių (baudos, laisvės apribojimo ir arešto; jau nekalbant apie taikytas administracines nuobaudas) ir teismo suteikto pasitikėjimo atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Be to, E. B. elgesiui įtakos neturėjo ir jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo metu teismo skiriami papildomi įpareigojimai, kuriais pastarajam buvo dar kartą išreikštas pasitikėjimas, viliantis, jog jis ateityje gali laikytis įstatymų ir nenusikalsti. Visos minėtos aplinkybės rodo E. B. būdingą elgesio modelį neteisėtai disponuojant ir vartojant psichoaktyvias medžiagas (pvz., alkoholį, narkotines medžiagas), kuris nekinta iki šiol (E. B. 2021 m. gegužės 23 d. vėl buvo sulaikytas disponuojantis narkotine medžiaga; Utenos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendis dėl to dar nėra įsiteisėjęs, tačiau bylą nagrinėjant teisme E. B. šios aplinkybės iš esmės neneigė; t. 4, b. l. 21–23, 34). Taigi taikytos įvairios poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė E. B. elgesio teigiama linkme, jis nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai ir neteisėtai. Tokioje situacijoje, akivaizdu, kad švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės skyrimas nebūtų pakankama bei efektyvi baudžiamosios atsakomybės taikymo forma ir bausmės tikslai nebūtų pasiekti. Be to, tokioje situacijoje paskyrus švelnesnės rūšies bausmę, visuomenėje galėtų susiformuoti įspūdis, jog, valstybės pasitikėjimu galima piktnaudžiauti ir jis gali būti laužomas dėl to nesulaukiant rimtų pasekmių.

23. Visgi, gynybos teigimu, E. B. atžvilgiu gali būti taikomos BK 62 straipsnio 2 dalies arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos bei skirta švelnesnė negu įstatyme numatyta bausmė. Gynėjo įsitikinimu, pagrindą tokiai bausmei sudaro tai, kad šiuo metu E. B. dirba, dalyvauja labdaros fondo veikloje bei reabilitacijos programoje siekiant atsikratyti žalingų įpročių, anksčiau savanoriavo globos namuose, artimųjų yra charakterizuojamas teigiamai, turi gyvenimo draugę, su kuria planuoja kurti šeimą. Gynybos teigimu, šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, kad E. B. veika nesukėlė didelių pasekmių, dėl to niekam žala nebuvo padaryta, jo platintas narkotikų kiekis buvo nedidelis, o padaryti nusikaltimai ne smurtinio pobūdžio.

24. Tokių gynybos argumentų kontekste pirmiausia pažymėtina, jog BK 62 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai nustatytos konkrečios šioje BK normoje nustatytos šio instituto taikymo sąlygos. Gynybos teigimu, E. B. situacija atitinka BK 62 straipsnio 2 dalies 1-4 punkte nurodytus švelnesnei nei įstatyme numatyta bausmei skirti būtinus reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtuose punktuose nurodytos tokios sąlygos: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti; 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti; 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis; 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką. Minėtos sąlygos yra alternatyvios, t. y. esant kitiems pagrindams, bent vienos iš jų egzistavimas gali lemti švelnesnės bausmės paskyrimą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nei viena iš minėtų aplinkybių E. B. atveju negali būti konstatuota – jis neturi vaikų ar išlaikytinių, inkriminuotos veikos padarytos su niekuo nebendrininkaujant ir yra baigtos. Taigi E. B. atžvilgiu nėra jokio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies (o taip pat ir kitų minėto straipsnio dalių) nuostatų. Teisėjų kolegija neįžvelgia ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtinų išimtinių sąlygų ir pagrindų. Nors gynėjo skunde minimos aplinkybės individualizuojant bausmę gali būti reikšmingos, jos nėra kažkuo išskirtinės, kad vien jų pagrindu nuteistajam būtų galima skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Antai, dauguma gynėjo skunde minimų aplinkybių egzistavo dar iki priimant skundžiamą nuosprendį, tačiau jos neatgrasė E. B. nuo tolesnio neteisėto disponavimo narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis. Dar 2021 m. pradžioje, kai nagrinėjama byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teismui, gynyba pateikė duomenis apie tai, kad E. B. dirba, įgijo suvirintojo išsilavinimą, išlaikė vairavimo teorijos egzaminą, lankėsi pas psichologą, labdaros fondo rengiamose konsultacijose, savanoriavo globos namuose ir gyvūnų mylėtojų draugijoje. Be to, kartu su šiais dokumentais buvo pateiktos ir E. B. teigiamai apibūdinančios charakteristikos (t. 3, b. l. 141–157). Visgi tokios aplinkybės turint omenyje ankstesnių nuteistojo nusikalstamų veikų skaičių ir jam taikytų priemonių pobūdį nesudaro pakankamo pagrindo nukrypti nuo įstatymų leidėjo BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės ir pripažinti, kad įstatyme numatytos laisvės atėmimo bausmės skyrimas būtų aiškiai neteisingas. Be to, jau minėtas 2021 m. gegužės 23 d. įvykis nuteistajam vėl disponuojant psichotropine medžiaga, rodo, kad minėtos aplinkybės E. B. elgesio pokyčiams esminės įtakos neturi, o pirmosios instancijos teisme 2021 m. gegužės 12 d. paskutinio žodžio metu duotas pažadas daugiau nenusikalsti ir teiginiai apie bandymą taisytis ir „stotis gyvenime ant kojų“ (t. 3, b.l. 185) nebuvo tvirti ir patikimi.

25. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad gynėjo skunde minimos aplinkybės nesudaro pagrindo dar kartą pasitikėti E. B. ir taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes išlieka rizika, jog pastarasis būdamas laisvėje gali vėl veikti neteisėtu būdu ir kelti pavojų visuomenės saugumui ir sveikatai. Be to, gynėjo skunde itin akcentuojama kokius neigiamus padarinius E. B. gali sukelti realiai atliktina laisvės atėmimo bausmė, tačiau visiškai nutylimos ir nuvertinamos aplinkybės apie jo daromų veikų pavojingumą visuomenei, iki šiol nekintantį jo elgesį ir atitinkamų išvadų nepadarymą.

26. Teisėjų kolegija, pripažinusi pagrindą skirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, įvertina tai, kad byloje nustatyta E. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be to, nuteistasis yra jauno amžiaus (inkriminuotų veikų padarymo metu jam buvo 21 metai, o šiuo metu – 23 metai) ir iki šiol nėra atlikęs realios laisvės atėmimo bausmės bei nepatyręs dėl šios bausmės taikymo kylančių sunkių padarinių. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslus gali užtikrinti ir BK 260 straipsnio 1 dalyje, numatytos minimalios – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė paskyrimas. Savo ruožtu teisėjų kolegija neturi pagrindo dar labiau mažinti E. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės, nes ji savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Turint omenyje, kad minėti nusikaltimai sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu už šiuos nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintinos bausmių apėmimo būdu, E. B. skirtina subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog, įvertinus E. B. padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pagal baudžiamąjį įstatymą E. B. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas negalimas (net ir dalinis), nes šioje byloje padarytas sunkus nusikaltimas yra numatytas BK XXXVII skyriuje ir patenka į BK 75 straipsnio 3 dalyje nurodytų BK skyrių sąrašą dėl kurių BK 75 straipsnio nuostatų taikyti negalima.

27. Teisėjų kolegija nepritaria gynėjo pozicijai, jog nagrinėjamoje byloje E. B. paskirta laisvė atėmimo bausmė neturi būti bendrinama su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas, nes E. B. 2021 m. sausio 10 d. buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmenų registro pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamojoje byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarytos 2020 m. sausio 9 - 10 d., t. y. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, o BK 64 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad „Jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina.“ Pagal kasacinio teismo praktiką, nustačius faktą, kad asmuo naujas nusikalstamas veikas padarė kitu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, aplinkybė, jog iki naujo nuosprendžio priėmimo jis buvo išbrauktas iš probuojamųjų asmenų registro, neturi teisinės reikšmės. Antai, LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2015 nurodyta, kad naują nusikalstamą veiką, dėl kurios M. D. nuteistas Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu, kasatorius padarė 2013 m. gruodžio 28 d., t. y. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Naujo nusikaltimo, kuris įvertintas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, padarymas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu sukelia probuojamajam (nuteistajam) teisines pasekmes ir yra vienas iš probacijos vykdymo nutraukimo pagrindų (Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Toks asmuo pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 31 straipsnio nuostatas nėra laikomas atlikusiu bausmę suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, o jo neatlikta pagal ankstesnįjį nuosprendį bausmė subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamą veiką, padarytą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taikant BK 64 straipsnio nuostatas.

28. Atsižvelgiant į visa tai, nuteistajam E. B. šiuo teismo sprendimu paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis nuostatomis, bendrintina su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu E. B. paskirta neatlikta 2 metų laisvės atėmimo bausme, ją iš dalies sudedant – prie šioje byloje paskirtos bausmės pridedant 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį ir galutinę subendrintą bausmę E. B. nustatant laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Pakankamai nedidelė bausmės dalis pridedama atsižvelgiant į tai, kad E. B. vis dar yra jauno amžiaus, nepatyręs realios laisvės atėmimo bausmės bei yra jį teigiamai charakterizuojančių duomenų. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (toliau – LITEKO), Utenos apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu E. B. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteisė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, tačiau minėtas nuosprendis šiuo metu nėra įsiteisėjęs – LITEKO duomenimis, jis apskųstas apeliacine tvarka, todėl juo paskirta bausmė šiuo teismo sprendimu nebendrinama.

29. Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusioje BK 50 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą parenka teismas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis neteko galios ir teismai paprastai nesprendžia dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Toks sprendimas galimas, jei būtų nustatyta, kad anksčiau galiojusi įstatymo redakcija nuteistajam yra palankesnė (LAT 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021). Pagal BK 50 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2020 m. liepos 1 d., teismas, asmeniui paskyręs laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę nustatyti jos atlikimo vietą arba kalėjime, arba pataisos namuose, arba atvirojoje kolonijoje. Minėtai BK nuostatai netekus galios (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija), sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos nustatymo šiuo metu yra priimami Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) numatyta tvarka ir pagrindais. Vadovaujantis BVK 83 straipsnio nuostatomis, įvertinus E. B. 2020 m. sausio 9–10 d. padarytų veikų sunkumą (vienas iš jų sunkus tyčinis nusikaltimas) bei jam paskirtos bausmės dydį, akivaizdu, kad pastarasis jam paskirtos bausmės negalės būti pasiųstas atlikti į kalėjimą. Taigi dabartinis teisinis reglamentavimas E. B. atžvilgiu yra švelnesnis, todėl taikytinas ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų E. B. priskirtinos pataisos įstaigos nenustato, nes tai, vadovaujantis BVK 65 straipsnio nuostatomis, yra kompetentingas atlikti Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybę apie psichotropinės medžiagos pardavimą nepilnamečiui ir nuteistojo E. B. žinojimą, kad A. Š. yra nepilnametis bei nuteistojo E. B. veiksmus iš BK 261 straipsnio perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį.

Už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam E. B. paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistajam E. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmių apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir E. B. paskirti subendrintą – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistajam E. B. paskirtą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu E. B. paskirtos ir neatliktos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės dalimi ir nustatyti galutinę 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAlenas PiesliakasErnestas Rimšelis