Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

K. I. pripažintas kaltu ir nuteistas BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvylikai metų. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

K. I. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliacinis skundas dėl K. I. nuteisimo negautas.

Iš nuteistųjų A. S. ir K. I. nukentėjusiajai L. G. solidariai priteista 10 320 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų A. S. ir K. I. nukentėjusiajam G. Z. solidariai priteista 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. ir K. I. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2012 m. gruodžio 26 d. apie 01 val., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, prie pėsčiųjų tilto per Š. upę, esančio prie namo Nr. XX, (duomenys neskelbtini) mieste, dėl anksčiau kilusio asmeninio konflikto tarp A. S. ir A. Z., susitarė už tai nukentėjusįjį A. Z. „pamokyti“, t. y. tyčia bendrais veiksmais rankomis ir kojomis sudavė A. Z. mažiausiai septynis smūgius į galvą, taip padarydami poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose ir raumenyse bei liežuvyje, abiejų viršutinių žandikaulių, dešinės akiduobės ir nosies kaulų lūžimus, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu smegenų pusrutuliu, dėl ko, įvykus komplikacijoms – galvos smegenų suspaudimui išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimui, 2013 m. sausio 5 d. 20 val. 05 min., nukentėjusysis A. Z. ligoninėje mirė.

Taip pat A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, po panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį A. Z. ir pasinaudodamas tuo, jog A. Z. dėl panaudoto fizinio smurto prarado sąmonę, taip atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė A. Z. priklausantį turtą, t. y. mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5320“ už 300 Lt.

Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtomis aplinkybėmis, t. y. turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Be to, teismas neturi remtis vienais įrodymais ir jiems suteikti prioritetą, kitų parodymų atžvilgiu.

Tačiau nuteistojo A. S. nuomone, pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai rėmėsi tik liudytojo L. G. parodymais, kurie kiekvienos apklausos metu buvo skirtingi bei prieštaringi. Pažymi, kad vienos apklausos metu liudytojas L. G. parodė, jog nematė, kuris iš nuteistųjų ištraukė nukentėjusiojo telefoną, tačiau matė, jog abu kraustė kišenes. Tuo tarpu, kitų parodymų metu tvirtino, kad negali tiksliai įvardinti, kuris būtent nuteistasis kraustė nukentėjusiojo kišenes ir pan. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad galbūt nešant A. Z. ant tilto, iš jo (nukentėjusiojo) kišenės mobilaus ryšio telefonas tiesiog iškrito.

Nuteistojo nuomone, tai, kad jis pavogė iš nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną neįrodyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme.

Apeliantas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bendruosiuos bausmės skyrimo pagrindus ir paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Pasak nuteistojo, bausmės paskirtis – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Atsikirtime į nuteistojo A. S. apeliacinį skundą nukentėjusysis G. Z. nurodo, kad nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, nes jie nepagrįsti ir prašo skundą atmesti.

Nukentėjusysis atsikirtime teigia, kad Kauno apygardos teismo motyvai dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo yra teisingi, todėl teismas tinkamai pritaikė įstatymą, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje.

Pasak nukentėjusiojo, nėra jokio pagrindo tikėti liudytojų L. G., O. R., A. K. prieštaringais parodymais, nes šie liudytojai yra nuteistųjų draugai.

Atsikirtime nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad O. R., kuris taip pat buvo nusikaltimo vietoje, turėtų būti iškelta baudžiamoji byla. Nukentėjusiojo nuomone, O. R. padarė nusikalstamus veiksmus, nes paliko sunkiai sužalotą žmogų įvykio vietoje. Nukentėjusiojo nuomone, nuteistajam A. S., atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, turėjo būti paskirta maksimali, t. y. dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekiant užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Kauno apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. S. įvykdytų nusikaltimų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta. Nuteistasis A. S. skunde neginčija veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (išskyrus bausmę), todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo A. S. argumentai nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi liudytojo M. L. G. parodymais, kuriuos jis davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes.

Iš nukentėjusiojo G. Z. parodymų matyti, kad jis sūnui A. Z. padovanojo raudonos spalvos telefoną „Nokia“. Iš liudytojo M. L. G. parodymų, duotų apygardos teisme, matyti, kad jis matė, kaip A. S. ir K. I. tikrino sumušto ir gulinčio ant žemės A. Z. kišenes, matė, kaip A. S. ištraukė telefoną ir jį pasiėmė (5 t., 21-22 b. l.). Iš liudytojo M. L. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad A. Z. kišenes tikrino A. S. ir K. I., matė, kaip A. S. paėmė telefoną ir įsidėjo į striukės kišenę, bijo akistatos su nuteistuoju A. S., nes jis gali keršyti (2 t., 142-145, 147 b. l.).

Šiuos liudytojo M. L. G. parodymus iš dalies patvirtina nuteistojo K. I. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant gynėjai advokatei S. S. Iš šių parodymų matyti, kad po A. Z. sumušimo, jiems einant link K. gatvės, A. S. išsitraukė rožinės spalvos telefoną „Nokia“ ir pasakė: „<...>... Turim ragelį... <...>“, tačiau jis nematė, kaip jis atsirado jo (A. S.) rankose (3 t., 85-87 b. l.). Pažymėtina, kad vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme nuteistasis K. I. atsisakė šių parodymų, tačiau negalėjo logiškai ir įtikinamai paaiškinti pirmiau paminėtų parodymų pakeitimo priežasčių (5 t., 40-42 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo M. L. G. parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, nes jie iš esmės nuoseklūs ir juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. nukentėjusiojo G. Z., ikiteisminio tyrimo metu duoti kito nuteistojo K. I. parodymai. Kaip matyti iš pirmiau paminėtų parodymų, ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo K. I. parodymai dėl telefono „Nokia“ pagrobimo aplinkybių bei jo spalvos iš dalies sutapo su nukentėjusiojo G. Z. bei liudytojo M. L. G. parodymais. Akivaizdu, kad nuteistasis K. I. apie pagrobto telefono spalvą (rožinę) galėjo žinoti tik betarpiškai jį matęs pas A. S., todėl išsigalvoti šių aplinkybes negalėjo. Natūralu, kad nuteistasis K. I. tamsoje negalėjo tiksliai įžiūrėti telefono spalvos, nurodė tik panašią į raudoną, tačiau tai nelaikoma prieštaravimu nustatytoms bylos aplinkybėms. Liudytojo M. L. G. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose esantys nežymus netikslumai, nelaikomi kaip melagingi. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojas M. L. G. turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį A. S. Pirmiau paminėti įrodymai gauti nepažeidžiant BPK normų reikalavimų. Tai, kad iš A. Z. pagrobtas telefonas „Nokia“ nerastas, nei įrodo, nei paneigia nuteistojo A. S. nusikalstamos veikos padarymą. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad byloje surinkti įrodymai vertinami visumoje, o ne atskirai (selektyviai) nuo visos bylos medžiagos. Pirmiau paminėti nukentėjusiojo, liudytojo M. L. G. ir nuteistojo K. I. parodymai vieni kitus papildo, jie neprieštarauja bylos aplinkybėms, todėl vertinami visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas A. S. nusikalstamą veiką dėl minėto telefono „Nokia“ pagrobimo iš A. Z. teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Bausmės paskyrimas ir civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. S. nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnamečiu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išdėstytų aplinkybių, atsižvelgia į: nepilnamečio auklėjimo ir gyvenimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Be to, pažymėtina, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam A. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskyrė teisingas bausmes bei teisingai paskyrė subendrintą bausmę. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kauno apygardos teismas taip pat įvertino kaltės formą – netiesioginę tyčią, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (jauną amžių, nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnamečiu, neteistas, tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis, charakterizuojamas neigiamai (4 t., 8-9, 14 b. l.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. S. iki nusikalstamų veikų padarymo gyveno kartu su motina L. G., socialiai subrendęs, nedirbo, duomenų apie sveikatos sutrikimus byloje nėra. Kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nuteistieji A. S. ir K. I. po nukentėjusiojo sumušimo, jį paliko, jokios pagalbos nesuteikė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo nepilnamečiui, BK 90, 91 straipsnių reikalavimų nepažeidė ir A. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei BK 180 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios yra žymiai mažesnės, nei bausmės vidurkiai. Šios bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, ir jų švelninti nėra jokio pagrindo, nes užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nuoširdžiai gailisi. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas A. S. pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi ir šią aplinkybę įvertino skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę vertinti kitaip.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl priteistos neturtinės bei turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems L. G. ir G. Z. nenurodo. Teisėjų kolegija nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai L. G. neperžiūri (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo A. S. ir K. I. solidariai priteisė nukentėjusiajai L. G. ir G. Z. po 200 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Apygardos teismas atsižvelgė į: kilusius padarinius, nuteistųjų kaltę, turtinę padėtį, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, įvertino ekonominį aspektą, t. y. pragyvenimo lygį valstybėje bei teisminę praktiką analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka visiškai, tačiau mano, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiam tokio pobūdžio bylose, pagal konkrečias bylos aplinkybes ši suma yra žymiai mažesnė (Kasacinės nutartys Nr. 2K-521/2013; 2K-575/2013; 2K-94/2014). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė analogiškus argumentus ir pažymėjo, kad tokio pobūdžio bylose priteisiamas neturtinės žalos dydis sudaro vidutiniškai 100 000 Lt. Kaip matyti iš tolesnių pirmosios instancijos teismo išvadų, nukentėjusiesiems L. G. ir G. Z. priteisė po 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad nužudytas A. Z. jiems buvo vienintelis sūnus.

Svarbu pažymėti, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą tik teismas, vertindamas bylos aplinkybes, žalos dydžio nustatymo kriterijus pagal CK 6.250 straipsnį, nustato žalos dydį ir jos kompensavimą pinigine išraiška, darytina išvada, kad šioje nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko neadekvatų žalos atlyginimo dydį. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nagrinėjamojoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems L. G. ir G. Z. padaryta tyčiniais A. S. ir K. I. nusikalstamais veiksmais, dėl ko buvo nužudytas jų sūnus. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nukentėjusiųjų ir sūnaus A. Z. santykiai buvo labai geri, draugiški, žuvusysis charakterizuojamas tik teigiamai (aktyvus visuomenininkas, sportininkas). Teismo nuomone, be abejonės, kad nukentėjusieji L. G. ir G. Z. dėl sūnaus tragiškos netekties patyrė didelius dvasinius, emocinius išgyvenimus, stresą, kas neabejotinai padarė bei ateityje darys neigiamą įtaką jų gyvenimui. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, t. y. į nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, žalą padariusio asmens turtinę padėtį ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji yra labai jauno amžiaus, abu nedirba, nekilnojamo ar kitokio turto į kurį būtų nukreiptas išieškojimas neturi, todėl pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą iš esmės neturėtų realių galimybių atlyginti. Todėl siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistųjų teisinės padėties bei atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos dydis sumažinamas iki 125 000 Lt. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, iš nuteistųjų toks priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumažinimas neprieštarauja neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirčiai bei sąžiningumo ir teisingumo principams. Tik tokiu atveju būtų išlaikyta pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistųjų teisinės padėties bei teisėtą jos prioritetą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuteistųjų A. S. ir K. I. solidariai nukentėjusiajai L. G. ir G. Z. priteistą po 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 125 000 Lt (po 36 202,50 eurų) kiekvienam iš nukentėjusiųjų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.