- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-01
- Bylos Nr.
- 1A-86-334/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24318-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė, Evaldas Vanagas
- Kaltinamasis
- D. D.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Rūtos Grušienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 140 straipsnio 3 dalis).
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. D. D. buvo kaltinama tuo, kad ji 2018 m. gegužės 21 d. apie 16.30 val. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kieme, kumščiu vieną kartą smūgiavo dukrai S. D. ((duomenys neskelbtini) į nugaros sritį, taip smurtaudama mažametei nukentėjusiajai S. D. sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. sausio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: D. D. pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir paskirti 50 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 72² straipsniu įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
3. Nurodo, kad išteisinamasis nuosprendis iš esmės yra grindžiamas tuo, kad kaltinamoji D. D. kaltės nepripažino, tačiau nors D. D. kategoriškai neigia konflikto metu vartojusi fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, kategoriškai neigia buvus bet kokį fizinį sąlytį, tačiau teisiamajame posėdyje ištirti duomenys, jų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad kaltinime nurodytoje vietoje D. D. iš tiesų vieną kartą smūgiavo S. D. į nugaros sritį ir taip sukėlė fizinį skausmą S. D.. Prokurorė teigia, kad D. D. suduodama kumščiu S. D. suvokė, kad sukelia fizinį skausmą mažametei dukrai ir to siekė, tai yra, veikė tiesiogine tyčia.
4. Tai, kad D. D. smūgiavo S. D. į nugaros sritį, patvirtina nuoseklūs mažamečių S. D. ir S. D. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų J. D., N. A., L. M. – R. parodymai, bendrojo pagalbos skambučio įrašo išklotinė bei garso įrašas. Prokurorės įsitikinimu, visų liudytojų parodymai vienas kitą papildo ir jungiasi į vieną logišką seką, kuri patvirtina, jog kaltinamoji D. D. panaudojo fizinį smurtą prieš mažametę S. D. - suduodama kumščiu vieną kartą į nugaros sritį, dėl ko mažametei S. D. sukėlė fizinį skausmą.
5. Prokurorė kritikuoja liudytojos I. L. parodymus ir mano, kad ji siekė, jog šis įvykis nebūtų tyčinis, kadangi tai būtų neigiamas jos, kaip socialinės darbuotojos darbo įvertinimas, nes po pirmo įvykio, t. y. galimo smurto, jau dirbant socialiniam darbuotojui su šeima, atsitiko antras įvykis. Liudytoja I. L. klausinėjo S. D. apie įvykį ir todėl, prokurorės manymu, liudytoja I. L., kuri galbūt to nesuprasdama pastūmėjo mergaitę meluoti dėl tyčinio smurto fakto, yra atsakinga už tokius parodymus, kokius S. D. davė apylinkės teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Prokurorė neabejoja, kad S. D. apklausiama Panevėžio apylinkės teisme birželio mėnesį buvo pasiilgusi mamos, kadangi mama su jais kartu nebegyveno ir galbūt S. jautėsi atsakinga dėl to, kad mama gyvena krizių centre, o ne su jais. Tačiau prokurorė pažymi, kad nagrinėjamu atveju, apie įvykį spręstina ne vien iš nukentėjusiosios S. D. parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o iš visos veiksmų sekos.
6. Prokurorė nurodo, kad surinktų duomenų pakanka konstatuoti pasekmes - sukeltą fizinį skausmą. Nukentėjusioji apie sukeltą fizinį skausmą pasakė tėčiui, verkė. Kad tai buvo pakankamai stiprus neigiamas fizinis pojūtis patvirtina ir nukentėjusiosios būsena iš karto po įvykio bei liudytojo N. A. parodymai, kuriuose jis parodė, jog girdėjo, kaip S. D. pasikūkčiodama kalbėjo telefonu su tėčiu, buvo susijaudinusi, verkė. Nors į medikus ir nebuvo kreiptasi, skausmas ilgai nesitęsė, tačiau prokurorės įsitikinimu, fizinis skausmas buvo sukeltas.
7. Prokurorė nurodo, kad pačios D. D. parodymai, jog ji smurto nevartojo, vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, teigti, kad D. D. poelgis atsitiktinis, neapgalvotas, spontaniškas, nėra būdingas kaltinamajai, negalima. Prokurorė pažymi, kad tai jau antrasis ikiteisminis tyrimas, pirmasis ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 140 str. 3 d. D. D. atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę.
8. Prokurorė kritiškai vertina S. D. parodymus, kad mama netyčia ją užgavo, nes pirminiai jos veiksmai rodo visai kitas aplinkybes - žinutė tėčiui, tėčio skambutis, kurio pokalbį girdėjo ne tik J. D., bet ir S. D. bei N. A., toliau seka skambutis Bendruoju pagalbos numeriu. Iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją S. D. buvo susitikusi su mama, ir akivaizdu, kad tarp jų vyko pokalbis apie šį įvykį, ir vaikas - S. D. - jautė kaltę greičiausia dėl to, kad mama su jais nebegyvena, buvo jau pasiilgusi mamos ir nori jos padėtį sušvelninti.
9. Prokurorės manymu, esant įrodymų visetui, yra pagrindas pripažinti D. D. kalta smurtavus S. D. atžvilgiu ir sukėlus fizinį skausmą, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 3 d. Skiriant bausmę prašo atsižvelgti į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintoji D. D. ir jos advokatas nesutinka su reikalavimais ir teigia, kad D. D. šeima yra daugiavaikė, abu tėvai gyvena iš vaikų pašalpų ir atsitiktinių darbų. Pinigai yra pas motina D. D., o tėvui J. D. tai nepatinka, todėl kilus nesutarimams vaikai tuo naudojasi. Jų vaikų siekis yra, kuris geriau iš tėvų patenkins jų poreikius, todėl esant galimybei vaikai manipuliuoja tėvais. Teigia, kad Vaikų teisių tarnyba visiškai nesidomėjo šia šeima ir ji nebuvo įtraukta į kokią nors įskaitą. Tiek 2019-05-21 S. sumušimas, tiek ir ankstesnis įvykis, dėl sudavimo su šlepete S. per kojas, yra išgalvoti. Advokato teigimu, nagrinėjamas S. sumušimo įvykis yra sugalvotas pačių policijos darbuotojų M. N. ir L. M. – R., kadangi nei vienas iš įvykio dalyvių šio įvykio fakto nepatvirtino. Kaip matyti, 2018-06-20 apklausos metu S. nurodė, jog kažkur prieš mėnesį iki apklausos, buvo lauke, kieme, kai mama ją ir jos seserį S. spyrė į koją, ji nubėgo į kambarį ir užsirakino, parašė tėčiui žinutę, kad greičiau grįžtų į namus, nes jai skauda. Dar ji parodė, kad kieme sukdamasi mama netyčia alkūne kliudė jai nugaroje buvusią žaizdą, dėl ko jai skaudėjo. Grįžusi namo sesuo S., pasakė, kad skambino į policiją ir pasakys, kad mama šėrė jai. Be to, praėjus kelioms dienoms, liudytoja I. L. bendravo su S. ir ši patvirtino, jog mama jai užgavo nugarą, kai ji kartu su sesėmis lakstė netoli mamos, o į klausimą, ar mama tai padarė tyčia, S. atsakyti negalėjo, pasakė, kad nugaroje buvo „šašas“ ir mama šį „šašą“ užgavo. Tai, kad odos nubrozdinimai ant S. nugaros buvo atsiradę keletą dienų iki 2018-05-21 įvykio ir yra senai užgiję, patvirtina ir apžiūros protokolas. Nėra jokių duomenų, jog D. D. žinojo apie nubrozdinimus dukros nugaroje, taip pat nėra jokių įrodymų, jog ji sudavė S. ir tyčia sukėlė fizinį skausmą dukrai S. D., t. y padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Mano, kad pareigūnai iš Kupiškio PK klastojo bylos medžiagą ir sudarė šią baudžiamąją bylą, o prokurorai neįstengė nustatyti tiesos.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji D. D. ir jos gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
12. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis.
14. Prokurorė teigia, kad išteisinamasis nuosprendis grindžiamas selektyviu bylos duomenų vertinimu, lemiamą reikšmę teikiant kaltinamosios parodymams ir visiškai nevertinant kitų tyrimo duomenų. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Baudžiamajame procese įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Kaip ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje, įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-295/2013). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, būtų nesilaikęs įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) ar padaręs išvadas, neatitinkančias nustatytų aplinkybių. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas įrodymus vertino šališkai ar neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus ir padarė išvadas, atitinkančias nustatytas aplinkybes.
15. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog D. D. buvo kaltinama tuo, kad ji 2018 m. gegužės 21 d. apie 16.30 val. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kieme, kumščiu vieną kartą smūgiavo dukrai S. D. į nugaros sritį, taip smurtaudama nukentėjusiajai S. D. sukėlė fizinį skausmą. Kaltinamoji D. D. viso proceso metu savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino, nurodydama, jog jokio smurto S. atžvilgiu nevartojo.
16. Kaip matyti, pati nukentėjusioji S. 2018 m. birželio 20 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, jog įvykių metu buvo lauke, kieme, kai supykusi mama D. D. ją ir jos seserį S. apipylė vandeniu, po ko jai, S., sesuo S. įspyrė į koją, ji nubėgo į kambarį ir užsirakino, parašė tėčiui žinutę, kad greičiau grįžtų į namus, nes jai skauda. Taip pat S. nurodė, jog kieme sukdamasi mama netyčia alkūne kliudė jai nugaroje buvusią žaizdą, dėl ko jai skaudėjo. Dar ji parodė, jog jai būnant kambaryje į namus grįžo sesuo S., kuri pasakė, jog skambins į policiją ir pasakys, kad mama mušė ją, S.. Į policiją skambino S., apsimetė ja, S., pasakė, kad ją mušė, ragelį perdavė jai, S. bei pasakė, kad ji, S., kalbėtų su policija, tada ji nežinodama, ką sakyti, pasakė, kad ją mama mušė. Apklausos metu S. neigė, jog policijos pareigūnams iškart po įvykio sakė apie tai, kad ją kumščiu mušė mama. Parodė, jog policijai dėl to, kad mama ją mušė, sugalvojo S., o ne ji, S.. Mano, jog S. taip sakė sakyti, nes ją kartais mama neleidžia eiti pas drauges (1 t. 81-82, 83, 98 b. l.).
17. Prokurorė skunde nurodė, kad nors nukentėjusioji S. neigia mamos tyčinį smurtą jos atžvilgiu, tačiau D. D. kaltę smurtavus prieš dukrą S. įrodo kaltinamosios mažamečių dukrų – S. ir S. – parodymai, tačiau akivaizdu, kad mažamečių mergaičių parodymai yra prieštaringi.
18. 2018 m. birželio 27 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėja mažametė liudytoja S. D. parodė, jog tuo metu, kai S. parašė SMS žinutę į tėčio telefoną, kartu su tėčiu buvo Kupiškyje. Tėčiui paskambinus S., ši pasakė, kad ją mušė mama. Tai girdėjo, nes tėtis pokalbio metu buvo įjungęs garsiakalbį. Grįžus į kaimą, tėtis ją paleido prie namų, pats nuvežė kaimynus. Grįžusi į namus S. rado kambaryje, apsiverkusią, S. sakė, kad mama jai kumščiu sudavė per nugarą, pasakė, kad jai skaudėjo. Ji taip pat matė, kad nugara buvo raudona, senos žaizdos („šašai“) – nudraskytos. Tada ji iš S. telefono surinko numerį 112 ir perdavė telefoną S., ši pradėjo kalbėti su operatore, pasakė, kad jai mama trenkė, pokalbį su operatore baigė į namus grįžęs tėtis (1 t. 109-110, 111 b. l.).
19. Priešingai mažametės S. parodymams, 2018 m. birželio 20 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vienintelė tiesiogiai įvykį mačiusi D. D. mažametė dukra S. parodė, jog įvykio dieną kieme skabė bulves, brolis M. pridarė kelnes, mama atsinešė dubenį. Po to, kai S. ją, S., pradėjo gaudyti ir pasivijusi spyrė į koją, ji, S., apie tai pasakė mamai ir mama vandeniu apipylė S., ši nubėgo į kambarį ir užsirakino, nes norėjo paskambinti tėtei ir policijai. S. paskambinus į policiją ir pasakius, kad ją muša, mama atėmė iš jos telefoną ir tada mušė per nugarą su kumščiu ir pataikė į šašą. Mušė, kai atėmė telefoną, S. tada jau buvo paskambinusi policijai. Policijai sakė, kad mama muša, bet ji iki tol nebuvo mušusi. Mama rėkė ir jai spyrė (1 t. 93-94 b. l.). Nors S. nurodo, jog mama kumščiu sudavė į šašą, tačiau jau po to kai S. skambino policijai, tai visiškai prieštarauja jos pačios parodymams, S. ir S. parodymams. Esant tokiems prieštaravimams neaišku, kuriuo metu D. D. sudavė kumščiu nukentėjusiajai S. į nugarą ir ar iš viso sudavė jai į nugarą. Įvertinus abiejų mažamečių (S. ir S.) parodymus matyti, jog yra esminių prieštaravimų (S.teigia, kad S., jai sakė, jog mama kumščiu jai sudavė per nugarą; S. teigia, kad mama S. trenkė ir įspyrė į kelią tik po to, kai ji paskambino į policiją), todėl vertinti, kad minėtų mažamečių parodymai yra nuoseklūs ir nedviprasmiški, nėra pagrindo.
20. Ikiteisminio tyrimo metu, 2018 m. rugsėjo 10 d. apklausos metu, socialinė darbuotoja I. L., kuri teikia socialines paslaugas D. šeimai, paaiškino, jog ši šeima jai buvo paskirta nuo šių metų pavasario. Su šeimos nariais bendrauja beveik kiekvieną dieną, šeima išsiskyrė be galo dideliu chaotiškumu, labai sunku išsiaiškinti tiesą šioje šeimoje. Sužinojusi, jog D. D. yra sulaikyta, iškart apsilankė D. šeimoje. Paklausus mergaičių, kaip viskas ten buvo, S. nurodė, jog jai mama netyčia užgavo nugarą, kur buvo šašai iš anksčiau, ji verkė ir sakė, kad gal ji neteisingai apkaltino mamą, tarsi abejojo. Tuo tarpu S. sakė, kad mama juos visus skriaudžia. J. D. sakė, jog jis nesupranta ar vaikai pamelavo ar sako teisybę, nes jis buvo išvažiavęs ir nematė, kas įvyko, todėl negali patvirtinti kaip buvo iš tikrųjų. Tai, kad visi šeimos nariai skirtingai aiškino įvykio aplinkybes I. L. pažymėjo ir D. šeimos apsilankymų dienyne (t.2, 131-134). Apklausiama pirmosios instancijos teisme, liudytoja I. L. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, tik papildomai parodė, kad jokios įtakos S. parodymams ji nedarė, paklausus „kaip čia jums atsitiko“, S. pati pirmoji pasakė, jog „tiesiog čia taip įvyko, gal mama man netyčia“. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog liudytojos I. L. parodymus, apie tai, kad vaikai gali manipuliuoti tėvais ir nebūtina sakyti tiesą, iš dalies patvirtina ir pačių mažamečių S. bei S. apklausų metu nurodytos aplinkybės (S. pažadėti pinigai S., už tai, kad ji parodys, jog mama naudojo fizinį smurtą prieš ją bei mamos D. D. S. pažadėti nupirkti daiktai). Nors, prokurorė teigė, kad liudytoja I. L. yra suinteresuota bylos baigtimi, tačiau jokių objektyvių duomenų, kuriais būtų grindžiamas liudytojos I. L. šališkumas ir suinteresuotumas bylos baigtimi, nei apeliaciniame skunde nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikė. Pažymėtina, kad pats liudytojos I. L. darbo pobūdis ir atliekamos funkcijos nagrinėjamu atveju negali būti preziumuojamas kaip šališkumo požymis.
21. Prokurorės teigimu, be mažamečių parodymų, D. D. pareikšto kaltinimo aplinkybes patvirtina byloje esantys kitų liudytojų parodymai, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant šią bylą dėl pateikto kaltinimo D. D. byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad išteisintoji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
22. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nukentėjusioji S. D. apie suduotą smūgį bei sukeltą fizinį skausmą pasakė ne tik tėčiui, bet tai girdėjo ir kartu su tėčiu (J. D.) automobilyje važiavęs liudytojas N. A. ir kita dukra S., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šie asmenys tik patvirtino tas aplinkybes, kurias jiems nurodė mažametė nukentėjusioji S. D., patys įvykio pastarieji asmenys nematė. Tokiu būdu, apylinkės teismas pagrįstai šiais parodymais negrindė D. D. kaltės, kadangi jie yra ne pirminiai, o išvestiniai, tai yra susiformavę iš mažametės nukentėjusiosios S. D. pateiktos galimos (pirminės) versijos.
23. Policijos pareigūnė L. M.-R. davė parodymus apie tai, jog aiškinantis įvykio aplinkybes praėjus porai dienų po įvykio, S. patvirtino, jog mama sudavė jai per nugarą ir užgavo ten buvusį nubrozdinimą ir jai tą vietą skaudėjo, tačiau pažymėtina, kad šie parodymai nepaneigia mažametės nukentėjusiosios S. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų parodymų apie tai, jog būtent S. sugalvojo pasakyti policijai, kad mama ją mušė. Pati S. apklausos metu neigė, jog policijos pareigūnams iškart po įvykio sakė apie tai, kad ją kumščiu mušė mama.
24. Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo galima girdėti, jog paskambinusi mergaitė, prisistačiusi S. vardu, prašo, kad atvažiuotų policija, nes mama mušė, nurodė, jog „įdėjo didelę mėlynę“, tuo tarpu iš byloje esančio asmens apžiūros protokolo bei prie jų pridėtų fotonuotraukų (t. 1, 45,46-47) matyti, jog nukentėjusiosios S. nugaros srityje yra užfiksuoti du odos nubrozdinimai, vienas didesnis, kitas – mažesnis, kurie sutinkamai su pirmosios instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, jog padaryti anksčiau, nei kaltinime nurodytu laiku – 2018 m. gegužės 21 d. Jokios „didelės mėlynės“, apie kurią telefonu buvo nurodžiusi į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinusi mergaitė (S.), nei protokole, nei nuotraukose požymiai nefiksuoti. Vertinant liudytojų J. D. bei mažametės S. D. parodymus, jog „šašai“ S. nugaroje buvo paraudę, bei tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas joks medicininis tyrimas, kurio metu būtų išsiaiškinta, ar šie 2018 m. gegužės 23 d. fiksuoti nubrozdinimai buvo paveikti mechaniškai 2018 m. gegužės 21 d. ir ar jie buvo atsinaujinę (šiuo metu sužalojimai senai užgiję ir nėra tikslinga atlikti tokį tyrimą), nėra pagrindo vienareikšmiškai tvirtinti, jog minėti sužalojimai (paraudimai) atsirado mechaniniu, o būtent 2018 m. gegužės 21 d. D. D. suduoto smūgio metu. Be viso to, byloje nėra nustatyta, jog kaltinamoji D. D. žinojo apie dukros S. nubrozdinimus nugaroje.
25. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad D. D. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y., kad ji, smūgiuodama kumščiu dukrai S. D. į nugaros sritį, sukėlė fizinį skausmą. Teismas negali pašalinti kilusių abejonių, todėl, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visos kilusios abejonės turi būti vertinamos išteisintosios naudai.
26. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. D. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Rūtos Grušienės apeliacinį skundą atmesti.