Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

6. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjui senatvės pensija yra mokama vadovaujantis Pensijų įstatymu ir jį lydinčiais teisės aktais. Nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, kadangi teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė perskaičiuoti senatvės pensiją, jei ji, pareiškėjo vertinimu, pažeidžia jo orumą.

II.

9. VSDFV 2008 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6545, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 2405-1 paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo ir 2008 m. spalio 7 d. prašymą, nusprendė, kad senatvės pensijos dydis pareiškėjui buvo apskaičiuotas teisingai ir kad VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. kovo 3 d. rašte Nr. 3-17925 ir 2008 m. rugsėjo 30 d. rašte Nr. (12.6.11)-3-70155 jam suteikė teisingą informaciją. Taip pat šiuo sprendimu pareiškėjui buvo išaiškinta, kad, remiantis Pensijų įstatymo 46 straipsnio 4 dalimi, senatvės pensijos amžių sukakusio ištarnauto laiko pensijos gavėjo pageidavimu vietoje perskaičiuotos ar iš naujo paskirtos senatvės pensijos gali būti toliau mokama ištarnauto laiko pensija.

11. Pareiškėjo atstovė advokatė R. J. 2016 m. rugsėjo 29 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą teisingai perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą senatvės pensiją, nurodydama, kad pareiškėjo gaunama senatvės pensija sudaro vos 48 proc. jo gauto vidutinio darbo užmokesčio. Pasak pareiškėjo, tokio dydžio senatvės pensija pažeidžia jo konstitucinę teisę į orią senatvę – jis ilgą laiką dirbo pilotu, šiai dienai dėl mažų pajamų (senatvės pensijos) neturi galimybės patenkinti savo būtinųjų poreikių. Tokia situacija pažeidžia teisingumo, teisinės valstybės principus. VSDFV Vilniaus skyrius persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti VSDFV privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. VSDFV ginčijamu 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6404, išnagrinėjusi 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą, konstatavo, kad nėra pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo gaunamą senatvės pensiją. VSDFV išaiškino, kad pagal Pensijų įstatymą ir Nuostatus skiriamų senatvės pensijų dydis priklauso nuo asmens įgyto valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės bei Pensijų įstatyme nustatytais laikotarpiais asmens turėtų draudžiamųjų pajamų (uždarbio), pagal kurias apskaičiuojami asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai. Taip pat nurodė, kad pareiškėjui nuo 2007 m. liepos 30 d. ištarnauto laiko pensijos perskaičiavimo į senatvės pensiją teisingumas VSDFV buvo patikrintas ir priimtas 2008 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6545. Pagal Pensijų įstatymo nuostatas, visos socialinio draudimo pensijos indeksuojamos kiekvieną kartą patvirtinus naują valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos (ir) ar einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, šia tvarka yra indeksuojama ir pareiškėjo gaunama senatvės pensija.

13. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentas, jog mokamos senatvės pensijos dydis pažeidžia jo teisę į orią senatvę bei teisinės valstybės principą, atsakovo neįpareigoja perskaičiuoti senatvės pensijos dydį. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjui skirtą senatvės pensiją kitaip nei nustatyta Pensijų įstatyme ir Nuostatuose. Pastebėta, kad pareiškėjas neginčijo paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo, t. y. nustatyto stažo trukmės, draudžiamųjų pajamų dydžio, apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų koeficientų. Be to, VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kurio pagrindu pareiškėjui mokama senatvės pensija, teisėtumas buvo patikrintas VSDFV 2008 m. spalio 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-6545, t. y. atsakovas konstatavo, kad senatvės pensijos dydis pareiškėjui apskaičiuotas teisingai. Teismas neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos teisingumu, o pareiškėjas pastarojo VSDFV sprendimo teismine tvarka neskundė.

15. Teismas priėjo išvadą, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir išsamiai išnagrinėjo bei įvertino pareiškėjo atstovės 2016 m. rugsėjo 29 d. prašyme nurodytas aplinkybes. Netenkinus pagrindinio reikalavimo (panaikinti VSDFV 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6404), netenkintas ir reikalavimas įpareigoti atsakovą inicijuoti ir perskaičiuoti pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydį. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismas netenkino jo reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

17. Pareiškėjo nuomone, teismas jo skundą atmetė neišreikalavęs visų būtinų įrodymų ir visapusiškai neištyręs visų reikšmingų bylai aplinkybių, įvertinęs išimtinai tik atsakovo poziciją. Teismo sprendime nėra atsakyta nė į vieną pareiškėjo klausimą, iškeltą skunde ir teismo posėdžio metu, be kita ko, kodėl buvo panaikintas 1986 m. sprendimas, pagal kurį pareiškėjui buvo skirta piloto pensija iki gyvos galvos. 1993 m. perskaičiavus pareiškėjo darbo stažą, šis stažas sumažėjo 30 metų. Jo pensija po perskaičiavimo sumažėjo beveik 3 kartus. 1986 m. pareiškėjo senatvės pensijos dydis sudarė 82 proc. vidutinio darbo užmokesčio, po perskaičiavimo 1993 m. – 29 proc., dabar – 48 proc. Pareiškėjas pabrėžia, jog egzistuoja bendra taisyklė – įstatymas atgal negalioja, bet jo atveju yra atvirkščiai. Pareiškėjo vertinimu, perskaičiuota senatvės pensija pažeidžia jo teisę į orią senatvę, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VSDFV 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6404, kuriame atsisakyta tenkinti 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą dėl paskirtos pensijos perskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6404 teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad yra pagrindas perskaičiuoti (padidinti) pareiškėjui skiriamą senatvės pensiją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjui skirtą senatvės pensiją kitaip nei nustatyta Pensijų įstatyme ir Nuostatuose. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, kad teismas neišreikalavo visų būtinų įrodymų, visapusiškai neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, neatsakė į pareiškėjo keltus klausimus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įrodymų išreikalavimo ir vertinimo, dėl pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui skirtą senatvės pensiją.

29. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

30. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

31. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neįvardija, kokie duomenys ar dokumentai, jo nuomone, yra būtini bylai teisingai išnagrinėti, tačiau nebuvo išreikalauti pirmosios instancijos teismo. Pareiškėjas taip pat nepaaiškina, ar jis ėmėsi kokių nors veiksmų tokius duomenis ar dokumentus išsireikalauti pats, ar jis susidūrė su kokiomis nors kliūtimis juos gauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų pakanka bylai teisingai išnagrinėti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl duomenų nepakankamumo laikytini nepagrįstais.

32. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

21. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neišanalizavęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, įvertinęs išimtinai tik atsakovo poziciją. Pareiškėjas plačiau nepaaiškina, kokie byloje esantys įrodymai nebuvo įvertinti arba buvo įvertinti nevisapusiškai, neteisingai, tokios savo pozicijos neargumentuoja. Akcentuotina, kad tai, jog tam tikros bylos aplinkybės nebuvo vertintos taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, kad teismas tam tikrų byloje esančių įrodymų nevertino arba juos įvertino nepakankamai, šališkai. Nors pareiškėjas tvirtina, kad teismas neatsakė, kodėl buvo panaikintas 1986 m. sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo skirta piloto pensija iki gyvos galvos, pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl administracinio akto, kuriuo buvo panaikintas jo minimas 1986 m. sprendimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas apžvelgė administracinius aktus, kuriais pareiškėjui buvo apskaičiuota ir skirta senatvės pensija, pateikti paaiškinimai dėl senatvės pensijos apskaičiavimo, bei nustatė, kad senatvės pensijos dydis pareiškėjui buvo perskaičiuotas pagal jo pensijos byloje fiksuotus stažo ir darbo užmokesčio duomenis, kurių pareiškėjas šioje byloje neginčija. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, yra atmestini.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tai yra svarbiausia laisvo žmogaus saviraiškos sąlyga. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Todėl valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą.

23. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenims skiriamos ir mokamos senatvės pensijos dydis, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, negali nepriklausyti ar menkai priklausyti nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka ar už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis; taigi asmens bendras indėlis (asmens privalomo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienas iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti; teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindai, iškreipiantys asmens indėlio sudarant prielaidas mokėti šią pensiją reikšmę ar nustatantys sąlygas šią pensiją skirti ir mokėti, paneigiančias asmens dalyvavimą sudarant materialines prielaidas šią pensiją mokėti, prieštarautų Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti arba menkai priklausyti nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga.

24. Taigi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. Nagrinėjamu atveju valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Nuostatai.

25. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 46 straipsniu ir Nuostatais, remdamasis pareiškėjo 2007 m. liepos 9 d. prašymu, 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. 2405-1 nusprendė pareiškėjui perskaičiuoti ir nuo 2007 m. liepos 30 d mokėti valstybinio socialinio draudimo pensiją – 749,29 Lt (217 Eur) (Pensijos byla, b. l. 51). Pareiškėjas nesutiko su jam apskaičiuotu senatvės pensijos dydžiu ir ne kartą siekė, kad jis būtų perskaičiuotas, paskutinį kartą – 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymu, į kurį atsakyta ginčijamu VSDFV 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6404 (žr. nutarties 8–11 p.). VSDFV, įvertinusi pareiškėjo (jo atstovės) 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą, konstatavo, kad pareiškėjas neginčija jam skirtos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo, o tiesiog nurodo manantis, kad jam mokamos senatvės pensijos dydis pažeidžia jo konstitucinę teisę į orią senatvę, todėl turėtų būti perskaičiuotas; kartu su prašymu nebuvo pateikti jokie duomenys, sudarantys pagrindą perskaičiuoti pareiškėjui skirtą senatvės pensiją ar ją skirti iš naujo, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti jam VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyriaus 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. 2405-1 apskaičiuotą senatvės pensiją.

26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo argumentas, jog jam mokamos senatvės pensijos dydis pažeidžia jo teisę į orią senatvę bei teisinės valstybės principą, neįpareigoja atsakovo perskaičiuoti pareiškėjui skirtos senatvės pensijos dydį. Kaip minėta, valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema užtikrina teisę asmeniui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytas sąlygas, teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, tačiau jos dydis kiekvienam asmeniui apskaičiuojamas individualiai ir priklauso nuo teisės aktuose nustatytų atitinkamų rodiklių (įgyto stažo, draudžiamųjų pajamų dydžio ir kt.), kurių pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčija. Teisėjų kolegija papildomai pastebi, jog pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, dokumentų ar kitų duomenų, patvirtinančių jo teiginius, kad jam mokamas senatvės pensijos dydis nepatenkina minimalių jo poreikių. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, kurioje teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą yra numatyta būtent proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, netenkina pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.