- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- 2S-2395-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43052-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- G. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje dėl vykdomojo rašto išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė išduoti vykdomąjį raštą, kadangi atsakovai nevykdo teismo patvirtintos taikos sutarties. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovei N. Č. priklausantį butą perleidimo draudimo. Nurodoė, jog dalies įsipareigojimų pagal taikos sutartį atsakovai nėra įvykdę, o prašymo pateikimo dieną atsakovai privalėjo sumokėti ieškovui 40 900 Eur netesybų už taikos sutartyje nurodytų terminų atlikti darbus pradelsimą. Po 2016 m. gegužės 25 d. prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo pateikimo atsakovai pardavė tris iš keturių taikos sutartyje nurodytų jiems priklausančių butų ir tokiu būdu atsakovai ženkliai sumažino savo turto masę, be to, tokie veiksmai duoda pagrindo manyti, kad atsakovai gali perleisti ir kitą jiems priklausantį turtą, kas kelia didelę grėsmę teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, įvykdymui. Nesąžiningus atsakovų veiksmus patvirtina tai, kad atsakovai ir toliau nevykdo dalies taikos sutartyje numatytų įsipareigojimų. Taikos sutartyje nurodytų atsakovų įsipareigojimų įvykdymas tiesiogiai susijęs su atsakovams priklausančiais butais, t. y. taikos sutartyje numatytiems įsipareigojimams įvykdyti atsakovams būtina patekti į butus bei bendrojo naudojimo objektą – laiptinę, į kurią patekti gali tik teisėti valdytojai – ir atlikti juose statybos darbus. Tuo tarpu atsakovams perleidus nuosavybės teisę į visus butus tretiesiems asmenims, tokia galimybė išnyksta arba ženkliai apsunkinama, kas taikos sutarties įvykdymą padaro neįmanomą ar itin apsunkintą.
Atsiliepimas
Atsakovai R. K., V. K., Z. V. ir N. Č. pateiktame atsiliepime su ieškovo prašyme išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodė, jog netinkamas taikos sutarties vykdymas nėra įrodytas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra tikėtinai pagrįstas. Atsakovai turi pakankamai turto, kad užtikrintų taikos sutarties įvykdymą, o butų pardavimas neturi įtakos atsakovų galimybei atlikti taikos sutartyje numatytus darbus. Butų pardavimas nesumažina atsakovų valdomo turto vertės, bet tik keičia jo struktūrą ir formą. Atsakovai aiškiai supranta, kad jų prievolė atlikti taikos sutartyje numatytus darbus yra užtikrinta netesybomis, todėl atsakovai yra suinteresuoti šias pareigas atlikti laiku ir tinkamai, nepriklausomai nuo to, ar jiems priklausantys butai perleisti, ar ne.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi ieškovo G. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas nustatė, jog 2016 m. birželio 21 d. nutartimi ieškovo prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo buvo tenkintas ir vykdomasisį raštą dėl neįvykdytos taikos sutarties buvo išduotas. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovo prašymo reikalavimas buvo pagrįstas, todėl ir pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui laikytina įvykdyta.
Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog remtis teismų praktika reikia itin apdairiai; nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir siedamas šias su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes teismo pateiktas teisės normų aiškinimas yra ne jų aiškinimas a priori, o siejamas su konkrečios bylos ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2011). Todėl teismas nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis nesirėmė, nes skiriasi šios ir nurodytų bylų ratio decidendi.
Teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria atsakovai įsipareigojo atlikti sutartyje numatytus darbus, o praleidus taikos sutartyje nustatytus terminus darbams atlikti, atsakovai įsipareigojo sumokėti ieškovui 100 Eur dydžio netesybas už kiekvieną pažeidimą atskirai už kiekvieną prievolės įvykdymo vėlavimo dieną (Taikos sutarties 1.5. p.). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovo interesas, kad atsakovai įvykdytų iš taikos sutarties kylančias prievoles atlikti statybos darbus yra užtikrintas netesybomis, kurios skatina atsakovus taikos sutartyje nurodytus darbus atlikti tinkamai ir laiku, todėl butų pardavimas tretiesiems asmenims savaime nereikštų, kad atsakovai išvengtų prievolės atlikti taikos sutartimi nustatytus statybos darbus arba prievolės mokėti šalių sutartas netesybas. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, kad atsakovams priklausantys (priklausę) butai būtų buvę perleisti arba juos ketinama perleisti neatlygintinai arba už mažesnę negu rinkos vertę, todėl teismas nesutiko su ieškovo argumentais, jog minėtų butų perleidimas mažina atsakovų bendrą turto masę. Taigi ketinimas perleisti atsakovams priklausančius butus arba jų perleidimas tretiesiems asmenims, neturint duomenų apie sandorių sudarymą atsakovams aiškiai nenaudingomis sąlygomis, pavyzdžiui, apie turto pardavimą už žymiai mažesnę nei rinkos vertę, neįrodo aplinkybės, jog atsakovai elgiasi nesąžiningai ir tokiu būdu kelia realią grėsmę teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, įvykdymui.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad laikinųjų apsaugos priemonių varžantis pobūdis suponuoja šio instituto išimtinumą, todėl teismui tenka pareiga įsitikinti, ar tikrai egzistuoja būtinumas jas taikyti, inter alia sprendžiant, ar prašymas imtis laikinųjų apsaugos priemonių iš tikrųjų atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-784/2010). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl teismas netenkino prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovei N. Č. priklausantį butą perleidimo draudimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas G. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, jog teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo ieškovo nurodyta naujausia teismų praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurioje vertinama, ar atsakovų nekilnojamojo turto perleidimas patvirtina grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl nesivadovavo ieškovo nurodyta teismų praktika. Abstraktus ir deklaratyvus pirmosios instancijos teismo teiginys, jog skiriasi šios ir nurodytų bylų ralio decidendi negali būti pripažintas tinkamu motyvavimu. Ieškovo nurodytoje teismų praktikoje aiškiai nurodyta, kad nekilnojamojo turto perleidimas, nepriklausomai nuo kainos, už kurią toks turtas yra perleidžiamas, reiškia atsakovų turto masės mažinimą, didina riziką, kad atsakovai toliau perleidinės jiems priklausantį turtą ir patvirtina grėsmę teismo sprendimo įvykdymui bei sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas padarė nepagrįstą ir prieštaringą išvadą, jog butų pardavimas tretiesiems asmenims savaime nereikštų, kad atsakovai išvengtų prievolės atlikti taikos sutartimi nustatytus statybos darbus arba prievolės mokėti šalių sutartas netesybas. Teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties tikslas yra joje nurodytų įsipareigojimų įvykdymas, tai yra sutartyje numatytų darbų atlikimas. Priešingai negu nurodyta skundžiamojoje nutartyje, netesybos nėra alternatyva taikos sutartyje nurodytiems darbams. Netesybos tėra atsakovus motyvuojanti priemonė (sankcija), todėl jų sumokėjimas nereiškia taikos sutarties įvykdymo, kadangi sutartyje numatyti darbai ir toliau liktų neįvykdyti. Atsakovų įsipareigojimų įvykdymas tiesiogiai susijęs su jiems priklausančiais butais, t. y. taikos sutartyje numatytiems įsipareigojimams įvykdyti atsakovams būtina patekti į butus bei bendrojo naudojimo objektą – laiptinę, į kurią pateikti gali tik teisėti valdytojai – ir juose atlikti statybos darbus. Tuo tarpu atsakovams perleidus nuosavybės teisę į visus minėtus butus tretiesiems asmenims, tokia galimybė išnyksta arba yra ženkliai apsunkinama, kas ir taikos sutarties įvykdymą padaro neįmanomą ar itin apsunkintą. Teismas šias aplinkybes apskritai ignoravo ir dėl jų nepasisakė. Atsakovų nesąžiningumą ir grėsmę taikos sutarties įvykdymui patvirtina atsakovų elgesys viso proceso civilinėje byloje metu. Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (uždraudus atlikti bet kokius statybos darbus pastogės patalpose, kurios dabar pertvarkytos į butus), atsakovai pateikė prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo kartu su dviem preliminariomis pastogės patalpų pirkimo-pardavimo sutartimis teigdami, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali vykdyti šių sutarčių ir dėl to patiria nuostolius. Minėtos preliminariosios sutartys niekuomet nebuvo įvykdytos, o butai buvo parduoti visiškai kitiems asmenims. Tai akivaizdžiai patvirtina, jog anksčiau į bylą pateiktos preliminariosios sutartys buvo sudalytos tik dėl akių, atsakovams siekiant nesąžiningai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis. Atsakovai ir toliau nevykdo dalies taikos sutartyje numatytu įsipareigojimu. Tokiais savo veiksmais atsakovai patvirtina, kad jų tikslas buvo butu pardavimas ir tam trukdžiusios civilinės bvlos užbaigimas taikos sutartimi, bet ne taikos sutartimi prisiimtu įsipareigojimu tinkamas įvykdymas.
Atsiliepimas
Atsakovai N. Č., Z. V., R. K. ir V. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog ieškovas reikalavimą reiškia 4 solidariems atsakovams, kuriems nuosavybės teise priklauso didelės vertės nekilnojamasis turtas, net kartais viršijantis ieškovo reikalaujamą priteisti sumą. Šie duomenys yra pateikti civilinėje byloje. Įvertinus juos yra akivaizdu, kad ieškovo reikalaujama išieškoti suma atsakovams savaime nėra labai didelė, o turimą nekilnojamąjį turtą civilinei bylai besitęsiant nuo 2014 m. nebuvo siekiama nei perleisti, nei paslėpti, siekiant pabloginti ieškovo galimybes realiai įvykdyti palankų jam procesinį sprendimą, jei toks būtų priimtas. Ieškovas įvardina atsakovų ketinimus perleisti jiems priklausančius butus, sudarant preliminarias ir (ar) pagrindines pirkimo-pardavimo sutartis, nesąžiningais ir nukreiptais prieš ieškovo interesusį. Tokie teiginiai yra akivaizdžiai deklaratyvūs vien tik dėl tos priežasties, kad atsakovai turi pakankamai turto, kad užtikrintų taikos sutarties vykdymą, nesiekė bei nesiekia jo slėpti. Tuo tarpu butų pardavimas neturėjo, neturi ir negalėtų turėti įtakos atsakovų galimybei atlikti taikos sutartyje numatytus įrengimo darbus. Atsakovai aktyviai dalyvauja nagrinėjamoje byloje, nesiekia jos vilkinti, nesislapsto, teikia procesinius dokumentus ir atlieka visus kitus procesinius veiksmus per teismo nustatytus terminus. Toks atsakovų procesinis elgesys dar kartą patvirtina jų sąžiningumą ir tai, kad nekyla jokia grėsmė ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas atskirajame skunde nenurodo, kaip atsakovei N. Č. priklausantis butas yra susijęs su atsakovų galimybe tinkamai įvykdyti taikos sutartį. Atsakovei N. Č. priklausantis butas, patekimas į jį nėra susijęs su ieškovo ginčijamais darbais pagal taikos sutartį, todėl ribojimas disponuoti šiuo turtu negali apsunkinti taikos sutarties vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas ieškiniu prašė: 1) panaikinti UAB „Zeturija“ vardu 2015 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-01-150403-00334; 2) įpareigoti atsakovą pašalinti ieškinyje nurodytus neteisėtos statybos padarinius; 3) įpareigoti atsakovą po neteisėtos statybos pašalinimo darbų, vykdant pastogės pritaikymo bei įrengimo darbus, statybos projektus privalomai derinti su ieškovu, gaunant ieškovo, kaip pastato bendrasavininko, sutikimą su siūlomu projektu; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ir atsakovai UAB „Zeturija“, R. K., V. K., Z. V., N. Č. bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija bylos nagrinėjimo metu sudarė taikos sutartį, kurią 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi teismas patvirtino ir civilinę bylą nutraukė.
Ieškovas pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kadangi atsakovai nevykdė taikos sutarties sąlygų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir išdavė vykdomąjį raštą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi pakeitė minėtą pirmos instancijos teismo nutartį ir ieškovo prašymą tenkino iš dalies, tai yra išdavė vykdomąjį raštą tik dėl tų taikos sutarties sąlygų, kurių nevykdymas šiuo metu yra nustatytas: dėl taikos sutarties 1.1.2., 1.1.2.1., 1.1.2.2. ir 1.1.5 punktuose nustatytų atsakovų įsipareigojimų įsipareigojimų. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje stadijoje teismas neišdavė vykdomojo rašto dėl taikos sutarties 1.5 punkto, kuriame numatyta atsakovų pareiga mokėti po 100 Eur netesybas už kiekvieną sutarties 1.1.1-1.1.5 punktų ir 2.4.1 punkto sąlygų neįvykdymo dieną. Taigi, įsiteisėjusia teismo nutartimi vykdomasis raštas yra išduotas tik dėl taikos sutartyje atsakovams nustatytų darbų įvykdymo, o ne dėl ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytos 40 900 Eur dydžio netesybų sumos išieškojimo. Todėl dabartinėje taikos sutarties vykdymo stadijoje negalima konstatuoti, jog atsakovai yra skolingi ieškovui būtent nurodytą sumą.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-570-186/2016 ir 2016 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-777-186/2016 buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kada atsakovams buvo pareikšti tiesioginiai turtiniai reikalavimai, tai yra atlyginti padarytą žalą ir priteisti skolą. Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys ir sudaryta taikos sutartis buvo dėl tam tikrų statybos darbų atlikimo, tai yra buvo pareikštas neturtinis reikalavimas. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo nurodytos teismų praktikos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi.
Iš dalies sutiktina su ieškovo teiginiu, jog netesybos nėra alternatyva taikos sutartyje numatytiems darbams. Tačiau netesybos pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį yra viena iš prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. Pagal taikos sutarties 1.5 punktą atsakovai yra įsipareigoję mokėti po 100 Eur už kievieną prievolės įvykdymo termino praleidimo dieną. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovams priklausančių butų pardavimas tretiesiems asmenims savaime nereiškia, kad atsakovai išvengtų prievolės atlikti taikos sutartimi numatytus darbus. Pažymėtina, kad pagal teismo patvirtintas taikos sutarties sąlygas bei CK 6.73 straipsnio 1 dalį netesybų išieškojimas neatleidžia atsakovų nuo sutartimi patvirtintų prievolių įvykdymo. Taip pat ir atsakovams priklausančių butų pardavimas neatleidžia jų nuo taikos sutarties sąlygų, dėl kurių yra išduotas vykdomasis raštas, vykdymo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.