Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. M. ir G. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB bankas ieškinį atsakovams R. M. ir G. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Foritas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismų praktikoje didelė reikalavimo suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytus motyvus, rašytinius įrodymus bei aplinkybę, kad ieškovės reikalavimas yra piniginio pobūdžio, o ieškinio suma didelė, sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir yra pagrindas manyti, jog atsakovams, sužinojus apie ieškinį, gali būti bandoma paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti turtą. Atsakovams, perleidus turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinus šį turtą, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovai R. M. ir G. M. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

1. Ieškinys nėra preliminariai (lot. prima facie) pagrįstas. Laidavimas pasibaigė CK 6.89 str. 1 d. pagrindu dar iki ieškovės ieškinio pareiškimo, todėl reikalavimas priteisti skolą yra akivaizdžiai nepagrįstas.

4. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje vien didelė ieškinio suma nebėra laikoma aplinkybe, savaime padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio suma neturi reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, o vien didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Galiojantys įstatymai nepreziumuoja atsakovų nesąžiningumo, todėl ieškovė privalo tai įrodyti: pateikti duomenis, kad atsakovai ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdami perleisti savo turtą, o vien prielaida, kad atsakovai tokių veiksmų gali imtis, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas turi nekilnojamojo turto, kurio rinkos vertė yra 113 531 Eur, todėl negalima konstatuoti antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomu.

5. Teismas nutartyje nenustatė konkrečios areštuotų lėšų sumos, kuri per vieną kalendorinį mėnesį būtų panaudojama atsakovų pragyvenimui, todėl siekiant užtikrinti ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyros principą, nepriklausomai nuo to, ar nutartis būtų panaikinama ar ne, yra pagrindas pakeisti nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nutartyje nurodant konkrečią areštuotų lėšų sumą, kurią per vieną kalendorinį mėnesį atsakovai galėtų naudoti pragyvenimui (CPK 145 str. 6 d.). Apeliantų teigimu įsipareigojimai bankui ir minimalios pragyvenimo išlaidos sudaro 1 500 Eur per mėnesį.

2. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika laidavimo sutartis nėra laikoma pasibaigusia CK 6.88 str. 1 d. pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teimo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011).

3. BUAB „Foritas“ bankroto byloje buvo patvirtintas 5 793 499,62 Lt dydžio banko finansinis reikalavimas. Realizavus BUAB „Foritas“ turtą bankui buvo pervesta 3 850 000 Lt, likusi skola sudaro 562 876,40 Eur. Ši suma yra patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1434-661/2014, todėl papildomai įrodinėti skolos dydžio nereikia.

4. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovė R. M. 2014 m. balandžio 30 d. perleido du jai priklausiusius žemės sklypus, esančius Radviliškio rajone, tačiau gautų lėšų atsiskaitymui su ieškove nepanaudojo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso metu šalys pateikė naujus įrodymus. Apeliantai pateikė VĮ Registrų centro išrašus, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2015 m. spalio 30 d. pranešimą, Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. spalio 8 d. raštą, 2015 m. rugsėjo 16 d. darbingumo lygio pažymą, išrašą iš apelianto G. M. sąskaitos, paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką, 2016 m. vasario 1 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą. Ieškovė pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus apie atsakovę.

Šių įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas spręstinas, vadovaujantis CPK 180 straipsnio nuostatomis dėl įrodymų ryšio su byla, CPK 197 straipsnio nustatytais reikalavimais rašytiniams įrodymams, CPK 314 straipsniu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šalių pateikti rašytiniai įrodymai susiję su nagrinėjama byla, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui minėti įrodymai priimami ir vertinami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šioje normoje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Taigi, teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti dviejų sąlygų visetą: (i) asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimus; (ii) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.

Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė, nustatęs, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, taip pat konstatavęs, jog ir ieškinio suma atsakovams yra didelė bei padidina būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareikštame ieškinyje ne tik nurodyti reikalavimai ir jų teisinis pagrindas, bet ir faktiniai bei teisiniai argumentai, taip pat pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Ieškinio priėmimo metu jo forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovei pateikus argumentuotą ir įrodymais grindžiamą ieškinį, nekyla abejonių dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo stadijoje. Apeliantų argumentai, kad ieškovės ieškinys prima facie nepagrįstas atmestini kaip neįrodyti, kadangi šie argumentai yra grindžiami aplinkybėmis, kurios bus nustatinėjamos tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Apeliantai teigia, kad atsakovų nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl ieškovė privalo tai įrodyti: pateikti duomenis, kad atsakovai ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdami perleisti savo turtą, o vien prielaida, kad atsakovai tokių veiksmų gali imtis, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos apeliacinio teismo yra išaiškinta, kad, taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus, kurie patvirtina, kad 2014 m. balandžio 30 d. atsakovė R. M. pirkimo pardavimo sutartimi perleido jai nuosavybės teise priklausiusius du žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Nors šie turto perleidimo sandoriai buvo sudaryti iki ieškinio pareiškimo, visgi, atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Foritas“ bankroto byla iškelta 2012 m. rugsėjo 17 d. (CPK 179 str. 3 d.), yra pagrindas sutikti su ieškovės pozicija, kad šie veiksmai vertintini kaip veiksmai, kuriais apsunkinamas galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymas, kadangi tokiu būdu buvo sumažinta atsakovės (atsakovų) bendra turto masė. Ši aplinkybė yra pakankama įsitikinti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog atsakovai ateityje sieks perleisti ir kitą jiems nuosavybės teise priklausantį turtą tretiesiems asmenims. Ieškovės nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomu.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad laikinosios apsaugos priemones turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1427/2011). Teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis, visų pirma, yra areštuojamas apeliantams priklausantis nekilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamais turtas, piniginės lėšos ir turtinės teisės. Apeliantai apeliacinės instancijos teismo prašo pakeisti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodant, kad atsakovai per vieną kalendorinį mėnesį turi teisę naudoti 1 500 Eur dydžio sumą pragyvenimui. Pagal CPK 145 straipsnio 6 dalį teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įstatyminį reglamentavimą, nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė antstoliui tokius veiksmus atlikti. Taigi, įstatymas ir atitinkamai šio įstatymo pagrindu priimta pirmosios instancijos teismo nutartis numato, kad ne teismas, o antstolis, areštuodamas atsakovui priklausančias pinigines lėšas, nustato konkrečią lėšų sumą, kurią jis per vieną kalendorinį mėnesį gali naudoti pragyvenimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant atsakovams būtinoms pragyvenimo išlaidoms naudoti tam tikrą pinigų sumą.

Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 str., 270 str. 5 d. 4 p.), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato, todėl ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš apeliantų šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepriteisiamas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.