Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei A. Š. dėl turto pripažinimo bendra daline nuosavybe ir jo padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas K. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 0,1374 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 362, 71 kv. m. bendro ploto pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bendra daline nuosavybe ir 1/2 turto dalį priteisti ieškovui.

2. Ieškovas nurodė, kad nuo 1994 metų iki 2014 m. gruodžio 9 d. gyveno kartu su atsakove, vedė bendrą ūkį, augino bei rūpinosi atsakovės dukra. Iki pradedant gyventi kartu su atsakove A. Š., ieškovas pragyvenimui užsidirbdavo turguje prekiaudamas vaikiškais vežimėliais, kuriuos tuo metu atsiveždavo iš Varšuvos. Pradėjus gyventi kartu su atsakove, ieškovas norėdamas sudaryti jai bei dukrai kuo geresnes gyvenimo sąlygas, – be darbo turguje, pradėjo važinėti į Prancūziją, iš kurios pirkdavo naudotus automobilius ir juos perparduodavo Lietuvoje. Ieškovui ėmus verstis automobilių perpardavimu, nuo 1995 metų prasidėjo ginčai su Valstybine mokesčių inspekcija dėl pajamų mokesčio apskaičiavimo. Siekdami išsaugoti kartu užgyventą turtą bei išvengti neigiamų teisinių padarinių, ieškovas ir atsakovė susitarė, kad visas jų kartu gyvenant įgytas nekilnojamasis turtas bus registruojamas tik atsakovės vardu.

3. Ieškovas paaiškino, jog jis už bendrai su atsakove uždirbtus pinigus 2005 m. gegužės 12 d. įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat atsakovės vardu už bendras lėšas 1998 m. buvo įsigytas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), taip pat butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurie 2010 – 2011 metais buvo parduoti, o gautos lėšos investuotos į 362,71 kv. m. bendro ploto pastato – vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybas ir įrengimą. Be to, namo statyboms ir įrengimui 2007 m. atsakovės vardu buvo paimta banko paskola, įkeičiant butą, adresu (duomenys neskelbtini), – paskola buvo mokama iš bendrų ieškovo ir atsakovės lėšų. Automobilių rinką ištikus ekonominei krizei, ieškovas 2009 – 2010 metais dirbo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Norfos mažmena“ parduotuvėje apsaugos darbuotoju. Kadangi atlyginimas netenkino ieškovo ir atsakovės poreikių, jis su atsakove nusprendė, kad ieškovas rūpinsis namo statyba bei įrengimu, o kitu laikotarpiu prekiaus su atsakove turguje. 2011 metais ieškovas vėl pradėjo prekiauti Prancūzijoje įsigytais naudotais automobiliais, nes reikėjo papildomų lėšų ne tik galutiniam namo įrengimui, tačiau ir atsakovės dukros studijoms Prancūzijoje, kurios kainavo apie 240 000 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovės tėvai negalėjo atsakovei padovanoti atsakovės nurodytos pinigų sumos, nes iš banko išrašo matyti, jog 2005 m. balandžio 12 d. atsakovės tėvas S. P. kaip dovaną atsakovei pervedė tik 549 400,00 Lt. Dėl nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad atsakovės gautos pajamos neleido jai nuosavybės teise įgyti didelės vertės turto, taip pat jos pajamos buvo per menkos išlaikyti Prancūzijoje šešerius metus gyvenusią dukrą, daug keliauti ir gyventi neribojant savo poreikių.

4. Ieškovas nurodė, kad gyvendamas su atsakove visą laiką stengėsi, kad šeimai nieko netrūktų, dirbo ir uždirbo didelius pinigus. Kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį, ieškovas ir atsakovė jungtinės veiklos pagrindu bendrai veikė siekdami vienodo tikslo – sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise nurodytą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir atsakovė daugiau nei dvidešimt metų gyveno faktinėje santuokoje, esant jų susitarimui dėl bendros jungtinės veiklos vykdymo, esant ieškovo ir atsakovės valiai šį turtą įgyti kaip bendrąją dalinę nuosavybę, ieškovo nuomone, yra pakankamas teisinis pagrindas turtą pripažinti bendrąja ieškovo ir atsakovės daline nuosavybe, ieškovui priteisiant 1/2 dalį šio turto, atsižvelgiant į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką jungtinės veikos sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip.

5. Atsakovė A. Š. atsiliepime į ieškinį su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, jog šalys nuo 1995 metų tik pradėjo susitikinėti, tačiau kartu negyveno. Ieškovas buvo susituokęs, ieškovo santuoka nebuvo nutraukta. Vėliau 1997 – 1998 metais retkarčiais ieškovas pasilikdavo nakvoti pas atsakovę. Šalys kartu pradėjo gyventi nuo 1998 metų pabaigos, ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovui verslas nesisekė, uždirbdavo labai mažai, pajamų vos užtekdavo jo paties asmeniniams poreikiams tenkinti. Ieškovas savo draugų ir pažįstamų akivaizdoje siekė sudaryti sėkmingo verslininko įvaizdį, tačiau tikrovė buvo kitokia. Didžiąją dalį bendro gyvenimo ieškovas buvo atsakovės išlaikytinis. Ieškinyje dėstomos aplinkybės apie dideles ar bent jau pakankamas investicijoms ieškovo pajamas yra tik prielaidos. Atsakovei nesuprantama kokį ryšį ieškovo įmonės UAB „Edviva“ vardu registruoti automobiliai turi su ieškovu. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovas neturėjo nuolatinių, stabilių pajamų, jau nekalbant apie pajamas nekilnojamojo turto įsigijimui. Atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiais, kad ieškovas neva visą likusį laiką dirbo prie bendrai statomo namo, kadangi tai neatitinka tikrovės, nėra aišku apie kokį visą likusį laiką kalba ieškovas ir kokius darbus jis atliko. Ieškinyje dėstomos aplinkybės apie dideles ar bent jau pakankamas investicijoms ieškovo pajamas yra tik ieškovo prielaidos. Ieškovui verslas nesisekė, uždirbdavo labai mažai, pajamų vos užtekdavo jo paties asmeniniams poreikiams tenkinti. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas neturėjo ir negalėjo turėti pajamų ginčo turtui įgyti, pastatyti ir įrengti, taip pat pajamų, kurios bent jau leistų prisidėti prie ginčo turto įsigijimo, statybos, įrengimo.

6. Atsakovės teigimu, ieškovas su atsakove gyveno tik kaip sugyventinis, šalių bendro gyvenimo negalima pavadinti bendro ūkio vedimu. Atsakovė visas sąskaitas susimokėdavo pati, ieškovas kartu gyveno labiau kaip nuomininkas. Ieškovo nurodomų dokumentų (pareiškimo policijai ir liudytojų apklausos protokolų) tikslai ir nurodomų aplinkybių kontekstas yra visiškai kitoks, nei aplinkybės dėstomos ieškinyje. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiuose dokumentuose yra kalbama apie santykių pradžią, tačiau jokiu būdu ne bendro ūkio vedimą, kaip tai suprantama šioje byloje. Turtas buvo registruojamas atsakovės A. Š. vardu, nes buvo įgyjamas jos pastangomis, už jos lėšas, jos asmeninės nuosavybės teise. Valios įgyti turtą bendrosios nuosavybės teise nei atsakovė, nei ieškovas niekada neišreiškė. Atsakovė viena dalyvavo žemės sklypo įsigijimo, jo atidalijimo, namo projekto užsakymo, derinimo, statybos leidimo išdavimo, statybos, statybinių medžiagų įsigijimo ir kituose procesuose. Ieškovas neprisidėjo nei finansiškai, nei kitokia forma. Ieškovas jokių esminių pareigų, kaip bendrame ūkyje dalyvaujantis asmuo nevykdė. Ieškovas pripažįsta, jog ginčo sklypas įgytas iš atsakovės tėvų padovanotų pinigų, todėl remiantis vien šiuo argumentu ieškinio reikalavimas dėl ginčo sklypo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe negali būti tenkinamas. Ieškovas savo gyvenamąją vietą deklaravo jam nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Deklaruoti savo gyvenamąją vietą ginčo turte niekada neketino. Bendro gyvenimo pabaigoje ieškovas pradėjo elgtis ypač agresyviai, terorizuoti šeimą, po namus vaikščiojo su peiliu, grasindavo. Atsakovė kreipėsi į policiją, vėliau ieškovas išsikraustė.

7. Atsakovė nurodo, kad jos tėvai S. P. ir R. P. 2005 m. kovo 23 d. notariškai patvirtinta sutartimi padovanojo jai 2 700 000 Lt. Šie pinigai buvo panaudoti nekilnojamojo turto įsigijimui, statyboms. Atsakovė turėjo pastovias pajamas. 2005 m. kovo 1 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 589 atsakovė A. Š. asmeninės nuosavybės teise įgijo 0,1427 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Pinigus už atsakovę mokėjimo nurodymais iš asmeninės sąskaitos pardavėjams pervedė atsakovės tėvas S. P.. Minėti įrodymai paneigia ieškovo paaiškinimus, kad ginčo turtas įgytas už kartu uždirbtus pinigus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas K. K. privalėjo įrodyti, jog gyvendamas su atsakove A. Š., veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir šalys buvo susitarusios įsigyti bendrosios nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini).

10. Teismo vertinimu, byloje ginčo, jog šalys gyveno kartu, nėra, to neneigia ir atsakovė, tačiau vien tas faktas, jog šalys gyveno kartu, savaime nereiškia, jog šalys išreiškė valią ginčo turtą įgyti bendrosios nuosavybės teise.

11. Teismas vertino, kad ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kokia konkrečia pinigų suma disponavo prieš įsigyjant ginčo objektą, nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo objekto įsigijimo laikotarpiu tikrai turėjo santaupų minėto objekto pirkimui, bei negalėjo įvardinti net ginčo objekto pirkimo sumos, todėl, vertinant nustatytų duomenų svarbą esamo ginčo kontekste, spręstina, jog ieškovo argumentų neatitikimas jo paties į bylą pateiktiems įrodymams kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo pakankamų asmeninių lėšų turėjimo ir jų panaudojimo ginčo objekto įsigijimui. Šią teismo išvadą patvirtino atsakovės pateiktas sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog už žemės sklypo įsigijimą pirkėjams sumokėjo atsakovės A. Š. tėvas S. P..

12. Teismas konstatavo, kad iš byloje esančio 2014 m. gruodžio 9 d. ieškovo ranka rašyto rašto dėl daiktų priėmimo ir perdavimo matyti, jog ieškovas, išsikeldamas iš atsakovės vardu registruoto gyvenamojo namo (ginčo objekto), pasiėmė tik savo asmeninius daiktus ir jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, kas suponuoja pagrindą prielaidai, jog pats ieškovas ginčo objektą laikė atsakovės asmenine nuosavybe.

13. Teismas pažymėjo, jog atsakovė, turėdama pakankamai asmeninių lėšų, galėjo pati įsigyti ginčo objektą asmeninės nuosavybės teise ir gyvendama su ieškovu jos vardu registruotame ginčo objekte, nelaikė ieškovo šio turto bendrasavininkiu ir nesitarė kartu su juo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

14. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, pažymėjo, jog kito turto įsigijimas ir įregistravimas viešame Nekilnojamojo turto registre ieškovo K. K. asmeninės nuosavybės teise ieškovo vardu, paneigia bet kokius ieškovo teiginius apie neva negalėjimą įgyti turtą savo vardu dėl ginčų su Valstybine mokesčių inspekcija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Ieškovas K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Ieškovas ir atsakovė, kaip nesusituokę asmenys, drauge gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 1994 metų iki 2014 metų. Šalys nepertraukiamai gyveno kaip šeima 20 metų, o tai yra svarbi aplinkybė vertinant, jog jos savo veiksmais jungtinės veiklos pagrindu siekė sukurti ginčo turtą.

15.2. Apskųstame sprendime teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, jog neįrodytas susitarimas dėl bendros veiklos kuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

15.3. Ieškovas gyvenimo kartu su atsakove laikotarpiu jokių oficialių pajamų negaudavo, tačiau vertėsi naudotų automobilių pardavinėjimu, iš ko buvo gaunamos pakankamai didelės pajamos, kurios buvo panaudotos ginčo objekto įsigijimui bei statyboms. Vien tai, jog pajamos yra neoficialios, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas negavo jokių pajamų. Liudytojų parodymai pagrindžia, jog ieškovas gavo pajamas iš automobilių prekybos, be to pateikti įrodymai, jog ieškovas iki 2013 metų keletą kartų per metus išvykdavo iš Lietuvos į užsienį, todėl teismas turėjo vertinti įrodymų visumą.

15.4. Ieškovas paaiškino, kaip vyko ginčo namo statyba, kokios buvo naudojamos medžiagos, kas ir kokius statybos darbus atliko, o tai įrodo, jog ieškovas dalyvavo ginčo namo statybose.

15.5. Jungtinės veiklos sutartis nedraudžia vienam iš partnerių neprisidėti prie bendros veiklos jokiu materialiniu turtu, partneris gali dalyvauti savo darbu ar kitais įsipareigojimais. Byloje yra pakankamai duomenų, jog ieškovas prie kuriamo turto prisidėjo savo darbu, dalyvavimu statybose.

15.6. Ieškovas iš ginčo turto išsikėlė priverstas policijos pareigūnų. Praėjus keliems mėnesiams po išsikraustymo ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe.

15.7. Atsakovei tėvai objektyviai negalėjo padovanoti 2 700 000 Lt (781 974,05 Eur) sumos. Atsakovės tėvai galėjo padovanoti tik 1 850 000 Lt sumą.

15.8. Atsakovė nuo 2000 iki 2006 metų negavo pajamų, nedirbo, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės turtinė padėtis leido jai įsigyti ginčo turtą.

15.9. Ieškovas atsakovę laikė šeimos nariu, ja pasitikėjo, todėl esminio skirtumo kieno vardu bus registruojamas ginčo turtas jam nebuvo.

16. Atsakovė A. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

16.1. Atsakovės valia buvo statyti gyvenamąjį namą kartu su savo artimais giminaičiais, o ne su ieškovu. Akivaizdu, jog ieškovui realiai prisidėjus prie bendros dalinės nuosavybės sukūrimo su atsakove, toks indėlis ir valia įgyti nekilnojamąjį turtą atsispindėtų nuosavybės dokumentuose. Ieškovas turėjo įrodyti sugyventinių susitarimą dėl šio turto įgijimo kaip bendro, t. y. pateikti įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo ir atsakovės valią jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti gyvenamąjį namą bendriems jų poreikiams tenkinti. Ieškovas neįrodė, jog dėl ginčo turto egzistavo šalių susitarimas įgyti minėtą turtą bendrosios nuosavybes teise, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą dėl šalių gyvenimo kartu vertinimo sprendžiant ginčo turto dalybų klausimą.

16.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu, nenurodė kokia konkrečia pinigų suma disponavo prieš įsigyjant ginčo objektą, nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo objekto įsigijimui tikrai turėjo santaupų minėto objekto pirkimui, bei negalėjo įvardinti net ginčo objekto pirkimo sumos, todėl vertinant nustatytų duomenų svarbą esamo ginčo kontekste, spęstina, jog ieškovo argumentų neatitikimas jo paties į bylą pateiktiems įrodymams kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo pakankamų asmeninių lėšų turėjimo ir jų panaudojimo ginčo objekto įsigijimui.

16.3. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog 2010 – 2015 m. laikotarpiu draustos 133 skirtingos transporto priemonės patvirtina faktą, jog ieškovas intensyviai prekiavo iš užsienio atvarytais naudotais automobiliais ir gavo pajamas, vertinti kritiškai. Rašytinių įrodymų patvirtinančių realų pajamų mastą 2010 – 2015 m. laikotarpiu ieškovas nepateikė. Ieškovas nepaaiškino nei 2010 – 2015 m. gautų pajamų dydžio, liko neaišku, kur buvo panaudotos lėšos gautos už apdraustų automobilių pardavimą, kadangi minėtu laikotarpiu ginčo namas buvo jau pastatytas.

16.4. Pažymėtina, jog ieškovas į Prancūziją vyko ne vieną kartą ir veždamasis daugiau nei 10 000 Eur sumą turėjo ją deklaruoti. Duomenų, jog buvo deklaruota didesnė nei 10 000 Eur suma, nėra. Byloje duomenų, jog ieškovas turėjo banko sąskaitą ar kreditinę kortelę, nėra, todėl darytina išvada, jog ieškovas negalėjo pirkti brangesnių automobilių nei 10 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pats ieškovas pripažino, jog ilgą laiką niekur nedirbo, nes jo nurodytas verslas, susijęs su automobilių perpardavimu, ne visada gerai sekėsi, apie gautas papildomas pajamas duomenų nėra, todėl pagrįsta išvada, jog pragyvenimui bei savo poreikių tenkinimui ieškovas turėjo naudoti uždirbtas pinigines lėšas.

16.5. Ieškovas leistinomis priemonėmis nepagrindė savo teiginių, jog buvo išreiškęs valią įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą savo nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškovo ir atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad atsakovė leistinomis priemonėmis įrodė, jog turėjo asmeninių lėšų ir už jas įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų investavęs savo asmenines lėšas ar prisidėjęs darbu į šio turto įsigijimą.

16.6. Jeigu atsakovės tėvai tikrai būtų norėję padovanoti ar, kaip teigia ieškovas, legalizuoti ir ieškovo turimas lėšas, tuomet dovanotojai būtų ieškovą įtraukę į dovanojimo sutartį kaip dovanos gavėją, tačiau pinigai buvo dovanoti išimtinai atsakovei ir minėtais pinigais atsakovė laisvai disponavo.

16.7. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai nagrinėjo teismo posėdžių metu šalių dėstytas pozicijas, pateiktų įrodymų visetą ir jų pagrindu nustatė ieškovo pozicijos dėl lėšų, už kurias buvo įsigytas ginčo turtas, nenuoseklumą. Ieškovas net apeliaciniame skunde negali įvardinti kokia apimtimi, t. y. konkrečia pinigų suma ir kokiais atliktais darbais prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo ir statybos, tačiau teigia, kad byloje yra pakankamai kitų įrodymų, pagrindžiančių jo ieškinio reikalavimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo, pagrįstumą. Atsakovės nuomone, vien bendro gyvenimo aplinkybė, šalims nesant susituokus, nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, t. y., nagrinėjamu atveju ieškovas, siekiantis, kad būtų pripažinta jo teisė į pusę ginčo nekilnojamojo turto, turėjo įrodyti savo indėlį sukuriant (įgyjant) bendrąją dalinę nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį turtą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė valstybės įmonės „Regitra“ išrašo, asmeninės banko sąskaitos išrašo, pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą bei individualios veiklos vykdymo pažymos kopijas.

19. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tai reiškia, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos įstatyme.

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie įrodymai buvo teikti teismui klausimo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo nagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi, įvertinęs minėtus pateiktus įrodymus, atleido apeliantą nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo, todėl nagrinėjamu atveju klausimas dėl šių įrodymų pridėjimo prie bylos teisiškai neaktualus.

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, sukurta jungtinės veiklos sutarties pagrindu

21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar atsakovės vardu registruotas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, įgyta kartu su ieškovu abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių santykių pobūdį, t. y. ar byloje ginčytinas turtas gali būti pripažintas sukurtu jungtinės veiklos (partnerystės) santykiuose.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei A. Š. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (tomas 1 b. l. 53 – 55, tomas 3 b. l. 70 – 72).

23. Byloje kilo ginčas dėl to, ar artimus santykius palaikę ir kartu ilgą laiką gyvenę, nesusituokę ieškovas K. K. ir atsakovė A. Š. įgijo bendrosios nuosavybės teisę į turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), kurie registruoti atsakovės A. Š. vardu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas K. K. neįrodė, jog gyvendamas su atsakove A. Š. veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir šalys buvo susitarusios įsigyti bendrosios nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą. Apeliantas teigia, jog ieškovas ir atsakovė, kaip nesusituokę asmenys, drauge gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 1994 iki 2014 metų. Šalys nepertraukiamai gyveno kaip šeima 20 metų, tai yra svarbi aplinkybė vertinant, jog jos savo veiksmais jungtinės veiklos pagrindu siekė sukurti ginčo turtą, o apskųstame sprendime teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, jog neįrodytas susitarimas dėl bendros veiklos kuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

24. CK 6.969 straipsnis apibrėžia, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1dalis). Remiantis šiuo apibrėžimu ir nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra išskirti esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai: tai yra, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016 ir kt.).

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015;ir kt.).

26. Kartu kasacinis teismas nurodo, kad aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas).

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į byloje esančius įrodymus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus, pripažino, kad vien tas faktas, jog šalys gyveno kartu, savaime nereiškia, jog šalys išreiškė valią ginčo turtą įgyti bendrosios nuosavybės teise, o ieškovas privalėjo įrodyti, kad gyvendamas su atsakove veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir šalys buvo susitarusios įsigyti bendrosios nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovo ir atsakovės santykiai nėra kvalifikuotini kaip jungtinės veiklos (partnerystės). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada.

28. Remiantis šia aplinkybe (bendru gyvenimu, bendru buities ir ūkio reikalų tvarkymu), ieškovas grindžia reikalavimą pripažinti, kad bendro gyvenimo metu su atsakove įsigytas ir kaip asmeninis įregistruotas turtas turi bendrosios dalinės nuosavybės statusą ir turi būti tarp šalių dalinamas lygiomis dalimis.

29. Bylą nagrinėjęs teismas ieškinio reikalavimus atmetė, konstatavęs, jog byloje neįrodyta buvus šalių susitarimui ir bendram siekiui turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, kaip atitinkančiai šios nutarties 26 punkte nurodytą kasacinio teismą praktiką, pritaria.

30. Kaip buvo išaiškinta, sprendžiant sugyventinių (partnerių) ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė nuosavybė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad partnerių, vykdančių jungtinę veiklą, t. y. gyvenančių kartu ir vedančių bendrą ūkį, tarpusavio susitarimams nėra būdingas rašytinis jų įforminimas, todėl tiek paties jungtinės veiklos (partnerystės) faktą, tiek ir partnerių tarpusavio susitarimą, dėl sukuriamos (įsigyjamos) nuosavybės teisinio statuso (asmeninė ar bendroji dalinė), šalys gali įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

31. Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šiuo atveju ieškovui, siekiančiam pagrįsti reikalavimus, kilo pareiga įrodyti, kad šalys buvo susitarusios dėl turto sukūrimo ir įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise.

32. Apeliantas teigia, jog jis paaiškino, kaip vyko ginčo namo statyba, kokios buvo naudojamos medžiagos, kas ir kokius statybos darbus atliko, o tai įrodo, jog ieškovas dalyvavo ginčo namo statybose. Be to, jungtinės veiklos sutartis nedraudžia vienam iš partnerių neprisidėti prie bendros veiklos jokiu materialiniu turtu, partneris gali dalyvauti savo darbu ar kitais įsipareigojimais. Byloje yra pakankamai duomenų, jog ieškovas prie kuriamo turto prisidėjo savo darbu, dalyvavimu statybose. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip neįrodytus.

33. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagalba padedant tvarkyti ūkio reikalus arba kartais nuperkant atitinkamas nedidelės vertės buities reikmėms būtinas prekes, savaime nereiškia, kad šalys susitarė bendrai rūpintis turtu ir pati savaime nėra nuosavybės įgijimo pagrindas. Iš byloje esančios pažymos apie atsakovės turėtas draudžiamąsias pajamas nuo 1994 iki 2015 metų (tomas 1 b. l. 144 – 159), 2007 m. vasario 13 d. paskolos sutarties apie atsakovės A. Š. iš akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko gautą 350 000 Lt paskolą (tomas 2 b. l. 188), paraiškos bankui, kuri patvirtina, jog atsakovės pajamos buvo 5 866 Lt per mėnesį, atsakovės asmeninės nuosavybės teise priklausiusio ir atsakovės vardu turėto nekilnojamojo turto, kuris parduotas (tomas 1 b. l. 56 – 56, 58 – 60, tomas 3 b. l. 99 – 100, 178 – 180), buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties, pagal kurią butas buvo išnuomotas už 1 600 Lt per mėnesį (tomas 5 b. l. 161), matyti, jog ginčo objekto įsigijimo laikotarpiu atsakovė buvo dirbanti, gaudavo nuolatines pajamas, be to, buvo gavusi iš AB SEB banko paskolą, kurią pati ir grąžino. Be to, byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovė, gyvendama su ieškovu, pati, savo asmeninėmis lėšomis, gerino buitį, pirko buitinę techniką, baldus bei mokėjo už ginčo objekto statybos, įrengimo darbus (tomas 3 b. l. 106 – 170). Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo materialinį ar nematerialinį indėlį į ginčo nekilnojamąjį turtą (CPK 178 straipsnis), taip pat nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovė, turėdama pakankamai asmeninių lėšų, galėjo pati įsigyti ginčo objektą asmeninės nuosavybės teise ir gyvendama su ieškovu jos vardu registruotame ginčo objekte, nelaikė ieškovo šio turto bendrasavininkiu ir nesitarė kartu su juo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

34. Be to, tik šalies savanoriška pagalba įrengiant namą, neįrodžius susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nepatvirtina bendrosios nuosavybės sukūrimo. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu taip pat išaiškinta, kad vien tik naudojimasis pastatytu sau gyventi namu faktas, nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimo jungtinės veiklos tikslui pasiekti, nėra pakankamas jungtinės veiklos asociacijos sutarties sudarymui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969-/2016 100 punktas).

35. Akcentuotina ir tai, jog byloje esantis 2014 m. gruodžio 9 d. ieškovo ranka rašytas raštas dėl daiktų priėmimo ir perdavimo pagrindžia, jog ieškovas, išsikeldamas iš atsakovės vardu registruoto gyvenamojo namo (ginčo objekto), pasiėmė tik savo asmeninius daiktus ir jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, o tai suponuoja pagrindą išvadai, jog pats ieškovas ginčo objektą laikė atsakovės asmenine nuosavybe.

36. Ieškovas reikalavimą dėl ginčo objekto – žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove teise grindė iš esmės ta aplinkybe, jog minėto turto įsigijimo laikotarpiu jis turėjo pakankamai pajamų. Apelianto teigimu, jis gyvenimo kartu su atsakove laikotarpiu jokių oficialių pajamų negaudavo, tačiau vertėsi naudotų automobilių pardavinėjimu, iš ko buvo gaunamos pakankamai didelės pajamos, kurios buvo panaudotos ginčo objekto įsigijimui bei statyboms, o vien tai, jog pajamos yra neoficialios, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas negavo jokių pajamų.

37. Iš byloje esančios pažymos apie ieškovo nuo 1994 iki 2014 metų turėtas draudžiamąsias pajamas (tomas 1 b. l. 140 – 143), ieškovas UAB „Norfos mažmena“ dirbo nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2010 m. kovo 17 d. ir per šį laikotarpį jam buvo išmokėta 15 245,47 Lt (4 415 Eur) atlyginimas (išskaičiuota 6 095,15 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų). Jokių kitų pajamų nei prieš, nei po atleidimo iš UAB „Norfos mažmena“ ieškovas neturėjo. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktos informacijos duomenimis 1994 – 2002 metais ieškovas K. K. jokių pajamų deklaracijų nėra pateikęs, todėl nėra jokių duomenų apie jo pajamas (tomas 2 b. l. 5 – 7). Be to, iš byloje esančio Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. pakartotinio raginimo matyti, jog ieškovas nesumokėjo paskirtos 5 095,40 Lt baudos (t. 1 b. l. 48).

38. Įstatymas numato, jog teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Vien tik aplinkybė, jog šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

39. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovui nepateikus įrodymų apie gautas pajamas, nėra galimybės nustatyti, kokia konkrečia pinigų suma ieškovas disponavo ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo metu. Be to, kaip jau minėta, ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo laikotarpiu ieškovo gaunamos pajamos nebuvo didelės, kitų duomenų ieškovas nepateikė, todėl ši aplinkybė laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis). Apelianto argumentas, jog jis gavo pajamas iš automobilių prekybos ir iki 2013 metų keletą kartų per metus išvykdavo iš Lietuvos į užsienį, niekaip nepagrindžia jo gautų pajamų dydžio. Ieškovas nenurodė, kokia konkrečia pinigų suma disponavo prieš įsigyjant ginčo objektą, taip pat neįrodė, jog ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo laikotarpiu tikrai turėjo lėšų jo įsigijimui, todėl šie argumentai atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

40. Apeliantas teigia, jog atsakovei tėvai objektyviai negalėjo padovanoti 2 700 000 Lt (781 974,05 Eur) sumos. Atsakovės tėvai galėjo padovanoti tik 1 850 000 Lt sumą. Atsakovė nuo 2000 iki 2006 metų negavo pajamų, nedirbo, todėl atsakovės turtinė padėtis negalėjo leisti jai įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

41. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2005 m. kovo 23 d. dovanojimo sutartimi S. P. ir R. P. padovanojo atsakovei A. Š. asmeninėn nuosavybėn 2 700 000 Lt (tomas 3 b. l. 18).

42. Minėtas sandoris yra nenuginčytas, patvirtintas Vilniaus m. 8 – to notarų biuro notarės. Aplinkybę, kad šią pinigų sumą padovanoję atsakovės tėvai disponavo atitinkama pinigų suma, patvirtina ir Vilniaus m. 8 – to notarų biuro notarės patvirtinta 2005 m. vasario 24 d. žemės sklypų prikimo–pardavimo sutartis, pagal kurią žemės sklypų pardavėjas S. P. pardavė 18,3500 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4,4100 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) už 2 731,200 Lt sumą (tomas 3 b. l. 19 – 24). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovės tėvai turėjo pakankamai lėšų, kurias galėjo padovanoti atsakovei, todėl apelianto argumentai, jog atsakovės tėvai neturėjo galimybės dovanojimo sutartimi padovanoti atsakovei pinigines lėšas, skirtas ginčo nekilnojamojo turto įsigijimui, atmestini kaip nepagrįsti.

43. Apelianto argumentas, jog atsakovės turtinė padėtis negalėjo leisti jai įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą, taip pat prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Nustatyta, jog pažyma apie atsakovės turėtas draudžiamąsias pajamas nuo 1994 iki 2015 metų pagrindžia, kad atsakovės pajamos sudarė 5 866 Lt per mėnesį (tomas 2 b. l. 144 – 152), 2007 m. vasario 13 d. sudaryta paskolos sutartimi atsakovė iš AB SEB banko gavo 350 000 Lt paskolą (tomas 2 b. l. 188). Taip pat bylos duomenys, jog atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas parduotas (tomas 1 b. l. 56 – 60, tomas 3 b. l. 99 – 100, 178 – 180), buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartimi buvo išnuomotas už 1 600 Lt per mėnesį (tomas 5 b. l. 161), pagrindžia, jog ginčo objekto įsigijimo laikotarpiu atsakovė buvo dirbanti, gaudavo nuolatines pajamas, taip pat buvo gavusi iš AB SEB banko paskolą, kurią pati ir grąžino, todėl spręstina, jog atsakovė, turėdama pakankamai asmeninių lėšų, galėjo pati įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise. Be to, net ir nustačius, jog atsakovė nebuvo finansiškai pajėgi tik iš asmeninių lėšų pastatyti namo, tai savaime neįrodo ieškovo nuosavybės teisių į turtą, kadangi kaip jau ne kartą pažymėta, byloje neįrodyta buvus šalių siekiui ir sutarimui kurti bendrąją dalinę nuosavybę.

Dėl procesinės bylos baigties

44. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovo (apelianto) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

46. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

47. Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai 2 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą).

48. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Atsakovės teisinės pagalbos išlaidos buvo patirtos 2018 m. gruodžio 10 d., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2018 m. II ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 926,70 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomendacijų 8.11 punkte numatytas koeficientas yra 1,3. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovo atsakovei A. Š. už advokato teisines paslaugas priteisiama 1 204,71 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagrindo viršyti apskaičiuotą bylinėjimosi išlaidų dydžio sumą byloje nenustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 204,71 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturis eurus ir 71 centą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.