Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.4.5.; 2.1.7.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.2.1.; 2.4.6.; 2.4.7.

2016 m. vasario 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

nuteistajam Č. K.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo Č. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d. paskirta laisvės apribojimo bausmė subendrinta su 2015 m. sausio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo bausme iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė 2 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti nuo 22.00 val. iki 6 val. namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė atlikta pagal 2015 m. sausio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą.

Priteistas solidariai iš S. Š. ir Č. K. 249,91 Eur civilinis ieškinys Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Priteistas solidariai iš S. Š. ir Č. K. 21,14 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos ir 2317 Eur civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos nukentėjusiosios G. S. naudai.

Tuo pačiu Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu nuteistas S. Š., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. K. nuteistas už tai, kad jis ir S. Š., veikdami bendrininkų grupėje, 2014 m. rugsėjo 3 d. apie 16.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, asmeninio konflikto metu, tyčia nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: Č. K. sudavus vieną kartą kumščiais nukentėjusiajai G. S. į krūtinę, po ko ji nukrito ant žemės, ir jai atsikėlus, vieną kartą kumščiu sudavus nukentėjusiajai G. S. į galvos sritį, po ko ji vėl nukrito ant žemės, S. Š. nenustatytą skaičių smūgiu koja įspirdamas nukentėjusiajai G. S. į pilvą, nenustatytą skaičių smūgių į sėdmenis, nenustatytą skaičių smūgių į kairįjį klubą, bei nenustatytą skaičių smūgių smogdamas į galvą, tuo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajai G. S. kairės ausies būgnelio plyšimą, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės ausies būgnelio plyšimo jos sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Č. K. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 138 str. 1 d. išteisinti. Taip pat prašo nepriteisti iš jo civilinio ieškinio G. S., nes jis jokio nusikaltimo nepadarė, o be to, apelianto manymu, ieškovė nori tik pasipelnyti.

Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog nukentėjusioji pati ant jo puolė, pradėjo spjaudytis, jį draskyti. Teigia, kad jis buvo kartu su nukentėjusiosios sugyventiniu, jie kalbėjosi, rūkė, tada atbėgo nukentėjusioji ir jį išvarė. Pasak apelianto, pati nukentėjusioji atbėgusi puolė savo sugyventinį ir jį pradėjo mušti, o jis nuo jos gynėsi. Mano, kad G. S. sugyventinis duodamas parodymus, jog jis (Č. K.) ją mušė, melavo, nes bijojo savo sugyventinės, kad ji jo neišmestų iš namų. Tai, kad jis nukentėjusiosios nemušė, apelianto manymu, patvirtina ir eksperto išvada. Ekspertas paaiškino, kad jokių mėlynių, sumušimo žymių nerado. Teigia, kad jis nukentėjusiosios nemušė, jog nukentėjusioji jį apkalba. Jis jokio nusikaltimo nepadarė, todėl yra nepagrįstai nuteistas.

Teismo posėdyje nuteistasis Č. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai Č. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistasis teigia, kad jis nukentėjusiosios nemušė, kad pati nukentėjusioji ant jo puolė, pradėjo spjaudytis, jį draskyti, kad G. S. sugyventinis duodamas parodymus, jog jis mušė G. S., melavo, kad G. S. jį apkalba. Dėl tokių skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, kad byloje esantys iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios G. S., liudytojo J. I. parodymai kartu su kita byloje esančia rašytine medžiaga sudaro vieningą nuteistojo Č. K. kaltę įrodančią medžiagą.

Nukentėjusioji G. S., tiek 2014 m. rugsėjo 4 d. protokole-pareiškime, tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo teisėjui, akistatų metu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad jai atėjus į dukters namus pas nuomininkus, ji buvo užpulta, jog Č. K. jai trenkė į krūtinę, nuo smūgio ji virto ir atsirėmė į J. I., vėliau Č. K. jai sudavė smūgį į galvą, S. Š. sudavė kelis smūgius, kai buvo nugriuvusi, jie abu jai spyrė į pilvą, šlaunį, sėdmenis, kairį klubą, sudavė ir į galvos sritį. Liudytojas J. I. apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad jam kartu su G. S. nuvykus pas nuomininkus, jis su G. S. ėjo į namo vidų, o Č. K. užstojo kelią ir sudavė G. S. į krūtinę, po smūgių jis sulaikė G. S., kad ji nenukristų. Taip pat liudytojas paaiškino, kad matė, kaip asmenys į G. S. žvairavo, rodė jai kumščius, kaip S. Š. laikydamas baslį lėkė link G. S.. Kas vyko po to, liudytojas nematė, kadangi jis išėjo, tik girdėjo smūgius ir G. S. šauksmą. Tai, kad G. S. buvo sužalota įvykio metu patvirtina ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. 18.16 į Respublikinės Šiaulių ligoninę atvyko G. S., kuri dėl bendro kūno ir galvos sumušimų išleista gydytis ambulatoriškai, jog G. S. nurodė, kad buvo sumušta dukros nuomininkų. 2014 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad G. S. padarytas kairės ausies būgnelio plyšimas, kuris padarytas buku kietu daiktu galimai aplinkybėse nurodytu laiku. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas H. Daujotas patvirtino savo pateiktas išvadas ir paaiškino, kad medicininiuose dokumentuose buvo nustatyta, jog buvo paraudimai, galva aplink kairę ausį jautri, mėlynių nesimatė, jog G. S. apžiūrėjo neurochirurgas, kuris parašė, kad plaukuotoje dalyje sužalojimų nepastebima, kitose kūno vietose sumušimų nėra, mėlynių už ausų, paakiuose nepastebima. Taip pat ekspertas paaiškino, kad teoriškai gali būti, jog nukentėjusioji buvo mušama rankomis ir spardoma, tačiau duomenų, kad būtų kitų sužalojimų, nubrozdinimų, kraujosruvų, žaizdų, nėra. Kairės ausies būgnelio plyšimo priežastis, pasak eksperto, galėjo būti padaryta suduodant smūgį ranka, jog ausies būgnelis dažniausia plyšta sudavus delnu per ausį, kai susidaro oro banga. Pažymėjo ir tai, kad tą pačią įvykio dieną nukentėjusiąją apžiūrėjo LOR gydytojas, kuris nustatė, kad yra plyšimas, o aplinkui šviežias kraujas, o jei yra šviežias kraujas, tai plyšimas negali būti senas, plyšimas padarytas prieš 2–3 val., kai nukentėjusioji buvo apžiūrėta specialisto. Abejonių, kad nukentėjusioji buvo sužalota ne įvykio metu, nekyla, kadangi tiek Č. K., tiek S. Š., liudytojai J. I., R. Š. nurodė, kad G. S. iki įvykio sužalota nebuvo. Nors Č. K., S. Š., liudytoja R. Š. parodė, kad Č. K. ir S. Š. jokių veiksmų nukentėjusiosios G. S. atžvilgiu neatliko, tačiau jų parodymai yra paneigti anksčiau aptartais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai minėtų asmenų parodymus vertino kritiškai ir jais nesirėmė priimdamas nuosprendį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios G. S., liudytojo J. I. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėse detalėse sutampa, jie iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios ir minėto liudytojo duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (specialisto išvadoje, akistatų protokoluose esantys duomenys, ir kt.) bei eksperto paaiškinimai. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiosios ar liudytojo suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Įvertinusi prieš tai išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl nuteistojo Č. K. kaltės. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Č. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Nuteistasis Č. K. nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu, mano, kad ieškovė nori tik pasipelnyti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 str.).

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusioji G. S. dėl nuteistojo Č. K. nusikalstamų veiksmų patyrė tiek turtinę, kuri pagrįsta byloje esančiais duomenimis, tiek neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012). Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką ir šio klausimo sprendimui reikšmingų kriterijų visumą, t. y. į tai, kad nukentėjusioji G. S. buvo sužalota – jai padarytas ausies būgnelio plyšimas (padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas), nukentėjusioji be fizinio skausmo patyrė ir diskomfortą, išgąstį, jai dėl ausies būgnelio plyšimo buvo sutrikdyta sveikata ilgiau nei 10 dienų, po patirtos traumos nukentėjusiajai sutriko klausa. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus šiuos kriterijus, atsižvelgęs į tai, kad dėl patirtų sužalojimų sutriko nukentėjusiosios klausa, į nuteistųjų Č. K. ir S. Š. asmenybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais pagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. Pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal BK 138 str. 1 d., nukentėjusiesiems buvo priteistos ir kur kas didesnės sumos neturtinei žalai atlyginti nei šioje byloje priteista iš nuteistųjų – ir 2606,58 Eur, ir 2896,20 Eur, ir 3475,44 Eur, ir 5792,40 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-266/2013, Nr. 2K-303/2013). Taigi apibendrinus tai, kas paminėta, konstatuojama, kad spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nukentėjusiajai G. S. buvo padaryta neturtinė žala ir pagrįstai iš nuteistųjų Č. K. ir S. Š. solidariai priteisė 2317 Eur neturtinės žalos nukentėjusiosios G. S. naudai. Apelianto teiginys, kad nukentėjusioji pareikšdama civilinį ieškinį norėjo pasipelnyti, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog dėl Č. K. ir S. Š. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Taigi tenkinti nuteistojo prašymą ir nepriteisti nukentėjusiajai civilinio ieškinio nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Č. K. apeliacinį skundą atmesti.