- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- 2S-1197-260/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Pareiškėjas
- O. K., J. K.
Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. K. ir J. K. atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-86-445/2016 pagal pareiškėjų O. K. ir J. K. skundą suinteresuotiems asmenims antstolei A. M., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl neteisėtų antstolio veiksmų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Skundo esmė
Pareiškėjai O. K. ir J. K. 2015 m. liepos 15 d. paduotame skunde dėl antstolės A. M. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) prašė: sustabdyti vykdomąją bylą ir panaikinti 2015 m. birželio 8 d. antstolės patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neteisėtai pastatytų statinių griovimo, kuriuo buvo nutarta 2015 m. liepos 27 d. 10 val. pradėti vykdyti neteisėtai pastatyto statinio: pirties, esančios (duomenys neskelbtini) griovimą. Nurodė, jog nesutinka su antstolės patvarkymu, kadangi nekilnojamojo turto registre pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis ginčo objektu ir pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su pirtimi viena bendra siena, yra du atskiri objektai, turintys atskirus unikalius numerius. Alytaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. spalio 3 d. savavališkos statybos akte, 2007 m. vasario 15 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje, 2011 m. gruodžio 12 d. teismo sprendime, 2012 m. spalio 8 d. Vilniaus apygardos teismo sprendime, 2013 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje, 2015 m. birželio 2 d. teismo nutartyje bei patvarkyme pirtis ir ūkinis pastatas be pagrindo laikomi vienu objektu. 2015 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo atsisakyta išaiškinti priimtą sprendimą, nurodant, kad sprendimas turi būti vykdomas visa apimtimi, viso neteisėtai pastatyto naujo statinio atžvilgiu, kadangi senojo ūkinio pastato nebeliko. 2008 m. kovo 4 d. nekilnojamojo turto registro duomenimis pirties užstatytas plotas yra 10.80 kv. m., o ūkinio pastato užstatytas plotas - 6.75 kv. m., kurių abiejų bendras plotas sudaro 17.55 kv. m. Nutarime buvusios pirties užstatymo plotas nurodytas 17.55 kv. m., t. y. laikant vienu objektu pirtį ir ūkinį pastatą, nors pagal Vilniaus apygardos teismo aiškinimą, šie objektai buvo atskiri. Nekilnojamojo turto registre pirtis ir ūkinis pastatas įregistruoti kaip du atskiri objektai, turintys skirtingus unikalius numerius. Tokie duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. O. K. ir A. J. 2014 m. balandžio 14 d. sudarė daikto pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu ūkinis pastatas, kaip atskiras nuo pirties objektas, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise perėjo O. K. ir J. K.. Pardavėjas garantavo, kad daiktas niekam neperleistas, neįkeistas, neareštuotas, neperduotas naudotis, neišnuomotas, kitų daiktinės suvaržymų ar ginčų teisme nėra. Teismai nepagrįstai laikydami pirtį ir ūkinį pastatą vienu objektu, siekdami šiuos pastatus nugriauti, kėsinasi pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Atsakovė A. M. 2015 m. liepos 22 d. priėmė patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjų O. K. ir J. K. skundo dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame motyvuotai nurodė, kad nesutinka su skundu, atsisako jį tenkinti ir perduoda pareiškėjų O. K. ir J. K. skundą su vykdomąja byla Varėnos rajono apylinkės teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi pareiškėjų O. K. ir J. K. skundą atmetė ir panaikino civilinėje byloje Nr. e2-934-445/2016 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąją bylą ir vykdymo veiksmus antstolės A. M. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagal išieškotojos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vykdomąjį raštą skolininkui A. J. dėl savavališkai pastatyto stotinio – pirties nugriovimo. Teismas byloje nustatė, kad antstolės A. M. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Varėnos rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo panaikintas Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas, ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinys patenkintas, atsakovas A. J. įpareigotas per 3 (tris) mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o atsakovui šio įpareigojimo neįvykdžius teismo nustatytu terminu, suteikti teisę ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovo patirtas išlaidas. Šio sprendimo pagrindu 2013 m. liepos 26 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris antstolės A. M. kontoroje gautas vykdyti 2013 m. rugpjūčio 20 d.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2013, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Skolininkui A. J. neįvykdžius Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-66-445/2011, pagal antstolės A. M. pareiškimą dėl sprendimo neįvykdymo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartimi buvo taikytos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendime nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmes – suteikta išieškotojui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui teisė, likviduoti savavališkos statybos padarinius - nugriauti pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant iš skolininko A. J. patirtas išlaidas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjos antstolės A. M. prašymas išaiškinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1865-603/2012, nurodant, kad sprendimas yra aiškus, pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti pirtį, esančią (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2013 neskundžiamai išaiškino, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2006 m. spalio 3 d. aktu nustatė medinės pirties savavališką rekonstrukciją, kad iš esmės senojo statinio neliko, o vietoje jo atsirado naujas tos pačios paskirties statinys. Teismas, remdamasis įsiteisėjusiais teismo sprendimais ir nutartimis, kuriais neginčijamai nustatytas savavališkos statybos objektas – pirtis, neturintis unikalaus numerio po atliktos savavališkos rekonstrukcijos, darė išvadą, kad toks statinys nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, todėl pareiškėjų nuorodas, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, laikė nepagrįstomis ir neturinčiomis reikšmės vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą.
Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, ar savavališkos statybos (rekonstrukcijos) pastatas susideda iš vieno ar kelių statinių, neturi esminės įtakos šalinant savavališkos statybos padarinius pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Taip pat nurodė, jog 2014 m. balandžio 14 d. daikto pirkimo – pardavimo sutartimi A. J. pardavė, o O. K. su sutuoktine J. K. pirko, ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurioje pardavėjas garantavo, jog daiktas niekam neperleistas, neįkeistas, neareštuotas, neperduotas naudotis, neišnuomotas, kitų daiktinės teisės suvaržymų ar ginčų teisme nėra, pirkėjas prieš pasirašant sutartį daiktą apžiūrėjo ir jokių pretenzijų neturėjo, be to, O. K. pagal įgaliojimą atstovavo A. J. dėl savavališkos statybos padarinių, todėl sprendė, jog jam buvo žinomas daikto pirkimo - pardavimo sutarties dalykas. Teismas akcentavo, jog pagal Statybos įstatymo nuostatas statinio griovimą įpareigotinas vykdyti savavališkos statybos objekto statytojas (užsakovas), o ne savininkas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai O. K. ir J. K. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjų skundą tenkinti. Nurodo, kad nutartis nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas netinkamai išnagrinėjo skundą, todėl ji naikintina. Nurodo šiuos skundo argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį pažeidė procesinės teisės normas, kadangi nepagrįstai neatidėjo bylos nagrinėjimo, nors pareiškėjų atstovė buvo pateikusi prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus, dėl skundo nagrinėjimo atidėjimo. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjų atstovė posėdžio dieną 9.30 val. turėjo dalyvauti Varėnoje vyksiančiame teismo posėdyje, o 14 val. Švenčionyse. Mano, jog teismas, vadovaudamasis protingumo bei sąžiningumo principais, pareiškėjų atstovės nurodytas aplinkybes turėjo laikyti svarbiomis ir bylos nagrinėjimą atidėti.
2. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje visiškai nepagrįstai nurodyta aplinkybė, kad pagal Statybos įstatymo nuostatas statinio griovimą teismo įpareigotinas vykdyti savavališkos statybos objekto statytojas, o ne savininkas. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neteisingai aiškina Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalį, kadangi akivaizdu, jog įstatymo kontekste galima ne tik rekonstruoti pirtį, bei ir pastatyti naują pirtį. Tokiu atveju privalo būti sprendžiama dėl galimybės įteisinti naujos pirties statybą, tiek pirties rekonstrukciją. Nurodo, jog pareiškėjai turi teisę įteisinti pirties rekonstrukciją ir tokiu būdu apginti savo pažeistą teisę į nuosavybę.
3. Pirmosios instancijos teismo nutarties pagrindu sukurta situacija iš esmės pažeidžia pareiškėjų teisėtus lūkesčius, kadangi pareiškėjai buvo sąžiningi ir įsigiję ūkinį pastatą pagrįstai tikėjosi įgyti iš išlaikyti nuosavybės teisę į turtą. Pirties rekonstrukcija nebuvo įteisinta ne dėl pareiškėjų veiksmų, o dėl A. J. neveikimo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, teisinga ir pagrįsta, teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias vykdymo procesą.
Suinteresuotas asmuo antstolė A. M. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog pareiškėjų atskiruoju skundu keliamus klausimus palieka spręsti teismo nuožiūra ir jų reikalavimams neprieštarautų, jei bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų pateiktų paaiškinimu, teismo juos pripažinus pagrįstais ir išsamiais, pagrindu atskirasis skundas teismo būtų tenkintas ar tenkintas iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų skundas dėl antstolės veiksmų, jai priimant 2015 m. birželio 8 d. patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neteisėtai pastatytų statinių griovimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje keliamas klausimas, ar antstolė pagrįstai 2015 m. birželio 8 d. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neteisėtai pastatytų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), griovimo. Apeliantai atskirajame skunde neteigia, kad antstolis nepagrįstai priėmė skundžiamą patvarkymą, o priimto patvarkymo neteisėtumą grindžia tuo, kad teismo sprendimas, kurio pagrindu pradėti vykdymo veiksmai, yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis pareiškėjų teises, teisėtus interesus ir lūkesčius. Tokie apeliantų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantai atskiruoju skundu prašo skundžiamą nutartį panaikinti, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjų atstovės pagrįsto prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo dėl jos užimtumo kitose civilinėse bylose ir išnagrinėjo pareiškėjų skundą dėl antstolės veiksmų jai nedalyvaujant. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantų motyvu nesutinka ir pripažįsta, jog prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo pateikimas nesudaro teismui pagrindo jį tenkinti nesant įstatyme numatyto pagrindo. Vien užimtumo kitose bylose faktas nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjų atstovės neatvykimo į teismo posėdį priežastį svarbia – būtina nustatyti, kad užimtumas kitose bylose buvo tokio pobūdžio, dėl kurio apeliantų atstovė negalėjo prašyti atidėti kitų bylų nagrinėjimą ir atvykti į šioje byloje paskirtą teismo posėdį (CPK 246 straipsnio 1 dalis). Apeliantų įrodinėjama aplinkybė, jog atstovė negalėjo atvykti į teismo posėdį, kadangi turėjo dalyvauti kitose civilinėse bylose, nepateikiant šią būtinybę pagrindžiančių įrodymų, t. y. dokumentų, patvirtinančių, jog minėtose bylose teismo posėdžių datos buvo paskirtos dar iki paskiriant teismo posėdžio datą nagrinėjamoje civilinėje byloje, jog atstovės neatvykimas į kitose civilinėse bylose paskirtus teismo posėdžius gali turėti esminę reikšmę bylų nagrinėjimo operatyvumui ir ekonomiškumui. Tad nustačius, jog apeliantų atstovė iki teismo posėdžio pradžios nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jos būtinumą dalyvauti kitose civilinėse bylose, nėra pagrindo sutikti su motyvais, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų atstovės prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo išsprendė netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantai neįrodė, jog jų atstovė į teismo posėdį negalėjo atvykti dėl svarbių priežasčių, jog atsižvelgiant į šio užsitęsusio ginčo nagrinėjimą nebuvo galima prašyti atidėti kitų civilinių bylų nagrinėjimą.
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantų atstovės neatvykimo į teismo posėdį pasekmių klausimą, tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas ir klausimą išsprendė teisingai–pareiškėjų atstovės prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo netenkino.
Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymo nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (LR CPK 586 str.). Teismo procesinio sprendimo vykdymas yra baigiamoji teisingumo vykdymo stadija, kurioje įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, todėl vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių, nepažeisdamas vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.
Vykdymo proceso esmė ir tikslas – užtikrinti realų vykdomojo dokumento įvykdymą, nepažeidžiant vykdymo proceso šalių teisių, pareigų ir teisėtų interesų pusiausvyros. Teisingumas gali būti įvykdytas tik tada, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas.
Apeliacinės instancijos teismas vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatė, jog antstolės A. M. kontoroje vykdomas Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo išduotas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo pagrindu, kuriuo ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinys patenkintas, atsakovas A. J. įpareigotas per 3 (tris) mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o atsakovui šio įpareigojimo neįvykdžius teismo nustatytu terminu, suteikti teisę ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovo patirtas išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2013 minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi skolininkui A. J. neįvykdžius Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-66-445/2011, pagal antstolės A. M. pareiškimą dėl sprendimo neįvykdymo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), taikė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartyje nurodytas sprendimo neįvykdymo pasekmes – suteikė išieškotojui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui teisę, likviduoti savavališkos statybos padarinius - nugriauti pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant iš skolininko A. J. patirtas išlaidas. 2014 m. balandžio 14 d. daikto pirkimo – pardavimo sutartimi A. J. pardavė, o O. K. su sutuoktine J. K. pirko, ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Vykdant vykdomąją bylą, 2015 m. sausio 6 d. antstolės kontorai pateiktas planas, iš kurio matyti, du pastatai, plane pažymėti numeriais 13I1m ir 14I1m, yra faktiškai sujungti bei turintys bendrą sieną ir nurodyta, jog ūkinis pastatas priklauso ne A. J., o O. K. ir J. K.. Todėl antstolė priėmė patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo numatė griovimo darbų nepradėti bei kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo su prašymu išaiškinti vykdymo tvarką, t. y. išaiškinti, ar sprendimas turėtų būti vykdomas pilnai nugriaunant naują statinį – pirtį, ar nugriaunant naują statinį – pirtį tokiu būdu, jog liktų nenugriauta statinio dalis, apimanti anksčiau stovėjusio ūkinio pastato plotą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos antstolės A. M. prašymą išaiškinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1865-603/2012, nurodė, kad sprendimas yra aiškus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2013 neskundžiamai išaiškino, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2006 m. spalio 3 d. aktu nustatė medinės pirties savavališką rekonstrukciją, kurią atliko A. J., kad iš esmės senojo statinio neliko, o vietoje jo atsirado naujas tos pačios paskirties statinys.
Taikant Civilinio proceso kodekso bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis LR CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs vykdomosios bylos medžiagą, pagrįstai nenustatė akivaizdžių kliūčių, dėl kurių antstolė būtų turėjusi nepriimti skundžiamo patvarkymo dėl neteisėtai pastatytų statinių griovimo. Pažymėtina, kad pareiškėjai šių nutarties argumentų atskirajame skunde taip pat neginčija, tik teigia, kad šis patvarkymas negalėjo būti priimtas neteisėto įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kitos atskirajame skunde nurodomos aplinkybės niekaip negali panaikinti A. J. pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, o jam jo nevykdant prisiimti iš to kylančias pasekmes. Kaip matyti iš apeliantų atskirojo skundo turinio, jie apskritai ginčija pareigą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą tuo pagrindu, jog jie dar 2014 m. balandžio 14 d. daikto pirkimo-pardavimo sutartimi iš A. J. įsigijo jau rekonstruotos pirties dalį ir dėl to turi teisę įsiteisinti pirties rekonstrukciją bei tokiu būdu apginti savo pažeistas teises į nuosavybę. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, apeliantams išaiškintina, kad tokio pobūdžio motyvai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo klausimas nesprendžiamas, nes jis jau išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1865-611/2012.
Teismas nevertina kitų atskirojo skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, sprendžiant skundą dėl antstolės veiksmų. Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties priėmimo metu tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus pareiškėjų O. K. ir J. K. atskirąjį skundą, iš pareiškėjų į valstybės biudžetą priteisiamos 4,37 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš pareiškėjų O. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4,37 Eur (keturis eurus 37 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. (Šią sumą sumokėti į biudžeto surenkamąją sąskaitą, nurodant gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas – 188659752), įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos).
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.