Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-40-339/2016 pagal pareiškėjo R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Telšių rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonė Turto bankas, Telšių rajono savivaldybei, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti faktą, kad jis yra įgijęs nuosavybės teises į sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, plane žymimas 1-32 (5,33 kv. m.), 1-33 (4,77 kv. m.), 1-34 (5,02 kv. m.), 1-35 (4,88 kv. m.), 1-36 (5,18 kv. m.), pagal įgyjamąją senatį.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2012-02-10 pagal pirkimo-pardavimo sutartį iš R. L. įsigijo keturis butus su dalimi žemės sklypo ir priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Iš inventorinių bylų matyti, kad šiems butams yra priskirti penki sandėliukai, esantys (duomenys neskelbtini), kuriais iki pirkimo - pardavimo sandorio (duomenys neskelbtini). Šiuos sandėliukus jis valdo, jais disponuoja, tačiau neatliko teisinės registracijos, t. y. neįgyvendino savo, kaip savininko, daiktinių teisių. Nuo pat 2012 m., o kiti savininkai - nuo 2003 m., nepertraukiamai naudojosi sandėliukais niekieno nevaržomi, laikė savo daiktus, prižiūrėjo juos, niekas į šį turtą nėra pareiškę pretenzijų. VĮ Registrų centro Telšių filialas atsisako pareiškėjo vardu įregistruoti šias patalpas, nes nėra juridinio pagrindo daiktinių teisių atsiradimui.

3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodė, kad ūkinis pastatas, į kurio patalpas pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Dėl to, atsižvelgiant į ūkinio pastato statybos metus (1960 m.), šis pastatas galėjo būti priskirtas visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui, kurį sudarė valstybinis turtas. Šį turtą valdė miestų ir rajonų tarybos ir į jį pagal LR CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė. Šį faktą byloje patvirtina pareiškėjo pateiktose butų techninių apskaitos bylose esantys įrašai, kad sandėliukai neprivatizuojami. Pareiškėjas nurodo, kad minėti sandėliukai yra adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pastatas - gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Be to, minėtas statinys, į kurio dalį pareiškėjas prašo nustatyti jam nuosavybės teisę, patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad objekto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai ir teisėtai.

4. Suinteresuotas asmuo Telšių rajono savivaldybės administracija neprieštaravo, jog būtų nustatytas pareiškėjo prašomas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, jeigu pareiškime išdėstytos aplinkybės bus įrodytos bylos nagrinėjimo metu.

5. Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodė, kad pareiškime įvardintas sandėlis patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto - Telšių senamiesčio - teritoriją. Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad penki ginčo sandėliukai buvo faktiškai priskirti bei tarnavo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butams Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3. Nurodytame name esantys butai buvo privatizuoti, taip pat privatizuotas ten pat esantis žemės sklypas bei kiemo statiniai. 1992-09-29 Telšių rajono valdytojo potvarkiu sandėliukai, esantys pastate adresu (duomenys neskelbtini) buvo įtraukti į neprivatizuojamų sandėliukų sąrašą. Šiuo potvarkiu privatizavimo tarnyba įpareigota panaikinti anksčiau parduotų sandėliukų sutartis. Butų techninės apskaitos bylose nurodyta, kad trims butams, esantiems (duomenys neskelbtini), priskirti penki sandėliukai prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), yra neprivatizuojami. Tai įrodo, jog minėti sandėliukai nebuvo privati asmenų nuosavybė, todėl laikytini valstybės arba savivaldybės nuosavybe.

8. Teismas konstatavo, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal LR CK 4.69 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9. Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino susidariusią situaciją, neįsigilino į esamus byloje įrodymus bei netinkamai juos vertino. Esminė aplinkybė šiuo klausimu yra duomenys iš Telšių rajono savivaldybės, kuri 2014-12-30 rašte nurodė, kad ūkinis pastatas, kuriame yra sandėliukai, yra bešeimininkis, jam neatlikti kadastriniai matavimai, nesuteiktas pašto adresas, ir Telšių rajono savivaldybė į šį pastatą pretenzijų neturi. Teisminio nagrinėjimo metu savivaldybė nurodė, kad neturi jokių duomenų apie tai, kad ginčo objektas būtų savivaldybės ar valstybės turto balanse. Šias aplinkybes patvirtina ir Telšių rajono valdytojo 1992-09-29 potvarkis.

9.2. Visos bylos šalys yra suinteresuotos, kad fiziniai asmenys įgytų nuosavybės teises į sandėliukus ir būtų už juos atsakingi, tačiau teismas užkerta tam kelią ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims, turintiems tokius pat sandėliukus.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CPK 4.69 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad palaiko savo atsiliepime į pareiškimą išdėstytą poziciją, Telšių rajono apylinkės teismo sprendimas yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytais faktais bei jų vertinimu, ir yra teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

12. Įgyjamosios senaties institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Galimybė įgyjamąja senatimi fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn įgyti daiktą yra vienas iš nuosavybės teisių į daiktą įgijimo teisinių pagrindų, ji įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.47 straipsnio 11 punkte. Šiai galimybei įgyvendinti nepakanka vien daikto valdymo tam tikrą laikotarpį fakto, bet būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

13. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

14. Pareiškėjas R. M. pareiškimu dėl įgyjamosios senaties nustatymo prašė nustatyti faktą, kad yra įgijęs nuosavybės teises į sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) patalpas, plane pažymėtas 1-32, 1-33, 1-34, 1-35, 1-36, nurodydamas, kad visą laiką nuo 2003 metų ankstesni savininkai, o pareiškėjas - nuo 2012 metų, nepertraukiamai naudojosi sandėlio patalpomis niekieno nevaržomi, laikė savo daiktais, prižiūrėjo, niekas į šį turtą nėra pareiškęs jokių pretenzijų. Atsiliepimu į pareiškimą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, jog ginčo turtas galimai priklauso valstybei, todėl negali būti įgytas įgyjamąja senatimi. Sutiktina su VĮ Turto bankas argumentu, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė teisės norminių aktų nustatyta tvarka buvo perleidusi sandėlį, kuris pareiškėjo atliekamų kadastrinių matavimų byloje žymimas indeksu 2I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ar kad šios pagalbinės patalpos buvo privatizuojamos kartu su gyvenamosiomis patalpomis kaip jų priklausinys pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ nuostatas. Aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtina ir 1992-09-29 Telšių rajono valdytojo potvarkis Nr. 528-v, kuriuo nuspręsta neprivatizuoti gyvenamųjų namų, tame tarpe ir namo (duomenys neskelbtini) sandėliukų, paliekant juos naudotis nuomos pagrindais. Minėtame potvarkyje privatizavimo tarnyba įpareigota panaikinti ir anksčiau parduotų sandėliukų sutartis. Butų techninės apskaitos bylose nurodyta, kad butams, esantiems (duomenys neskelbtini) priskirti sandėliukai prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), yra neprivatizuojami. Telšių rajono savivaldybės administracija, atsakydama į pareiškėjo paklausimą, 2014-12-30 rašte nurodė, kad ūkiniam pastatui su akmenine atramine siena, kuriame yra pareiškėjo minimi sandėliukai ir kuriais naudojasi aplinkinių namų gyventojai, neatlikti kadastriniai matavimai bei nesuteiktas pašto adresas, pastatas yra bešeimininkis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarime Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nurodyta, kad pagal šias Taisykles bešeimininkį turtą priima, apskaito, saugo, realizuoja, grąžina ir pripažįsta atliekomis mokesčių inspekcija (2 str.). Taigi, bešeimininkiu turtu, kaip valstybės nuosavybe, disponuoja valstybės įgaliota institucija. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas nėra pripažintas bešeimininkiu, kaip tai numato CK 4.58 straipsnio nuostatos, tačiau aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo sandėliukai, esantys (duomenys neskelbtini), galimai yra valstybės nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Aplinkybė, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).

15. Kai asmuo prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties faktą, teismas turi patikrinti visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas turtui pagal šį institutą įgyti (CK 4.68–4.71 str.). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo reikalavimas neatitinka CK 4.69 str. 1 d. ir 4.69 str. 3 d. nuostatų, pareiškėjo prašymas nustatyti faktą, jog jis įgyjamąja senatimi yra įgijęs nuosavybės teisę į sandėlio patalpas, plane žymimas 1-32 (5,33 kv. m.), 1-33 (4,77 kv. m.), 1-34 (5,02 kv. m.), 1-35 (4,88 kv. m.), 1-36 (5,18 kv. m.), esančias (duomenys neskelbtini), negali būti tenkinamas.

16. Vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu ir atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino susidariusią situaciją, neįsigilino į esamus byloje įrodymus ir netinkamai juos vertino. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

17. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas išsamiai ir teisingai motyvuotas, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurių nekartoja, priima nutartį skundžiamo teismo sprendimo nekeisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.